„Savanoris” 2016 m. rugsėjis Nr.9 (487)  22-23 p. − spalis Nr.10 (488) 20-21 p.

Istorijos akimirka: 1991 m. karinė operacija „Granatsvaidžiai“

Pasakojame apie Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Štabo kuopos Ryšių skyriaus karių savanorių – Vilniaus universiteto (VU) studentų fizikų – 1991 m. liepos-rugpjūčio mėn. įvykdytą slaptą, ypač pavojingą, karinę operaciją „Granatsvaidžiai“. Jos metu savanorių studentų „fizikų grupė“ iš okupantų sovietinio karinio dalinio nusavino ypač didelį kiekį granatsvaidžių Aukščiausios Tarybos (AT) rūmų gynybai.

Ats. ltn. dr. Vytautas Račkauskas
Vilniaus universitetas

Apsiginklavimo planą pagimdė Sausio 13-osios įvykiai

Savanorio Vido Čepulio tarnybą 1991 m. buvo įvertinta valstybiniu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi

Savanorio Vido Čepulio tarnybą 1991 m. buvo įvertinta valstybiniu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi

1991 m. sausio 8–11 d. VU studentai fizikai nuolat sukiojosi prie AT rūmų („parlamento“) ir TV bokšto, tampė įvairius geležis, už paskutinius savo pinigus pirko benziną ir gamino „Molotovo“ kokteilius bei juos vežė į AT rūmus. 1991 m. sausio 11 d. būsimos SKAT VU Fizikos fakulteto (FF) studentų savanorių „fizikų grupės“ nariai organizuotai atvyko prie Aukščiausios Tarybos rūmų, jau turėdami mintyse „diversijos prieš SSSR ir apsiginklavimo planą“. Šią „fizikų grupę“ sudarė: VU FF III kurso studentai biržietis Vidas Čepulis, klaipėdiečiai Jonas Dirginčius ir Marius Gustaitis, ir… tuometinio Vilniaus technikos universiteto (buvęs VISI, dabar VGTU) III kurso irgi buvę FF V kurso studentai – alumnai. Studentų savanorių „fizikų grupė“ išaugo iki 7 žmonių. Grupei iš ankščiau minėtų FF studentų vadovavo V. Čepulis. Iš karto po sausio 13-osios nakties įvykių, minėta „fizikų grupė“ tapo AT Gynybos štabo Ryšių ir radijo žvalgybos mazgo budėtojais ir pagrindiniais plėtotojais. Šis „ryšių mazgas“, vėliau pervadintas į SKAT Štabo kuopos ryšių skyrių, buvo įsikūręs AT I rūmų 308 kabinete ir veikė iki Maskvos pučo pabaigos – rugpjūčio 23 d. – be pertraukų.
Tuomet Lietuvoje buvo trys ginklų šaltiniai: 1.) sportiniai ir medžiokliniai ginklai, 2.) atkastos partizanų ginklų atsargos nuo Antrojo pasaulinio karo, bet jų buvo nedaug ir abejotinos kokybės, 3.) ginklai, kuriuos turėjo mūsų priešai. Juos reikėjo pasiimti…

Vyr. ltn. V. Čepulis kariams savanoriams aiškina radijo ryšio subtilybes 1992 m., Vilnius. KASP štabo foto archyvo nuotraukos

Vyr. ltn. V. Čepulis kariams savanoriams aiškina radijo ryšio subtilybes 1992 m., Vilnius. KASP štabo foto archyvo nuotraukos

O pirminis apsiginklavimo planas buvo toks… Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, „Šiaurės miestelyje“, buvo dislokuota Sovietų armijos 107-oji motošaulių divizija (MŠD), kurioje buvo 64-asis motošaulių pulkas. Viena iš minėto pulko funkcijų – prižiūrėti Santariškių mikrorajone, pamiškėje, amunicijos ir šaudmenų sandėlius bei kontroliuoti telefoninio ryšio liniją tarp divizijos „miestelio“ ir sandėlių. Ši ryšio linija ėjo miesto telefono tinklais, po žeme, o ties Tuberkuliozės dispanseriu atsiskyrė į savarankišką liniją ir iš kanalizacijos išlindo į žemės paviršių. Apie tai V. Čepulis gerai žinojo, nes 1983–1985 m., 64-ame motošaulių pulke, viename iš batalionų, buvo tarnavęs eiliniu… ir ryšininku (beveik metus). Jis, kartu su savo bendražygiais studentais, planavo pažeisti minėtas ryšio linijas ties Tuberkuliozės dispanseriu, sulaukti ginkluotų „kalašnikovo automatais“ sovietų karių-remontininkų brigados ir juos netikėtai nuginkluoti, nurengti… bei su šia amunicija ateiti ginti AT rūmus. O apsiginklavus „kalašnikovo“ automatais, jau būtų buvę galima ir rimčiau gintis – tokios mintys 1991 m. sausio mėnesio pradžioje „sukosi“ studento fiziko V. Čepulio galvoje.
Nors su sovietų kariškiais vyko karas, ne paslaptis, dauguma jų prekiavo šoviniais. Tada galiojo taisyklė – kiekvienas karys savanoris ginklu apsirūpina pats. Kitomis priemonėmis – taip pat…

Karinė operacija „Granatsvaidžiai“

Jonas Dirginčius. 2015 m. (nuotr. iš J. Dirginčiaus asmeninio archyvo)

Pasak V. Čepulio, baigiamajai operacijos fazei vadovavo J. Dirginčius – jis buvo minėtos neformalios komandos lyderis.

1991 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, prieš prasidedant rugpjūčio pučui Maskvoje, studentai fizikai įvykdė ypač rizikingą prieštankinės ginkluotės perėmimo operaciją – iš minėtos okupacinės 107 MŠD saugomų Santariškių ginkluotės sandėlių teritorijos išvežė apie 250 vienkartinių reaktyvinių prieštankinių granatsvaidžių RPG-18 Mucha (1 vnt. svoris su granata – 2,6 kg). Taip „turėtą studentų fizikų apsiginklavimo planą“ jie vis dėlto įgyvendino, tik didesniais mastais ir kiekiais… Minėtoje „operacijoje“ dalyvavo V. Čepulis, J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis. V. Čepulis atliko pavojingą „parengiamąjį ir derinimo“ darbą su sovietiniais kariais ir sargybos vyresniaisiais (užtruko apie mėnesį), J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis dalyvavo baigiamojoje fazėje – rizikingame ginklų perėmime, kurios metu V. Čepulis AT rūmuose buvo Operatyviniu budėtoju ir slapta priėmė atvežtus ginklus į AT rūmus. Pasak V. Čepulio, baigiamajai operacijos fazei vadovavo J. Dirginčius – jis buvo minėtos neformalios komandos lyderis.
Deryboms V. Čepulis į sovietų karinį Šiaurės miestelį patekdavo… su 1990 m. VU Fizikų dienos (FIDI) Organizacinio komiteto (OK) nario pažymėjimu, pagamintu kaip Komunistų partijos nario asmeninės raudonos knygelės parodija. „Būdami universiteto studentai vieną fizikų dieną organizavome labai „raudoną“ (atsispindėjo visas politinis biuras). Mes darėme sistemos parodiją. Ir net mūsų šventės organizacinis komitetas vadinosi CK, o ne OK. Fotografavomės tai progai su vienu ir tuo pačiu švarku, apkabinėtu visais įmanomais tarybiniais medaliais. Nuotraukas klijavome į dokumentą, kurį įdėjome į standartinius raudonus DOSSAF pažymėjimo viršelius. Net antspaudų buvome prisidėlioję. Tai buvo mūsų fizikų OK pažymėjimas Fizikų dieną. Ir ši raudono dokumento parodija 1991 m. vasarą labai pravertė organizuojant žygius į Šiaurės miestelį. Rizika, žinoma, buvo didelė, bet pasiteisino su kaupu“, – 2008 m. prisiminimais dalijosi V. Čepulis.

Savanorių fizikų grupė iš Santariškių ginkluotės sandėlių teritorijos išvežė apie 250 vienkartinių reaktyvinių prieštankinių granatsvaidžių RPG-18 Mucha.

Savanorių fizikų grupė iš Santariškių ginkluotės sandėlių teritorijos išvežė apie 250 vienkartinių reaktyvinių prieštankinių granatsvaidžių RPG-18 Mucha. 

