„Savanoris“ 2008 m. vasario 28 d. Nr. 2 (386) 6-7 psl.

Kartą paskutiniojo Sovietų Sąjungos gynybos ministro maršalo Jazovo žurnalistai paklausė:
– Kodėl jūs šaudėte į civilius žmones Vilniuje 1991 m. sausio mėnesį?
Nusenęs maršalas suvaidino labai nustebusį ir net įsižeidusį:
– Ten šaudėme ne mes! Šaudė landsbergininkai…
Stebėtinas dalykas, Jazovas susilaukė karštų šalininkų ir Lietuvoje. Bent vieno tai tikrai – rašytojo Vytauto Petkevičiaus! Liūdnai pagarsėjusioje knygoje „Durnių laivas“ jis nė nemirktelėjęs tvirtina, kad „…kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus žemyn. Kokia nesąmonė po to tvirtinti, kad šturmuotojai, šaudę iš apačios į aukštai pasislėpusius gynėjus tuščiais šoviniais, galėjo bokšto papėdėje sužeisti susirinkusius žmones. Aš pats tai savo akimis mačiau, kaip nuo asfalto atšokusios kulkos rikošetavo pro mano kojas“.
 Štai stovėjo Petkevičius ir viską matė, tik ar matė kas nors ten Petkevičių?
 Dar Petkevičius ištyrė ir nustatė: televizijos bokšte buvo kelios dešimtys pasieniečių iš Lazdijų. Jie ir šaudę iš viršaus į žmones. Metams bėgant Petkevičiaus atmintis tik šviesėja ir tvirtėja. „Apie tai sužinojau štai kaip: įvykiams pasibaigus, tie 18 vyrų (tai jau ne kelios dešimtys, o tik aštuoniolika? – V.V.) atėjo pas mane skųstis, kad jie išbraukti iš sausio 13–osios įvykių dalyvių sąrašo. Jie man papasakojo, kad vienas tuometinis KAM pareigūnas, grasindamas pistoletu, juos sustatė prie sienos ir pareiškė: jeigu nors žodžiu prasitarsią, jog buvo televizijos bokšte, – jiems galas!”– porina Petkevičius savotiško laikraščio „Karštas komentaras“ puslapiuose.
 Štai kaip! Dzūkai norėtų visiems pasigirti, kaip jie taikliai iš bokšto šaudė, o neleidžia, tad kas belieka – tik Petkevičiui pasiskųsti. Kodėl mažai kam tada žinomam ir girdėtam Petkevičiui, o ne Vytautui Landsbergiui? Arba daug garsesniam rašytojui Sigitui Gedai, savo kraštiečiui iš Lazdijų rajono? „Įvykiams pasibaigus“ KAM dar neegzistavo, bet Petkevičius mano kitaip – jau egzistavo, tikrai, ir pareigūnai su pistoletais buvo, kurie nieko kitko ir neveikė, tik visus prie sienos statė, na kaip Petkevičiui gerai pažįstami stribai ar enkavėdistai.
 Viename labai sename žydų dokumente parašyta taip: „Šis dokumentas teisingas, nes jį surašiusiojo tėvas – ješivos viršininko dukters sūnus“. Dokumentas rašytas XII amžiuje, kai lietuviai dar garbino žalčius, o ješiva – tai rabinų seminarija.
Teko girdėti, kad partizaninio karo metais Petkevičius valkiojosi stribų gaujoje, vėliau padarė karjerą – tapo rajkomo sekretoriumi, tačiau, manykime, jis nėra rabino anūkas, o už lango jau ne XII amžius.
Sausio įvykių metų televizijos bokšte buvo ne kažkokie mistiniai Petkevičiaus dzūkai, o Rokiškio užkardos pasieniečiai. 29 vyrai. Jiems vadovavo Eugenijus Šepetys, šiuo metu dirbantis Ignalinos atominėje elektrinėje skyriaus viršininku. Štai jo prisiminimų pluoštelis.

Ats. kpt. Vytautas Voveris

Mes buvome televizijos bokšte

Ats. kpt. Eugenijus ŠEPETYS
Savanoris kūrėjas

Į Lietuvos Respublikos krašto apsaugą rinkomės 1990 metais. Mes, Rokiškio užkardos pareigūnai, buvome visi jauni, manęs iškart net neskyrė viršininku, tik laikinai einančiu pareigas, nes Pasienio apsaugos tarnybos (PAT) viršininkas Virginijus Česnulevičius laukė „rimtesnio“ žmogaus. Buvau tada 24 metų, tik baigęs institutą, kuriame įgijau karinio parengimo vadovo diplomą, karinės patirties taip pat turėjau, teko pora metų tarnauti SA, Odesos karo apygardoje, specialiojoje desantininkų kuopoje. Štai toks jaunimas ir liko lemtingomis Lietuvai dienomis bei sudarė krašto apsaugos pagrindą.
Savo karių – pasieniečių apmokyti nebuvo laiko, teko iškart siųsti į postus. Atranką vykdė tuometiniai KAD instruktoriai (Rokiškyje – Rimantas Čypas), o žmonių reikėjo nemažai, vien tik Rokiškio užkardoje numatyti 125 etatai (4 postai – 3 kelių ir 1 geležinkelių). O iš kur tų žmonių paimti? Iš tiesų – tas žmogus geras, kuris blaivyklon 2 kartus nebuvo pakliuvęs. Vėliau teko atleisti turbūt daugiau negu pusę. Vieni išėjo patys, pamatę, kad per sunku, kitus tiesiog pribloškė Sausio 13-oji, jie tikėjosi ramaus gyvenimo, o čia – tokie įvykiai.
Šiuo metu mažai kam žinoma, ką Rokiškio pasieniečiai tomis dienomis veikė, kokius objektus saugojo ir kokie žmonės ten buvo. Atsiminimų knygoje apie Sausio įvykius kalbama ką kas girdėjo, ką kuris papasakojo, bet tai ne tie žmonės, tiesiogiai dalyvavę gynyboje.
1991 m. sausio 8 d., po „Jedinstvos“ antpuolio, gavome V.Česnulevičiaus įsakymą iš užkardų skubiai vykti į Vilnių, ginti Aukščiausiosios Tarybos. Surinkau 30 vyrų ir nedelsiant išvykome. Kadangi mes, rokiškėnai, į Vilnių atvykome vieni pirmųjų, tai V.Česnulevičiui susidaręs įspūdis, kad Rokiškis – visai netoli. Jau po visų įvykių, būdavo, atvažiuoju į savaitinius pasitarimus štabe, laukiu prie kabineto, o V.Česnulevičius vis sako: „Rokiškis?.. Na, tu palauksi, tau arčiau parvažiuoti…“ ir priima tik kokią 2 valandą nakties. Apie pirmąjį mūsų vadą aš štai ką galiu pasakyti: jis yra, bent tuo metu buvo, tikras darboholikas. Turbūt kabinete ir gyveno. Surenka pareigūnus iš rajonų, užkardų vadus, tai anksčiau vidurnakčio aš net neplanuodavau pas jį patekti. Ekstremalių situacijų metu tokie žmonės labai reikalingi, o vėliau – jie nevertinami. Taip ir mes vėliau tapome nereikalingi.
Uniformų dar neturėjome. Į Vilnių išvykome visi laisvesni nuo tarnybos, užkardoje pasiliko tik postų viršininkai ir budinčios pamainos. Aš laikiau savo pareiga būti kartu su savo kariais. „Jedinstvos“ šturmui nepasisekus ir padėčiai aprimus, 15 žmonių palikau Vilniuje, su kitais grįžau į Rokiškį.
Sausio 10 d. su 15 vyrų vėl atvykau į Vilnių. Manėme pakeisti čia buvusius, tačiau įtampa vis didėjo ir teko pasilikti visiems.
Naktį iš sausio 10-osios į 11- ąją V.Česnulevičius išrikiavo Rokiškio ir Zarasų užkardų pasieniečius prie Aukščiausiosios Tarybos. Pasakė, kad mes, rokiškėnai, vyksime į Spaudos rūmus ir televizijos bokštą, po 15 žmonių, esą dar geriau, kad neuniformuoti, mūsų užduotis pademonstruoti bent simbolišką pasipriešinimą. Zarasų užkarda (viršininkas Virgilijus Lumbė) uniformas jau turėjo ir jų karių buvo daugiau, bet paskyrė mus.
Antaną Gegelį paskyriau vyresniuoju Spaudos rūmuose, o pats išvykau į televizijos bokštą. Vidaus reikalų viceministras Vaclovas Zabarauskas į bokštą buvo pririnkęs „rokerių“, kurie mūsų net nenorėjo įsileisti. Vėliau jie kažkur dingo ir aš jų daugiau nemačiau.
