|
— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — |
BENDRASIS RUSIJOS PILIETINIO KARO VAIZDAS
Pilietinis karas užklupo Rusiją, neturinčią kariuomenės. Abiems (ar net kelioms) kovojančioms šalims teko paskubomis organizuoti naujus dalinius iš likviduojamos senosios armijos ir iš buvusiųjų fronto kovotojų, turinčių karo patyrimą, bet labiau už kitus trokštančių taikos ir poilsio. Iš karto savanoriais komplektuojama armija negalėjo būti gausi, o paskui, kai ji buvo gausi, jai pradėjo trūkti karo technikos, nes karo pramonė dirbo labai lėtai. Čia pasitvirtino visų generolo Golovino[1] raštų vedamoji mintis, kad dėl žmonių pertekliaus kariuomenės nestiprėja, bet silpnėja. Geriausios kariuomenės yra tos, kurios turi tik tiek žmonių, kiek jų būtinai reikia veiksmingiausiems ginklams aptarnauti.
Tačiau pilietinio karo aplinkybėse šio dėsnio pritaikyti nebuvo galima. Kariuomenė buvo reikalinga kiekvienoje gubernijoje, nes visur tykojo priešas. Taigi ir tekdavo mobilizuoti vyrus, nors ir vien tik šautuvais ginkluotus. Reikalas turėti kariuomenę kiekvienoje gubernijoje atitraukė didžiules kovotojų mases iš tikrųjų frontų. 1920 m. bolševikų kariuomenėje buvo 3–4 milijonai žmonių, bet beveik vieninteliame lenkų fronte jie tegalėjo sutelkti vos 100.000–150.000 kovotojų. Taigi visa valstybė buvo ginkluota, bet frontuose aktyviai kovojo palyginti labai kuklios jėgos.
Aišku, šios jėgos milžiniškai plačių frontų prisotinti negalėjo. Jų nepakako sudaryti ištisoms, tirštai užimamoms fronto linijoms, kurių sparnai būtų įremti į jūras ar į kitų valstybių sienas. Tos jėgos veikė tiktai pagal svarbesnes kryptis – geležinkelius, upes, svarbesnius kelius. Kiekvienoje kryptyje veikiąs junginys (dažniausiai atsitiktinės sudėties) turėdavo abu sparnu atvirus. Tai buvo aplinkybės, kuriose aktyvūs, iniciatyvos pilni vadai būtų galėję daryti stebuklus. Deja, tokių vadų Rusijoje kaip tik ir nebuvo. Senieji rusų karininkai, pripratę prie pozicinio karo aplinkybių, naujose aplinkybėse veikė nepatenkinamai. Tiesa, ir Didžiojo karo pradžioje rusų karininkai parodė, kad manevriniam karui jie nelabai parengti. Rusų karininkai, rodos, turėjo tų pačių žymių, kurių moderniniame kare parodo daugumas mažiau kultūringų tautų: didelis atsparumas statiškai ginantis, bet dar didesnis nepaslankumas aktyviuose veiksmuose.
Taigi ir pilietiniame kare nematyti noro prieš save veikiantį priešą užklupti, jį sunaikinti. Pagrindinėse veiksmų kryptyse bent aukštesnieji vadai stūmė pirmyn savo valdinius; antrinėse kryptyse toli gražu nebuvo pakankamai kovojama dėl iniciatyvos paėmimo į savo rankas.
Trūkstant vadų, parengtų judriam karui, buvo visai natūralu, kad į vadovaujančias vietas pateko labai mažai karo mokslo ragavę asmenys. Šių asmenų protas nebuvo apsunkintas teorijomis, pritaikytomis prieškariniams laikams ar poziciniam karui. Tai buvo jų pirmenybė prieš senuosius karininkus. Jie galvojo natūraliau, lokiškiau; jie nebuvo linkę pripažinti rutinos stabų, kuriuos kai kurie senieji karininkai laikė ginkluotųjų jėgų pamatu. Tuo būdu šie atamaniško pobūdžio vadai, bent kol susidurdavo su ne perdaug didelių junginių vadovavimu, buvo visiškai rimti konkurentai seniems, didelį karo patyrimą (deja, pozicinio karo) turintiems karininkams. Tas faktas, kad karo technikos bei šaudmenų buvo vartojama nedaug, kad junginiai buvo maitinami daugiausia iš vietinių išteklių, kad sistemingu transporto organizavimu naujiems vadams netekdavo rūpintis (nes transportas sistemingai neveikė), vadų darbą darė visiškai kitokio pobūdžio, kaip kad suprantama organizuotą manevrinį karą ne ginkluotomis miniomis, bet tikrais kautynių junginiais. Naujas karas reikalavo ne išsimokslinimo ir patyrimo, bet energijos ir proto atpalaidavimo nuo visokių schemų, nuo rutinos. Ir vieno ir kito atamaniško pobūdžio vadams niekuomet netrūko; dėl to jie ir atamanai, kad turi energijos, greitos orientacijos, kad nepaiso priemonių siekdami tikslo.
Pirmieji atamaniško pobūdžio vadų pasiekimai sukelia juose pasitikėjimą savimi, paskatina kitus jų pėdomis eiti. Čiapajevas[2], Kotovskis[3], Frunzė[4], Budionas[5], Vorošilovas[6], Stalinas[7], Machno[8], Grigorjevas[9] – tai panašios kilmės vadai.
Reguliariose kautynėse toki vadai daugiausia jokios vertės nebūtų turėję. Reguliarioms kautynėms jie per maža turėjo patyrimo bei išsimokslinimo, nors kai kurie revoliucijos herojai ir baigė paskubomis senųjų karininkų organizuotą karo akademiją Maskvoje. Tačiau šiais vadais pasitikėjo minios, nes jie rado politinių šūkių, įtikinančių minias; taigi jie buvo savo vietoje, savo laiko vaikai. Jie vadovavo junginiams, vadinamiems armijomis bei divizijomis, nors tų junginių kautynių pajėgumas buvo kuopos ar poros kuopų vertė.
Ten, kur šioje kunkuliuojančioje Rusijos masėje atsirasdavo nors šiek tiek daugiau sucementuotas kovos junginys, jis ėjo per visas šias atamanų armijas, kaip peilis per sviestą. Iš tokių junginių pažymėtinos čekų ir latvių divizijos. Nors ir šios divizijos nebuvo jau labai puikios, bet jos savo kautynių verte toli pralenkė atamanų sukurtas ginkluotas minias ir dažnai galėdavo kovoti su dešimteriopai gausingesniu priešu.
Kokia šio periodo strategija galėjo būti? Beveik jokia. Tai buvo stengimasis pagriebti valdžią anksčiau, negu priešas, kova toje vietoje, kur susidurdavo su priešu be rimtesnio centrinio vadovavimo. Centras daugiau įstengė vadovauti politiškai, statydamas kovotojams politinius tikslus, kurie turėjo laimėti gyventojų palankumą. Kariniu atžvilgiu centro vadovavimas menkas. Jis pasireiškia nebent tuo, kad ten, kur ištinka didesnė nelaimė, siunčiami geresni atamanai, geresni agitatoriai ir, reikia pasakyti, dažnai jiems pavyksta padėtį pataisyti. Bent taip būdavo iš bolševikų pusės.
Pamažu frontai kristalizuojasi. Atsiranda keli frontai, kuriuose vis dėlto rimtesnėmis jėgomis užimtos tik svarbesnės kryptys. Centrai jau pradeda sugebėti ir kariškai vadovauti. Kai kurie atamaniško pobūdžio vadai suspėja savo praktiką papildyti dar ir karo teorija. Tačiau dauguma atamaniško pobūdžio vadų pradeda nelabai tikti naujoms aplinkybėms. Aukštosiose vietose vėl aktyviau pradeda pasireikšti senieji karininkai, nes karas jau įgijo formas, kiek panašesnes į statutinio, o ne chaotinio, pobūdžio karo.
Bolševikai dar gyvena revoliucijos laimėjimų džiaugsmu. Jų vadai puikiai jaučia, kad galingiausias jų ginklas – gražūs šūkiai, skambi propaganda, žadanti taiką karo išvargintiems, duoną ir žemę skurdo prispaustiems. Šiuo ginklu bolševikai remia savo naująją strateginę koncepciją – strateginio prieauglio koncepciją. Jie tiki, kad puolimą galima pradėti palyginti nedidelėmis jėgomis. Skystuose frontuose pralaužimas ar praėjimas pro tarpus, neužimtus priešo, įmanomas net ir visai mažomis jėgomis, jeigu jos veikia sutelktos. Tik šios karinės jėgos turi būti gausiai aprūpintos politinės propagandos jėgomis. Juo toliau šios jėgos į priešo kraštą brausis, juo labiau jos turi išaugti; jas išugdo vietinis proletariatas, politinių agitatorių paveiktas. Ši nauja strateginė koncepcija ano laiko Rusijos aplinkybėse buvo gera (žinoma, tik turinčiam vietinių gyventojų palankumą). Ji davė raudoniesiems eilę laimėjimų. Kartu su karinių jėgų bei politinių darbininkų puolimu fronte, kiti politiniai darbininkai puldavo priešą iš užnugario. Sistema save pateisino: juo toliau bolševikai eidavo, juo jų jėgos augdavo, nors išaugę kartais sprogdavo ir patiems bolševikams nemalonumų pridarydavo (Machno, Grigorjevas). Tačiau ši sistema visai netiko ten, kur vietos gyventojai buvo labiau tautiškai susipratę. Vos panašia sistema vykdomas puolimas pasiekė etnografines Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Suomijos ribas, ši sistema nustojo veikusi. Priešingai, vietoje strateginio prieauglio čia būdavo gaunamas strateginis nuostolis, nes užimtuose kraštuose tekdavo laikyti stiprius okupacinius dalinius, o vietinio proletariato į raudonosios kariuomenės eiles įsiliedavo labai mažai.
Išvadą galima daryti tokią, kad strateginio prieaugio sistema yra įmanoma tik labai ypatingose aplinkybėse. Būtina sąlyga šios strateginės koncepcijos pasisekimui – priešo šalies sunki ekonominė būsena, didelis proletariato nepasitenkinimas valdžia.
Mums ši strateginio prieaugio koncepcija yra pažįstama iš to, kad 1918 m. ir 1919 m. teko susidurti su ja. Negausios raudonųjų ginkluotosios jėgos peržengė etnografinės Lietuvos sienas, stumdamos iš karto vokiečių rytų Grenzschutz‘ą[10], o kiek vėliau ir mūsų pirmuosius savanorių bei partizanų būrius. Negausių raudonųjų ginkluotųjų jėgų puolimas buvo gerai paremtas politinėmis jėgomis.
Su raudonąja armija žygiavo daug politinių darbininkų, kurių tikslas buvo kurti užimamuose plotuose revoliucinius komitetus ir per juos verbuoti raudonarmiečius. Tuo būdu ginkluotosios jėgos turėjo ne tiktai padengti savo nuostolius, bet dar ir gausėti, stiprėti. O kas gi juos turėjo aprūpinti medžiagomis? Medžiagų tokiam karui reikia labai mažai. Jeigu reguliariose kautynėse šaulys, turįs 120 šovinių per porą valandų pritrūksta, tai šiame revoliucinio pobūdžio kare 120 šovinių tai jau ilgai neišsenkanti šaulio atsarga. Galop, ne šautuvo ir ne kulkosvaidžio šaudmenyse glūdi svarba. Patiekti šiuos šaudmenis ne taip jau sunku. Didžiausių sunkumų sudaro paprastai artilerijos šaudmenų tiekimas. O šiame kare artilerija labai mažai tebuvo vartojama. Maistą tiekti dar lengviau – skystos ginkluotosios jėgos buvo įgudę gyventi iš rekvizicijų, nors ir labai karo nualintame krašte.