VU FIDI Organizacinio komiteto nario Vido Čepulio pažymėjimas – Komunistų partijos CK nario raudonos knygelės parodija. 1990 m. (nuotr. iš V. Čepulio asmeninio archyvo)

Deryboms V. Čepulis į sovietų karinį Šiaurės miestelį patekdavo… su 1990 m. VU Fizikų dienos Organizacinio komiteto nario pažymėjimu, pagamintu kaip Komunistų partijos nario asmeninės raudonos knygelės parodija

Karinės operacijos „Granatsvaidžiai“ sėkme AT Gynybos štabas iš pradžių abejojo… Bet kai V. Čepulis 1991 m. liepos mėn. į AT rūmus iš „Šiaurės miestelio“ atnešė du kareiviškus daiktamaišius – vieną pilną puolamųjų granatų, o kitą kiek pripildytą tų granatų sprogdiklių – ir su granatomis daiktamaišį pakabino ant AT rūmų Gynybos štabo vado Jono Gečo kabineto durų ir prie jo prikabino popieriaus lapą su lotynišku užrašu „minos“ (V. Čepulis taip sumanė „pašposyti“) – abejonės baigėsi… Žinoma, dėl šio pokšto, tuo metu kilo tikras skandalas – J. Gečas atėjęs ir pamatęs maišą su tokiu užrašu, įkišo į jį ranką ir užčiuopęs granatas… pagalvojo, kad tikrai užminuota (primenu – sprogdikliai buvo palikti kitame daiktamaišyje).

Prieš keletą metų atsargos kapitonas Vidas Čepulis, paklaustas „O jeigu reiktų vėl eiti ginti Lietuvos?“, atsakė: „Be abejonės, pasielgčiau lygiai taip pat“.

Prieš keletą metų atsargos kapitonas Vidas Čepulis, paklaustas „O jeigu reiktų vėl eiti ginti Lietuvos?“, atsakė: „Be abejonės, pasielgčiau lygiai taip pat“.

… 2008 metais žurnalistės Zitos Rimgailienės kalbintas V. Čepulis prisimena: „Buvau Šiaurės miestelyje pratarnavęs beveik metus ir žinojau, kaip patekti, labai gerai pažinojau ten tarnavusių kariškių mentalitetą. …Aš ateinu į praleidimo punktą civiliai apsirengęs, kariškos laikysenos, griežtu veidu. Ten budi kareivis ir karininkas. Visada pasistengiu papulti pas kareivį, kuris dažniausiai būdavo iš plačiosios šalies Rytų, menko išsilavinimo, rusiškai sunkiai ir lėtai skaitantis, o rašyti ir visai nesugebantis. Taigi, paduodu aš jam savo raudoną knygutę ir tuo pačiu metu prisikabinu prie išvaizdos: šukuosenos, barzdos ar marškinių kabliuko (rus.: Počemu kriučiok nezastiognut?; liet.: Kodėl kabliukas neužsegtas?). Tuomet sovietų kariuomenėje buvo taip: tarnaujantys iki pusės metų privalėdavo vaikščioti užsegtu marškinių kabliuku visada, tarnaujantys ilgiau galėdavo atsisegti. Toks buvo nerašytas įstatymas. Sovietiniai karininkai visada galėjo prie to prisikabinti, formaliai pademonstruoti savo valdžią, viršenybę prieš kareivį reikalaudami užsisegti „kriučioką“. Taigi „užpuoli“ vargšą kareivėlį dėl kabliuko, sutrikdai, išblaškai dėmesį, kad į tavo pažymėjimą per daug nesigilintų, ir įeini…“ O teritorijos viduje… „draugai“: „Viskas – už pinigus. Orientavomės į praporščikų (puskarininkių – aut. pastaba) luomą, žmones, kurie turi išeiti į atsargą, svajoja saugiai grįžti namo. Parsivežti vieną kitą rublį jiems irgi buvo neblogai. Minėti „draugai“ – milžiniško darbo – susirasti, susidraugauti, susitarti – rezultatas. Kantriai. Per tam tikrą laiką. Neišgąsdinti… Tai šiek tiek panašu į panelių „kabinimą“ vakarėlyje…

Granatsvaidžių pagrobimo iš sovietų karinio dalinio operacija buvo esminis proveržis apsirūpinant prieštankine ginkluote menkai ginkluotas, besikuriančias Lietuvos karines pajėgas. Po jos, netgi 1991 m. rugpjūčio mėn. „pučo“ metu, SSSR šarvuotos technikos aktyvumas Vilniuje buvo ženkliai sumažėjęs, gali būti, kad dėl mūsų karių savanorių išaugusių galimybių ją sunaikinti.

Granatsvaidžių pagrobimo iš sovietų karinio dalinio operacija buvo esminis proveržis apsirūpinant prieštankine ginkluote menkai ginkluotas, besikuriančias Lietuvos karines pajėgas. Po jos, netgi 1991 m. rugpjūčio mėn. „pučo“ metu, SSSR šarvuotos technikos aktyvumas Vilniuje buvo ženkliai sumažėjęs, gali būti, kad dėl mūsų karių savanorių išaugusių galimybių ją sunaikinti.

2015 m. paklausinėtas apie operaciją „Granatsvaidžiai” J. Dirginčius prisimena: „Po 1991 m. sausio 13 d. įvykių buvo toks „personažas“ Bekas (deja, tikro vardo nežinome) – tai iš Sovietų armijos pasitraukęs karys iš Uzbekijos. Jis nebenorėjo tarnauti Sovietų armijoje, kažkaip atsirado AT rūmuose, ir kadangi tai jam buvo nesaugu (jei sovietiniai okupantai būtų jį suėmę – jam grėsė bausmė už „Tėvynės“ išdavimą),
tai AT rūmų apsaugos vadovybė paprašė mūsų, studentų fizikų, jį paslėpti. Mes jį apgyvendinome VU studentų miestelyje, studentų vadinamoje „Kamčiatkoje“, savo bendrabučio kambaryje. Kadangi Bekas tarnavo būtent 107 MŠD, jis mums suteikė daug informacijos apie apsaugą, apsaugos išdėstymą, kur kokie sarginiai šunys. Mus dominantį dalinio sandėlį juosė trys apsaugos žiedai – išorinis, spygliuotos

Buvau tarnavęs Šiaurės miestelyje ir labai gerai pažinojau ten tarnavusių kariškių mentalitetą, – prisimena V. Čepulis. Visada stengiausi papulti pas praleidimo punkte budintį eilinį kareivį, kuris dažniausiai būdavo iš plačiosios šalies Rytų, menko išsilavinimo, rusiškai sunkiai suprantantis. Paduodavau aš jam savo raudoną knygutę, dar prisikabindavau prie išvaizdos ir tas suglumęs mane praleisdavo į teritoriją.

Buvau tarnavęs Šiaurės miestelyje ir labai gerai pažinojau ten tarnavusių kariškių mentalitetą, – prisimena V. Čepulis. Visada stengiausi papulti pas praleidimo punkte budintį eilinį kareivį, kuris dažniausiai būdavo iš plačiosios šalies Rytų, menko išsilavinimo, rusiškai sunkiai suprantantis. Paduodavau aš jam savo raudoną knygutę, dar prisikabindavau prie išvaizdos ir tas suglumęs mane praleisdavo į teritoriją.

vielos tvora su marširuojančiais sargybiniais („nariadais“), po to žiedas su vilkiniais šunimis, galinčiais bėgti palei tvorą, ir dar toliau, vidinis – apžvalgos bokšteliai („vyškės“), kuriuose budėjo sovietų kariai-šauliai. Dabar tiksliai jau nebepamenu, bet mes (J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis) kažkaip sugebėjome iš anksto susitarti, kad už cigarečių bloką šunis nuvestų į šoną, pro bokštelius prašliaužėme. Tame sandėlyje buvo daug ginkluotės – oras – oras raketos, minos, bet aktualiausi tuo metu AT rūmų gynybai buvo prieštankiniai granatsvaidžiai. Susikrovėme juos į kuprines, šliauždami partempėme atgal, į laukiantį pamiškėje sovietinį visureigį „Nivą“, su išimtomis sėdynėmis ir uždangstytais langais. Važiuojant atgal mums pasirodė, kad seka kažkokia mašina, bet atgal į AT rūmus atvykome be nuotykių. „Ekstrymas“ buvo nerealus. Rezultatas buvo keli šimtai prieštankinių granatsvaidžių, tautoje vadinamų „Mucha“. Reidą jie įvykdė sėkmingai ir ne vieną kartą… Išnešė ir išvežė daugiau kaip pusę tonos ginkluotės…
2010 m. žurnalistės J. Mičiulienės paklaustas „Nebijojote, kad omonininkai sustabdys ir patikrins?“ V. Čepulis atsakė: „Pabandykite sustabdyti vyrus, kurie turi tiek ginklų! Apskritai, kai vyrai pradeda kariauti, labai sunku sustoti. Karas turi savo žavesio. Suprantama, kol tavęs nenušauna. Kare atsiranda ir kitoks mąstymas.“

Išvados…

Ši operacija buvo esminis proveržis apsirūpinant prieštankine ginkluote „menkai ginkluotas Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas“. Po jos, netgi 1991 m. rugpjūčio mėn. „Maskvos pučo“ metu, SSSR šarvuotos technikos aktyvumas Vilniuje buvo ženkliai sumažintas, gali būti, kad ir dėl mūsų karių  savanorių išaugusių galimybių ją sunaikinti. 2010 m. klausiamas žurnalistės Jūratės Mičiulienės iš „Lietuvos žinių“ V. Čepulis prisimena: „Pavyzdžiui, aš per pučą jau turėjau ginklų tiek, kiek pats svėriau“. Norėtųsi tik priminti, kad 1991 m. sausio 13-ąją AT rūmuose V. Čepulis buvo ginkluotas tik metaliniu vamzdžiu ir peiliu. Teigiama operacijos „Granatsvaidžiai“ pasekmė, apsiginklavimo atžvilgiu, buvo akivaizdi…

KAT efektingai panaudojo nusavintus granatsvaidžius. Savanoriai kovinio šaudymo pratybose su RPG-18. 1995 m. KASP foto archyvo nuotrauka.

SKAT efektingai panaudojo nusavintus granatsvaidžius. Savanoriai kovinio šaudymo pratybose su RPG-18. 1995 m. KASP foto archyvo nuotrauka.

Be šios įspūdingos ir pavojingos operacijos, studentų fizikų – savanorių grupė 1991 m. įvykdė ir daugiau Lietuvos gynybai reikalingų „darbų“, bet tai jau kita, ne mažiau intriguojanti, istorija… Visi jie, SKAT VU „fizikų grupės“ studentai kariai savanoriai, konkrečiais veiksmais, rizikuodami asmenine gerove, laisve, sveikata ir kartais gyvybe, prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo ir šalies Nepriklausomybės įtvirtinimo, taip pat garbingai pratęsė VU istoriją, parodydama, kad VU tuomet buvo ne tik Lietuvos mokslo „šventovė“, bet ir jaunų, patriotiškų žmonių „kalvė“, kurie su ginklu rankose ėjo ginti Tėvynės Lietuvos, taip pat ir galimybės laisvai studijuoti mokslą čia, Lietuvoje, ir svetur….
Už karinius nuopelnus Lietuvos valstybei dauguma šios grupės narių buvo apdovanoti valstybiniais apdovanojimais, suteikti karininkų laipsniai. Nors VU studentai fizikai, susibūrę į minėtą nedidelį karinį padalinį, pilnos sudėties veikė trumpai (1991–1992 m.), bet jų nuveikti žygdarbiai, ginant jauną atkurtą
Lietuvos valstybę, yra labai reikšmingi ir drąsūs.
Pasikeitus geopolitinei situacijai, dėl karo Ukrainoje, visi pradeda suprasti, jei laisvės ginklu neginsi, laisvas nebūsi… Dar 2008 metais, žurnalistei Z. Rimgailienei paklausus V. Čepulio „O jeigu reiktų vėl?“ (eiti ginti Lietuvos – aut. pastaba), jis atsakė: „Be abejonės, pasielgčiau lygiai taip pat“.

Autoriaus padėka: Norėčiau padėkoti buvusiam LK Sausumos pajėgų vadui gen. mjr. Almantui Leikai, kad vieno pokalbio metu užsiminė apie VU studentus fizikus ir taip paskatino parašyti šį straipsnį. Taip pat, šio karinio padalinio buvusiems kariams savanoriams – studentams fizikams, kad pasidalijo savo prisiminimais.

Pastaba: redakcijai straipsnio rankraštis pateiktas 2016 m. birželio 8 dieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.