Buvom neuniformuoti, neginkluoti ir nieko su savimi neatsivežėme, net lazdų neturėjome. Pradėjau planuoti gynybą, iš kurios pusės galima laukti šturmo. Vestibiulyje – vien stiklas. Sunešėm kėdes ir užbarikadavome stiklines duris, įėjimą viršun užvertėme kažkokiu transformatoriumi, jį net aštuoniese vilkome, toks sunkus pasirodė esąs. Antrame aukšte paruošėm elektros variklį, stiklo vatos, betono luitus – tai barikados. Ryšį su Aukščiausiąja Taryba palaikėme telefonu. Racijos gal tik dvi tebuvo, pas Vidą Čepulį. Jis paskambindavo, sako, turiu informacijos, kad jau „važiuoja“, po kurio laiko atšaukia – nuvažiavo kitur.
Žmonės iš miesto ir bokšto darbuotojai mums buvo geri – nešė valgyti, kavos. Aš vis sukau galvą, kaip mes čia ginsimės, reikia nors kokią primityvią taktiką panaudoti, pasidaryti šiokią tokią užkardą, kad vėliau nesakytų, jog niekas nesaugojo, nesipriešino. Po Spaudos rūmų užgrobimo į bokštą dar atėjo KAD objektų apsaugos grupė (3-4 žmonės). Vienas iš jų, Jonas Girdenis, vėliau smarkiai reklamavosi, kad tai jis vadovavęs bokšto gynybai, mat Zigmo Vaišvilos megafoną turėjęs.
Dar vienas momentas, tik nežinau kiek čia teisybės. Vienas mano posto viršininkas atbėgo ir sako, kad apačioje yra ginklų – pilna „Žigulių“ bagažinė, iš Kauno atvažiavę siūlo. Aš liepiau pasakyti kauniečiams, kad važiuotų saugoti savo bokštą Kaune. Mums įsakyta parodyti, kad mes priešinamės, ginamės, bet įsakymo šaudyti – neturime. Jeigu būtume buvę ginkluoti, tai ir aukų būtų buvę nepalyginamai daugiau.
Sausio 11-ąją užimant Spaudos rūmus dalis mūsų būrio vyrų viršutiniame aukšte valgė. Ten ir sužinojo, kad priešas jau rūmuose, nespėjo net jokio pasipriešinimo suorganizuoti. Išvyniojo priešgaisrines žarnas, paleido vandenį, o jis nebėga, viskas seniai surūdiję, na, gal dar kokią taburetę numetė, išbėgę į lauką sėdo į mašiną ir atvažiavo prie bokšto, apie 14 valandą. Tiesa, ne visi, vienas pasimetė.
Bokšte buvo 29 Rokiškio pasieniečiai ir dar atėjo, po AT kreipimosi į jaunimą, apie 10-15 studentų. Vienas studentas mokėjo angliškai, tai jam teko bendrauti su užsienio žurnalistais. Gaila, neišsaugojau studentų sąrašo, atidaviau AT, pasilikau tik savo žmonių sąrašą.
Į patį bokšto viršų trauktis neketinom, vieni turėjo nusileisti virvėmis pro langus, o mes, paskutiniai – transportiniu liuku.
Prieš pat užpuolimą paleidome vandenį į tunelį, jungiantį administracinį pastatą su bokštu. Tame pastate buvo grupelė žmonių, kurie turėjo priešintis II aukšte.
Bet puolė patį bokštą. Šeštadienį prie bokšto žmonių jau buvo likę labai nedaug, bet po kreipimosi per radiją, nuo AT atvažiavo keli autobusai. Žmonės šoko, dainavo, nes lietuviai dvasiškai jautėsi stipresni už agresorius. Apie 1.50 val. pamatėme tankus. Buvau davęs įsakymą, praėjus valandai po puolimo pabaigos, susirinkti prie mokyklos.
Buvome pasiruošę ir dujų atakai – turėjome dujokaukes. Atvažiavus tankams, užėmėme pozicijas. Žmonės stovėjo aplinkui. Gynėjai pasiskirstė į grupes po 10 vyrų. Mano grupėje buvo 6 rokiškėnai ir 4 studentai.
Liftus buvome sugadinę. Vanduo tunelyje jau siekė juosmenį. Aš stovėjau ant laiptų, vedančių į viršų. Rusų tankai pasirodė ten, kur mažiausiai tikėjomės, jie užsiropštė kalnu.
Tankas T-74 (o gal T-76) privažiavo prie žmonių ir paleido pora dūminio užtaiso šūvių į duris ir visi stiklai išbyrėjo, durys taip pat. Mes puolėme atsukinėti vandenį, bet dar to nepadarius, žiūrime, kad rusai jau viduje. Tai „Alfos“ smogikai. Mes dar pylėme ant jų vandenį ir ėmėme trauktis į viršų.
