Dim. pulkininkas leitenantas Benediktas Trakimas-Genelis
1921 –1998
Gimė 1921 m. gruodžio 15 d. Naujažerio kaime, Žaslių valsčiuje Trakų apskrityje.
1939 m. su šeima persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo sanitaru. Pirmąją sovietinę okupaciją sutiko Vilniuje, su dar septyniais bendraminčiais įkūrė slaptą grupelę „Zigfrido liniją”, į kurią, prieš pat vokiečių okupaciją NKVD įliejo savo agentą.
Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 m. balandžio mėn. B. Trakimas įstojo į Reicho darbo tarnybą (į ją galėjo stoti 1921 m. gimę jaunuoliai, norintys išvengti kariuomenės) ir išvyko į Vokietiją, Riugeno salą.
1943 m. sausio mėn. sugrįžęs į Lietuvą ėmė dirbti prekyboje, tačiau netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Iš pradžių bandė to išvengti, tačiau gegužės mėn. buvo sulaikytas ir paskirtas į 3-ą lietuvių batalioną. Tarnavo prie Gočino (netoli Sankt Peterburgo), vėliau prie Veimarno. Būdamas fronte dirbo maitinimo skyriaus viršininku.
1943 m. rugpjūtį iš kariuomenės dezertyravo ir grįžo į Lietuvą, slapstėsi Žibavičių kaime (Žaslių valsč.). Dar prieš sugrįžtant Raudonajai Armijai, su vietinių kaimų jaunimu sprendė kaip elgtis – trauktis į Vokietiją ar likti Lietuvoje. Pasirinko pastarąjį variantą.
Prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę slapstėsi Paukščių kaime pas pusbrolį Bronių Marcinkevičių-Uosį, kuris tuo metu jau partizanavo.
1944 m. rugpjūčio pradžioje pirmą kartą sužinojo, kad aplinkiniuose miškuose jau veikia ginkluoti lietuvių partizanų būriai. Pats į partizanų gretas įsiliejo 1944 m. gruodžio mėn. Davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Iš pradžių buvo Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinės partizanas, 1-o Klevelio bataliono būrio, nuo 1945 m. kovo – rinktinės štabo apsaugos būrio, 1-o bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 m. gruodį – Didžiosios Kovos apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 m. kovo mėn. – apygardos štabo viršininkas.
B. Trakimui teko dalyvauti 1945 m. balandžio 13 d. vykusiose partizanų ir NKVD kareivių kautynėse. jau nuo balandžio mėn. pradžios NKVD daliniai vykdė Didžiosios Kovos rinktinės dislokacijos vietų paiešką. Partizanai jausdami artėjančius siautimus mėgino atsitraukti į Semeliškių vals., tačiau Kaugonių–Dainavos miške pateko į apsupimą. Partizanai visą dieną mėgino prasiveržti pro apsupties žiedą, tačiau rusams nuolatos papildant savo karines pajėgas, tai tapo praktiškai neįmanoma. Temstant prasidėjo tiesioginiai susirėmimai. Pusantros valandos trukusiame mūšyje žuvo 16 partizanų (pagal okupantų duomenis 35 ar net 52 asmenys). Priešo nuostoliai siekė 70 nukautų asmenų. Tai buvo tiek fiziškai, tiek materialia medžiaga dideles netektis atnešęs mūšis.
1947 m. apygardos veikla ėmė krikti. Galutinė sumaištis įsigalėjo suėmus Joną Misiūną-Žalią Velnią.
1947 m. gegužės 18 d. buvo sulaikytas Kaune. Tų pačių metų lapkričio 22 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 m. kalėti. Kalėjo Intos, Vorkutos lageriuose, Komijoje. 1956 m. birželio 19 d. bausmė sumažinta iki 15 m. lagerių. 1957 m. spalio mėn. paleistas. Draudžiant gyventi Lietuvoje, gyveno Daugpilyje, Latvijoje. 1989 m. su šeima grįžo į Lietuvą.
1992 m. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis.
Nuo 1996 m. buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariu Klaipėdos apskrities skyriuje.
Iki mirties buvo atkurtos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos LKS Didžiosios Kovos apygardos vadu.
Mirė 1998 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Palaidotas Migūčionių kaimo kapinėse (Elektrėnų sav.).
Apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu (1998 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.)