Savanoriai parlamento gynyboje
gen. mjr. Arvydas Pocius
parlamento gynėjas, Lietuvos kariuomenės vadas
pranešimas skaitytas 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje
Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji nepriklausomybės gynėjai, gerbiamieji svečiai, brangūs bendražygiai, laikotarpis, apie kurį šiandien kalbame, ne tik į mano, bet ir į daugelio iš jūsų gyvenimus įnešė kardinalių pokyčių. Ypač jauniems žmonėms, kurie čia buvo, tie įvykiai padėjo stiprius pilietiškumo, pagarbos savo šaliai ir jos žmonėms pamatus. Nuo 1990 m. rudens, kaip žinote, Lietuvoje pradėjo kurtis pirmieji savanorių padaliniai ir jau tų metų pabaigoje jie gavo užduotį saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus Vilniuje, savivaldybę ir kitus svarbius valstybės objektus. Tuometinė savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtu įstatymu. Lyg ir logiška – vaikas gimė anksčiau, gimimo liudijimas buvo išduotas vėliau: savanoriai atsirado 1990 m., gimimo liudijimą gavo 1991 m. sausio 17 d.
Tačiau, ką tas gimimas reiškė? Prasidėjus pirmiesiems sovietinės armijos ginkluotiems išpuoliams tapo aišku, kad ne tik okupacinė kariuomenė, ginklu slopinusi Lietuvos nepriklausomybę, represijomis sieks sugrąžinti sovietinę santvarką, bet tarp lietuvių taip pat atsirado kolaborantų, kurie stojo prieš savo tautiečius. Veikė organizacija „Jedinstvo“, kurioje taip pat buvo mūsų tautiečių. Taigi ne visi Lietuvos piliečiai laukė nepriklausomybės ir ne visi ją gynė.
Sausio 11–13 d. Aukščiausiosios Tarybos rūmuose duota Lietuvos savanorio kario priesaika padarė pradžią naujai atsiradusiai karinei organizacijai. Tai buvo teisinis pagrindas Lietuvos piliečiams savanoriams ginti savo valstybę ginklu. Tai buvo nuspręsta ir Gynybos tarybos posėdyje, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmus ginklu gins Lietuvos kariai savanoriai, kuriuos gins įstatymas. Ši sąvoka apėmė visus Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvusius gynėjus: Krašto apsaugos departamento darbuotojus, pasieniečius, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos pareigūnus, šaulius ir Lietuvos piliečius, savanoriškai atėjusius ginti savo valstybės laisvės ir nepriklausomybės. Savigynos jausmas buvo pabudęs visoje Lietuvoje – savanorių atsirado visuose miestuose, miesteliuose, kaimuose. Tereikėjo suburti šiuos žmones į vieningą, organizuotą ir valdomą struktūrinį vienetą, kaip ir pokario rezistencijos laikotarpiu. Partizanai įrodė savo organizacinę struktūrą, kad tokia struktūra veikia, todėl Lietuvos savanorių organizacija ėjo tuo pačiu keliu.
Į Lietuvos kariuomenę, kaip ir daugelis iš jūsų, aš atėjau iš Sąjūdžio žaliaraiščių ir tapau kariu savanoriu, kai čia prisiekiau 1991 m. sausio 11 d. vakare stovėdamas vienoje gretoje su pasieniečių operatyvinio būrio kariais. Čia, Aukščiausiosios Tarybos pastate, ir daugelis iš jūsų prisiekėte. Mes jautėme, kad atėjo mūsų kartos išbandymo metas – kas jeigu ne mes? Bet buvo vyrų, kurie išėjo, kurie pasitraukė. Ačiū Dievui, kad tokių buvo nedaug. Aš jų nesmerkiu, nežinau, kaip jūs, gal jie išsigando rizikos. Ta rizika buvo reali, mes tai supratome ir žinojome. Daugelis galvojome apie savo vaikus, gal dar apie ką nors, bet šiandien aš tikrai nepavydžiu tiems vyrams, kurie tada išėjo nuleidę galvas. Tegul sąžinė ir Dievas būna jų teisėjai.
Aš manau, kad daugelis iš jūsų taip pat prisimenate atsisveikinimo akimirkas su savo šeimomis, su savo vaikais ar telefoninį skambutį savo šeimoms. Tai buvo nelengva, bet mes likome, mes neišėjome. Mes supratome, kad atėjo mūsų eilė, tą, ką padarė mūsų seneliai, tą, ką padarė mūsų tėvai, gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, tą padarėme ir mes. Esu giliai įsitikinęs, kad taip galvojo daugelis, kurie tada tapo savanoriais, kurie ginklavosi medžiokliniais, sportiniais, mažo kalibro šautuvėliais arba išsaugotais partizanų ginklais, kurie ieškojo paslėptų dar nuo partizanų laikų sprogmenų ar Amerikos lietuvio Eivos patarti ruošė Molotovo kokteilius.
Mes buvome įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonės, atlikę privalomąją tarnybą sovietinėje kariuomenėje ar baigę aukštųjų mokyklų karines katedras, keletas karininkų turėjo sovietinės kariuomenės patirtį. Bet mes atėjome ginti savo idealų, kuriuos partizanai rašė krauju: Laisvė! Nepriklausomybė! Tėvynė! Kai okupacinė kariuomenė užėmė Televizijos bokštą, budėjome dieną ir naktį. Snūduriavome dieną supainioję su naktimi, bet pamenu, vis prieidavom prie lango, ar tai būdavo diena, ar naktis, ir žiūrėdavome, ar tebestovi ta šimtatūkstantinė žmonių minia, kuri saugojo ne tik parlamentą, saugojo ir mus. Ta šimtatūkstantinė minia apsaugojo parlamentą, šiek tiek prisidėjome ir mes. Ką mes, tik porą šimtų šiaip ne taip ginkluotų vyrų, galėjome? Būtume pademonstravę ginkluotą pasipriešinimą pasauliui, būtume parodę, kad 1940 metais padaryta klaida nepasikartos. Mes tam buvome pasirengę.
Aprimus padėčiai Vilniuje, sausio mėnesio pabaigoje savanoriai, budėję Aukščiausiosios Tarybos pastate, nesėdėjo rankų sudėję ir nelaukė. Jie įsirengė gynybines pozicijas, ten gyveno ir pradėjo aktualiausių karinių dalykų mokymą. Po paros budėjimo, neramaus miego didžiulėje patalpoje jie ateidavo į pamokas nepailsėję, kai kurie užsnūsdavo, nors buvo išvargę, bet užsiėmimuose stengėsi aktyviai dalyvauti. Daugelis suprato, kad to yra mokoma ne tik šiandienai, to yra mokoma galbūt ir tolesnei partizaninei kovai. Mokymams trūko literatūros lietuvių kalba, nebuvo pakankamai mokymo priemonių, bet kiekvieną dieną viskas stūmėsi į priekį. Diena iš dienos buvo kaupiama mokomoji medžiaga, patys vyrai ją rašė, vaizdinės priemonės buvo gaunamos iš aukštųjų mokyklų karinių katedrų, iš kitur, buvo perduodama patirtis, sukaupta sovietinėje kariuomenėje. Buvę partizanai, rezistentai taip pat dalijosi savo patirtimi. Taigi dėl visų tuomet Aukščiausiąją Tarybą gynusių žmonių, taip pat ir savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanorių sovietų tankai turbūt nesiryžo šturmuoti.
Iš pirmųjų prisiekusių savanorių, kurie per pirmuosius valstybės gyvavimo metus neišėjo ieškoti lengvesnės duonos, išaugo dabartinės savanorių pajėgos – svarbi Lietuvos kariuomenės sudėtinė dalis. Lietuvos kariuomenė nėra vien profesionalūs kariai ir kariai savanoriai. Mes turime per beveik devyniolika metų parengtą karinį rezervą iš dar sovietinėje kariuomenėje tarnavusių vyrų, kurie kaip rezervistai tinka Lietuvos kariuomenei, kurie savo žiniomis ir pagal amžių atitinka karinio rezervo reikalavimus. Tapęs Lietuvos kariuomenės vadu, iškėliau sau ir kariuomenei uždavinį – surinkti, suskaičiuoti, sudėlioti į struktūras mūsų šalies mobilizacinį rezervą. Sieksiu, kad kiekvienas Lietuvos vyras ir moteris žinotų, kur jie turi kreiptis paskelbus mobilizaciją, kad nebūtų blaškymosi, stichinio bėgiojimo, neaiškių struktūrų kūrimo. Tikiuosi, kad man kadencijos užteks ir šią užduotį įvykdysiu. Jeigu, neduok Dieve, pasikartos panašūs įvykiai, tai Lietuvos gynybon stos ne tik Lietuvos kariuomenė, bet ir organizuotas, parengtas rezervas, ir visos visuomeninės organizacijos, kurios remia Lietuvos kariuomenę, kurios buvo ir yra kartu su mumis.
Prisimindamas devyniolikos metų senumo įvykius, aš džiaugiuosi, kad jau užaugo nauja būsimų šalies gynėjų karta, gimusi ir augusi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Ta karta yra pirmo ir antro kurso kariūnai, studijuojantys Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, studijuojantys karo akademijose užsienyje. Jie pasirinko šią atsakingą, sunkią ir atsidavimo reikalaujančią profesiją laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, visateisėje tarptautinės bendrijos narėje, turinčioje savo kariuomenę ir kalbančioje savo gimtąja kalba. Aš taip pat džiaugiuosi, kad sustabdžius šaukimą į privalomąją karinę tarnybą, savanorių, ateinančių tarnauti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, nė kiek nesumažėjo. Jauni žmonės čia randa savo bendraminčių, kuriems nėra tas pats, kas gins tėvynę, kuriems rūpi šalies gynyba, kurie jaučia pareigą. Laisvos šalies laisvi piliečiai savanoriškai pasižada ją ginti ir atsakingai vykdo savo priesaiką. Tokia turi būti mūsų valstybės pažangios tautinės sąmonės samprata. Šiandieniniai savanoriai sėkmingai vykdo užduotis tarptautinėse operacijose. Su Afganistano provincijos atkūrimo grupe šiandien taip pat yra išvykusi savanorių rinktinė, kartu su keletu Lietuvos kariuomenės karininkų sėkmingai ten tarnauja. Balkanuose, Kosove taip pat paskutiniais metais savanorių būriai dalyvaudavo taikos rėmimo operacijose.
Ačiū visiems, brangūs bendražygiai, kurie buvote čia prieš devyniolika metų, čia Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, kitų objektų ir išlaikėte istorijos pateiktą egzaminą mūsų kartai. Ačiū už tai, kad šiandien vėl esame kartu, šiek tiek pasikeitę, žilstelėję, pliktelėję, bet širdys mūsų tebėra tokios pat kaip ir tada. Aš džiaugiuosi, manau, jūs taip pat. Esame laisvi. Lietuva yra NATO narė, Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Mes buvome, esame ir būsim. Ačiū jums.