Rusai sekė įkandin, bandė pasiekti mus buožėmis, šaudė. Aš vis raminau vyrus, kad „šaudo tuščiais“, bet kai pradėjo tinkas ant galvų byrėti, supratome, kad ne tuščiais. Jie šaudė pavymui, gal ypatingai nesistengdami pataikyti, nes vis virš galvų arba pro šalį.
Iš mūsų pasieniečių nežuvo niekas, bet laiptų aikštelėje kulka pakirto Igną Šimulionį.
Mes traukėmės į viršų, kur yra apvalus langelis, ten buvo paruošta virvė. Vienam vyrukui besileidžiant virve, sužeidė koją, tai pamatę kiti pro tą langelį jau nelindo. Mes likome keturiese ir pagal numatytą planą nubėgome prie liuko. Ogi žiūrim – liukas uždarytas! Mes jį buvom palikę atvirą. Rankom jį pakelti neįmanoma – elektros variklis atidarinėjo. Kas jį uždarė – mįslė. Aptarnaujantis personalas buvo įvairus – daug rusų, kurie apsimesdavo lietuviškai nesuprantą ir įžūliai kalbėdavo tik rusiškai. O gal kokia sistema suveikė? Kai vargais negalais atidarėme, pamatėme, kad žmonių apačioje tai nėra, tik šarvuotis stovi. Klausiu vyrų: kas mokate vairuoti šarvuotį arba šaudyti? Aš mokėjau ir viena, ir kita, bet vienas vienu metu negali ir vairuoti, ir šaudyti (apie šarvuotį pagalvojau todėl, kad mes nežinojome situacijos, gal ir AT jau užimta). Ne, nė vienas nemoka, nesusidūrę su tokia technika. Tokiu atveju aš leidausi pirmas – kas bus, tebūnie. Nusileidau, žiūriu, stovi kareivis, bet į mane nugara. Mostelėjau kitiems, kad leistųsi ir dumtų. Turėjom pasiruošę pirštines, bet vaikinai iš jaudulio apie jas užmiršo, nusileido kruvinomis rankomis (nuo plieninio troso). Kaip tik tuo metu ir pribėgo tas kareivis – eilinis, nusmurgęs šauktinis, smulkutis, su desantininko skiriamaisiais ženklais. „Alfos“ smogikų jau nebuvo matyti, jie savo darbą padarė ir dingo, o mūsų nesivaikė. Taigi, tas kareivis bandė mane paguldyti, sucypė „gult, šausiu!“ ir priėjęs spyrė. Bet automatas buvo pakeltas. Aš nenorėjau atimti, pagalvojau, rankoje ginklą turėsiu – gali blogiau būti. Tą rusą sutvarkiau greitai – per kojas ir paguldžiau, o automatą išplėšiau iš rankų ir nusviedžiau į šoną. Tada jis ėmė rėkti: „Soldata ubivajut!” (kareivį žudo), o aš pasileidau bėgti. Dar teko su pora sovietinių karininkų „pabendrauti“. Pradėjo šaudyti, bet į bėgantį žmogų ne taip lengva pataikyti.
Mes bokštą apleidome paskutiniai. Vienas mano vyrukas, neturėdamas kur dėtis, kai šaudė į lipančius per langelį, pasislėpė ventiliacijos angoje. Raudonieji draugovininkai ištraukė, aptiko jo karinį bilietą – Afganistane tarnavęs! – tai tik apspardė ir išmetė lauk.
Toliau nubėgęs atsisukau: žmonių prie bokšto jau nebėra, langai išdaužyti. Tarėmės susitikti prie mokyklos, iš bokšto atrodė, kad tai mokykla, o iš tikrųjų – vaikų darželis. Aš laukiau prie darželio, vyrai susirinko prie mokyklos. Nesulaukę vado, vieni nuėjo savais keliais, bet apie 24 vyrai susirado mane ir grįžome į Aukščiausiąją Tarybą. Bet į vidų įėjome tik aštuoniese, kitiems neužteko drąsos, palūžo, sakė, kad du kartus „išmušti“, trečiojo karto nenori.
Einant į rūmus mums bandė kelią užtverti gynėjai, mat buvau purvinas, kruvinas, praskelta lūpa. Pasakiau: „Traukitės, nes bus blogiau“ ir paprašiau nuvesti pas V.Česnulevičių. Jis buvo posėdžių salėje, raportavau apie įvykius prie bokšto. Apie 4.30 val. paskambinau žmonai į Rokiškį, pasakiau, kad gyvas.
