Puskarininkis Stasys Butkus
1897 – 1961

Gimė 1897 m. kovo 13 d. Kurtuvėnų mst., Padubysio vls. Tėvai buvo neturtingi. Dėl nuolatinio vargo beveik neteko lankyti mokyklos. Mokėsi ir lavinosi iš lietuviškų laikraščių, kuriuos iš Amerikos siuntė giminaičiai. Spaudoje bendradarbiavo nuo 1910 m., rašė į leidinius „Viltis“, „Šaltinėlis“, „Rygos garsas“, „Vadas“. 1915-1918 m. gyveno Rusijoje. 1917 m. vasarį, gyvenant Rybinske (Jaroslavlio gub.) pašauktas į Rusijos imperijos kariuomenę, pateko į Murmansko sritį. 1918 m. kovo 2 – 15 d. tarnavo Lietuvių bataliono Smolensko 1-oje kuopoje, įstojo į Lietuvių karių sąjungą. Kovo 17 d. išvyko namo. 1918 m. kovo 17 – birželio 24 d. buvo vokiečių nelaisvėje. Iš nelaisvės grįžo į Kurtuvėnus.

Nuo 1918 m. gruodžio 13 d. Lietuvos kariuomenės savanoris. Paskirtas į Kauno karo komendantūros kulkosvaidžių komandą. Tarnavo Vilniaus ir Kauno komendantūrose. 1919 m. sausio 1 d. dalyvavo pirmą kartą iškeliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte Vilniuje. Kovo 18 d. Kaune, vokiečių kareiviams nužudžius Praną Eimutį, su kitais kareiviais stovėjo su kulkosvaidžiu Amerikos misijos sargyboje.
1919 m. buvo 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kulkosvaidžių kuopos būrininku. Nuo balandžio mėn. dalyvavo kautynėse prieš bolševikus ties Žasliais ir Strošiūnais, nuo rugsėjo – kovose Dusetų ir Daugpilio rajonuose. Jau nuo 1919 m. spalio kovėsi su lenkais ties Čiobiškiu, gruodžio mėn. – su bermontininkais Žemaitijoje.
1920 m. balandžio 22 d. pakeltas į jaun. puskarininkius, 1920 m. gruodžio 21 d. – į puskarininkius. Buvo kulkosvaidžių būrio vadu, 1920–1921 m. – 5-ojo pulko štabo vyresniuoju raštininku. Karo tarnybą baigė 1921 m. lapkričio 24 d.
Nuo 1920 m. bendradarbiavo žurnale „Trimitas“. 1922 m. rugpjūčio 1 d. pakviestas į Karo Mokslo skyrių dirbti žurnalo „Karys“ redakcijoje. 1928 m. baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. Žurnalo „Karys“ redaktoriaus padėjėjo pareigas ėjo 1920–1940 m. Kaune ir 1941–1944 m. Vilniuje. 1940 m. dirbo laikraščių „Karių tiesa“ bei „Raudonarmietis“ redakcijose Kaune.
Daugybės straipsnių, apsakymų atsiminimų, savo vardu ir Stasio Širvio slapyvardžiu publikuotų žurnale „Karys“, tęstiniuose leidiniuose „Karo archyvas“, „Lietuvos karo invalidas“, knygose bei leidiniuose „Knygnešys“, „Savanorių žygiai“, „Savanoris — Lietuvos gynėjas“, „Karių dainos“; karinių novelių rinkinyje „Penketas, autorius, knygų „Savanoris 1918–1920“ (1929 m.), „5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas 1919–1934 metais“ (1934 m.), vienkartinio Savanorių kūrėjų sąjungos leidinio  „Savanoris Kūrėjas“ (1932 m.) redaktorius.
1930 m. jam vienam pirmųjų pripažintas kūrėjo-savanorio statusas, oficialiai pripažintas pirmuoju savanoriu eiliniu. 1930-1931 m. buvo Savanorių kūrėjų sąjungos centro valdybos sekretorius, vicepirmininkas, 1927 –.1933 m. – centro ir Kauno skyriaus valdybose, vėliau išrinktas į sąjungos vyriausiąjį garbės teismą.

1944 m. rugpjūčio mėn. pasitraukė į Vokietiją. 1944–1945 m. laikraščių „Ateitis“ Tilžėje ir „Lietuviai“ Berlyne, žurnalo „Karys“ redakcijų Vokietijoje narys. 1946–1947 m. Tolko stovykloje  (Šlėzvigas-Holšteinas) redagavo laikraštį „Nemuno aidas“ ir skautų leidinį „Šarūno kelias“.
1948 m. persikėlė į JAV. 1950–1952 m. ir nuo 1954 m. dirbo žurnalo „Karys“ redakcijoje, buvo redaktoriaus pavaduotojas.
Parašė knygą „Vyrai Gedimino kalne: pirmūno ir savanorio kūrėjo atsiminimai“ („Aušros“ leidykla, 1957 m., II leidimas 1984 m.).
Mirė 1961 m. gruodžio 11 d. Brukline, Niujorke (JAV).

Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu (1929 m.), Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu (1938 m.) 5 laipsnio ordinu,  Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1930 m.), Nepriklausomybės medaliu (1928 m.), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio medaliu (1930 m.), Latvijos nepriklausomybės medaliu (1929 m.), ugniagesių „Artimui pagalbon“ medaliu (1935 m.).

Pagal wikipedia.org, partizanai.org, vle.lt