„Ūkininko patarėjas“ Nr. 4, 2014 m. sausio 11 d.

Sausio barikadose – gudrūs kaip žalčiai ir nekalti kaip balandžiai

Arnoldas Aleksandravičius

1990 m. atkurtą  Lietuvos valstybę buvo pasirengę ginti daug  idealistų, tačiau jie  neturėjo nei granatų, nei minų, nei prieštankinių raketų.  1990 m. rugpjūtį įsteigtas Krašto apsaugos departamento  ginklų baras „Vytis“, vėliau tapęs  valstybine eksperimentine ginkluotės gamykla.   Inžinierius-konstruktorius, buvęs politinis  kalinys Vytautas Stašaitis „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad  1991 m. sausio 13-osios agresijos išvakarėse „Vytis“ buvo pagaminęs 500 padegamojo skysčio butelių, vadinamųjų „Molotovo kokteilių“. Tačiau šiandien  svarbiausias Sausio 13-osios simbolis  –  ne liepsnojantis bent vienas rusų tankas, o 13-ka beginklių  Lietuvos patriotų karstų.

1991 m. sausį Aukščiausiąją Tarybą (AT) iš vidaus saugojo beveik  2 tūkst. iškilmingai prisiekusių savanorių, parlamento išorę gynė 15 savanorių būrių.

„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo tuomečio Krašto apsaugos departamento vadų ir karių, kodėl   nė viena benzino  bomba, ta populiariausia, greičiausiai pasigaminama  pavergtųjų tautų savigynos priemonė,  nebuvo  panaudota pagal paskirtį – mesta į sovietų  šarvuočius, puolusius Vilniaus  TV bokštą bei   Radijo ir televizijos komiteto pastatą.

 Įsakyta saugoti svarbiausius pastatus

„Iki 1991 m.  sausio 12-osios šalies politinė vadovybė labiausiai tikėjo nesmurtinio pasipriešinimo taktika. Kruvinojo sekmadienio išvakarėse  nuspręsta, kad  tik svarbiausius valstybės pastatus – parlamentą, Vyriausybės kanceliariją ir  valstybinį Lietuvos banką – galima ginti jėga. Taip nutarė Aukščiausioji Taryba. Dėl to kitur net nebuvo rengiamasi žūtbūtinai kautis, stabdyti  priešo karo mašiną“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino  Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo  gynybos štabo viršininkas,  Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas, atsargos pulkininkas  Jonas Gečas.

 Neteko griebtis savadarbių ginklų

A.Girdziušo nuotr.

A.Girdziušo nuotr.

Buvęs Generolo Jono  Žemaičio Lietuvos karo akademijos Lyderio ugdymo skyriaus viršininkas,  Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus  valdybos pirmininkas,  atsargos majoras Albertas Daugirdas  nustebo, po 23 metų pirmą kartą  išgirdęs apie „Vyčio“ pagamintus „Molotovo kokteilius“, į kuriuos buvo įmaišyta baltojo fosforo, kad, buteliui sudužus į rusų tanko šarvus, pasklidęs mišinys užsiliepsnotų be jokio dagčio. „Mes, parlamento gynėjai, dislokuoti dabartiniuose trečiuosiuose Seimo (anksčiau – Profesinių sąjungų centro tarybos) rūmuose  Sausio 13-ąją tokių bombų nematėme. Patys gaminomės paprasčiausius benzininius „Molotovo kokteilius“.  „Pramoniniais“ padegamojo skysčio buteliais mus apginklavo vėliau. Buvome pasirengę pasinaudoti visais ginklais, kuriuos  turėjome tomis dienomis, bet įvykiai tiek neišsirutuliojo, kad būtų tekę griebtis savadarbių sprogmenų ar šaunamųjų ginklų  “, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“, pabrėžė ats. mjr. A. Daugirdas.

„Turėjome granatų su Bickfordo (padegamąja) virvele. Tuos sprogmenis  pagamino buvęs  sovietų politinis kalinys, auksarankis specialistas Algirdas Petrusevičius, vėliau  kalintas ir  nepriklausomoje Lietuvoje“, – su „Ūkininko patarėju“  prisiminimais pasidalijo AT gynėjų būrio vadas, buvęs Krašto apsaugos departamento instruktorius, verslo konsultantas Antanas Kliunka.

Gyvybes paaukojo dėl kilnojamosios  įrangos

Pagrindinė Lietuvos tvirtovė 1991 m. sausio 13-ąją  buvo Aukščiausioji Taryba, tačiau tą naktį  trylika  mūsų piliečių kitame Vilniaus gale paaukojo gyvybes   dėl televizijos ir radijo  įrangos, kurią buvo galima iš anksto pervežti į okupantams nežinomą ir nepasiekiamą vietą.  1918 m. vasario 16-osios akto signatarai nekvietė vilniečių ginti Martyno Kuktos spaustuvės, kada  kaizerinės Vokietijos kareiviai veržėsi   į spaustuvę konfiskuoti „Lietuvos aido“ laikraščių su Nepriklausomybės akto tekstu.

„Nebuvau atsakingas už TV bokšto gynybą. Kiek man žinoma, ta vaizdo ir garso įranga, kurią buvo galima pergabenti, kilnojamosios TV stotys, pervežtos  prie parlamento, ten stovėjo per visą Sausio agresiją. TV laidos buvo transliuojamos iš Aukščiausiosios Tarybos ir jos prieigų. O  stacionarios TV aparatūros išmontuoti ir išgabenti, matyt, nebuvo galimybės“, – samprotavo atsargos pulkininkas J.  Gečas.

 Kastetai darkė idealizuotus pasakojimus

1991 m. sausio mėnesį politikai pakiliai  kalbėjo, kad svarbiausias Lietuvos ginklas  – tautos dvasios tvirtybė, malda, daina, pilietinis nepaklusnumas  sovietų okupantams. Viešai nebuvo įprasta užsiminti, kad  kai  kurie jaunesni parlamento gynėjai buvo pasičiupę kokį  gelžgalį  ar  savadarbį kastetą.  Artėjant 23-iosioms  Sausio agresijos metinėms  visuomenė sužinojo, kad  dabartinis Seimo Biudžeto ir finansų  komiteto pirmininkas  Bronius  Bradauskas vaikščiojo  aplink AT su pistoletu,  Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui  tuometės Vidaus reikalų ministerijos    ginklininkai įteikė pistoletą su skersai vamzdžio įstrigusiu šoviniu.  Betrūksta tik  „prisiminimų“, kad parlamento gynėjai turėjo  ir amerikietiškų  nešiojamų priešlėktuvinių raketų „Stinger“.

 Ko išsigando okupantai?

„1991 m. sausio 11 d. parlamente  prisiekė daugiau nei tūkstantis (kitais duomenimis – beveik 2 tūkst. – red. past.)  savanorių. Maždaug tiek AT viduje buvo parlamento gynėjų. Kiek pamenu, labai menkai ginkluotų. Mūsų tuometinis arsenalas: medžiokliniai, mažakalibriai šautuvai, keliolika pistoletų, ąžuolinės lazdos,  geležies strypai, apvynioti izoliacija, kad patogiau būtų užsimoti ir smogti. Karine prasme su tokia ginkluote nebūtų pavykę apginti Lietuvos širdies (kitaip parlamento tada nė nevadinome). Publicistas Edmundas Ganusauskas taikliai pavadino knygą apie Sausio 13-ąją – „Gyvoji barikada“. Tūkstančiai  žmonių, susirinkusių prie parlamento, buvo  tikrieji valstybės gynėjai. Jų  išsigando okupantai“, – neabejodamas teigė  buvęs AT gynybos štabo viršininkas  J. Gečas.

Anot atsargos majoro A. Daugirdo, per pastaruosius dvejus-trejus metus pasirodė gana daug įdomių ir įtikinamų straipsnių  apie parlamento gynėjų ginkluotę: pagaliau paskelbta, kiek paskutinę akimirką Ginklų fondo kurjeriai atvežė į Aukščiausiąją Tarybą pistoletų ir automatinių šautuvų AT Apsaugos skyriui,  nemažai informacijos (tik neaišku, ar visiškai tikslios), kiek savanorių buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais.

 Užsitęsę nutylėjimai

1991 m. sausį Lietuvai  buvo naudinga nesakyti visos tiesos apie parlamento gynybos būdus, slėpti  Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo planus,  norint suklaidinti rusų okupantus.  Mūsų Krašto apsaugos departamento  sąmoningai  kurstomi gandai apie „slaptuosius ginklus“, pasalas ir spąstus, neva paruoštus parlamento puolėjams, buvo Lietuvos pasirinkta  sovietų karinę agresiją lydėjusio „informacinio karo“  taktika, turėjusi nusmukdyti rusų desantininkų kovinę dvasią.  Bet apie daugelį  1991 m. Sausio karo  epizodų ir dabar, po 23 metų,   kalbama užuominomis, daug ką nutylint kaip tarpukario Lietuvoje apie tariamai vien tik lietuvininkų, be Didžiosios Lietuvos paramos,  sukilimą Klaipėdoje 1923-iaisiais.

Nearti prisiminimų dirvonai

„Trūksta atkaklių žmonių, kurie nuosekliai, kruopščiai ištyrinėtų visą Sausio 13-osios agresijos panoramą,  nepraleisdami nė vieno įvykio, ir talentingai parašytų, kaip mes atsilaikėme prieš „blogio imperiją“.  Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanotų (ir nepelnytai pamirštų) žmonių atsiminimai  dažnai epizodiški. Daugelis  matė tik tai, kas dėjosi tose vietose, kur jie budėjo. O dar ir visagalis laikas kartais ištrina iš sąmonės klodų  svarbius prisiminimus, palieka menkaverčius. Reikia tikros, neiškraipytos Sausio 13-osios istorijos. Ją tegali parašyti pareigingi mokslininkai, ištyrinėję to meto dokumentus, išklausę  liudininkų prisiminimų, kitaip tariant,  visa galva pasinėrę  į tuometę aplinką, kai Lietuvos nepriklausomybei grėsė mirtinas  pavojus. Bet nematyti pasiryžusiųjų imtis tokio titaniško darbo…“- apgailestavo  Nepriklausomybės gynėjų sąjungos vadovas J. Gečas.

 Iešmininkai nori būti vairininkais

Parlamento sargybinio  A. Daugirdo nuomone, kai kurie Sausio 13-osios kariai prisimena mažiau, nei galėtų, nes  nenori būti tampomi po teismus dėl įžeistos kokių nors „nematomųjų  rezistentų“ garbės ir orumo, kaltinami šmeižtu.

„Neužmirškite, kad rusų okupacinė kariuomenė po Sausio agresijos dar daugiau nei dvejus su puse metų pasiliko Lietuvoje, mūsų šalį virpino vidaus politinės įtampos, kai kurie politikai buvo nepatenkinti pernelyg kukliu  jiems istorikų ir politologų skirtu vaidmeniu per Sausio 13 -ąją, stengėsi pagražinti, laisviau perpasakoti  istoriją, „švelniai“ klaidino   visuomenę“, – aiškino  Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus  valdybos pirmininkas  A. Daugirdas.

 Rengėsi partizaniniam karui

„Ar daug  straipsnių išspausdinta, knygų parašyta apie tai, kaip 1991 m. sausį turėjo būti  ginamos valstybės institucijos, koks scenarijus  buvo parengtas, jeigu parlamentą būtų užgrobusi sovietų kariuomenė,  o  Lietuvos valstybinių įstaigų darbas – suparalyžiuotas? Žinome tik tiek, kad Varšuvoje turėjo būti sudaryta Lietuvos  išeivijos,  emigracinė Vyriausybė su tuomečiu užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu priešakyje. Parlamento gynėjai ne tik rikiavo padegamojo skysčio butelius ar alyvuotais skudurėliais valė savo medžioklinius šautuvus, bet svarstė ir apie Lietuvos ateitį,  jeigu okupantams būtų pavykę sunaikinti mūsų valstybingumą. Kai kurie iš mūsų rengėsi ir partizaniniam karui. Kodėl  šiandien bijoma, vengiama šių temų?“ – stebėjosi atsargos karininkas A. Daugirdas.

 Pergalės mozaika dar nesudėliota

„Iki šiol neaišku, kas iš pavaduotojų turėjo pakeisti Aukščiausiosios Tarybos  pirmininką, pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės vadovą  V. Landsbergį (į kurį, kaip Izraelio Mossado snaiperių  šautuvų  optiniai  taikikliai į Palestinos išlaisvinimo organizacijos pirmininką Yasserą Arafatą, 1991 m. sausį buvo nukreipti  sovietų KGB specialiojo būrio „Alfa“ smogikų lazeriniai tolimačiai – red. past.). Apie Sausio 13-ąją kiekvienas žinome po trupinėlį, bet tiksli,  išbaigta mozaika dar nesudėliota. O gandai, prasimanymai, zoologinė  neapykanta buvusiems bendražygiams  liejasi per kraštus. Tada buvome labai vieningi, provokatorius greitai išaiškindavome ir tuoj pat užčiaupdavome“, –  herojiškos 1991 m. sausio atmosferos ilgėjosi A. Kliunka.

 Apgynę Vytį, padėkos nesulaukė

Per Laisvės gynėjų dienos renginius karininko A. Kliunkos būrio savanoriai  paprastai rikiuojasi  ten, kur prisiekė – Seimo laukiamajame. „Tirpsta mūsų gretos. Bet dar skaudžiau, kad valdžia  buvusių savanorių nepastebi, išbraukia parlamento gynėjus iš asmenų, kuriems buvo  numatyta suteikti aukščiausius valstybės apdovanojimus, sąrašų. Garsi LSSR rašytoja, buvusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė, pati pasičiupusi  du „signatarinius“ sklypus, pasišaipė esą savanoriai susirinko parlamento ginti suvilioti V. Landsbergio pažadų duoti žemės. Kiek čia mūsų tapo oligarchais, pasidarė stambiais žemvaldžiais ar žemgrobiais?.. Parlamento gynėjai tyliai miršta vieniši ir nuskurdę. Mes, ginklo broliai, renkame, aukojame pinigus savo rikiuotės draugų laidotuvėms. Vienas mano būrio kovotojas, 1991 m. sausio 13-ąją nukabinęs nuo Seimo sienos Vyčio atvaizdą ir rūpestingai Lietuvos herbą paslėpęs  ant krūtinės po striuke, kad rusai neišniekintų, dabar serga Parkinsono ar Alzheimerio liga. Jokie vaistai nepadeda.  45 metų vyras gauna tik 700 Lt neįgalumo pašalpą“, – dėl nepavydėtino  savo karių likimo jaudinosi  buvęs savanoris A. Kliunka.

 Atlaikė provokacijas ir neperžengė ribos

Mato Evangelijoje rašoma,  kad Jėzus  mokė apaštalus: atsidūrę tarp vilkų (krikščionybės priešų) būkite gudrūs kaip žalčiai ir nekalti kaip balandžiai. Buvusio AT gynybos stratego J. Gečo nuomone, Lietuva 1991-aisiais elgėsi panašiai ir laimėjo. „1990-1991 metais mūsų laikysena buvo gana protinga. Maskva tada dar nė negalvojo atitraukti iš Lietuvos 34 tūkst. savo kareivių. Neva „savarankiško“, „nežinia kam pavaldaus“ sovietų ypatingojo milicijos būrio OMON smogikai iki pat lemtingojo 1991 m. rugpjūčio stengėsi įvelti mūsų karius į „pilietinį karą“, kad  SSRS kariuomenės daliniai  galėtų gauti  „taikdarių“ mandatą (galbūt net tarptautinį…). Jiems nepavyko!  Lietuvoje akredituoti Vakarų žurnalistai visam pasauliui 1990-1991 metais pasakojo  ne apie  „separatistų”  maištą prieš  „ centristus”, bet apie mažą narsią  tautą, kuri nesutiko antrą kartą per tą patį šimtmetį be kovos paklusti svetimai brutaliai jėgai”, – tvirtino J. Gečas.

Anot A. Kliunkos, Lietuvos kariai savanoriai ne tik atlaikė  priešų provokacijas, bet ir sudrausmino savas „karštas galvas“. „Tačiau buvo tam tikra kritinė riba. Priešams ją peržengus, savanoriai būtų kovęsi kaip čečėnai, iki paskutinio atodūsio. Niekas nebūtų klausęs vadų įsakymų nesikarščiuoti, valdytis, kentėti“, – atvirai „Ūkininko patarėjui“ prisipažino Lietuvos parlamentą  1991 m. sausį  gynusio būrio vadas A. Kliunka.


Straipsnis taip pat publikuotas lzdraugija.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.