Mes niekada nesigarsinome ir nesireklamavome, nes buvome pareigūnai ir darėme, ką laikėme savo pareiga. Turiu žmonių sąrašą, postų schemą, sąrašą, beje, esu įteikęs ir J.Gečui bei V.Česnulevičiui. Man dabar skaudu sutikti tuos žmones, nes jie užmiršti ir net Savanorio kūrėjo medalį turi vos vienas kitas (neturiu ir aš). Na aišku, ėjome ne dėl medalių.
Šlykštu, kad mūsų akyse juodieji metraštininkai, tokie kaip V.Petkevičius, perrašinėja istoriją. Gal vieni tą jo knygą tik iš smalsumo pavarto, kiti dėl juoko, tačiau manau, kad yra ir tokių, kurie patiki, kad tikrai Petkevičiui „kulkos po kojomis šokinėjo“. Prieš šturmą aš esu apėjęs visas bokšto patalpas ir niekur jokių snaiperių akyse nemačiau, nebent Petkevičius kur nors buvo gudriai pasislėpęs…
1991-aisiais, prieš pat rugpjūčio pučą, vėl buvome iškviesti į Vilnių. Kai žuvo A.Sakalauskas, gavome įsakymą pasirengti atremti ataką, nes ginklus jau turėjome – senus karabinus. Apmokyti žmonių dar nebuvome spėję, ginklus duodavome tik tiems, kurie mokėjo su jais elgtis. O mokėjo praktiškai visi, nes visi buvo tarnavę SA. Pamenu, 1990-aisiais į užkardą atėjo vienas netarnavęs, tačiau greitai jį tėvai atsiėmė.
Po pučo pradėjau ruošti grupę žmonių, kurie sieną jau galėtų, prireikus, rimtai ginti. Vieni pirmųjų pradėjome taikyti fizinio pasirengimo reikalavimus, po to net Krašto apsaugos departamentui pateikiau pasiūlymus dėl fizinio parengimo normatyvų.
Savo darbą pradėjome nuo „sėdėjimo ant griovio“, kai visi pravažiuojantys ir debilais vadindavo, ir kitaip tyčiodavosi.
Pavyko suburti neblogą komandą. Visi vyrai jauni, patriotiškai nusiteikę entuziastai. Prieš pučą kaimynines Zarasų, Pasvalio užkardas puldinėjo omonininkai, tačiau Rokiškio nelietė. Tai todėl, kad buvome „apsiginklavę“, „užsiminavę“. Pavyko sudaryti įspūdį, jog esame gerai ginkluoti ir pasirengę kautis. Demonstratyviai susprogdindavome miške kai ką, vieną kitą užtaisą prie posto. Jie tai pamatė, įvertino. Gyventi tai norisi. Jie buvo drąsūs prieš beginklius, nepasirengusius ir, tegul neįsižeidžia bendražygiai, išsigandusius.
Turėjau savo žmogų Latvijos pusėje. Jis, pamatęs karinę mašiną, iškart pranešdavo. Mes šokdavom į savo raudoną „Moskvičių“, su ginklais, kokius ten turėjome, pavažiuojam link Latvijos sienos ir pradedam šaudyti į kokį kelio ženklą. Omonininkai už puskilometrio sustodavo, pastovėdavo, apsisukdavo ir nuvažiuodavo. Jie juk norėjo įbauginti, o nuosavų galvų kišti neketino.  Vieną pasienietį, Gintautą Jurgutį, nusiunčiau į sprogdintojų kursus. Grįžęs, iš salietros ir dar kažko, padarė bombą. Išbandėm – veikia! Tada mes tokių bombikių prisidarėm nemažai, parengėm suomiško tipo minas, išdėliojom apie postus, akmenimis apkrovėm, kad kliūtų, tai kliūtų. Viską darėm demonstratyviai, kad matytų, o vėliau – patyliukais išrinkom. Tačiau, įspūdis liko. Štai atvažiuoja muitininkai, mašinas paliko už kelių kilometrų, ateina, prašo išminuoti, jie nenorį į orą išlėkti.
Išeinant rusų kariuomenei iš Lietuvos, atvažiuoja mašinų vora iš Zoknių. Gauname įsakymą pakelti užkardus – tegul važiuoja. Pakeliam, bet jie nevažiuoja, sustoja už puskilometrio. Ateina rusų majoras ir sako: „Vyrai, mes jau išeinam, namo važiuojam. Būkit geri – nešaudykit. Aš žinau, kad jūs nelabai gerai šaudot. Šausit į ratus, pataikysit man į galvą, o aš šeimą turiu…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.