Daug vargo mūsų jauna valstybė turėjo ir su antrąja priešo politinių darbininkų armija, dirbusia mūsų kariuomenės užnugaryje. Matėme besikuriančias komunistines jačeikas[11], kurios ypatingai stengėsi skverbtis į kariuomenę. Vokiečių Grenzschutz‘as, nors stengtasi jį komplektuoti iš patikimesnių savanorių, vis dėlto labai pasidavė bolševikų agitacijai. Spartakininkai daug sparčiau plito ten, kur turėjo sąlytį su bolševikais. Lietuvos kariuomenei taip pat teko susidurti su šiais vidaus kenkėjais.
Lietuvoje 1918 m. – 1920 m. buvo visos sąlygos bolševikų strategijai sėkmingai pasireikšti. Lietuva buvo labai karo nuvarginta, liaudis įtūžusi prieš ponus, dvarininkus. Tačiau vienos sąlygos bolševikų pasisekimui stigo. Didžiausia kliūtis jų strategijai buvo pabudęs lietuvių tautinis susipratimas. Šis susipratimas padėjo lietuviams nugalėti bolševikų strategiją. Etnografinėse Lietuvos sienose strateginio prieauglio raudonoji armija nesulaukdavo, ir tuo būdu jų planas Lietuvos atžvilgiu turėjo žlugti.
Strateginio prieauglio teorija ir ateityje numatoma naudoti. Numatoma, kad ji ypač tiksianti tada, kai karas nuvargins mases ir pasaulio proletariate kils reakcija prieš karą. Tuomet pradės generalinį puolimą propagandininkai, kurių tikslas bus karą paversti revoliucija.
Rusijos pilietinio karo taktika
Pilietinio karo taktika nuo pozicinio karo taktikos skyrėsi, kaip dangus nuo žemės. Karo judrumas čia niekad nebuvo sustabdytas, niekad čia nebuvo medžiaginio karo. Karas nebuvo medžiagų vergas nė vieną momentą. Atamanų pobūdžio vadai čia kai kur sukūrė ir visai naujų taktikos formų. Viena iš tokių formų tai vadinamoji vežiminė taktika. Ji reiškiasi tuo, kad kariuomenė juda beveik išimtinai pastočių vežimuose. Kas 25 km vežimai keičiami ir tuo būdu tokia kariuomenė per parą kartais gali nuvažiuoti iki 150 km, o tai žymiai prašoka net kavalerijos judrumą. Be to, kariai į kautynes atvyksta visiškai pailsėję.
Pilietinis karas su savo plačiais barais labai iškėlė vietinių gyventojų reikšmę. Dažnai kariams tereikėdavo tiktai važiuoti vežime ir kautis. Apsauga, žvalgyba, maitinimas – tai buvo vietinių gyventojų darbas, žinoma, tik tuomet, kai daugumas vietinių gyventojų buvo palankūs. Tai buvo paskubomis organizuotų vietinių gyventojų darbas. Kas gi būtų plačiuose baruose, jeigu iš anksto taikos metu vietiniai gyventojai numatomam darbui būtų parengti? Ir ateityje jie galėtų atlikti milžiniškus darbus, kariuomenei palikdami tik vienintelį uždavinį – kautis pagrindinėse kryptyse.
Svarbiausiais pilietinio karo taktikos patyrimais vis dėlto tenka laikyti du dalyku. Pirmas – vėl atsiradusių atvirų sparnų reikšmė. Ten, kur pavykdavo apeiti sparną ir smogti į priešo šoną ar užnugarį, rezultatai būdavo milžiniški: Frundzės smūgis ties Ufa, Pilsudskio nuo Liublino ir t. t. Labai pamokomas šiuo atžvilgiu Budiono raitosios armijos smūgis, tuojau jai atvykus į lenkų frontą. Kelias dienas Budiono armija nesėkmingai puolė skystai išsidėsčiusią vieną lenkų diviziją. Tačiau puolė frontaliai, o moderniniame kare frontalus puolimas, neremiamas gausios artilerijos ar tankų, yra maždaug lygus kaktos daužymui į sieną. Po kelių dienų kautynių Budiono armija pasuko pro sakytosios lenkų divizijos sparną ir beveik be jokių kautynių išėjo į lenkų užnugarį. Visas Ukrainos lenkų frontas pradėjo riedėti atgal.
Antras dalykas, kurį pabrėžė pilietinis karas, – sunkumas plačiuose baruose naudoti nejudrius rezervus. Paprastai jie visuomet pasivėluodavo. Ypač ryškiai tai pasireiškė 1920 m. liepos 4 d. bolševikų prasilaužime link Vilniaus. Lenkų rezervai ne tik nespėdavo laiku įvykdyti priešpuolių, bet net nespėdavo užimti numatytųjų stabdymo ribų. Šis faktas primygtinai rodo, kad plačiuose baruose reikia turėti judrių rezervų. Kariuomenės judrumas čia dar žymiai daugiau reiškia, kaip kad reiškė siauruose Vakarų Europos frontuose. Kas gali rezervus turėti motorizuotus, labai gerai. Kas tokių turėti negali, gal gali turėti arkliais vežamus rezervus, o gerai panaudotas arklys kartais gali patarnauti net geriau kaip automobilis.
Priėmę dėmesin iš karto šias dvi pamokas, būtent, sparnų jautrumą ir sunkumą naudoti nejudrius rezervus plačiuose baruose, gausime svarbiausią plačiųjų barų taktikos taisyklę.
Plačiuose baruose reikia būtinai ieškoti priešo sparno ir smogti priešui į sparną, šoną ar užnugarį; tai įvykdyti reikia tuojau progai pasitaikius, nieku būdu neleidžiant priešui paimti iniciatyvos į savo rankas. Jeigu iniciatyva iš savo rankų bus išleista, tada smogs priešas į šoną ar užnugarį. Neturint judrių ir pakankamai stiprių rezervų, ir apsiginti nuo tokio smūgio negalima.
Ši trumpa Rusijos pilietinio karo apžvalgėlė duodama tik parodyti, jog be to karo, kuris duoda toną Vakarų Europos karo mintytojams, yra dar kitas karas, kur barų plotis nesukausto veiksmų laisvės, kur sugebėjimas manevruoti, priešą apgauti, noras rizikuoti siekiant greito laimėjimo – gali duoti ir greitą laimėjimą, dažnai net neturint jėgų persvaros, kurią laikėme beveik būtina sąlyga karui laimėti Vakarų Europos frontuose.
1914 m. – 1918 m. karo patyrimai rodo, kad tik intensyvus alinimas duoda laimėjimus Vakarų Europos frontuose, o Rusijos pilietinio karo patyrimais remiantis, galima tvirtinti, kad plačiuose baruose galima pasiekti laimėjimų ir ryškiais, greitais, naikinamais smūgiais. Iš antros pusės – ypač didelius plotus turinčios valstybės, patogiose aplinkybėse gali priešo naikinamųjų smūgių vengti, palaipsniui atiduodamos plotą ir vargindamos priešą stabdomaisiais veiksmais.
[1] Nikolajus Nikolajevičius Golovinas, g. 1875 m. gruodžio 4 d., Maskvoje – m. 1944 m. sausio 10 d., Paryžiuje, Rusijos imperijos kariuomenės generolas ir karo istorikas.
[2] Vasilijus Čiapajevas, g. 1887 m. vasario 9 d. Budaiki, dab. Čeboksarų dalis – m. 1919 m. rugsėjo 5 d. Lbiščenske, dab. Čiapajev, Kazanėje. Gimė neturtingų mordvių šeimoje. 1908 m. paimtas į kariuomenę. 1915 m. baigė jaunesniųjų karo vadų mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos imperijos kariuomenės paporučikis. Pasižymėjo drąsa, buvo sužeistas. Georgijaus medalio ir keturių laipsnių Georgijaus kryžiaus kavalierius. Rusijos 1917– 1922 m. pilietinio karo vadas.
[3] Grigorijus Ivanovičius Kotovskis, g. 1881 m. birželio 12 d. – m. 1925 m. rugpjūčio 6 d. – rusų revoliucionierius, sovietų kariuomenės ir politinis veikėjas, pilietinio karo dalyvis. Jis padarė karjerą nuo kriminalinio nusikaltėlio iki Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Moldovos Centrinio Vykdomojo komiteto nario.
[4] Michailas Frunzė, g. 1885 m. vasario 2 d. Pišpekas, dab. Biškekas, Kirgizija – m. 1925 m. spalio 31 d. Maskva – SSRS karinis veikėjas, karybos teoretikas. 1917-1922 m. Rusijos pilietinio karo dalyvis. 1919 m. liepos – rugpjūčio mėn. raudonosios armijos Rytų fronto, kuris atrėmė ir sumušė A. Kolčiako baltagvardiečių armijas vadas. 1920 m. rugsėjo – gruodžio mėn. Pietų fronto, kuris sumušė P. Vrangelio pagrindines karines pajėgas, vadas. 1924 m. Sovietų Rusijos generalinio štabo viršininkas, kariuomenės ir laivyno reikalų liaudies komisaro pavaduotojas. 1925 m. liaudies komisaras vietoje Levo Trockio. Reformavo SSRS reguliariąją armiją.
[5] Semionas Budionas, g. 1883 m. kovo 25 d. Rostovo srityje – m. 1973 m. spalio 26 d. Maskvoje – sovietinis karinis veikėjas, vienas pirmųjų Sovietų Sąjungos maršalų, triskart Sovietų Sąjungos didvyris. 1903 m. pradėjo tarnybą carinėje armijoje. Dalyvavo 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos kare. Nuo 1917 m. bolševikų pusėje, Pilietinio karo metais – raudonosios armijos Pirmosios raitelių armijos vadas. Aktyvus stalininių represijų prieš kariškius dalyvis.
[6] Klimentas Vorošilovas, g. 1881 m. vasario 4 d. Jekaterinoslavo gubernijoje, Ukrainoje – m. 1969 m. gruodžio 2 d. Maskvoje – sovietinis valstybės, karinis ir politinis veikėjas, vienas pirmųjų Sovietų Sąjungos maršalų.
[7] 161 Josifas Stalinas, g. 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – m. 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje. Tikroji pavardė Džiugašvilis – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas. Nuo 1922 m. balandžio 3 d. buvo Komunistų partijos lyderis, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius.
[8] Nestoras Ivanovičius Machno (ukr. Нестор Іванович Махно), g. 1888 m. spalio 27 d. – m. 1934 m. liepos 6 d. – anarcho–komunistas, Ukrainos revoliucionierius nesutikęs susivienyti su bolševikais po Spalio revoliucijos.
[9] Nikolajus Grigorijevas arba atamanas Grigorjevas, g. 1885 m. Dunajevcai, Podolsko gubernijoje – m. 1919 m. Sentovo kaimas, Kirovogradas, Ukraina. 1918 m. vienas iš karinio sukilimo organizatorių prieš Austro–Vokietijos įsibrovėlius ir Ukrainos kariuomenę Elisavetgrado rajone Chersono provincijoje. Nuo 1919 m. pradžios perėjo raudonosios armijos pusėn. 1919 m. 6-osios sovietų Ukrainos divizijos vadas. 1919 m. gegužės mėn. sukilo prieš sovietų valdžią Ukrainoje. Po sukilimo slopinimo jis buvo nužudytas.
[10] sienos apsaugą
[11] grupes
|
— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — |