← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →

„Karys” 2017 m. Nr.3 (2055) „Valia priešintis” 44-53 psl.

Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias

Stanislovas Abramavičius
Dalius Žygelis

 

Jonas Misiūnas - Žalias VelniasJuozas Lukša knygoje „Partizanai“, parašytoje ir išleistoje už geležinės uždangos, rašė; „Prie Trakų, Vilniaus, Kaišiadorių ir šiaurės rytų Pakaunėje darbavosi Žalias Velnias, masėms virtęs legendiniu asmeniu. Jo sumani veikla bei drąsa, žmonių lūpų dar pagražinta, sklido po plačias apylinkes, tapdavo istoriniais mitais.“
2017 metų kovo mėnesį minėjome 70-ąsias Jono Misiūno – Žalio Velnio žūties metines

Jono Misiūno tėvai, Tomas ir Ona Misiūnai gyveno Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Valmonių kaime (dab. Pasvalio rajone, Pušaloto seniūnijoje). Šeimoje gimė 10 vaikų: šešios dukros (Marytė, Felicija, Ona, Veronika, Anastazija, Petronėlė) ir keturi sūnūs (Mykolas, Petras, Jonas, Juozas). Tėvelis buvo kalvis, bet savo kalvės neturėjo. Kaip, beje, ir žemės, tad samdėsi aplinkiniuose dvareliuose, dirbo pas stambesnius ūkininkus. Kiekvieną sezoną keliaudavo kitur. Šiandien, deja, nežinome, ar trobelė Valmonių vakarinėje dalyje, į kurią šeima sugrįždavo po kelionių, buvo jų, giminaičių ar taip pat tik tik nuomojama. Pokariu jos jau nebeliko.
Vaikai išsibarstė Pušaloto valsčiuje ar net toliau – po Panevėžio apskritį. Daugelio jų gimimo vieta buvo registruojama Valmonyse, nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nors pasaulį kai kurie išvydo ir kitur. Įvairiuose šaltiniuose ir Jono Misiūno gimimo vieta kartais nurodomas Pagirių vienkiemis‘
Patikslinti būsimo partizanų vado Jono Misiūno gimimo vietą nebuvo taip paprasta. Pušaloto, Joniškėlio ir Paįstrio parapijų bažnytinėse knygose įrašų apie Jonuko gimimą ir krikštą nebuvo rasta. Artėjant 100-osioms Jono Misiūno gimdomo metinėms (iš MGB bylų buvo žinoma, kad gimė 1911 m., tačiau nebuvo nurodyta mėnuo ir diena – aut. past.). Į paieškas įsitraukė Lietuvos gyventojų genocido it rezistencijos tyrimo centras. Jo specialistai aptiko dokumentus – 1942 m. visuotinio surašymo duomenis, ten užfiksuota, kad Jonas Misiūnas, Tomo, gimė 1911 m. sausio 15-ąją Poliesės dvare (tuo metu surusintas Pagirių vietovardis – aut. past.), Pušaloto valsčiuje, kur laikinai dirbo jo tėvelis kalvis. Dabar tai – Pamiškės kaimas, Paįstrio seniūnija, Panevėžio rajonas. Vietovė priklausė Spirakių parapijai, jos bažnyčioje Jonukas buvo pakrikštytas. Jono vaikystė nebuvo lengva – kelerius metus ganė gyvulius svetur, baigė pradžios mokyklą, o tolimesniems mokslams nebuvo galimybių.
Sulaukęs dvidešimties, tai yra 1931 m. pradžioje J.Misiūnas išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę savanoriu (dar neturėjo reikiamo 21 metų amžiaus). Tais metais mirė tėvelis. Apie 1933 m. mirė ir motina. Nuo to laiko Jonas tėviškėje pasirodydavo rečiau, bet visada jau su kariškio uniforma. Buvo aukštas, dvimetrinis milžinas – jo bendražygis partizaninėje kovoje Benediktas Trakimas-Genelis liudijo, kad vyras buvo dviejų metrų ir trijų centimetrų ūgio. Giminėje visi buvo aukšti, o Jonas didžiausias.
J.Misiūnas susiejo savo gyvenimą su nelengva kario profesija: po privalomosios tarnybos liko tarnauti liktiniu. 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, iš kariuomenės atleistas, grįžo į gimtąsias vietas, o jau 1941 m. liepą dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje kartu su būsimuoju bendražygiu partizaninėje kovoje Pranu Petkevičiumi iš Kaišiadorių valsčiaus, būsimu Didžiosios Kovos apygardos (DKA) A rinktinės bataliono vadu. Pastarasis yra sakęs savo šeimai, kad viršilą J.Misiūną pažinojo iš bendros tarnybos Kaišiadorių komendantūroje. Laikinosios vyriausybės vokiečių valdžiai nepripažinus ir komendantūras likvidavus, Jonas perėjo į apsaugos policiją, dirbo geležinkelio policijos apsaugos tarnyboje Kaišiadorių ruože.
1944 m. vasario 5 dieną J.Misiūnas įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus suburtos Lietuvos vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, kurią po kelių mėnesių vokiečiai likvidavo. Kariai jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti – tarp jų buvo ir J.Misiūnas. Tuomet su keliais draugais jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir vėl saugojo geležinkelį ties Kaugonių stotele. Tada du būriai po 12-15 vyrų saugojo geležinkelį ir vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų. Apsaugininkai poromis tikrino bėgius, saugojo stotelę. Tarnyba buvo labai pavojinga, nes dalis geležinkelio Kaunas-Vilnius ėjo pamiškėmis, vietos gyventojai skundėsi, kad raudonieji partizanai atima maistą, pjauna gyvulius, šaudo nekaltus žmones.
1944 m. liepos pradžioje Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. J.Misiūnas su bendražygiais pradėjo kaupti ginklus ir slėpti juos Kaugonių apylinkėse. Tarp vietos gyventojų susirado pagalbininkų. Netrukus tarp vietos gyventojų, vėliau ir po vis platesnes apylinkes pradėjo sklisti kalbos apie partizanų vadą Žalią Velnią.

← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →