„Apžvalga“ 2018 m. sausis-vasaris Nr.1-2 (99-100), kovas-balandis Nr.3-4 (101-102) (581-582)

Lietuvos Aukščiausios Tarybos gynyba

LKKSS VAS narys, šaulys
dim. mjr. Vytautas Vaclovas Geštautas

Mano tėtis buvo šaulys, nušautas lietuvių parsidavėlių, kolaboravusių sovietų okupantams, vadinamiems sovietų partizanams 1945 m. Laumių kaime, Skuodo rajone. Visa tai slėpiau. Nes apie tai sužinoję sovietai būtų man užkirtę kelią ne tik mokytis, bet būčiau tikriausiai atsidūręs kur nors Sibiro platybėse. 1988 m. tautinis sąjūdis, apėmęs visas gyvenimo sritis, skatino atkurti ir Lietuvos šaulių sąjungos veiklą. Pradžioje aktyviausiai pasireiškė kauniečiai, tačiau nuo jų neatsiliko Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir kiti Lietuvos miestai bei rajonai. 1990 m. vasario 15 d. įvyko atkuriamoji Lietuvos šaulių sąjungos konferencija, o 1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos ministrų Taryboje buvo įregistruoti Lietuvos šaulių sąjungos įstatai (nutarimas Nr. 75).

Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus krašte nebuvo, kadangi jis buvo okupuotas lenkų. Todėl Vilniaus krašte reikėjo ne atkurti, o naujai įkurti Šaulių sąjungą. 1989 m. lapkričio 25 d. Vilniaus studentų miestelyje įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame buvo pasirašytas Vilniaus m. šaulių rinktinės įkūrimo aktas. Sužinojęs apie tai, nutariau pasekti tėčio pavyzdžiu ir įstoti į dar neprisiekusių šaulių gretas. 1990 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1 buvo patvirtinta valdyba ir pasiskirstymas pareigose. Rinktinės vadas V. Milvydas, pirmasis pavaduotojas J. Gečas, antrasis pavaduotojas V. Bastys, štabo viršininkas A. Burokas, atsakingas už ūkio reikalus P. Gudmonas, atsakingas už rikiuotę V. Geštautas, atsakingas už spaudą A. Pipiras, redaktorius A. Vaišnora, rinktinės buhalteris V. Sparvelis. Paskirti kuopų vadai R. Mintautas ir V. Plechavičius. 1990 m. balandžio 19 d. Gedimino pilies bokšte organizavome pirmąją Vilniaus šaulių priesaiką. Priesaikos tekstą skaitė Vilniaus šaulių rinktinės vado pavaduotojas Jonas Gečas.

Vilniaus šaulių ir V. V. Geštauto pirmoji priesaika Lietuvai. Nuotraukoje iš kairės stovi rinktinės vadas V. Milvydas, rinktinės vado pirmasis pavaduotojas J. Gečas, atsakingas už rikiuotę ir scenarijų V. Geštautas. Iš asmeninio V. V. Geštauto archyvo

1990 m. gruodžio 29 d. visuotiniame šaulių susirinkime dėl nevykusio vadovavimo neatsakingai vykdant vado pareigas ir pažeidžiant šaulių statutą visuotiniame Vilniaus šaulių susirinkime nuo vado pareigų buvo nušalintas V. Milvydas ir valdyba. Išrinktas naujas rinktinės vadas S. Vaitulionis, pavaduotojai – V. Geštautas ir R. Mintautas.
1991 m. sausio 5 d. į Vilniaus šaulių rinktinės vadovybę kreipėsi grupė Vilniaus m. savivaldybės deputatų prašydami, paaštrėjus politinei situacijai, saugoti savivaldybės pastatą, esantį Gedimino pr. nr. 9. Be to, buvo gauta užduotis saugoti ir Gedimino pilį. Taip pat šauliai nakties metu saugojo badaujančius Katedros aikštėje P. Ciziką ir jam talkinusį mūsų rinktinės vadą Vytautą Milvydą.
Sausio 7 d. pavakary prie mūsų saugomo savivaldybės pastato atėjęs Audrius Butkevičius paprašė kiek galima daugiau šaulių atsiųsti į Aukščiausiąją Tarybą ir sustiprinti jos gynėjų gretas. Buvo gauta žinių, jog sausio 8 d. ryte, apie 9 val., rusakalbiai „jedinstvininkai“ gali šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos pastatą. „Jedinstvo“ (rus. „vienybė“) reiškęs demagoginį šūkį ir prosovietinių jėgų organizacijos pavadinimą. „Jedinstvininkų“ reikalavimai buvo sumažinti maisto produktų kainas, atstatydinti Aukščiausios Tarybos deputatus. Vyriausybei vadovavo Kazimiera Prunskienė, kuri neaišku dėl kokios priežasties keliskart pakėlė maisto produktų kainas ir sudarė pretekstą kilti streikui. Šiems „Jedinstvos“ maištininkams vadovavo ir juos kurstė sovietinio saugumo KGB pareigūnai bei buvę Lietuvos komunistų partijos vadeivos Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius ir kiti.

