Pagal kalbą, sakytą 2016-01-12 Laisvės gynėjų susitikime Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose

Rokiškio užkardos pasieniečių užduotys Sausio įvykių metu

Eugenijus Šepetys
buvęs Pasienio apsaugos tarnybos Rokiškio užkardos vadas

1991-ųjų sausį nuo 11-osios nakties iki 13-osios paryčių nebuvau nei Parlamente, nei prie jo. Ir priesaikos tą įsimintiną naktį nedaviau. Taip pat, kaip ir mano vadovaujami Rokiškio pasieniečiai. Teko girdėti nuomonių, jog nesame ir tikrieji savanoriai, nes pradėjom tarnybą gerokai anksčiau Sausio įvykių, tegu ir savo noru, nieko neverčiami. Nemažai įvairų pseudo-istorijų dar ir dabar kuriama siekiant įkalti pleištą tarp skirtingų gynėjų struktūrų. Neklausiu „kodėl“ – ministras Butkevičius paminėjo.

„Esu pasienio tarnybos pareigūnas“ –- taip prieš 25-erius metus čia, iš šitos tribūnos prisistačiau sausio 13-osios paryčiais, grįžęs iš užimto televizijos bokšto. Buvau pareigūnas, kuris tiesioginio vado Virginijaus Česnulevičiaus ir Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus nurodymu su savo vadovaujamais vyrais atsidūriau viename iš svarbiausių Lietuvos nepriklausomybei objektų – televizijos bokšte. Tada buvo rinktasi tarp Zarasų, kurių užkardos vadu buvo Virginijus Lumbė, ir mūsų, Rokiškio užkardos. Spėju, kad greičiausiai dėl to, jog neturėjom uniformų, o ir didžioji dalis vyrų tada buvome dvigubai jaunesni, nei dabar, o gal ir dėl to, kaip vėliau sklandė anekdotai, jog Rokiškis yra kažkur šalia Vilniaus, nes sugebėdavom atvykti per labai trumpą laiką. Tada Valentino Mizgaičio išvežioti į objektus (Rokiškio užkardai teko dar ginti ir Spaudos rūmus) bandėm organizuoti gynybą, susiorientuoti, nes, patys suprantat, nei pastatų, dokumentų, nei ekipuotės, nei ginkluotės… Netgi žinoti, kur koks objektas Vilniuje yra rokiškėnai nelabai ir galėjo. Tačiau savo supratimu atlikome mums deleguotą užduotį – organizavome neginkluotą pasipriešinimą. Grįžome gyvi visi – kas per išdaužtą langą, kas virve nuo bokšto, kas išbandė savo fizinį pasirengimą dvikovėj… Į detales nesinorėtų leistis – istorija apšlifuoja kampus, o smulkesni faktai pasimiršta.
Ačiū generolui Česlovui Jezerskui, paminėjusiam, jog pasieniečiai buvo pati skaitlingiausia Parlamento gynėjų dalis. Be abejo, tu metu mūsų buvo gerokai virš 1000 ir buvo galimybė keistis tarp pareigas užkardose vykdančių pasieniečių. Ne tiek svarbu, kas ką ir kaip darė. Svarbu, kad mūsų suvienyti veiksmai pasiekė tikslą – apginti, išsaugoti Nepriklausomybę ir Laisvę.

Norėčiau atlikti eksperimentą – paprašyti pakelti rankas buvusius ir esamus Rokiškio užkardos atstovus. Matot, kiek jų nedaug. Kiek pasieniečių? Irgi nedaug. O kiek yra gynėjų? Visi. |
Taigi, nulipkim nuo statinės, nelipkim ant jos, bandydami įrodyti savo svarbos kas ,kada svarbiau ką atliko. Mes ir taip visi žinom, kas ką veikėm. Galų gale – ne laurų, ne žemės ne dar kažko siekėm. Gynėjai – tai mes visi Lietuvos žmonės, visi tie, ir tas dainuojantis jaunimas, ir pagyvenę, atvykę iš rajonų pakraščių, ir tie, kurie mus maitino, tos pačios moterys, kurios gamino maistą, prie televizijos bokšto ir čia nešdavo, nemokamai dalindavo, ir tie, kurie atliko savo pareigą. Mes ją atlikome, nors ir be priesaikos.

Lai niršta abejojantys prisitaikėliai. Mums pavyko. Pergalė pasiekta.
Linkiu mums visiems nenugrimzti į istorijos užmarštį dar bent dvidešimt penkerius metus. Aš tikiuosi, kad susitiksim.
Buvome, esame, būsime! Su pergalės diena visus!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.