Savanoriškosios krašto apsaugos Alytaus rinktinės savanoriai parlamento gynyboje

A_Dudaviciuspulkininkas Arūnas Dudavičius
parlamento gynėjas,
pirmasis SKAT’o Alytaus rinktinės vadas

Pranešimas skaitytas  2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

Gerbiamieji partizanai ir bendražygiai! 1990 metai. Prie Sąjūdžio būstinių registruojami pirmieji savanoriai, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Alytuje. Deja, prasidėjus 1991 m. sausio 13 d. įvykiams, visi sąrašai, pirmieji ginklai, suaukoti pinigai Alytuje, Santaikos g. 30 prarandami, nes keli darbuotojai, tuo metu dirbę Krašto apsaugos departamente, neįvykdė duoto pažado Sąjūdžio tarybai ir visa tai paliko seife, o kariškiai užėmė tą pastatą ir seifą su visais dokumentais išsivežė.
Sausio 13 d. naktis. Alytaus Sąjūdžio taryba kviečia visus Sąjūdžio tarybos narius rinktis į miesto savivaldybę, kur buvo įsikūrusi Sąjūdžio taryba. Pradedamas pasitarimas, ką toliau daryti, kaip organizuoti dalį žmonių vežti į išorės gynybą prie Vilniaus, kitus žmones saugoti valstybinius objektus Alytuje ir kaip toliau organizuoti visą šį darbą. Tuomet mus du, Albiną Minkevičių ir mane, priklausančius Alytaus Sąjūdžio tarybai, laikinai paskiria vietoj tų Krašto apsaugos departamento darbuotojų, kurie neįvykdė to pažado ir po to neatvyko į Są­jūdžio kviečiamą susirinkimą, pradėti organizuoti šitą darbą. Pranešė tuometiniam Krašto apsaugos departamento direktoriui Audriui Butkevičiui, kad tokie ir tokie žmonės pradeda vykdyti pareigas. Tokia buvo pradžia.
Pirmieji, kurie atvyko į parlamento vidaus apsaugą pagal Šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus įsakymą, buvo Alytaus kuopos šauliai. Tai Antanas Karalukas, Jonas Česonis, Alfonsas Katilynas, Leonas Kušlys, Justinas Padegimas, Bronius Sakalauskas, Bronius Stasiulevičius, Stasys Šemelionis, Rimgaudas Vaišnoras, Antanas Vaivada. Visi kiti, kurie registravosi, atvažiavo autobusais ir dalyvavo su visa minia išorės gynyboje. Pirmasis iš uždavinių, duotas tuometinio generalinio direktoriaus, tai visiems užsiregistravusiems sa­va­noriams organizuoti kovinio ir fizinio parengimo pratybas. Alytuje nuo sausio 20 dienos tokios pratybos pradėtos organizuoti, pagrindinės disciplinos – tai psichologija, medicininis parengimas, šaudyba, ginklų narstymas ir bendrieji informaciniai reikalai, kad būtų stebimas dalinys, ir visa informacija perduodama į Vilnių.
Pirmosios užduotys ir darbai. Vasario 9 diena. Kaip žinote, visoje Lietuvoje vyksta plebiscitas. Mes organizuotai tiek Alytaus mieste, tiek rajone padedame, kad būtų saugiai atgabentos urnos iš visų rinkimų apylinkių į Alytaus miesto savivaldybę ar Alytaus rajono savivaldybę, kur balsai skaičiuojami, rezultatai pranešami į Vilnių. Toliau. Parlamento apsauga. Taip pat pagal numatytą grafiką, gaunamą iš parlamento, iš SKAT štabo, būriais vykstame į Vilnių ir čia vykdome užduotis, kurias mums numatė parlamento štabas. Toliau, pučas. Į pučą ateiname kaip Alytaus rinktinės būrys savanorių. Buvo nurodymas ateiti su turimais ginklais arba ir be jų, ir tas būrys įsijungė į bendrą parlamento apsaugą. Užduotys buvo gaunamos iš Vilniaus, iš tuometinio SKAT’o štabo viršininko pulkininko Jono Gečo. Svarbiausios tokios: atsiųsti būrį į parlamento gynybą, evakuoti visus dokumentus, išvežti arba sunaikinti, arba kur nors paslėpti, kad nerastų, jeigu bus užimtos patalpos; stebėti karinį dalinį ir visą informaciją perduoti į Vilnių; nenakvoti namuose, pasistengti, kad ir šeimos nariai būtų evakuoti ir kur nors laikinai apsigyventų pas gimines, tolesnius gimines arba pas draugus, bendradarbius. Per šitą laiką iki pučo svarbiausia rinktinės užduotis buvo iš 97-ojo oro desanto pulko supirkti kiek įmanoma karinės amunicijos, ginklų, šaudmenų, ir ruoštis kovai, kad ir kokia ji būtų. Galiu pripažinti, kad tuo metu nebuvome gerai pasiruošę. Alytaus rinktinė dar tik kūrėsi, todėl negalėjo aktyviai prisidėti prie čia vykstančių įvykių.