Pirmieji prisiekę Vilniaus šauliai. Iš asmeninio V. V. Geštauto archyvo

Sausio 8 d., apie 8 val. ryte, Vilniaus šauliai susirinko Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Įsikūrėme Parlamento antrojo aukšto dešinėje prie langų, išeinančių į Parlamento centrinį įėjimą.
Netrukus pradeda rinktis streikuotojai „jedinstvininkai“, kurie greitai užpildo aikštę ir veržiasi prie centrinio įėjimo. Įtampa auga. Girti maištininkai keikiasi rusiškai, moterys mums rodo liežuvius, špygas, mėto į langus sovietinius metalinius rublius ir kitokius metalinius daiktus. Kai kur įskeliami Aukščiausiosios Tarybos langai. Minia pilnai užpildo centrinį AT kiemą. Esantys prie centrinio įėjimo milicininkai, jų buvo apie 20, stengiasi neįleisti į Parlamentą jėga besiveržiančių „jedinstvininkų“, tačiau jėgos per daug nelygios. Mes nusileidžiame prie centrinio įėjimo ir su kitais gynėjais stengiamės neįleisti maištininkų į vidų. Panaudojus vandens čiurkšles iš priešgaisrinių žarnų ir mūsų pajėgas, įsiveržti į vidų pasisekė tik keliems maištininkams, kurie buvo greitai išvesti iš AT rūmų. Vandens į vestibiulį pribėgo nemažai, beveik iki kauliukų. Vaikščiojom visi šlapiais batais.
Per radiją kviečiami vilniečiai paremti ir saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Pirmieji į pagalbą atskuba Pedagoginio instituto studentai. Jie su vėliavomis ir dainomis  taikiai, neskubėdami eina palei sieną prie centrinio įėjimo ir gudriai apsupa maištininkus, ir lėtai nustumia juos nuo centrinio įėjimo tolyn. Renkasi daugiau žmonių, skamba gražios lietuviškos dainos. Aukščiausioje Taryboje esantys jaučiasi daug ramiau. Streikas nepavyko.
Atsitiktinai, praėjus net 27 metams po Sausio įvykių, ruošdamasis rašyti savo atsiminimus apie dalyvavimą AT gynyboje, kitoje lapelio pusėje, ant kurio surašiau 15 atvykusių  šaulių sausio 8 d. ryte ginti rūmų, aptikau „Jedinstvos“ atsišaukimą ir raginimą rusų ir lietuvių kalbomis dalyvauti sausio 9 d. mitinge prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos.

Taip atrodė „jedinstvos“ atsišaukimas ir raginimas dalyvauti sausio 9 d. mitinge prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos. Iš asmeninio V. V. Geštauto archyvo

Taip atrodė „jedinstvos“ atsišaukimas ir raginimas dalyvauti sausio 9 d. mitinge prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos. Iš asmeninio V. V. Geštauto archyvo

Mitingas įvyko, tačiau buvo mažai mitingo dalyvių ir buvo nušvilptas prie rūmų gausiai susirinkusių gynėjų.
Į rūmus vis daugiau renkasi gynėjų. Šauliai gauname užduotį saugoti profsąjungų patalpų trečiąjį aukštą, įėjimą ant stogo ir dalį stogo.
Sausio 9 d. buvo sudarytas Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabas. Vadu tapo krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, pavaduotoju – Virginijus Česnulevičius, štabo viršininku – šaulys Jonas Gečas. Už žvalgybą ir informaciją atsakingas Alfonsas Bajoras, už tvarką viduje – Vitalijus Straleckas, už aprūpinimą – Algimantas Samajauskas. Išorės rūmų gynybos organizavimas patikėtas šauliui Gediminui Jurčiukoniui ir Vincui Virukaičiui.
Sausio 10 d. rūmų saugoti atvyko Kauno šauliai, kuriems vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus. Kauniečiai atvežė šauliškų išeiginių kepurių bei kareiviškų batų, kuriuos mes įsigijome už savo pinigus. Kartu su Kauno šauliais apžiūrime mums patikėtas saugoti patalpas.
Šaulių organizacija vienintelė šiuo laiku turi kažkokią uniformą. Nelabai vienodą, tik šauliškos kepurės, o kepurėse – vienodi šauliški ženklai.
Kviečiami Lietuvos žmonės ginti  Lietuvos AT. Gausėja ir šaulių gretos. Visų vienas tikslas – apsaugoti Aukščiausiąją Tarybą.
Mums priskirtų II rūmų pirmajame aukšte netikėtai sutikau savo Kūno kultūros instituto kurso draugą K. A. Skrinską. Apsikabiname, pasisveikiname. Malonu sutikti savo kursioką, kuris, kaip ir mes, pasiryžęs ginti Parlamentą, taip jau pradėtą vadinti Lietuvos širdį. Jis atvyko su Kauno puskarininkių mokyklos kursantais. Tarnaudamas ir mokydamas kursantus užsitarnavo Lietuvos kariuomenės majoro laipsnį. Mačiau, kaip kursantai lupa gražias metalines pirmo aukšto duris ir jomis pridenginėja langus. Gaila gražių, sveikų durų, bet tada apie tai niekas negalvojo. Viena mintis buvo tik – kaip apginti AT ir apsisaugoti nuo sovietų karių kulkų.
Vakarop, sausio 11 d. buvo surinkti visi rūmų gynėjai priesaikai. Išsirikiavo ir tie gynėjai, kurie buvo jau kartą prisiekę. Priesaikai vadovavo Lietuvos AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius ir kunigas Robertas Grigas. Priesaikos rikiuotė vyko antrųjų rūmų vestibiulyje, kuriame labai susispaudę vos tilpo visi rūmų gynėjai. Iškėlus dešinę ranką ir kartojant su visais kartu priesaikos žodžius „negailėdamas jėgų ir gyvybės…“, per kūną bėgo šiurpuliukai. Po priesaikos A. Butkevičius visiems prisiekusiems paaiškino, jog mes, prisiekusieji Lietuvos Respublikai, esame pilnateisiai Lietuvos kariai ir nuo šiol mums galioja tarptautinis karių statutas. A. Butkevičius dar kartą pakartojo, jog leidžiama apsispręsti: ginti ar palikti Parlamento patalpas. Tam buvo skirta 15 minučių. Po to be leidimo nei į Parlamentą, nei iš jo nebus išleidžiami. Visiems rūmų gynėjams įsakyta užimti jiems paskirtas saugoti vietas. Šauliams grįžus į mūsų saugomą postą, išrikiavau juos į dvi eiles. Iš viso buvo apie 43 šauliai. Nesulaukiau pagalbos iš šone stovinčių valdybos narių bei Vilniaus rinktinės šaulių vado Sigito Vaitulionio, kuris man į ausį pašnibždėjo: „Tu čia tvarkykis savo nuožiūra, aš esu užimtas savo darbe.“
