Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo veikla 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais

100112 ABurokasdimisijos majoras Antanas Burokas
pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo skyriaus viršininkas

Pranešimas skaitytas 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

Gerbiamieji bičiuliai, bendražygiai, buvau pasirašęs rašinėlį, bet kadangi visi kalbėjo daugiausia apie tuos pačius dalykus, tai gal bandysiu šiek tiek apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Mokymo skyrių ir apie mūsų kuriamuosius darbus.
Kai tik buvo priimtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymas, prasidėjo kūryba. Gerbiamasis pulkininkas Jonas Gečas mane su Eugenijum pakvietė į štabą. Tuo metu aš priklausiau Šaulių sąjungai, teko, kaip sakė Vytautas Geštautas, ginti kartu su šauliais korpusą nuo upės pusės. Sutikau. Kadangi dar dirbau K. M. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, buvau fizinio lavinimo dėstytojas, tai Jonas Gečas man įsakė: ruoškis, būsi Mokymo skyriaus viršininkas. Sakau: aš nelabai mėgstu tokius dalykus, bet jeigu yra įsakymas, tai dirbsim. Ir prasidėjo kūryba, bet reikėjo, savaime aišku, ir žmonių. 308 kabinete sutikau keletą žmonių, kuriuos galiu paminėti. Buvo Ričardas Pocius, buvo Valentinas Mizgaitis, buvo tas pats Vidas Čepulis, kuris čia taip įdomiai pasakojo savo nuotykius, ir kiti. Mums buvo įsakyta, kad reikia kokio nors laikraštėlio ar spaudinio, tai vėl teko pasitelkti K. M. Čiurlionio vidurinės meno dėstytojus Romą Karpavičių ir Rimą Bagdoną, kurie mums padarė tokią vinjetę – laikraštėlio kepurėlę. Kaip dabar gerbiamasis Algimantas Vaitkaitis pasakojo, teko pirmą kartą susitikti Kazimiero Motiekos ir Audriaus Butkevičiaus kabinete ir ten spręsti dėl šio laikraštėlio leidimo. Tas laikraštėlis buvo patvirtintas, sugalvojome jo pa­vadinimą – „Savanoris“ ir nuėjome su Algimantu Arnastausku pas Saulių Stomą. Tas laikraštėlis ir šiandien eina.
Vėliau buvo tokie reikalai, kad visą laiką reikėdavo dalyvauti rytiniuose ir 
vakariniuose patikrinimuose, reikėjo palaikyti ryšį su giminingomis struktūromis: su Šaulių sąjunga, generolo Česlovo Jezersko vyrais ir su kitomis organizacijomis, taip pat reikėjo palaikyti ryšius su Išorės štabu, nuolat teko per tą laikotarpį organizuoti mokymą, reikėjo surinkti visą medžiagą, literatūrą. Jos gavome iš K. M. Čiurlionio meno vidurinės mokyklos Karinės katedros, iš Statybos technikumo. Su gerbiamuoju Jonu Geču buvome nuvažiavę į universitetą literatūros, bet, gaila, iš ten nieko negavome, nes katedros vedėjas viską pagal įsakymą buvo užregistravęs ir atidavęs Ginklų fondui. Darbas vyko ir toliau. Reikėjo budėti. Buvo keturi operatyviniai budėtojai: Juozas Jucevičius, Sigitas Vaitulionis, Saulius Rudžionis aš. Turėjome pagalbininkus, viską fiksuodavome, ką žmonės mums pranešdavome iš viso Vilniaus. Vakarais, kai ryšys jau buvo sutvarkytas, gaudavome informaciją iš visų apskričių. Kiekvieną savaitę iš apskričių atvažiuodavo kuopa čia, į Aukščiausiąją Tarybą, kur vyko mokymai. Buvo šios disciplinos: karinis mokymas, minavimas ir išminavimas, diversijos – Eugenijus Jakimavičius, rikiuotė – Vytautas Geštautas, Vidas Čepulis – ryšiai, orientavimasis vietovėje – teko man, Pijus Jankauskas mokė, kaip pažinti gatves Vilniaus mieste pagal žemėlapį, buvo mokoma gatvėse ir Vingio parke, buvo rengiama visa mokymo programa.
Turiu pasakyti, kaip V. Čepulis čia pasakojo, kad viskas vyko labai linksmai ir gražiai, bet ne visą laiką jis buvo tas, iš kurio buvo galima išreikalauti kokių nors mokymų. Jis ne tik savo darbą atliko, bet jis dar naktimis tikrino postus. Kai buvo pagaminti pirmieji dujų balionėliai, tai jis juos išbandydamas savo draugams buvo papurškęs. Tuos balionėlius pagamino „Lietuvos buitinės chemijos“ darbininkai. Šios įmonės direktorių vis dėlto reikia prisiminti, tai buvo amžinąjį atilsį Mėlynavičius. Tas pats direktorius mums ir žaidynėms skirdavo pinigų, mokymo priemonėms gaminti ir kam kitam.
Dar buvo toks atsitikimas Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje, kad prieš pučą reikėjo slėpti savo medicinos priemones. Senelių prieglaudos direktoriumi buvo Bronislovas Freimantas, jis slėpė medicinos įrangą ir medikamentų maždaug už, kaip aš supratau, 5 mln. senais pinigais, ten buvo paslėpti mūsų batai, taip pat buvo įrengtos specialios slaptos patalpos, jeigu kas nors atsitiktų, ir įvairūs kiti dalykai. Taip pat ruošėmės, jau vėlesniais laikais, pirmosioms žaidynėms. Pirmas mūsų labai įdomus uždavinys buvo pasiruošti. Nors priešas dar mūsų teritorijoje, dar Lietuva nepripažinta, bet mes norėjome parodyti, kad jų nebijome. V. Uschopčikas priešinosi, kaip gali būti, kad savanoriai rengia žaidynes. Tačiau jos labai pavyko, buvo labai įspūdingos, iš Vidaus reikalų ministerijos buvo pasiskolinti žirgai, buvo aprengti savanoriai.
Labai sunku viską išpasakoti, kiek dar visko yra galvoje, galbūt reikės parašyti. Visus sveikinu su šia nuostabia, nors ir tragiška, diena. Visi esame broliai ir mūsų niekas nenugalės, kaip niekas ir niekada nenugalės Lietuvos. Buvome, esame ir būsime. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.