Instinktas ir logika

Iš viso to, kas buvo pasakyta, manau, galima drąsiai daryti išvadą: karas nėra dirbtinis dalykas; karas yra natūralus dalykas.

Natūraliuose dalykuose žmonėms, kaip ir gyvuliams, apsispręsti dažnai padeda instinktas, intuicija, bet ne protas. Jau minėjau, kad 1919 m. pradžioje ir 1920 m. lietuvių tautai kaip tik šis instinktas padėjo, nes tauta, nors ir nemokėdama protu paaiškinti, kodėl ji griebiasi ginklo, vis dėlto ginklo griebėsi. Visai nenoriu tuo pasakyti, kad intelektualinis mūsų tautos lygis buvo tuomet žemas ir dėl to teko griebtis primityvaus instinkto, bet ne logikos. Daugumas tautų, per amžius panašiu instinktu besivadovaudamos, skynė sau kelią kovoje dėl būvio. Viliaus Tellio[1] instinktas, bet ne Attinghauzeno[2] sūnėno tariamoji logika paskatino šveicarų saujelę sukilti prieš galingiausią tuomet pasaulio imperiją.

Net didieji vadai senesniais laikais dažniausiai veikdavo pagal instinktą, nes tuomet dar nebuvo veikalų, išsamiai ir visapusiškai aiškinančių karo esmę ir pagrindinius karo vadovavimo dėsnius. Štai ką tuo reikalu sako didžiausias pareitojo amžiaus karo mintytojas generolas Karl von Klausewitzas[3] atskirame lapelyje, surastame betvarkant jo raštus:

„Didelio karo teorija, arba vadinamoji strategija, sudaro žymias sunkybes ir visai pamatuotai galima tvirtinti, kad tik nedaugelis turi aiškią nuovoką apie atskiras jos dalis, t.y. nuovoką, privestą iki supratimo priklausomybės, išplaukiančios iš priežastingumo ryšių. Daugumas žmonių seka tik intuicijos nurodymus (Klausewitzas čia vartoja terminą „sprendimo takto“) ir veikia daugiau ar mažiau sėkmingai, pareinant nuo jų genialumo laipsnio.

Taip veikė visi didieji karvedžiai: tai dalinai ir buvo jų didybė ir genialumas, kad jie visuomet šio takto turėdavo – visuomet pataikydavo į tikslą. Taip visuomet bus praktiškos veiklos srityje; šiai veiklai intuicijos visiškai pakanka“.

Toliau Klausewitzas nurodo, kodėl vis dėlto reikia ir protu visapusiškai pažinti karo dėsnius, bet nesitenkinti vien tik intuicija. Nors čia ir tenka kiek nukrypti nuo temos, bet, kadangi mums tai aktualus klausimas, tenka jį paliesti. Priešingai skaitytojai gali pastatyti tokį klausimą: kodėl čia kvaršinti mums galvas strategijos dėsniais, jeigu pats Klausewitzas pripažįsta, kad net genialiems karo vadams pakanka intuicijos? Klausewitzo atsakymas čia labai įdomus. Jo plačiau nekomentuosiu, bet tik pacituosiu, pakartodamas ir paskutinį sakytos citatos sakinį:

„Taip visuomet bus praktiškos veiklos srityje; šiai veiklai intuicijos visiškai pakanka. Bet kai yra klausimas ne dėl atskirų asmenų veiksmų, bet dėl to, kad pasitariant galima būtų įtikinti kitus, tuomet būtina yra sąvokų aiškumas ir sugebėjimas įžiūrėti vidujinį nagrinėjamųjų dalykų sąryšį. Bet kadangi žmonės yra šiuo atžvilgiu menkai išsilavinę, daugumas pasitarimų virsta neturinčiais pagrindo ginčais, kurie baigiasi tuo, kad kiekvienas lieka prie savos nuomonės arba baigiasi susitarimu, pagal kurį abipusiškai vieni nusileidžia kitiems ir sustoja viduriniame kelyje, iš tikrųjų neturinčiame jokios vertės“.

Štai realus pavyzdys. Svarstomas valstybės biudžetas. Svarstytojų intuicija visiems aiškiai byloja: krašto saugumui reikia skirti lėšų. Karas – natūralus dalykas, ir todėl žmogaus intuicija gali be jokio specialaus pasirengimo pasakyti – reikia ar nereikia rengtis karui. Bet kai tenka nustatyti lėšų kiekį, intuicija lieka bejėgė. Pradeda veikti logika, ir nelaimė, jeigu svarstytojų protas yra paruoštas suprasti kitų tautos gyvenimo sričių reikšmę, bet nėra paruoštas suprasti pagrindinių strateginių dėsnių. Tuomet atsiranda tas Klausewitzo vadinamas neturįs pagrindo ginčas. Vienas sako – štai rimta eilė argumentų už tai, kad reikia mokyklas statyti. Kitas – štai argumentai už tai, kad už bekonus reikia primokėti. O tas, kuriam reikia pasakyti žodį už krašto saugumo reikalus – negali rasti įtikinančių bendradarbius argumentų, nes pasitarimo dalyvių dauguma neturi pagrindinių žinių apie karo dėsnius. Gal ir atsirastų argumentų bendradarbiams įtikinti, bet tik po to, kai jie visi būtų pasirengę suprasti bent pagrindinius krašto gynimo problemos reikalus ir tuos reikalus išmoktų derinti su tais reikalais, kuriuos pasitarimo dalyviai jau iš seniau supranta. Tačiau, kol to nėra, karinės sąmatos gynėjas gali tik trumpai argumentuoti – reikia ginkluotis, nes ir kiti ginkluojasi. Tačiau tai bus pastangos, nukreiptos paveikti bendradarbių intuicijai, bet ne protui. Neparuoštų šioje srityje žmonių protas vis vien tvirtins: „O vis dėlto su savo kariuomene mes jokiam milžinui kaimynui neatsispirsime! O vis dėlto kitų valstybių puolamieji ginklai toki tobuli, kad skirti pinigus šautuvams ir kulkosvaidžiams pirkti būtų tik bergždžias pinigų eikvojimas!“ Teks ieškoti kompromiso tarp tariamos logikos ir intuicijos. Jeigu neatsiras ekscentriškų užsispyrėlių, kurie griežtai laikysis savo įsitikinimų, bus sustota prie kompromiso, kurį Klausewitzas vadina neturinčiu jokios vertės viduriniu keliu. Pinigų bus paskirta, bet jų bus paskirta ne tiek, kad jie save pateisintų, kad jais padarytu darbu galėtų tinkamai pasiremti diplomatija bei ekonomika. Bus galvojama, kad yra padaryta materialinė ekonomika, bet iš tikrųjų bus rimtas pavojus, kad buvo padarytas didelis eikvojimas, nes per menkas ginkluotųjų jėgų parengimas galės būti priežastimi didelių tarptautinių ekonominių bei politinių pralaimėjimų, kurių būtų buvę galima išvengti turint kiek stipresnę ginkluotąją jėgą.

Galėtų būti visiškai priešingas vaizdas. Jeigu tarp šių bendradarbių būtų smarkus, vien savo karine intuicija besivaduojąs „dučės“ tipo asmuo, jis galėtų išreikalauti per daug didelius pinigų kiekius krašto saugumo reikalams, kurie realiais strateginiais sumetimais nebūtų pateisinami, bet kurie valstybės ūkiui ir kultūrai padarytų didelę skriaudą. Taip galėtų atsitikti tuomet, kai anas „dučės“ tipo asmuo per daug menkai būtų susipažinęs su kultūrinio bei ekonominio gyvenimo dėsniais.

[1] Vilhelmas Telis (vok. Wilhelm Tell) yra legendinis herojus, kurio istorinis autentiškumas diskutuojamas, gyvenęs Urio kantone Šveicarijoje XIV a. Vilius Telis iš Biurgleno buvo patyręs šaulys su lanku. Vilius Telis kovėsi Morgarteno mūšyje 1315 m. Jis žuvo 1354 m., kai bandė gelbėti skęstantį vaiką.

[2] Attinghausen – bendruomenė Šveicarijoje, Uri kantone prie Gotthardo geležinkelio. Čia gyveno grafas Verneris II iš Atinghauzeno (Šilerio Vilhelmas Telis), kuris 1294–1321 m. buvo Uri seniūnas ir 1291 m. sudarė amžiną sąjungą su Valdštetu (Waldstaedt).

[3] Carl Philipp Gottfried von Clausewitz, g. 1780 m. birželio 1 d. Burg bei Magdeburg, Prussia (dabar Vokietija) – m. 1831 m. lapkričio 16 d. Breslau, Prussia (dabar Vroclavas, Lenkija). Buvo Prūsijos generolas ir karinis teoretikas, kuris pabrėžė „moralinį“ ir politinius karo aspektus.