Vilniaus miesto tarybos deputatų indėlis į Aukščiausiosios Tarybos ir kitų valstybės objektų gynybą

LKKSS VAS narys Valentinas Šapalas

Valentinas Šapalas
1991 m. savanoris, AT gynėjas,
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos
Vilniaus apskrities skyriaus pirmininkas

2010-01-12 nepasakyta kalba, skirta Parlamento gynėjų konferencijai Lietuvos Respublikos Seime (publikuota www.laisve15.lt)

Sausio 13-oji jau amžiams įrašyta į Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto istoriją. Tik žinoma gaila, kad ši data mūsų Tautai ir miestui nėra tokia linksma ar labai džiugi. Deja, ne visada mes galime patys rinktis sau istoriją ar jos datas, ir tik džiugias. Sausio 13-oji viena iš tokių. Bėga metai, iš mūsų atminties išsitrina, blunka senesni įvykiai, jų vietą mūsų galvose užima nauja informacija. Todėl yra labai svarbu tų dienų įvykius, mūsų kovą už Tautos laisvę kuo tiksliau aprašyti, kad tai išliktų istorijai, ateities kartoms. Šia proga bandžiau prisiminti ir bent trumpai apžvelgti Vilniaus miesto tarybos deputatų indėlį į tuometės Aukščiausiosios Tarybos, kitų svarbių valstybės objektų ir tuo pačiu visos Lietuvos valstybės gynimą. Kaip žinome, Vilniaus miesto Taryba buvo išrinkta netrukus po Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo, t.y. 1990 m. kovo-balandžio mėn., nes vyko du Tarybos rinkimų turai. Tarybos sudėtis politine, ideologine prasme buvo gana marga, galima sakyti, kad joje buvo nuo kraštutinės dešinės iki kraštutinės kairės pažiūrų atstovų. Didžioji jos dalis rinkimams buvo iškelta ir remta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio. Tačiau Taryboje buvo ir TSKP platformininkų. Taigi, Taryba toli gražu nebuvo ideologine prasme vienalytė. Nuo pat pirmųjų savo veiklos dienų sąmoningoji ir patriotiškai nusiteikusi Tarybos dalis ne tik kad kibo pertvarkyti miesto valdymo struktūras, kurti naujais pagrindais paremtą Vilniaus savivaldybę, pačią savivaldą, bet ir aktyviai dalyvavo naujos Lietuvos valstybės kūrime, aktyviai palaikė visus tuometės Aukščiausiosios Tarybos veiksmus, kuriais buvo kuriama ir stiprinama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Todėl 1991 m. sausio mėn. jaunai Lietuvos valstybei iškilus pavojui, sąmoningieji ir patriotiškai nusiteikę Tarybos deputatai, suprasdami, kad tuometė Aukščiausioji Taryba yra mūsų Tautos ir valstybės nepriklausomybės garantas, Lietuvos širdis (šie teisingi ir taiklūs žodžiai vėliau buvo užrašyti ant AT juosiančių betoninių barikadų), nedvejodami stojo ginti AT ir kitus valstybei svarbius objektus. Aš daugiau kalbėsiu apie jų indėlį į AT gynimą, gynybos organizavimą, nes šioje veikloje betarpiškai pats dalyvavau ir, kaip sakoma, viską savo akimis mačiau. Taigi esu šių mūsų Tautai labai svarbių ir jaudinančių įvykių liudininkas.

