2021 m. „Savanoris“ Nr. 3 (506)

Savanoriai  – istorinis vertinimas

Dr. Valdas RAKUTIS 
karo istorikas

Pagal pranešimą „SKAT – istorinis vertinimas“, skaitytą Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriams kūrėjams, rugpjūčio 21 dieną susirinkusiems į konferenciją, skirtą paminėti Savanorių pajėgų įkūrimo trisdešimtmetį

Savo pranešimą norėčiau pradėti prisimindamas antikinės Graikijos herojų Jasoną su argonautais, vykusį į dabartinio Sakartvelo žemes parsivežti Aukso vilnos. Mainais už Aukso vilną vietinių žemių karalius Ajetas Jasonui liepė atlikti tris užduotis. Jasonui reikėjo pakinkyti ugnimi besispjaudančius jaučius ir išarti lauką, tada užsėti žemę drakono dantimis. Tačiau staiga iš pasėtų dantų išaugo karių armija. Jasonui ir jo vyrams reikėjo greitai galvoti, kaip tuos staiga atsiradusius nuožmius karius nugalėti. Manau, kad kiekvieno valdovo svajonė būtų turėti tokių drakono dantų, kuriuos pasėjus būtų galima iš nieko užauginti didžiulę kariuomenę.

Dar pasakysiu ir kaip istorikas: jau tūkstančius kartų įvairiose valstybėse, įvairiose situacijose yra įvykę panašūs dalykai – iškilus grėsmei valstybių gyvavimui, kai krašto kariuomenių nėra arba jos sunaikintos, tarsi iš nieko susiburia eilinių žmonių kariuomenė ir apgina savo Tėvynę.

Taigi KASP kariuomenę galėčiau palyginti su tais drakono dantimis, kur per trumpą laiką – neaišku iš kur – užauga ir kaunasi. Šioje alegorijoje labai svarbus dėmuo yra ir drakonas, kuris užaugina dantis. O dabar grįžkime prie Krašto apsaugos savanoriškosios tarnybos, kuri kaip tas drakonas, užaugino kariuomenę.

1990 metais įvyko toks tarsi stebuklas. Tai nebuvo atsitiktinis dalykas, bet sėkmingas taktinis sprendimas. Dar pasakysiu ir kaip istorikas: jau tūkstančius kartų įvairiose valstybėse, įvairiose situacijose yra įvykę panašūs dalykai – iškilus grėsmei valstybių gyvavimui, kai krašto kariuomenių nėra arba jos sunaikintos, tarsi iš nieko susiburia eilinių žmonių kariuomenė ir apgina savo Tėvynę.

Prisiminkime 1655–1660 metus, didžiųjų nelaimių metą, kada visą Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinės aristokratinės monarchijos) teritoriją buvo užėmusios Švedija ir Rusija, kurios su mumis ėmė elgtis kaip su užkariautu kraštu, skriaudė vietinius gyventojus. Ir tada Žemaitijos gyventojai sukilo prieš švedus ir nuvertė jų valdžią. Švedai buvo priversti trauktis į pagrindines tvirtoves ir ten laikytis. Vėliau prie vietinių gyventojų prisijungė bajorija, dar vėliau atėjo ir valstybinė kariuomenė, kurie pamažu švedus išstūmė lauk. Švedai šį košmarą prisiminė labai ilgai: jie nematė, neįtarė, jog taip gali atsitikti, nesitikėjo, jog tarsi iš niekur atsiras jėga, kuri juos nugalės. O juk tai padarė paprasti, niekam neįsipareigoję žmonės, staiga pavirtę kariais: gynė savo kraštą rankose turėdami tokius ginklus, kokius rado po ranka.

SUKILĖLIAI. Jų būta ir 18 amžiuje Baro konfederacijos metu, kai Lietuvos ir Lenkijos didikai 1768 metais sudarė sąjungą kovoti prieš Rusijos įtaką Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, prieš kitatikių ir katalikų teisių sulyginimą. Deja, Rusijos pajėgos sumušė konfederatus. Labiausiai žinomi Tado Kosciuškos sukilimo dalyviai: labai daug žmonių atėjo į kariuomenę įvairiausiais būdais; kas bajorišku papročiu atjojo ant žirgo, o kas pasiėmęs įprastą dalgį ar ietį stojo ginti T. Kosciuškos sukilimo idėjos.

Ir nors mes šiandien skaičiuojame tris savanorių kartas, tačiau – kaip istorikas – tvirtinu, kad neužteks vienos rankos pirštų savanorių kartoms suskaičiuoti. Tos kartos Lietuvoje atsirasdavo kas 30 metų, vos tik tėvynėje buvo prarandama laisvė.

1812 metais į Napoleono kariuomenę įstojo daugybė savanorių, nes buvo manoma, kad prancūzai atneš mums išsivadavimą nuo carinės priespaudos, gal net pavyks atgaivinti Abiejų Tautų Respubliką. Napoleono žygis į Rusiją per Lietuvą sužadino daugelio lietuvių bajorų ir eilinių žmonių tautinius jausmus.

1830−1831 metų sukilimas, kuomet caro valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lietuvoje ir Lenkijoje stiprino patriotines, valdžiai priešiškas nuotaikas. Abiejų Tautų Respublikos patriotai laukė patogaus momento sukilti ir atkurti buvusią valstybę. Tokia proga tapo 1830 m. neramumai Vakarų Europoje − Prancūzijoje bei Belgijoje kilo revoliucijos, o Rusija ketino ten siųsti kariuomenę revoliucijų malšinti. Į Rusijos kariuomenės sudėtį turėjo būti įtraukta ir Lenkijos Karalystės kariuomenė. Priešinantis šiems Rusijos planams, 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas. Baimindamasi, kad iš Lenkijos sukilimas persimes į Lietuvą, caro valdžia Lietuvoje įvedė karinę padėtį, apribojo susisiekimą su Lenkijos Karalyste, suiminėjo politiškai įtartinus asmenis, atiminėjo iš gyventojų ginklus. Tačiau 1831 m. pavasarį, sukilėliams užėmus Raseinius, sukilimas įsiplieskė ir Lietuvos teritorijoje. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis. Tarp sukilimo dalyvių drąsa ir ryžtingumu pagarsėjo grafaitė Emilija Pliaterytė. 1831 m. kovo 29 dieną Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo susirėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą. Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus. 1831 m. balandį sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį. Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.

1863–1864 m. sukilimas – tai buvusios Abiejų Tautų Respublikos nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos Imperijos valdžią. Laisvės kovos vyko Rusijos Imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lenkijoje sukilimo dalyviai 1863 metų pradžioje paskelbė atsišaukimą, kuriame skelbiama, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo, kadangi atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė. Lietuvoje sukilimas prasidėjo tais pačiais metais, po mėnesio ir sukilėliai pasiskelbė įvedantys savo valdžią ir taip palaikantys Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją. Sukilėliai panašiai kaip ir lenkai teigė, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai, kunigai. Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį. Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su milžiniška okupacine Rusijos kariuomene. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar tremtimi 21 712 žmonių. Po sukilimo toliau vykdytos represijos, įvestas spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.

Taigi, XIX a. kiekviena karta augo klausydama savo senelių ir tėvų pasakojimų apie laisvės kovas ir taip, kas trisdešimt metų, subręsdavo nauja, kovoti pasirengusi generacija. Kaip tie drakono dantys iš antikinio graikų mito. Todėl neatsitiktinai 1918–1919 metais vien per pirmąjį mėnesį Lietuvoje atsiranda 3000 savanorių.

Pirmosios savanorių kartos kariai buvo eiliniai žmonės, neturėję didelio supratimo, kaip reikia kariauti, bet iš didelės Tėvynės meilės supratę savo pasirinkimą kaip neišvengiamą pareigą. Nei tada, nei dabar neverta įsivaizduoti, kad į kovą su okupantu stojantys savanoriai būtų galingesni už visus profesionalius kareivius ir priešus lengvai galės sumaišyti su žemėmis. Sakoma, kad Dievas niekada neduoda žmogui daugiau išbandymo nei jis gali pakelti. Tačiau žmogui reikia labai daug drąsos eiti į nežinią. Tai labai didelis dalykas. Paėmęs į rankas ginklą esi nebe civilis gyventojas, bet žmogus, išdrįsęs eiti kario keliu.

Iš viso Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenės gretose kovėsi apie 10 000 savanorių. Po 123 Rusijos okupacijos metų drakono dantys pavirsta kariais ir stoja ginti Tėvynę. Kuo remiasi jų motyvacija? Juk Lietuvos valstybės jau labai senai nėra. Tačiau šie Nepriklausomybės kovų savanoriai iš kartos į kartą girdėjo savo tėvų ir senelių pasakojimus apie tai, kaip buvo kovota už laisvę. 1918 metais buvo gajus mitas apie tai, kad Kauno pilies požemiuose slepiasi kariuomenė, laukianti ženklo, kurį išgirdę didžiavyriai išeis ir apgins Lietuvą. Šis pasakojimas – legenda daugeliui tampa įkvėpimu eiti savanoriais ginti Lietuvos. Pasakojama, kad vienas tų laikų savanoris, stovėdamas rikiuotėje per priesaiką, kuri vyko Kaune, Rotušės aikštėje, prisiminė Kauno pilies mitą ir pagalvojo: „Staiga supratau, kad aš ir esu ta kariuomenė, kuri išėjo iš Kauno pilies požemių, nes stoviu Rotušės aikštėje ir duodu priesaiką“.

1941, 1944 ir 1990 metų savanorystės dvasią žmonėms įpūtė ne tik iš kartos į kartą perduodami tėvų ir senelių pasakojimai, bet ir tinkamai dirbanti švietimo sistema. Šie du dėmenys simboliškai prisėjo drakono dantų. Apie savanorius buvo nuolat kalbama, paminklai buvo statomi, 1928 ir 1938 metais vyko įspūdingi Nepriklausomybės kovų jubiliejų minėjimai, pastatytas Karo muziejus, o visi valstybės vyrai viešose kalbose nepaliovė kartoti, jog 1918-1919 metų savanoriai yra pavyzdys mūsų ateinančioms kartoms. Žinoma, jokiu būdu negalima pamiršti 1941 metų birželio sukilimo, kuomet žmonės ginti Tėvynės išėjo praėjus metams po Nepriklausomybės praradimo. Jeigu mes užmiršime 1941 metų Birželio sukilimą – ateis laikas, kai užmirš ir mus! Per šį Birželio sukilimą žuvo 2000 žmonių. Lietuva turi atminti savo didvyrius ir juos minėti vardan ateities kartų.

Iš štai, 1990 metais paskelbus Nepriklausomybę, įvyko pirmasis Sąjūdžio kvietimas registruotis į savanorius. Valstybė tik kūrėsi, pradėjo formuotis pasienio ir krašto apsauga, o atėjus 1991 metams žmonės organizuotai ar savo transportu jau važiavo į Vilnių ginti Tėvynės – budėti prie svarbių valstybinių objektų. Tuomet atsitiko taip, kad savanoriai daug kam tapo nepatogūs, nes rodėsi kaip jėga, kuri gali būti sunkiai kontroliuojama. Kai kas, prisimindamas 1926 metais Lietuvoje vykusį karinį perversmą, baiminosi to paties. Savanoriai visais laikais daugeliui atrodė itin pavojingi. Juos valstybės vyrai šaukia tik tada, kai labai ypatingas reikalas prispaudžia. Taip rodo istorija, taip bus ir ateityje.

Todėl visų pirma išmeskit iš galvos mintį, kad jūsų kažkas neįvertino, nepastebėjo. Na nepatogūs tie savanoriai, bet be jų neįmanoma. Valstybė nėra vien tik partija, vyriausybė, valstybė yra žymiai daugiau: tai žmonės su visais tais antikos legendos drakono dantimis. Ir kai ateina sunkus laikas, tada visa ši jėga sukyla, o kai pergalė iškovojama, vėl visi grįžta į savo vietas. Taip yra ir taip turi būti.

Bet gal dar kas yra labai svarbu? Svarbu tai, kad žmogus sykį paėmęs ginklą į rankas ir gynęs savo Tėvynę, jau nebegali būti abejingas tam, kas vyksta aplink jį. Jam negali nerūpėti, ką šneka kaimynai apie Lietuvą, ką koks ministras ar Seimo narys apie Lietuvą pasakė. Juk dėl neabejingumo šie žmonės ir tapo tais savanoriais, kurie Lietuvos istorijos tėkmėje sudarė mūsų visuomenės atramą regionuose. Kai Nepriklausomybės kovų savanoriai gavo žemės, tai jie gavo ne materiją, o laisvo žmogaus statusą. Ir tapę laisvais žmonėmis jie kiekvienoje Lietuvos apskrityje ar sodžiuje atstovavo Lietuvos valstybei. Jie nuolat kartojo: čia mūsų valdžia, čia mūsų valstybė ir savo vaikus auklėjo tokioje dvasioje, kurios užteko ir vaikaičiams. Tad ir šiandien, savanoriai, turite suprasti, kad jūs savo karą ištvėrėte, jūs jau savo budėjimą atstovėjote ir Laisvės kovų grandinėje savo pareigą atlikote. Dabar svarbiausias uždavinys prisėti drakono dantų: reikia dirbti su savo vaikais, vaikaičiais, kaimynais, moksleiviais, studentais: kad jie – reikalui esant – galėtų užaugti naujais kariais savanoriais. Ir net jeigu atrodo, kad jauniems žmonėms niekas neįdomu, tai nėra tiesa. Jaunimas viską girdi, mato, o ypač tai, ko nereikia. Jeigu du vyrai prie taurelės susėdę ką šneka – garantuotai jaunimas klausys ištempęs ausis, norėdamas nugirsti visą pokalbį: ar tai kovų draugų prisiminimų paslaptys, ar tai relikviniai daiktai, ant senelio kambario sienos kabantys – visa tai labai daug reiškia jauniems.

Tai tokia yra 1990 metų kartos paskirtis: skatinti patriotizmą, neleisti visuomenei užsiliūliuoti, kad dabar laikai kiti, viskas dabar yra kitaip, čia nieko blogo mums nenutiks, o rytojus – pats savaime – mums žada tik gerovės valstybę. Gerbiamieji, kaip buvo prieš 2000 metų, taip bus ir 2000 metų po to. Visą laiką bus priešų ir išbandymų, todėl kiekviena tauta – ypač jeigu ji yra tauta, o ne liaudis (čia didelis skirtumas!), turės ginti savo laisvę, nes visada atsiras grobikų, kurie į laisvę kėsinsis.

Labai svarbu palaikyti visuomenėje sveiką dvasią: neapsileisti fiziškai ir dvasiškai, vystyti savo gebėjimus, išmokti būti sambūvyje su jaunimu: ir prie Sausio laužų pasėdėti, ir tuos 20 km nueiti partizanų takais. Kada Tėvynei prireiks – nebebus laiko ruoštis. Esame senos, savo žemėje tūkstantį metų gyvenančios tautos atstovai ir gyvensime joje laisvi ir toliau. Nes esame Lietuvos savanoriai!

Gerbiami bendražygiai, norėčiau Jums padėkoti už tai, kad jūs apgynėte valstybę tuomet, ir paraginti, kad negalvotumėte apie negatyvius dalykus. Kviečiu Jus visus dirbti jaunosios kartos ugdymo darbą, kad jaunimas – reikalui atėjus – stotų Tėvynės gynybon. Mes šiandieną nesame nei Rusijos Imperijoje, nei Sovietų Sąjungos sudėtyje. Lietuvos kariuomenė veikia puikiai ir kartais žmonės klaidingai užsiliūliuoja galvodami, kad toji kariuomenė prireikus viskuo pasirūpins. Gerbiamieji, kariuomenės vadas (o aš dviems iš jų dirbau patarėju) niekada nesakė, kad kariuomenė pati viena, be tautos, apgins valstybę. Tai yra neįmanoma. Jeigu reikės gintis, tai daryti reikės visiems.