Per pučą žuvo mūsų karys savanoris Artūras Sakalauskas. Norėčiau pasakyti, kad apskritai mūsų valstybė, mūsų kariuomenė mažai rūpinamės žuvusiais, gynėjais, mažai su jais bendraujame, mažai įsiklausome į juos. Patys žinote, valstybė arba kariuomenė, kuri negerbia gynėjų, tų, kurie pradėjo, tų, kurie davė pavyzdį, arba pasmerkta, arba jai tikrai bus sunku toliau egzistuoti.
Noriu paminėti pavardes pirmųjų rinktinės etatinių darbuotojų ir jiems padėkoti. Tai Vytautas Devižys, Jonas Packevičius, Rytis Grigonis, Alius Lazauskas, Kęstutis Kaladinskas, Voldemaras Poškaitis, PetrasKancevičius, Romas Kunca, Adolfas Leikūnas, Juozas Sve­t­lauskas,Aldeminas Kalėda, Vitalijus Gotoveckis, Heraldas Sinkevičius, Klaidas Jankūnas, Gintaras Biekša, Kęstutis Leonavičius, Vytautas Daunoravičius, Olegas Vasiljevas, Egidijus Žaliaduonis, RemigijusPluška, Jonas Dagilius, Algimantas Peteliūnas, Sergejus Venclovaitis, savanoriai Ričardas Dumbliauskas, Petras Vitunskas, Jonas Dudavičiusir daugelis kitų.
Taip pat noriu padėkoti tiems, kurie mus mokė kaip rinktinės savanorius karinių įgūdžių ir kt. Tai Eugenijus Jakimavičius – karo inžinerija, Rimgaudas Kazėnas – ginkluotė, Vidas Čepulis – ryšiai, Antanas Burokas – kultūriniai renginiai, ryšiai su visuomene, Auksė Treinytė – šaudyba, Leonarda Kuodienė – teisiniai klausimai. Toliau noriu padėkoti savo bendražygiui, buvusiam rinktinės vadui Vitaliui Edvardui Straleckui už pagalbą rinktinės organizavimo klausimais, drausmės, kovinio rengimo ir sporto klausimais; Jonui Gečui – visais iškilusiais klausimais galėjai kreiptis dienos ar nakties metu, jis išklausydavo ir būdavo priimami labai greiti sprendimai, kurių dabartinėje kariuomenėje labai trūksta. Toliau – Audriui Butkevičiui. Mes kažkaip šiandien nekalbame, nors tuo laiku, aš galiu pasakyti, jis važinėjo, lankė padalinius ir buvo galima ir kreiptis bet kokiais klausimais, ir kritikuoti. Jeigu raštu ar žodžiu kreipėsi, per 10 dienų gaudavo vienokį ar kitokį atsakymą. Todėl aš jam irgi dėkoju už gebėjimus suprasti ir įsiklausyti. Ir taip pat, aišku, Česlovui Jezerskui už palaikymą, patarimus ir pagarbą bendražygiams, kuriuos jis išlaikęs iki dabar, neišpuiko kaip generolas, bet visada pataria.
Baigdamas noriu pacituoti tuometinio Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus A. Butkevičiaus tokią citatą iš knygelės. Tie, kurie esate parlamento gynėjai 1990–1991 m., žinote, tokia knygutė buvo „Lietuva yra laisva“. Ten jis taip rašė: „Nėra ir negali būti valstybės, kuri neturėtų vyrų, pasiryžusių bet kada stoti į kovą už savo tėvynę. Tokia yra ir mūsų valstybė. Sunkiomis 1990–1991 m. dienomis Lietuvai ištikimi vyrai rengėsi ginti savo tėvų žemę, teisėtai išrinktą Vyriausybę, visa tai, kas brangu kiekvienam lietuviui. Šalia parlamento, kitų svarbiausių objektų iš naujo gimstančios Lietuvos kariuomenės vyrų rankos statė barikadas, tvėrė užtvaras, minavo laukus. Lietuvos širdyje stiprėjo, grūdinosi ir brendo savi Lietuvos gynėjai“. Ačiū už dėmesį. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *