Lietuvos šaulių sąjunga kovoje už nepriklausomybės atkūrimą

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius[*]
(LKKSS VAS narys)

Pranešimas skaitytas 2006-11-24 LR Seimo rūmuose vykusioje konferencijoje „1991ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“, skirta tarptautinio Lietuvos pripažinimo 15 metų sukakčiai
(1991-ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo. Seimo Leidykla „Valstybės Žinios“, 2008)

Lietuvos šaulių sąjunga, jau paminėjusi savo 85-metį, įrašė garbingus puslapius Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Gimusi 1919 m. Nepriklausomybės kovų įkarštyje, Šaulių sąjunga neretai vykdė svarbias kovos užduotis ten, kur dėl politinių aplinkybių to negalėjo daryti kariuomenė arba ten, kur tos kariuomenės apskritai nebuvo. Taikos metais Šaulių sąjunga budėjo valstybės ir visuomenės rimties sargyboje, nuveikė didžiulį tautinio, patriotinio, pilietinio visuomenės auklėjimo darbą, intensyviai dirbo švietėjišką darbą, paliko pėdsaką kultūros baruose. Tai buvo viena didžiausių ir geriausiai sutelktų visuomenės organizacijų. Šaulys buvo suvokiamas kaip blaivus, patriotiškai nusiteikęs Lietuvos pilietis, kuriam pagarba savo valstybei jau buvo tapusi dogma. Šaulių sąjunga buvo viena demokratiškiausių Lietuvos visuomenės susivienijimų. Ūkininkas ir samdinys, kaimo amatininkas ir provincijos tarnautojas, kaimo mokytojas laikė garbe būti šauliu, šventadieniais miestelyje, bažnytkaimyje ar savo kaime pasipuikuoti šaulio uniforma ar bent uniformine šaulio kepure. Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ (tiražas– 30000egz.) buvo vienas labiausiai skaitomų periodinių leidinių (jo „konkurentu“ buvo tik kitas patriotinis leidinys– žurnalas „Karys“). 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai ne tik likvidavo (uždraudė) Šaulių sąjungą. Šauliai pateko į pavojingiausių sovietiniam režimui asmenų sąrašą. Itin stengtasi kuo greičiau fiziškai sunaikinti šaulių aktyvą. Šauliai sudarė 1940 – 1941 m. antisovietinio pasipriešinimo pogrindžio, 1941 m. birželio sukilėlių branduolį, paskui aktyviai dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, kaimų ir miestelių savigynos būriuose, saugojo žmones ir jų turtą nuo partizanais vadintų sovietinių teroristinių, diversinių ar žvalgybinių būrių antpuolių, apskritai nuo įvairių plėšikų. Nemažai jaunesnio amžiaus šaulių dalyvavo Lietuvos partizaniniame kare. Ypač jo pradžioje.
Lietuvos šaulių sąjunga atsikūrė vis labiau ryškėjant nepriklausomybės atkūrimo siekiui. 1919 m. Šaulių sąjunga kūrėsi iš Kauno, Alytaus ir dar vieno kito miesto tarnautojų bei provincijos ūkininkų, o sąjungos atkūrimas prasidėjo nuo Kauno žaliaraiščių. Mintis atkurti Šaulių sąjungą kilo 1989 m. gegužės 12 d. Sąjūdžio Kauno saugos būrių bei žaliaraiščių aktyvo susirinkime. Tokią mintį iškėlė Kauno saugos būrių koordinatorius Romualdas Zykas. Tame susirinkime jo mintį palaikė būsimieji šaulių aktyvistai Stasys Ignatavičius, Algimantas Ragelis, Vytautas Zenkus. Birželio 1 d. visuomenei buvo viešai paskelbta apie Šaulių sąjungos atkūrimo iniciatyvinės grupės sudarymą. Jau vien tik siekis atkurti Lietuvos šaulių sąjungą reiškė kovą už krašto nepriklausomybę.
Kilus Šaulių sąjungos atkūrimo idėjai ir mėginant ją įgyvendinti, būta įvairių nuomonių. Bet ką naujo įgyvendinant, visuomet neišvengiama nuomonių įvairovės. Juolab kad įgyvendinant šią idėją krašte dar buvo sovietinis režimas. Manyta, kad esant tokioms politinėms sąlygoms dar anksti imtis Šaulių sąjungos atkūrimo. Bijota sovietų represinių struktūrų veiksmų prieš pirmuosius šaulius. Gal kai ką gąsdinęs netgi pats šaulių vardas, nes sovietmečiu šauliai buvo persekiojami, Šaulių sąjungai ir jos nariams negailėta kategoriškų neigiamų vertinimų, ne tik politinio, bet ir kriminalinio pobūdžio etikečių, kitokių prasimanymų. Sąjūdžio Kauno taryboje iš pradžių kai kas taip pat pasisakė prieš Šaulių sąjungos atkūrimą. Buvo atsiribota nuo atsikuriančios Šaulių sąjungos. Netgi būta nuomonių, kad atbundantieji šauliai negali būti Sąjūdžio saugos būrių nariais. Manytina, kad tokias ir panašias nuotaikas lėmė pragmatiškas siekis išvengti itin aštrios valdžios reakcijos ir nenuspėjamų priemonių prieš žaliaraiščius. Galbūt turėta ir kitų motyvų.
Šaulių sąjungos iniciatyvinės grupės pagrindą sudarė pirmieji šios idėjos entuziastai R. Zykus, S. Ignatavičius, Valdemaras Leonavičius, V. Zenkus, A. Ragelis, Ovidijus Bernatonis, Gintaras Linkus, Vytautas Kaminskas, Darius Balkė, Liutauras Katilius, Valdas Bieliūnas, Juozas Armonaitis. Pirmieji atsiliepusieji į iniciatyvinės grupės kreipimąsi tapo šaulių būrių bei rinktinių atkūrimo pradininkais savo miestuose. Rimvydas Mintautas buvo pirmasis vilnietis, atsiliepęs į minėtą kreipimąsi.
Rugsėjo 20 d. Kelmėje prie Šaulių sąjungos ideologo Vlado Putvinskio kapo prisiekė aštuoniolikos Kauno šaulių grupė. Tai buvo pirmoji šaulių priesaika po 1940 m. pavasario. Priesaikoje šauliai pasižadėjo kovoti už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, o atkūrus valstybę– „ištikimai ir šventai saugoti iškovotą nepriklausomybę“.
Rugsėjo 25 d. sudaryta Lietuvos šaulių sąjungos Laikinoji taryba. Spalio 19 d. suformuotas pirmasis šaulių būrys Kaune (pirmasis būrio vadas– Liutauras Katilius). Pavienių šaulių ar nedidelių jų grupių atsirado daugelyje miestų ir miestelių, kitų gyvenviečių. Gruodžio 2 d. Kelmėje suformuotas oficialiai antras Lietuvoje šaulių būrys (vadas– Juozas Kavaliauskas). Šaulių būriai formavosi Šeduvoje, Veiveriuose, Skriaudžiuose, Varėnoje, Panevėžyje. Gruodžio 5 d. šaulių susirinkime buvo atkurta Vilniaus šaulių rinktinė. Bene pirmuoju rinktinės valdybos pirmininku tapo Vytautas Milvydas. Laikinosios tarybos nariai lankė rajonų centrus, miestelius ir daug prisidėjo prie šaulių būrių bei rinktinių atkūrimo.
Kokia buvo Lietuvos šaulių sąjungos atkuriamojo darbo reikšmė 1989 m., kai dar neretai vengta viešai garsiai kalbėti apie nepriklausomybės atkūrimą?
Jau pats Šaulių sąjungos pavadinimas žmonėms žadino viltį, skatino ryžtą. Kita vertus, dar daugumai Lietuvos žmonių buvo žinoma, jog Šaulių sąjunga kitados buvusi stipri sukarinta visuomenės organizacija. Dėl to daug kam atrodė, kad jų akyse atgimsta organizacija, kuri reikalui esant galinti tapti aktyvaus pasipriešinimo branduoliu. Tai stiprino ryžtingumą. Štai kodėl buvo labai svarbu kuo greičiau visoje Lietuvoje kurti bent iniciatyvines šaulių grupes, nes visur atkurti ar naujai sukurti šaulių būrius sąlygos buvo toli gražu ne visose didesnėse gyvenvietėse. Tam būta ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Taigi jau patsai šaulių vardas reiškė kovą už nepriklausomybę. Be to, Laikinosios tarybos nariai ir kiti aktyvesnieji Kauno šauliai su savo vėliava, apsirengę pirmosiomis šaulių uniformomis, daug važinėjo po įvairius renginius. Atgimimo metais uniformuotų šaulių su vėliava dalyvavimas įvairiuose viešuose visuomeniniuose politiniuose renginiuose, ypač pasirodymas periferijoje, taip pat buvo kovos už nepriklausomybę forma. Tai ne tik darė didelį įspūdį, bet ir teigiamai veikė, mobilizavo žmones, stiprino jų dvasią, apskritai prisidėjo prie to, jog žmonėse ryškiai mažėjo valdžios ir jos galimų represinių priemonių baimė. Šia prasme yra neginčijama atsikuriančios Šaulių sąjungos ir jos viešosios veiklos reikšmė.
Patys šauliai vėliau taip įvertino savo veiklą 1989 m.: „Visi 1989 metais atlikti Šaulių sąjungos atkūrimo darbai vyko stebint ir sekant budriai KGB akiai. Priešiškai Lietuvos nepriklausomybės ir Šaulių sąjungos atkūrimui buvo nusiteikę ir kai kurie rusakalbiai Lietuvos gyventojai bei KP funkcionieriai“.
Šauliai intensyviai rengėsi sąjungos atkuriamajai konferencijai. Jos išvakarėse (sausio 30 d.) buvo patenkintas Laikinosios tarybos pirmininko R. Zykaus prašymas sustabdyti jo įgaliojimus, o po poros dienų patenkintas ir jo prašymas dėl asmeninių priežasčių atleisti jį iš pirmininko pareigų (laikinai vadovauti Tarybai buvo pavesta S. Ignatavičiui). Galima svarstyti klausimą ar spėlioti, kaip tai paveikė pasirengimą atkuriamajai konferencijai.
1990 m. vasario 15 d. Kaune įvyko atkuriamoji Lietuvos šaulių sąjungos konferencija. Taikantis prie to meto sąlygų, konferencijoje priimtame statute buvo įrašyta, kad Šaulių sąjunga yra tautinė kultūrinė visuomeninė organizacija. Kita vertus, statute buvo įrašytas ir Šaulių sąjungos tikslas– nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas bei jos gynimas. Taigi oficialiuose tekstuose dar buvo lyg ir laviruojama, bet sąjungą atkuriantiems šauliams nebuvo paslaptis, kas yra po tautinės kultūrinės organizacijos iškaba. Principinis dalykas yra tai, jog Lietuvos šaulių sąjunga buvo atkuriama, o ne naujai kuriama visuomenės karinė patriotinė organizacija. Atkūrimo momentas buvo ypač svarbus politine, visuomenę mobilizuojančia, prasme. Atkuriama visuomenės organizacija privalėjo siekti tų pačių tautinių, karinių patriotinių bei kultūrinių tikslų, kaip ir 1940 m. sovietų likviduota Šaulių sąjunga.
Atkuriamojoje konferencijoje Centro valdybos pirmininku išrinktas Aleksandras Bendinskas, o sąjungos Garbės pirmininku– šaulių vadovas išeivijoje Mykolas Abarius. Suvažiavime be Centro valdybos, kaip svarbiausios statutinės šaulių institucijos, buvo dar išrinkta ir Šaulių sąjungos koordinacinė taryba, kuri iš esmės buvo reikalinga tik pereinamuoju laikotarpiu nuo iniciatyvinės grupės iki atkuriamosios konferencijos. Koordinacinės tarybos buvimas šalia Centro valdybos siaurino pastarosios kompetenciją ir kartu varžė ar netgi žemino jos autoritetą. Kartais netgi būdavo neaišku, kas yra aukščiau– Centro valdyba ar Koordinacinė taryba. Šitai tikriausiai nestiprino dar nesutvirtėjusios organizacijos.
Lietuvos šaulių sąjunga 1919 m. buvo įkurta, o 1989 m. pradėta atkurti tuo pačiu tikslu: ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tai neginčijamai rodo organizacijos tęstinumą. 1989 m. pavasarį Lietuvos šaulių sąjunga pradėjo atsikurti ne tik kovai už nepriklausomybės atkūrimą, bet ir siekdama gaivinti bei platinti šaulišką patriotinę ideologiją, kurios pagrindus padėjo ir išplėtojo V. Putvinskis. Deja, ne visuomet įmanoma (gal apskritai neįmanoma?) 1:1 atkurti bet kurią visuomenės organizaciją, nes pati visuomenė nuolat vystosi, o toje raidoje vyksta gana prieštaringi procesai, neišvengiamai kinta visuomenės gyvenimo bei raidos sąlygos. Juolab vargu bau įmanoma tiksliai atkurti organizaciją, praėjus 50 metų po jos sunaikinimo. Gal dėl to nebuvo tokio veržlaus stojimo šaulių eiles kaip 1919 metais? Per tuos penkis dešimtmečius išaugo dvi kartos, kurias vienaip ar kitaip paveikė gyvenimas sovietinėje sistemoje. Į daugelį dalykų pasikeitė žmonių požiūriai. Gyventa (ir dabar gyvenama) absoliučiai skirtingose sąlygose, lyginant su 1919–1920 metais. Šauliškai patriotinei ideologijai plisti 1989–1991 m. nebuvo ir dabar nėra taip palanku, kaip prieš 70–85 metus. Kintant laikmečiui ir keičiantis ištisoms kartoms, naujojo laikmečio realijos turi atsispindėti vis atsinaujinančioje ideologijoje.
Įvykiai sparčiai vystėsi ir Lietuvos šaulių sąjungos įstatus 1990 m. kovo 23 d. įregistravo jau atkurtos Lietuvos Respublikos itin aštrios Vyriausybė. Juose buvo užfiksuota Šaulių sąjunga kaip visuomeninė tautinė organizacija, kurios tikslas „stiprinti tautinį atsparumą ir valstybės gynimą, laisvės bei nepriklausomybės atkūrimą“. Vienas iš Šaulių sąjungos uždavinių buvo– „šaulius parengti tautos gynybai ir Nepriklausomybės atkūrimui“. Tai buvo pirma Lietuvos organizacija, kurios pamatiniame dokumente užfiksuotas valstybės gynimo būtinumas.
Atkūrus nepriklausomybę, Šaulių sąjunga buvo vienintelė tautinė patriotinė sukarinta organizacija, galinti tam tikru tai mastu vykdyti valstybines užduotis, nes tuomet dar tik kūrėsi Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius, nebuvo jokių kitų karinių ar sukarintų struktūrų. Tik balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas, kurio veiklos galutinis tikslas – Lietuvos kariuomenės bei sienų kontrolės ir apsaugos pajėgų kūrimas.
Vis dažniau ir ryškiau visuomeniniame gyvenime pasirodančius šaulius sovietinė propaganda stengėsi tapatinti su kažkokiais smogikais, netgi neonaciais.
Krašto apsaugos departamentui inicijavus, gegužės 21 d. Koordinacinė taryba svarstė Šaulių sąjungos žinybinio pavaldumo klausimą, nes Krašto apsaugos departamentas dar neturėjo kitos organizuotos jėgos ir Šaulių sąjunga galėjo tapti tam tikru saugumo ir stabilumo įrankiu. Buvo pasisakyta už tai, kad Šaulių sąjunga būtų pavaldi Krašto apsaugos departamentui. Sudarytas Šaulių sąjungos štabas (viršininku paskirtas Jonas Gečas), kuris turėjo koordinuoti santykius su Krašto apsaugos departamentu, organizuoti šaulių mokymus. Netgi buvo manoma sudaryti Štabo tarybą, kuri spręstų visus svarbiausius klausimus. Taip būtų buvęs suformuotas daugiapakopis Šaulių sąjungos valdymas: Centro valdyba, Koordinacinė taryba, Štabas, Štabo taryba. Daugiapakopiškumas tik sunkino valdymą. Apskritai brendo konfliktinė situacija, nes Centro valdyba norėjo turėti didesnės įtakos Šaulių sąjungos štabui, t.y. būti mažiau priklausoma nuo Krašto apsaugos departamento. Apskritai didėjo trintis tarp Šaulių sąjungos vadovybės ir Krašto apsaugos departamento, aštrėjo prieštaravimai.
Koordinacinės tarybos gegužės 21 d. posėdyje Centro valdybos pirmininkui A. Bendinskui buvo pareikštas nepasitikėjimas, jis buvo pašalintas iš Šaulių sąjungos. Pirmininko pareigas pavesta eiti Gediminui Jankui.
Centro valdybos iniciatyva liepos 28 d. buvo sušauktas šaulių rinktinių valdybų pirmininkų ir padalinių atstovų posėdis, kuriame, išdėsčius priekaištus Krašto apsaugos departamentui ir tam tikrus motyvus, buvo pasiūlyta Šaulių sąjungos Štabą subordinuoti Centro valdybai, t.y. atskirti Štabą nuo pavaldumo Krašto apsaugos departamentui. Buvo suabejota, ar šauliai sulauksią įsakymo priešintis, jeigu SSRS imtųsi agresijos prieš Lietuvos valstybę. Tokios abejonės buvo vienas motyvų Šaulių sąjungai išlikti savarankiškai organizacijai, nepavaldžiai Krašto apsaugos departamentui. Šio posėdžio rezoliucijoje užfiksuota, kad Šaulių sąjunga liekanti savanoriška visuomeninė organizacija, nepavaldi Krašto apsaugos departamentui. Dėl Štabo pavaldumo pakeitimo ir iš to kilusių pasekmių J. Gečas atsistatydino iš Štabo viršininko pareigų. J. Gečui buvo siūloma pasilikti bent koordinatoriumi tarp Šaulių sąjungos Centro valdybos ir Krašto apsaugos departamento. Šaulių sąjungos štabas išliko, bet tapo pavaldus tik Centro valdybai. Naujuoju Štabo viršininku buvo išrinktas V. Milvydas. Tačiau jau rugsėjo pradžioje jis buvo atleistas iš Centro valdybos nario bei Štabo viršininko pareigų, pateikus įvairius priekaištus bei kaltinimus. Štabo viršininku tapo A. Dulskis. Buvo pakeista Štabo organizacinė struktūra. Vis dėlto Centro valdyba siekė V. Milvydą pašalinti iš Vilniaus rinktinės valdybos pirmininko pareigų, bet dauguma Vilniaus šaulių palaikė V. Milvydą ir jis savo pareigas ėjo toliau. Prasidėjo nieko gera nedavusi trintis tarp Centro valdybos ir Vilniaus rinktinės, kurią eskalavo Centro valdyba. Gruodžio 29 d. Centro valdyba atleido V. Milvydą iš Vilniaus rinktinės valdybos pirmininko pareigų. Naujuoju valdybos pirmininku buvo patvirtintas Sigitas Vaitulionis. Vilniaus šaulių rinktinė neišvengė trinties ir rinktinės viduje.
Dabar vyrauja nuomonė, kad šis Centro valdybos inicijuotas sprendimas atsisakyti pavaldumo Krašto apsaugos departamentui buvęs lemtingas Šaulių sąjungai, daugelį metų stabdė Šaulių sąjungos plėtrą. Be to, šis sprendimas sužadino (sukėlė) vidinius nesutarimus Šaulių sąjungoje. Belieka tik aiškintis, ar ši lemtinga klaida buvo atsitiktinė. Šaulių sąjungos nestiprino ir trintis jos struktūrų viduje.
Atsisakę pavaldumo Krašto apsaugos departamentui, šauliai kol kas vis dar aktyviai dalyvavo visuomeniniame politiniame gyvenime, bet vėliau pradėjo šalintis kitų organizacijų renginių.
Kaune lapkričio 23–24 d. įvyko ilgai rengtas Šaulių sąjungos suvažiavimas, sustiprinęs sąjungą kaip organizaciją. Suvažiavime buvo patvirtintas sąjungos statutas ir priimtos penkios rezoliucijos: dėl Šaulių sąjungos veiklos krypčių, dėl santykių su valstybinėmis struktūromis, dėl santykių su politinėmis partijomis ir visuomeniniais judėjimais, dėl požiūrio į sovietinės kariuomenės dalinius Lietuvoje, dėl požiūrio į kitų tautybių Lietuvos piliečius. Centro valdybos pirmininku suvažiavimas išrinko G. Jankų.
Po suvažiavimo sparčiai kūrėsi nauji šaulių padaliniai, daugėjo šaulių. 1991 m. sovietų agresijos išvakarėse Šaulių sąjunga jau buvo kiekybiškai išaugusi, sustiprėjusi ir galėjo vykdyti ribotas kovines užduotis.
1991 m. sausio pirmomis dienomis Lietuvoje, visų pirma Vilniuje, sovietai pradėjo demonstruoti jėgą. Suaktyvino savo veiklą įvairios antivalstybinės grupuotės.
Sausio 7 d., kai „Jedinstvo“ organizacija pradėjo mitingus ir netgi ėmėsi agresyvių veiksmų ir kai buvo pranešta apie specialiosios paskirties desantinių dalinių įvedimą į Lietuvą, Šaulių sąjungos vadovybė davė nurodymą šaulių padalinių vadams imtis priemonių apsaugoti jaunuolius nuo prievartinio ėmimo į sovietinę kariuomenę. Tai buvo pirmoji šaulių kovinė užduotis. Tą dieną Krašto apsaugos departamentas davė kovinę užduotį Vilniaus šaulių rinktinei: pagrindines rinktinės pajėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos apsaugai bei saugoti Gedimino pilies bokštą ir jame iškeltą Trispalvę.
Sausio 8 d., kai prie Aukščiausiosios Tarybos mitingavę LKP (SSKP platformos) kurstomi jedinstveninkai ėmėsi agresyvių veiksmų– palaikomi savo vadinamųjų kovinių draugovių ir persirengusių kariškių– prasiskverbė į Aukščiausiosios Tarybos vidinį kiemelį bei mėgino įsiveržti į vidų ir nuversti teisėtą valdžią, atremti šį puolimą padėjo ir Vilniaus šauliai. Dėl sovietų agresijos ir dėl to dinamiškai besiklostančių įvykių, Šaulių sąjungoje buvo paskelbta kovinė parengtis. Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius kreipėsi į Šaulių sąjungos Centro valdybą, prašydamas šaulių paramos. Tą pačią dieną Vilniaus šaulių rinktinės pajėgos buvo išdėstytos trijuose punktuose: Aukščiausiojoje Taryboje buvo pagrindinės pajėgos– 50 šaulių su rinktinės valdybos pirmininku ir kitais aktyvistais priešakyje; Gedimino pilies bokšte– Romo Šimansko vadovaujama 15 šaulių grupė; savivaldybei paprašius 5 šauliai buvo pasiųsti budėti savivaldybės patalpose.
Šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininkas G. Jankus, atsiliepdamas į Krašto apsaugos departamento direktoriaus prašymą, įsakė visiems šaulių padaliniams sausio 9 d. prie Aukščiausiosios Tarybos pasiųsti kuo daugiau šaulių. Tą dieną iš visos Lietuvos čia susirinko 150 šaulių. Į Vilnių gausiausiai šauliai suvažiavo iš Kauno, Alytaus, Varėnos ir Panevėžio, buvo šaulių iš Marijampolės ir kitų miestų. Jiems buvo pavesta saugoti ir ginti II rūmų korpusą.
Rūmų gynyboje dalyvavę Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai kartu su šaulių padalinių atstovais sausio 9 d. nutarė šiuo ypatingos grėsmės metu sustabdyti Centro valdybos įgaliojimus. Vietoj Centro valdybos ir jos pirmininko buvo išrinktas Šaulių sąjungos vadas. Juo tapo G. Jankus. Buvo suformuota Vado taryba kaip patariamoji institucija. Šaulių sąjungoje buvo įvesta griežtesnė tvarka, pagerėjo drausmė. Šaulių rinktinės ne tik davė kovotojų ginti Aukščiausiajai Tarybai, bet ir vietose organizavo budėjimus prie svarbesnių objektų, formavo gynybos grupes bei būrius.
Didėjant įtampai ir puolimo grėsmei, sausio 11 d. buvo suformuotas šaulio J. Gečo vadovaujamas Centrinis gynybos štabas (štabo viršininko pavaduotojais tapo Česlovas Jezerskas ir Virginijus Česnulevičius). Centriniame gynybos štabe buvo keletas Šaulių sąjungos vadovybės narių bei aktyvistų (G. Jankus, S. Ignatavičius, M. Zakšauskas). Štabui teko rūpintis ne tik šauliams paskirto objekto gynybos bei Aukščiausiosios Tarybos pastate buvusių šaulių apginklavimo, maitinimo, apskritai aprūpinimo klausimais, bet ir šaulių dalyvavimo kitų svarbių objektų visame krašte apsaugos reikalais, informacijos apie sovietų veiksmus bei padėtį Lietuvoje rinkimu.
Šaulių sąjungos Vado taryba buvo tik patariamoji institucija. Operatyviai vadovauti šauliams vadui buvo reikalinga sukarinto pobūdžio institucija. Tam reikalui sausio 11 d. Aukščiausiojoje Taryboje buvo suformuotas G. Jankaus vadovaujamas Šaulių sąjungos štabas, kurio nariais tapo rinktinių valdybų pirmininkai, štabų viršininkai ir kiti šaulių aktyvistai (Vytautas Bieliūnas, Albinas Čaplikas, Vytautas Geštautas, Antanas Karalukas, Algirdas Kodelskas, Anatolijus Michailovas, Rimvydas Mintautas, Viktoras Rudžianskas, Antanas Sirtautas, Sigitas Vaitulionis ir kt.). Štabas dislokavosi II rūmuose, kur buvo sutelktos pagrindinės šaulių pajėgos. Aukščiausiosios Tarybos pastate užsibarikadavę šauliai visomis tuo metu įmanomomis priemonėmis stiprino savo gynybos pozicijas.
Sovietinės kariuomenės agresyvūs veiksmai suintensyvėjo naktį iš sausio 11 į 12 d., o sausio 12 d. vėlyvą vakarą vis įžūlesnis karinės jėgos ir jos veiksmų demonstravimas rodė artėjant agresijos kulminaciją. Aukščiausiosios Tarybos ir jos Pirmininko Vytauto Landsbergio vardu žmonės, Lietuvos piliečiai, buvo raginami ateiti ginti parlamento ir Vyriausybės pastatus, kitus svarbius objektus. Buvo perskirstomos šaulių pajėgos gynyboje. Į Vilnių suvažiavę šauliai paprastai telkėsi Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Kituose svarbiuose objektuose neretai stigo nors maždaug kariškais pagrindais organizuotos jėgos. Štabai perskirstė pajėgas ir sausio 12 d. vakare Vilniaus rinktinės „Geležinis Vilkas“ kuopos šauliai buvo pasiųsti ginti Televizijos bokštą, nes vakare jau išaiškėjo, kad didžiausias sovietų kariškių puolimo pavojus gresia Aukščiausiajai Tarybai ir Televizijos bokštui. Prie šių objektų susitelkė dauguma V. Landsbergio pašauktų ginti nepriklausomybę neorganizuotų į jokias struktūras žmonių. Aukščiausiosios Tarybos pastate užsibarikadavę šauliai pradėjo gaminti „Molotovo kokteilį“…
Po to kai sovietų desantininkai, kurių užnugaryje ėjo Valerijaus Ivanovo raudonieji draugovininkai, vidurnaktį iš sausio 12 į 13 d. šturmavo ir užėmė Radijo ir televizijos komitetą bei Televizijos bokštą, kur buvo gynėjų aukų, šauliams buvo įsakyta išeiti iš Aukščiausiosios Tarybos pastato. Dėl to rūmuose tarp šaulių kilo tam tikra sumaištis. Nervinė įtampa pasiekė kulminaciją. Šauliai pakluso gynybos štabo įsakymui. Išvestiems iš rūmų šauliams buvo liepta išsiskirstyti ir įsimaišyti rūmus supusioje keliatūkstantinėje minioje. Dauguma šaulių buvo uniformuoti arba bent turėjo kepures su šauliška kokarda, daug kas buvo šiaip taip ginkluoti, todėl negalėjo įvykdyti įsakymo išsiskirstyti. Šauliai išsirikiavo Aukščiausiosios Tarybos rūmų vidiniame kiemelyje ir laukė tolesnių nurodymų. Nesulaukę kitokių Centrinio gynybos štabo nurodymų, šauliai, savo vadų vedini, sugrįžo į rūmus. Vėliau Šaulių sąjungos Vado taryba nusprendė daugiau nebepalikti šauliams nurodytų gynybos pozicijų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kol parlamentui grės pavojus.
Sausio 13-osios naktį, gindami Televizijos bokštą, žuvo Vilniaus rinktinės „Geležinis Vilkas“ kuopos šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Po mirties jie apdovanoti Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ir Šaulių Žvaigždės ordinais. Įvairiu metu Aukščiausiosios Tarybos gynyboje budėjo per 300 šaulių. Daug šaulių saugojo Radijo ir televizijos komitetą, Televizijos bokštą, radijo stotį Sitkūnuose, kitus svarbius objektus. Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje likę šauliai sausio 13-osios ankstų rytą pradėjo statyti pirmąsias barikadas aplink parlamentą, paskui kasė prieštankinius griovius, statė ir rengė kitus įtvirtinimus. Didžiausio pavojaus nepriklausomybei metu Lietuvos šaulių sąjungos centrinėje būstinėje Kaune budėjo ir pasipriešinimo veiksmus koordinavo grupė šaulių aktyvo (Jonas Oleka, Kostas Tamulionis, Vytautas Zenkus), palaikę ryšį su Šaulių štabu Aukščiausiojoje Taryboje bei šaulių padaliniais, budėjusiais prie kitų svarbių objektų visoje Lietuvoje.
Pabrėžtina, kad aktyvus šaulių dalyvavimas Nepriklausomybės gynimo akcijose 1991 m. sausį konsolidavo Lietuvos šaulių sąjungą, sumažino vidinę įtampą bei trintį. Išnyko anksčiau išryškėjusi konfrontacija tarp Centro valdybos ir Vilniaus rinktinės.
Maskvai nepavykus 1991 m. sausio 7–13 d. užgniaužti Lietuvos Nepriklausomybės, pagrįstai buvo tikimasi naujų sovietinės agresijos protrūkių. Dėl to buvo suskubta organizuoti savo karines formuotes. Dar negalvota apie mobilizaciją ar kitas panašias formas, nes to meto sąlygomis šitai buvo nerealu. Nebuvo galimybių telkti profesines karines struktūras. Realiausia buvo telkti nereguliarias formuotes savanoriškumo pagrindais. 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įstatymą, kuris turėjo didžiulės visuomenę mobilizuojančios reikšmės, o Maskvai demonstravo Lietuvos piliečių ryžtą ginti savo valstybę. SKAT įstatymas turėjo svarbios praktinės jame viešai nedeklaruotos (nedemonstruotos) reikšmės. Šitas įstatymas visiems į kokias nors formuotes organizuotiems nepriklausomybės gynėjams suteikė oficialų teisinį karių statusą su visomis iš jo kylančiomis pasekmėmis. Į oficialiai įteisintas SKAT formuotes sutelktų gynėjų sovietai tarptautinės teisės požiūriu negalėjo apkaltinti terorizmu ar dalyvavimu neteisėtose ginkluotose formuotėse. Paskui nemažai šaulių įsijungė į SKAT, nuėjo į kuriamą pasienio apsaugos tarnybą bei pirmąją reguliariosios kariuomenės– formuojamą „Geležinio Vilko“– brigadą. Buvimas šaulių struktūrose realiai jiems nuėjo į antrą planą.
Taip buvo sukurta iš esmės Šaulių sąjungai analogiška savanoriška tarnyba, turinti tokius pačius kaip ir šauliai teritorinės gynybos tikslus. Deklaruoti ir kurti alternatyvią formuotę, skirtą vykdyti uždavinius, kuriuos galėjo spręsti išplėsta ir materialine baze sustiprinta Lietuvos šaulių sąjunga, Vyriausybę ir Aukščiausiąją Tarybą iš esmės paskatino Šaulių sąjungos vadovybės principinė pozicija ir elgesys 1990 m. vasarą, kai buvo demonstratyviai atsisakyta pavaldumo Krašto apsaugos departamentui, siekiant išlaikyti savarankiško veikimo maksimumą, vėliau taip pat Šaulių sąjungoje kilę vidiniai nesutarimai bei trintis. Dėl to Šaulių sąjungai vėliau teko ieškoti nišų savo veiklos plėtrai.
Vadovybės nurodymu 1991 m. vasarį Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsauga buvo pavesta Apsaugos skyriaus darbuotojams ir SKAT padaliniams. Organizuoti šaulių budėjimai nutrūko ir atsinaujino tik kovo pradžioje, jie tęsėsi iki liepos pabaigos. Tada tai buvo veikiau visuomenės dalyvavimo parlamento apsaugoje demonstravimas nei reikšminga veikla.
1991 m. gegužės 19 d. iš pasalų buvo nužudytas Vilniaus rinktinės šaulys pasienietis Gintaras Žagunis – paskutinė šaulių auka nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu.
1991 m. rugpjūčio 19 d. ankstų rytą Maskvoje prasidėjo pučas, kurio pradžią Lietuvoje lydėjo sovietinių kariškių jėgos demonstravimas. Šauliai ėmėsi priemonių apsaugoti dokumentaciją bei kitas vertybes. Ne visos tos priemonės buvo veiksmingos. Kaune kariškiai Šaulių sąjungos Centro valdybai pateikė ultimatumą iki 17 val. nutraukti bet kokią veiklą ir apleisti patalpas. Kitose šaulių rinktinėse taip pat sulaukta kariškių ultimatyvių reikalavimų. Pučo Maskvoje dienomis Šaulių sąjungoje sustiprinta kovinė parengtis, sudarytos mobiliosios kovos grupės, vėl pradėta budėti prie vyriausybinių ir kitų svarbių objektų imtasi priemonių pasirengti galimam ilgesniam pasipriešinimui. Šauliai ėmėsi žvalgyti sovietų karinius dalinius ir jų aplinką, stengėsi užmegzti kontaktus su sovietų kariškiais, kad būtų galima juos paveikti, bent kiek neutralizuoti kariškių veiksmus prieš Lietuvą.
Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimas sutapo su Atgimimo pradžia. Nuo atkūrimo pradžios Šaulių sąjunga tapo aktyvi kovos už nepriklausomybės atstatymą dalyvė. Jau pats Šaulių sąjungos atkūrimo faktas buvo kova už nepriklausomybę. Atkūrus nepriklausomybę, Šaulių sąjunga ilgokai buvo vienintelė tautinė patriotinė sukarinta organizacija, galinti vykdyti kai kurias valstybines užduotis. SSRS agresijos prieš Lietuvos valstybę 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn. Šaulių sąjunga įnešė svarų indėlį tautos kovoje už nepriklausomybę.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA
1. Lietuvos šaulių sąjungos 1989, 1990 ir 1991 metų metraščiai//Šaulių sąjungos muziejaus fondai Kaune.
2. Gečas J. Lietuvos šaulių sąjungos 1989–1991 m. veiklos fragmentai//Lietuvos šaulių sąjunga Valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919–2004, Kaunas, 2005, p.213–216.
3. Ignatavičius S. Lietuvos šaulių sąjungos plėtra 1991–1996 metais//Ibid., p.217–228.

[*] Autorius nesiima vertinti tekste minimų šaulių bei jų vadovų pažiūras ar tolesnę jų veiklą, nes tai išeitų už straipsnio problematikos ribų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.