Tuojau pat po naujosios Vilniaus miesto tarybos pirmų deputatų išrinkimo 1990 m. kovo pabaigoje, po pirmo rinkimų turo deputatai, susibūrę į vadinamąją darbinę teisėtvarkos komisiją, dar miesto Tarybai nepradėjus oficialios veiklos (pirmas Tarybos posėdis įvyko balandžio 19 d.) aktyviai įsijungė į svarbių Valstybinių objektų apsaugą, nes sovietų kariuomenė tuo metu jau siautėjo mieste, užiminėjo arba bandė užimti svarbius jaunos Lietuvos valstybės objektus. Tuo metu stengėmės į kiekvieno svarbaus objekto apsaugą įtraukti miesto tarybos deputatą, kuris pagal tuo metu galiojančius įstatymus turėjo neliečiamumo statusą. Taip dirbant, 1990 m. balandžio 6 d. Spaudos rūmuose paskirti budėti miesto tarybos deputatai Gediminas Jurčiukonis ir Vytautas Urbonas, naktį įsiveržusių į Rūmus sovietų desantininkų buvo sumušti ir uždaryti rūsyje. Po kelių dienų, per Atvelykį, prie tų pačių Spaudos rūmų miesto tarybos deputatai vadovavo miestelėnams, pasipriešinant okupacinės kariuomenės norui Spaudos rūmuose pastatyti papildomus kariškius, ir budėjo Rūmuose keletą parų, kol sovietiniams okupantams netekus kantrybės iš Rūmų buvo išvesti ir buvę kariškiai. Balandžio 29 d., mėginant užgrobti Maironio gatvėje esančią spaustuvę, buvo sumuštas AT dep. Z.Vaišvila ir miesto tarybos dep. G.Jurčiukonis bei kiti miestelėnai, saugoję šį objektą. Tokia valstybinių objektų apsauga buvo vykdoma iki gegužės mėn. pabaigos ir visą laiką joje dalyvavo Vilniaus m. tarybos deputatų atstovai.

1991 m. sausio 8 d., kai priešiškai Lietuvos valstybei ir mūsų tautai nusiteikę rusakalbių būriai, pasinaudodami tuometės K.Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės, tiksliau K.Prunskienės valia, pakeltomis maisto produktų kainomis, “Jedinstvos” suklaidinti, agituojami ir vadovaujami surengė žygį prie AT, kurio tikslas – užimti ją ir parodyti savo šeimininkams Maskvoje ir pasauliui, kad esą Lietuvos darbo liaudis yra nepatenkinta naujosios Lietuvos valdžia ir kad naujoji valdžia nekontroliuoja padėties šalyje ar šioje SSSR teritorijoje, todėl Maskvai būtina imtis priemonių “buržuaziniams nacionalistams” sutramdyti ir atstatyti tarybinę santvarką, Vilniaus miesto tarybos deputatų grupė: V.Jasulaitis, A.Smaidrys, V.Serapinas, K.Milius, V.Mališauskas, A.Kaminskas ir V.Vyrukaitis, metę visus savo darbus anksti ryte atskubėjo prie AT ir, liaudiškai tariant, mūru stojo ir savo krūtinėmis gynė AT pagrindinį įėjimą nuo besiveržiančių jedinstveninkų ir perrengtų sovietų kariškių, kartu su kitais miestelėnais neleido jedinstveninkams įsiveržti į AT. Tai buvo pirmas miesto tarybos deputatų ir kitų Lietuvos patriotų fizinis susidūrimas su Lietuvai priešiškomis vidinėmis jėgomis. Bendromis pastangomis tuomet pavyko atremti jedinstveninkus, neleisti jiems užimti AT. Maskvos planas, neabejotinai jį derinant su Lietuvos premjere, išvaikyti Lietuvos AT darbo liaudies pajėgomis, liko neįvykdytas, kaip kad ir anksčiau vykdyta Lietuvos ekonominė blokada nedavė norimų rezultatų. Mums tapo aišku, kad nepavykus šiam planui, bus griebtasi kitų veiksmų. Ir iš tikro, ilgai laukti nereikėjo. SSSR valdžia ir jos vietiniai parankiniai Lietuvoje – įvairaus plauko kolaborantai, pamatę, kad naujos Lietuvos valdžios taip lengvai, tik “jedinstveninkų” pagalba, nepavyks nuversti, nes Lietuvos piliečiai gina savo teisėtai išrinktą valdžią, griebėsi karinės jėgos. Komunistai jau anksčiau įkūrė vadinamąjį Lietuvos gelbėjimo komitetą, turbūt planuodami, kad nuvertus Lietuvos valdžią jis taps naująja sovietine valdžia, prasidėjo intensyvesnis SSSR kariuomenės dalinių neteisėtas judėjimas po Vilnių, buvo tęsiamas įvairių valstybinių objektų užėmimas jėga, padažnėjo grasinimai ir atviras jėgos demonstravimas. Tapo aišku, kad bręsta nauji rimti įvykiai, kurių vėl gi ilgai neteko laukti. Priešas skubėjo, nes reikėjo palaikyti priešiškai Lietuvai nusiteikusių jėgų, esančių pačioje Lietuvos teritorijoje, vietinių kolaborantų, komunistų dvasią, parodyti pasauliui, kad naujoji Lietuvos valdžia yra netvari ir nepatvari, negeba vadovauti šaliai, todėl tokios valstybės negalima pripažinti, nėra prasmės jai teikti paramą. Laikas buvo mūsų sąjungininkas, todėl priešas privalėjo skubėti. Ir jis skubėjo. Besiformuojančios Lietuvos karinės, krašto apsaugos pajėgos buvo išsklaidytos, išvarytos iš patalpų, užimti kai kurie kiti valstybei svarbūs objektai, tačiau didžiausia kliūtimi priešų planams įgyvendinti buvo Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Radijas bei Televizija, kurie palaikė naująją Lietuvos valdžią (konkrečiai AT), skelbė jos dokumentus, sprendimus, jos idėjas ir visą politiką Lietuvos visuomenei bei pasauliui, kitaip sakant, dirbo ranka rankon su Lietuvos valdžia. Taigi, puolimo objektai buvo kaip ir aiškūs. Tokią prielaidą patvirtino ir tas faktas, kad “Jedinstvos” būriai sausio 8 d. ryte atakavo ne Vyriausybę, kuri pakėlė maisto produktų kainas (nors AT tai buvo uždraudusi daryti), bet tuometę AT, t.y. įstatymus leidžiančią instituciją. SSSR vadovybė ir vietiniai kolaborantai puikiai suprato kur slypi Lietuvos galia. Todėl Vilniaus miesto tarybos deputatai tai suprasdami ir skyrė didžiausią savo dėmesį AT gynimui. Jau sausio 9 d. dep. V.Vyrukaitis įkuria miesto tarybos deputatų štabą Parlamento 118 kab. Jame buvo tariamasi, kaip organizuoti AT gynimą, į jį atėję miesto deputatai gavo pavedimus vadovauti vilniečių ir Aukščiausiosios Tarybos ginti važiuojančių gynėjų iš visos Lietuvos grupėms, palaikant viešąją tvarką, saugant Parlamento įėjimus. Čia buvo sudaromi grafikai, pagal kuriuos gynėjai prie Parlamento vyko iš įvairių Lietuvos rajonų. 1991 m. sausio 11 d. 19 val. miesto deputatai V.Jasulaitis, V.Vyrukaitis, V.Bartašiūnas, V.Šapalas, V.Mališauskas ir E.Šniūrevičius kartu su kitais AT gynėjais savanoriais iškilmingai davė priesaiką Lietuvos Respublikai ir pasiliko AT rūmuose kaip jos gynėjai ir tuo pačiu dirbo AT įsikūrusiame Vilniaus miesto deputatų štabe. Buvo galvojama ne tik apie gynėjų veiksmų koordinavimą prie Parlamento, bet ir jų materialinį aprūpinimą. Dep. A.Jokubauskas atvežė keletą šimtų supjaustytų armatūros strypų (kitokių ginklų nebuvo, o žmonės buvo pasiruošę gintis visomis įmanomomis priemonėmis, žinoma geležinis strypas ne šautuvas, bet ir su juo buvo drąsiau), dep. D.Vaitekėnui pavedama aprūpinti gynėjus dujokaukėmis, paimant jas iš įvairių miesto gamyklų, įstaigų. O juk tuo metu AT jau buvo apie 1000 gynėjų, o gal ir daugiau. Dep. V.Urbonas AT gynėjams atveža apie 300 statybininkų šalmų. Jie irgi daugiau buvo savęs padrąsinimo, nei gynimosi priemonė. AT 118 kab. atidavus kariškiams, snaiperiams, Vilniaus miesto deputatų AT rūmų gynybos, jos organizavimo ir koordinavimo štabas, kuriame dirbo V.Jasulaitis, V.Vyrukaitis, V.Bartašiūnas, V.Mališauskas, E.Šniūrevičius ir V.Šapalas, persikelia į 416 kab. ir čia įsikuria ilgam laikui, iki visuotinio referendumo, vasario mėn. vidurio, kol nepraėjo sovietų armijos šturmo grėsmė AT. Miesto tarybos deputatas Gediminas Jurčiukonis jau kaip etatinis kariškis dirbo AT gynybos štabe, dar vienas deputatas Grigorijus Žaunerovas AT rūmuose buvo kaip pavienis gynėjas. Kiti Vilniaus savivaldybės tarybos deputatai dirbo AT rūmų išorėje. Minėta deputatų grupė AT rūmų viduje buvo kaip gynėjai, bet tuo pačiu jie buvo ir kaip jungiamoji grandis tarp AT vadovybės, AT gynybos štabo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, miesto įmonių ir organizacijų, kurios vienaip ar kitaip prisidėjo prie bendro reikalo (toks šūkis vėliau irgi buvo užrašytas ant betoninių plokščių ir blokų, kurie sudarė AT gynybines užtvaras), t.y. AT gynimo. Dieną naktį minėtame deputatų štabe budėjusi ir rūmuose gyvenusi deputatų grupė rinko informaciją iš miesto gyventojų apie sovietų kariuomenės judėjimą Šiaurės miestelyje (sovietų kariuomenės karinio dalinio teritorija) ir visame mieste. Šiai deputatų grupei buvo skirtas atskiras telefono numeris, kuris buvo paskelbtas miestelėnams, kad jie galėtų paskambinti jiems, surinktą informaciją nuolatos perduodavome AT gynybos štabui, AT vadovybei (buvome įsikūrę virš V.Landsbergio kabineto), AT informacinei tarnybai. Su visomis šiomis struktūromis vyko glaudus ir nuolatinis darbas. Taip pat nuolatos bendravome su įvairiomis miesto organizacijomis ir įmonėmis, su jomis koordinavome įvairius darbus ir veiksmus, ypač tuomet, kai prasidėjo barikadų statyba. Į mūsų kabinetą ateidavo užsienio žurnalistai, diskutuodavo su mumis apie susidariusią padėtį, rengdavo savo reportažus ir perduodavo juos savoms TV arba radijui. Gerai prisimenu, kaip sausio 12 d. vakare pas mus atėjo du britų “The Independence” laikraščio žurnalistai ir mes kartu klausėmės Lietuvos radijo ir per televizorių žiūrėjome reportažus iš Lietuvos televizijos iki pat jos paskutinės darbo sekundės, kai sovietų desantininkai atėjo į E.Bučelytės kabinetą ir išjungė TV kameras. Britų žurnalistai klausinėjo mūsų, viską rašėsi, vėliau, po vidurnakčio, išėjo perduoti informacijos. Taip pasaulis sužinojo apie Lietuvos televizijos užėmimą ir kitas sovietų kariškių piktadarybes. Kitą dieną, t.y. sausio 13-ąją, jau teko bendrauti su japonų žurnalistais, kurie po to išvyko į Kauną, į laikinąją radijo ir TV stotį Sitkūnuose. Daug informacijos apie sovietų kariuomenės judėjimą ir kitos gaudavome iš Sauliaus Žukausko, tuomečio tremtinių vadovo, kitų tremtinių ir Lietuvos patriotų, gyvenusių aplink Šiaurės miestelį, AT ir kitose Vilniaus vietose. Informacija mums plaukė iš viso Vilniaus be paliovos, telefonas beveik nenutildavo, mes klausėme ir viską rašėme į specialų žurnalą-knygą. Prirašėme berods tris knygas. Visą laiką turėjome aiškų vaizdą, kaip juda sovietų kariuomenės daliniai, tankai ir kita technika, kur ir kokie mieste vyksta kiti įvykiai. Visa informacija nuolatos buvo perduodama AT vadovybei, gynybos štabui, informacijos biurui. Su juo ypač tampriai bendradarbiavome, nes mūsų kabinetai buvo šalia. Mes retai išeidavome iš Rūmų, tik V.Vyrukaitis visą laiką migravo į vidų ir iš vidaus, nes jis vadovavo išorinei Parlamento gynybai, barikadų statymui. Mes 5-iese dirbome viduje. Kiti miesto tarybos deputatai dirbo lauke. Sausio 13-osios naktį iš 15 būrių, saugojusių Parlamentą, 7-iems vadovavo Vilniaus miesto tarybos deputatai: A.K.Kaminskas, J.Kontautas, D.Vaitekėnas, V.Serapinas, V.Mališauskas, N.Kneižys, G.Motuza. AT pirmininkui V.Landsbergiui raštu pavedus, dep. V.Vyrukaitis sudarinėjo gynėjų būrius AT rūmų išorėje ir nuo sausio 12-os oficialiai vadovavo visai Parlamento išorės gynybai. Vėliau, vis dar esant AT rūmų šturmo galimybei ir tikimybei, patarus vienam JAV kariūnui, berods jo pavardė Eivė, buvo sumanyta ir rūmų viduje statyti savotiškas barikadas, kad būtų bent kiek įmanoma gintis. Šaunamųjų ginklų mes praktiškai neturėjome, kabinete turėjome tik vieną medžioklinį šautuvą – 5 gynėjams. Ant rūmų stogo buvo rengiamos spygliuotų vielų užtvaros, kad nusileidę desantininkai įsipainiotų į šias pinkles ir taip būtų galima bandyti juos sunaikinti, įėjimai į rūmus ir koridoriai rūmų viduje, jų durys buvo užstatomos smėlio pripiltais maišais. Todėl dieną naktį pylėme smėlį į maišus ir juos tempėme į vidų, statėme smėlio maišų užtvaras. Buvo nelengvas darbas užtempti smėlio maišą į trečią ar ketvirtą aukštą, bet tempėme. Labai greitai visi AT rūmai buvo užversti smėlio maišais, todėl kilo pavojus, kad rūmų perdangos gali nebeišlaikyti tokių didelių krūvių. Maišų nešimas buvo nutrauktas, bet jų prinešta buvo pakankamai ir aš stebėjausi, kaip dar tokį svorį (gynėjus ir smėlio maišus) tie rūmai išlaiko. Mūsų laimei išlaikė. Lygiagrečiai buvo tvirtinamos ir prieigos prie AT rūmų: statybiniais blokais ir plokštėmis užbarikaduotos gatvės, kiemai ir kitos prieigos prie rūmų. Kaip pamenate, prie rūmų buvo įmanoma prieiti tik siaurais koridoriais, tuneliais. Visus šiuos darbus atliko miesto įmonės, vadovaujant ir darbus koordinuojant miesto tarybos deputatams.

Žiūrint iš šios dienos pozicijų, gal kai kurie mūsų veiksmai, pirminis blaškymasis ir buvo neprofesionalūs, menkaverčiai ar net juokingi, bet mes tam neturėjome jokios patirties, nebuvome profesionalūs kariškiai, o tik civiliokai, todėl gynėjų galvose kildavo įvairiausių idėjų ir minčių, tačiau gynėjų ryžtas ir noras gintis ir ginti Lietuvos laisvę buvo labai stiprus. Ir tai buvo svarbiausia. Tie, kurie buvo Rūmų viduje, buvo pasiryžę mirti, bet neišeiti ir nepasiduoti. Kas to ryžto neturėjo, pasitraukė iš Rūmų prieš priesaikos priėmimą. Buvo ir tokių. Nėra abejonių, kad sovietų KGB turėjo savo infiltruotų šnipų Rūmų viduje, jie ateidavo karts nuo karto ir vėliau, po Sausio 13-osios, kaip oficialūs asmenys (tuo irgi neabejoju), todėl priešas žinojo gynėjų nusiteikimą, matė jų pasiryžimą, matė pastatytas gelžbetonio barikadas ir minias žmonių aplink Rūmus, todėl manau, kad visa tai prisidėjo prie to, jog priešas nebesiryžo pulti AT. O tai reiškia, kad AT vadovybės ir visų mūsų taktika – masinė gynyba – buvo teisinga. Mes buvome teisūs, mes buvome pasiryžę kovoti ir mes laimėjome.

Baigdamas šį savo eklektinį ir neišsamų pasisakymą, kuris toli gražu yra nepilnas ir neatspindi visų įvykių bei jų eigos, neatkuria išsamaus to meto vaizdo, manau galiu pasakyti, kad tuometė Vilniaus miesto taryba, jos deputatų dauguma tinkamai atliko savo pilietinę pareigą ir įnešė deramą indėlį organizuojant bei ginant tuometę aukščiausiąją Lietuvos valdžią – AT, kitus svarbius valstybės objektus. Taip pat nereiktų pamiršti, kad atitinkamas darbas vyko ir pačioje Vilniaus savivaldybėje: miesto taryba rinkosi į posėdžius, svarstė svarbius klausimus, priiminėjo sprendimus, priėmė ir paskelbė nutarimą, kad Vilniaus miesto taryba visiškai remia ir palaiko Lietuvos AT veiklą, ruošė įvairius dokumentus, laiškus miesto partneriams užsienyje, juos siuntė jiems, prašė tarptautinės pagalbos ir paramos. Deja, šis indėlis, šis svarbus darbas iki šiol nėra nei tinkamai pažymėtas, nei juolab įvertintas. Net aukščiausius Lietuvos valstybės apdovanojimus gauna asmenys, niekuo neprisidėję prie Lietuvos laisvės iškovojimo, prie mūsų šalies nepriklausomybės gynimo, o tie, kurie savo kūnais gynė Lietuvą, jos naująją valdžią, valstybės institucijas, rizikavo savo sveikata ir net gyvybe, lieka nepastebėti, užmiršti. Dar daugiau, daugelis iš jų yra ignoruojami, menkinami, niekinami, metami iš darbų, už tiesos ar teisingos kritikos žodžio pasakymą yra laikomi vos ne Lietuvos priešais, yra nustumti į politikos ir visuomenės gyvenimo šalikeles. Tai toks atpildas šiandien jiems už pasiaukojimą, už ryžtą, Lietuvos valstybės ir jos nepriklausomybės gynimą. Žinoma, Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę mes gynėme ne dėl galimo ateityje įvertinimo ar pagerbimo. Gynėme, nes taip daryti liepė mūsų sąžinė, mūsų širdis. Tačiau žvelgiant į to meto įvykius per šių dienų prizmę, stebint šių dienų politinį gyvenimą Lietuvoje, nejučiom kyla klausimas – ar dabartinį Seimą taip gintų šiandieninė Vilniaus miesto taryba, jos nariai? Į šį klausimą dabar neatsakysiu, tegul tai bus klausimas šių dienų politikams, tiek dirbantiems Seime, tiek Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, o tuo pačiu ir Jums – miestelėnams ir miesto svečiams. Atsakykime į šį klausimą sau kiekvienas individualiai.

Taip pat norėčiau atkreipti tiek Jūsų, mieli Sausio įvykių dalyviai ir liudininkai, Lietuvos laisvės gynėjai, tiek oficialios valdžios atstovų dėmesį į tai, kad to meto įvykiai, kad ir AT ar kitų svarbių valstybės objektų gynimas, dar nėra tinkamai aprašyti, nėra surinkta visa informacija ir faktai, ji tebėra išblaškyta po įvairius šaltinius, guli žmonių, laisvės gynėjų, galvose ar asmeniniuose archyvuose. O ši informacija diena iš dienos blunka, pasimiršta detalės, pasimiršta vardai ir pavardės, datos ir taip visa tai nueina amžiams užmarštin. Todėl turėtume susiburti draugėn, nepriklausomai nuo to, kokioms dabar organizacijoms ar partijoms priklausome, sukaupti savo jėgas bei atmintį ir kruopščiai surinkti bei užrašyti viską, ką mes tuo metu patyrėme, išgyvenome, suregistruoti visus įvykius, jų dalyvius, vadus ir ne vadus, nes laikui bėgant pradedama manipuliuoti buvusiais įvykiais, pasisavinti nepelnytus nuopelnus ir t.t., ir t.t. Istorijai privalome palikti tikslius duomenis, todėl mes patys, to meto įvykių liudininkai, turime tai atlikti, o ne palikti tai padaryti kitiems, kurie to nematė, tuose įvykiuose nedalyvavo. Tad imkimės darbo ir sėkmės jame, mieli bendražygiai. Ačiū, kad buvote kartu tuo metu, ačiū, kad esate dabar, ačiū, kad nepalūžote. Optimizmo, sveikatos ir didelės sėkmės Jums visiems geruose darbuose.

Ačiū už dėmesį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.