Šaulių daug, todėl suskirsčiau juos į grandis po penkis–šešis šaulius. Paskyriau grandžių vyresniuosius. Tai Eugenijus Martinkus, Gediminas Žiūra, A. Miškinis, Eugenijus Jakimavičius, Plechavičius, Algimantas Jonikaitis, Albinas Palevičius. Grandžių vadams nurodžiau vietas, kurias turi saugoti ir jose būti. Šaulių jiems patikėtame saugoti objekte buvo per daug. Tačiau žmonių išvaryti iš rūmų buvo nevalia. Visi buvo, nors ir be šaunamų ginklų, o ginkluoti tik armatūros strypais rankose, pasiryžę ginti AT rūmus. Buvo ir panikuojančių šaulių, ypač tų, kurie susirinkimuose mušėsi į krūtinę ar iškėlę kumščius vaizdavo, kokie jie drąsūs ir pasiryžę ginti Tėvynę. Baisu buvo visiems, ypač dėl nežinomybės ir neturėjimo jokio ginklo rankose, o juk su geležiniu strypu automatu ginkluotam sovietiniam kariui niekaip nepasipriešinsi. Bet tada apie tai negalvojome. Atrodė, lyg esam pasiruošę gynybai. Kad ir su geležiniu strypu rankose atrodėme sau saugesni ir stipresni.
Koridoriaus pradžioje ir šalia esančioje salėje buvo įsikūrę Kauno šauliai, kuriems vadovavo Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus. Turėjome Kauno šaulių saugomą nelegalų išėjimą ir įėjimą per langą į Parlamento rūmų kiemelį, per kurį Vilniaus šauliai ateidavo budėti dienos metu. Įėjimą saugojo Kauno šauliai, vadovaujami A. Sirtauto. Įvažiavimą į Parlamento kiemelį saugojo Vilniaus šauliai, kuriems vadovavo A. Girčys.
Mūsų poste buvo kunigas. Buvo galima atlikti išpažintį, pasikalbėti su juo. Nemaža dalis gynėjų tai darė. Veikė telefonas, kuriuo gynėjai galėjo naudotis pokalbiams su savo artimaisiais. Mūsų gretose buvo du moksleiviai broliai Gediminas ir Audrius Skaisčiai. Kalbėjau telefonu su jų tėveliais. Tėveliai buvo labai sunerimę, bet broliukai nesiruošė palikti rūmų. Tėvelius nuraminau ir prižadėjau, kad jų sūnus nusiųsime į Gedimino pilį, kurią taip pat saugojo Vilniaus šauliai. Taip ir padariau. Jie buvo paskirti saugoti pilį.
Naktis praėjo ramiai. Sausio 12 d. gynėjai toliau ruošėsi rūmų gynybai. Tikrinami postai ir jų gynėjai. Diena praeina ramiai.
Aukščiausiosios Tarybos vadovybė reikalavo, kad rūmuose esantys gynėjai vilkėtų civiliniais drabužiais ir būtų neginkluoti, nes sovietų kariai galėjo prieš juos panaudoti ginklus. Atvykę Kauno šauliai ir dalis Vilniaus šaulių, tarp jų ir aš, esame uniformuoti. Pakeisti nieko negalime. Įtampa rūmų gynėjų gretose auga.

Iš kairės: A. Palevičius, grandies vadas V. Geštautas, A. Navickas, Z. Stuogys, R, Kairys. Iš asmeninio V. V. Geštauto archyvo

Po vidurnakčio įsakyta visiems būti savo postuose. Mūsų posto budintysis prie lango, per kurį gerai matosi Pedagoginis institutas ir tiltas per Nerį, pranešė, jog mato tankų, šarvuočių ir mašinų koloną, judančią link Parlamento. Tačiau, nesustojusi prie Aukščiausiosios Tarybos, kolona važiuoja link televizijos ir radijo pastato. Sovietų kariai pradeda televizijos ir radijo pastato šturmą. Girdisi tankų ir automatų šūviai. Su keletu šaulių užlipu ant stogo. Iš čia matosi sprogimų pašvaistės, šviečiančių kulkų trasos. Jaučiu ir keletą kulkų, praskriejusių virš mūsų galvų. Perspėju šaulius apie galimus sužeidimus. Ir ne be reikalo perspėjau. Ryte tarp trečio ir antro aukštų, mūsų saugomos laiptinės pradžioje, iš televizijos bokšto pusės randame kulkos pramuštą lango stiklą. Kulka įstrigo tarp langų, nepajėgusi pramušti antrojo stiklo.  Aukščiausiosios tarybos pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis siūlė tą kulką palikti lange, kaip sausio įvykių „suvenyrą“, gyvą liudininką. Tačiau jo siūlymas buvo neišgirstas. O gaila! Aš daugeliu rūmų lankytojų šį gyvą suvenyrą dažnai parodydavau.
Nerimas Aukščiausiojoje Taryboje apėmęs visus. Per radiją praneša apie sužeistus ir žuvusius televizijos bokšto gynėjus. Laukiame ir mūsų saugomų rūmų puolimo. Per radiją Parlamente gaunamas Audriaus Butkevičiaus įsakymas visiems uniformuotiems ir turintiems su savimi bet kokį ginklą palikti Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Įsakymas yra įsakymas ir jį privalome vykdyti. Kauniečiai ir aš su keliais uniformuotais Vilniaus šauliais – E. Jakimavičiumi, A. Buroku, R. Mintautu – išeiname per mūsų kontroliuojamą langą į rūmų kiemelį. Matau, kaip per kitą išėjimą į kiemelį išeina juodomis uniformomis ir su mažo kalibro šautuvėliais rūmų apsaugininkai. Rūmuose lieka tik civiliais drabužiais vilkintys beginkliai gynėjai. Nuo televizijos bokšto pusės vis dar girdimi pavieniai šūviai. Televizijos diktorė Eglė Bučelytė dar kalba. Diktorė nutyla. Mirtina tyla. Visi aplink rūmus susirinkę žmonės nežinioje, jie kalba tarpusavyje pašnibždomis – tyliai, lyg nenorėtų, kad jų pašnekesį kas nors išgirstų.
Kaip parodė įvykiai prie televizijos bokšto, išvesti mūsų uniformuotus ir ginkluotus gynėjus buvo tikslinga. Prie bokšto ir bokšte žuvo mūsų du šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis, kurie vilkėjo baikerių uniformomis, nors buvo beginkliai.
Po kurio laiko eterio tylą nutraukė Kauno Sitkūnų radijo stotis. Pranešama apie nužudytus televizijos bokšto gynėjus, pasaulio radijo stotys informuoja apie užgrobtą TV bokštą ir žuvusius gynėjus, taip pasaulis greitai reaguoja į įvykius Lietuvoje.
Per Lietuvos radiją jau kalba kolaborantai. Nuo televizijos bokšto dalis tankų ir šarvuočių važiuoja link Aukščiausiosios Tarybos, tačiau nesustoja. Susirinkę prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės  pravažiuojančius sovietinius užpuolikus palydi šūksniais: „Okupantai, okupantai…, žmogžudžiai, žmogžudžiai…“
Grįžtame iš kiemelio į rūmus. Buvo ir negrįžtančių, nuėjusių miegoti į namus. Visi rūmuose likę šauliai – savo vietose, panikos jokios. Buvo apie 4 valanda ryto. Už lango girdisi moterų maldos žodžiai. Ramiau, kai aplink Aukščiausiąją Tarybą tiek daug Lietuvai atsidavusių ne tik vyrų, bet ir moterų.
Atsigulu ant grindų, nes nuovargis ir stresas daro savo. Ryte per radiją pranešama, kad sovietai ruošia naują puolimą. Šauliai nusiteikę kovingai, kai kurie ginkluoti medžiokliniais šautuvais ir kitais įvairiais ginklais
bei Molotovo kokteiliais (Molotovo kokteilis – butelis su skystu padegamuoju mišiniu, naudojamas kaip padegamasis ginklas). Man medžioklinį šautuvą padovanojo Pedagoginio instituto dėstytojas, gaila, neprisimenu jo pavardės. Ginkluojasi ir kiti rūmų gynėjai. Stiprinama ir rūmų gynyba. Nuo Pedagoginio instituto pusės, tarp rūmų ir gatvės, iškasamas gilus griovys, kurio nepajėgtų įveikti sovietų tankai. Rūmai apraizgyti plienine viela ir armatūra. Rūmų viduje smėlio maišais pridengiami langai ir įėjimas į Parlamentą. Šauliai tvirtina mūsų antro korpuso stogą, kad desantininkai negalėtų nusileisti iš sraigtasparnio, ruošiamos šaudymui ambrazūros (red. pastaba – šaunamosios angos).
Vadovybė nusprendė sumažinti gynėjų skaičių Parlamente. Nutarta palikti tik tuos gynėjus, kurie rūmus saugotų visą parą. Šaulių sąjungos vado Gedimino Jankaus nurodymu lieku vadovauti Vilniaus šauliams. Vietoj septynių grandžių palieku tris – E. Martinkaus, E. Jakimavičiaus ir S. Stunžėno grandis. Kiti šauliai paleidžiami į namus, o reikalui esant, dienos metu atvyksta pagelbėti budėjimuose. Aktyviai dienos metu šauliams priklausantį objektą Parlamente padėjo saugoti šie šauliai: S. Vaitulionis, R. Mintautas, A. Burokas, A. Lapėnaitė, R. Milius ir kiti. Vilniaus šauliams paskiriamos patalpos miegojimui ir laisvalaikiui. Tai Kazimiero Motiekos darbo kabinetas. Jis erdvus, dviejų kambarių. Viename miegame, o kitame praleidžiame laisvalaikį ir rengiame susirinkimus. Pradžioje miegame ant grindų ir kėdžių, o vėliau gauname čiužinius ir apklotus. Maitindavomės savo ir atneštu Lietuvos žmonių maistu. Šaulio R. Kairio mama pavaišino išvirtais cepelinais. Vėliau Parlamento gynėjai buvo maitinami Aukščiausiosios Tarybos valgykloje.
Šauliai pradeda priprasti prie savo saugomos vietos, prie esamų gyvenimo ir gynybos sąlygų. Dienos būdavo ramios. Gyvenimo ritmą ir sąlygas dažniausiai sugadindavo skelbiami naktiniai pavojai. Jei mieste pasirodydavo ar iš Šiaurės miestelio išvažiuodavo sovietų karinė technika, apie tai pranešdavo ten budėję mūsų žvalgai, iškart būdavo pakeliami visi rūmų gynėjai. Praėjus pavojui, vėl grįždavom į įprastinį gynybos ritmą. Skelbiami naktiniai pavojai būdavo dažni. Prie visko priprantama – ir prie naktinių pavojų, ir prie neįprastų gyvenimo sąlygų, ir prie vadų įsakymų. Kad mūsų šaulių saugomame aukšte ir ant stogo būtų saugiau, ypač nakties metu, pasiūliau vadui G. Jankui prieš naktinį budėjimą įvesti slaptažodį, kurį žinotų tik budėti naktį einantys šauliai. Pasiūlymas buvo priimtas. Prieš kiekvieną naktinį budėjimą keisdavome slaptažodį. Pradžioje turėjome tik vieną, man dovanotą medžioklinį šautuvą. Prieš perduodant postą ir šautuvą, naujai atėjęs budėtojas turėdavo pasakyti slaptažodį ir tik tada gaudavo šautuvą, ir perimdavo budėjimą. Kas dvi valandas keisdavome budėtojus. Budėdavome nuo 22 val. iki 10 val. ryto. Naktimis rūmuose buvo gesinama šviesa. Dienos metu budėjimą perimdavo iš miesto atvykę šauliai.
Vieno naktinio budėjimo metu šaulys R. Kairys užmiršo slaptažodį. Budėjęs šaulys A. Palevičius griežtai pareikalavo slaptažodžio, net pagrasino ginklu. R. Kairys kreipėsi į A. Palevičių: „Ką tu, Albinai, ar nepažįsti manęs, aš gi Kairys.“ A. Palevičius atsakė: „Stok, jeigu nepasakysi slaptažodžio, šausiu.“ Susinervinęs R. Kairys pažadino mane ir paklausė slaptažodžio. Grįžęs pasakė slaptažodį ir, gavęs ginklą, perėmė budėjimą. R. Kairys buvo įsižeidęs ir supykęs ant A. Palevičiaus, reikėjo juos sutaikyti. Tarp rūmų gynėjų negalėjo būti jokių susipriešinimų. Įvykis parodė šaulio A. Palevičiaus pareigingumą, atsakomybę vykdant duotą įsakymą. Po visų įvykių A. Palevičius tęsė tarnybą Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, užsitarnavo vyr. leitenanto laipsnį ir, išėjęs į užtarnautą pensiją, šiuo metu sėkmingai ūkininkauja.
Sausio 16 d. dalis šaulių išeina į laidotuves palydėti sovietų nužudytų televizijos bokšto gynėjų. Grįžę iš laidotuvių šauliai pasakojo, jog laidotuvėse dalyvavo labai daug Lietuvos žmonių. Antakalnio gatvė sausakimša, žmonės susikaupę, rūstūs, pasiruošę tęsti žuvusiųjų pradėtą nepaprastai garbingą misiją, kovojant už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Sausio 17-osios naktis – labai svarbi naktis. Prasidėjęs karas Persų įlankoje tarp Irako ir JAV naktį prikėlė visus rūmų gynėjus. To karo laukėme ir mes, visi rūmų gynėjai bei Lietuvos žmonės. Jei Irako armija būtų sugebėjusi priešintis, kaip Irako vadas Huseinas žadėjo, suduoti triuškinantį smūgį JAV jungtinėms karinėms pajėgoms, tuo būtų pasinaudoję sovietai. Šiaurės miestelyje buvo pasiruošę tankai ir šarvuočiai, esant palankioms aplinkybėms (sėkmingam Huseino pasipriešinimui), būtų šturmuojamas Parlamento pastatas. O pasaulio žiniasklaida gal būtų ir nepastebėjusi šių įvykių Lietuvoje, nes visas pasaulio dėmesys būtų nukreiptas į karą Irake. Tačiau tai neįvyko.
Apie 2 val. nakties skelbiamas pavojus. Visi rūmų gynėjai užima savo pozicijas. Tuo pat metu iš Šiaurės miestelio link Parlamento pajuda šarvuočių ir tankų kolona. Su jauduliu ir didžiule įtampa laukėme radijo pranešimų iš karo Irake. Smarkūs, tikslingi oro smūgiai suduodami Irako armijos štabams bei oro uostams.
Nė vienas Irako lėktuvas nepakilo į orą, nes buvo sunaikinti aerodromuose. „Didysis tėvas ir mokytojas“ Huseinas prarado savo kariuomenės pajėgumus bei kontrolę. Šie radijo pranešimai apie labai sėkmingą JAV karą Irake visų rūmų gynėjų buvo sutikti griausmingais šūksniais: „Valio, valio!“ Išriedėję tankai ir šarvuočiai iš Šiaurės miestelio buvo priversti grįžti atgal. Puolimas neįvyko. Likusi naktis praėjo be įvykių, ramiai, bet miegoti nesinorėjo. Radijo pranešimai iš Persijos įlankos parodė JAV kariuomenės puikų pasiruošimą ir labai gerai organizuotą puolimą. Irakas, mūsų džiaugsmui, galutinai pralaimėjo.
Sausio 17 dieną priimtas Lietuvos Aukščiausios Tarybos įstatymas įkurti Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT). Šiai tarnybai numatytos užduotys buvo siūlomos Lietuvos šaulių sąjungai, kuriai vadovautų šaulių štabo viršininkas Jonas Gečas. Tačiau šio pasiūlymo šauliai atsisakė. Nutarėme būti nepavaldi, niekam nepriklausoma, savarankiška visuomeninė organizacija.
Vėl mažinamas Aukščiausiosios Tarybos gynėjų skaičius. Nuo sausio 17 d. vietoje trijų grandžių Vilniaus šaulių apsaugos būrys sumažinamas iki vienos grandies – 5 šaulių. Pasilieka grandies vadas V. Geštautas ir šauliai: Z. Stuogys, R. Kairys, A. Navickas, A. Palevičius.
Po pusiau bemiegės nakties išaušęs rytas Vilnių pasitiko labai gražia gamta. Visi medžiai ir žolė Neries pakrantėje padengti gražiu baltu šerkšnu. Gražėja gamta, nekreipdama dėmesio į pavojus ir desantininkų išpuolius. Toliau tvirtinamos prieigos prie rūmų. Stipriname ir savo saugomą stogą bei prieigas koridoriuje. Ir nakties metu žmonės nepalieka Aukščiausiosios Tarybos pastato – nuolat, pasikeisdami visą naktį budi vaikščiodami apie rūmus, pasišildydami prie budinčių gynėjų laužų, atsigerdami žmonių išvirtos karštos arbatos, o mus, esančius viduje, dažnai pavaišina skaniais rūkytais kaimiškais lašiniais. Prie Aukščiausiosios Tarybos budi ne tik vilniečiai. Nuolat prie rūmų, numatyta tvarka, organizuotai atvyksta žmonių iš visų Lietuvos miestų ir rajonų. Apginti Aukščiausiąją Tarybą – „Lietuvos širdį“ – pasiryžę visi Lietuvos žmonės. Aplink rūmus vaikštantys žmonės – tai mūsų
pirmoji fronto linija. Pirmiausia juos atakuos tankai ir sovietų kariai. O mus – vėliau. Jie – plikomis rankomis, o mes jau esame kai ką priešui paruošę.

Vilniaus šauliai po savaitės budėjimo Parlamente. Iš asmeninio V. V. Geštauto archyvo

Buvo pagalvota apie geriamo vandens nutraukimą rūmų gynėjams. Rūmų kiemelyje gręžiamas artezinis šulinys. Darbams aktyviai talkina rūmuose esantys gynėjai bei ateinantys Vilniaus šauliai.
Nuo budėjimų atleidžiamas E. Jakimavičius, E. Martinkus. Per radiją išgirstame, kad sovietų desantininkai užpuolė Rygą. Yra aukų.
Vyrai pavargę nuo įtampos, nuo miego nenusirengus, su ginklu prie šono. Ryškėja ištvermingiausieji, jie nepasiduoda nuovargiui. Noriai dirba ir budi savo poste, neklausinėja, kada galės reikiamai pailsėti, atsipalaiduoti nuo didžiulės įtampos. Parlamente ramiau. Sumažėjo naktinių pakėlimų skaičius, tik dar desantininkų rankose tebėra užgrobti pastatai ir įvairūs objektai. Vis dar stiprinama rūmų gynyba. Tačiau buvusios didžiulės įtampos nebėra. SKAT vadovybė organizuoja rūmuose karinius mokymus. Savanoriai mokomi medicinos, supažindinami su ginkluote, inžineriniu parengimu. Aš vedu savanoriams rikiuotės mokymus. Nėra lietuviškos rikiuotės terminų. Yra tik rusiškas rikiuotės statutas rusų kalba. Ieškau prieškarinio lietuviško rikiuotės
statuto. Pasiseka, kažkas iš savanorių jį atneša. Dabar lengviau pasidaro vesti rikiuotės pratybas. Atvykusių savanorių
dienotvarkė įtempta. Mokosi, reikalui esant, dirba įvairius darbus tvirtinant rūmų apsaugą.
Vasario 15 d. baigėsi mūsų budėjimas. Budėjimą perėmė rūmų apsaugos tarnyba. Tačiau į pagalbą rūmų apsaugai savaitei laiko atvyksta šauliai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų pagal sudarytą tvarkaraštį. Su Vilniaus šauliais dar kartą budėjau balandžio 8–15 dienomis. Turėjome tris postus, už kurių apsaugą aš buvau atsakingas. Pirmojo posto vadu paskyriau A. Rimkų, antrojo posto – A. Kazėną, trečiojo posto – A. Girčį. Iš viso buvo 22 Vilniaus šauliai. Šaulių budėtojų gretose buvo ir 27-osios vidurinės mokyklos mokinys, dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas.
Daugelis šaulių po Sausio įvykių pradėjo savo tarnybą Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje.
Nuo mažų dienų svajojau tapti Lietuvos kariuomenės karininku. Tad po Sausio įvykių ir aš pradėjau tarnybą SKAT. Norėjau, pasitaikė galimybė ir ja pasinaudojau. 1991 m. gruodžio 30 d. Lietuvos dramos teatro patalpose buvo suteikti pirmieji Lietuvos karininkų
laipsniai. Šiuos garbingus karininkų laipsnius įteikė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. V. Landsbergis ir Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius.
Dėkojame Lietuvos žmonėms už jų nuoširdumą, gerumą, paaukotas nemigo naktis, kęstą šaltį. Juk be jūsų pagalbos ir mes, Parlamento gynėjai, nepajėgtume iškovoti pergalės. Bendros jūsų ir mūsų pastangos nenuėjo veltui. Mes visi laimėjome. Laimėjome laisvę ir nepriklausomybę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *