← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →

MGB voratinklio pinklėse

1946 m. pradžia žymėjo naują partizaninės kovos etapą, naujus išbandymus laisvės kovotojams. Partizanai patyrė didelių nuostolių visoje Lietuvoje. Pogrindžio ginkluotosios pajėgos sumažėjo ir dėl sovietų paskelbtos ir kelis kartus pakartotos legalizacijos. Dėl šių dezorganizuojančių veiksnių nebeliko stambių partizaninių junginių, taigi ir jėgų puldinėti miestelius ar vykdyti kitus platesnio masto žygius. Žemesnysis partinis ir sovietinis aktyvas galėjo pasijusti ir veikti laisviau. Tarptautinė padėtis partizanams irgi nieko gero nežadėjo, daugelio lauktas kars tarp Vakarų ir Rytų taip ir neprasidėjo, o apie partizanų kovas Lietuvoje Vakaruose mažai kas iš viso žinojo. Likusiems gyviems kovotojams apsiėmę vadovauti asmenys turėjo ieškoti naujų kovos būdų ir priemonių.
1945 – 1946 m. DKA irgi patyrė didelių nuostolių. Sovietų saugumo duomenimis, nuo 1945 m. iki 1946 m. gegužės žuvo 796 DKA partizanai, 861 buvo suimtas. Tačiau kiek įmanoma stengtasi organizuoti ginkluotą pasipriešinimą per sovietų organizuojamas akcijas. Pvz., prieš 1946 m. rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Tuo laiku išleista Žalio Velnio direktyva nurodė leisti atsišaukimus – įspėjimus, naikinti rinkimų apylinkes, griežtai bausti pirmuosius savo noru balsavusiuosius, taip pat organizuoti kitokį pasipriešinimą. „Pirmuosius balsuotojus už komunistinę valdžią apklausti ir sunaikinti kaip tėvynės išdavikus. Nevykstant balsavimams, kaimuose bus atliekamos kratos ir areštai. Sutelkti pajėgas tokiems puolimams atremti. Miesteliuose ir kaimuose deginti komunistų namus. Suimti komunistus lietuvius, rusus, stribus, komunistinių įstaigų valdininkus ir jų šeimas. Šiuos veiksmus atlikti su mažiausiais partizanų nuostoliais. Naikinti telefonų linijas, gadinti kelius ar tiltus. Jei priešas pasitelks didelius dalinius, pasitraukti. Akcijos metu laikytis griežtos vidinės drausmės, kurie nenorės paklusti, sušaudyti“, – rašoma 1946 m. sausio 18 d. Žalio Velnio pasirašytoje direktyvoje Nr.2.

Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės partizanai. Prano Jaromsko – Perkūno vadovaujamas būrys. 1947 m.

Vis tik kovos sąlygų pasikeitimai ir neoptimistinė, neaiški ateitis, neabejotinai neigiamai paveikė Žalią Velnią. Drąsus, talentingas organizatorius, neapsakomai energingas Žalias Velnias pasijuto esąs savotiškoje kryžkelėje. Iš amžininkų prisiminimų matyti, kad jis tuo metu aiškino esąs pavargęs ir toliau nebegalįs dirbti. Slėgė žmonos žūtis, nežinomybė dėl mažamečių vaikų, bendražygių žūtys. Tikėtina, kad J.Misiūnas – Žalias Velnias dėl visko kaltino save, taip pat jautė tam tikrą kompleksą dėl savo karinio laipsnio.
Žalias Velnias prašėsi pakeičiamas apygardos vado poste didesnį laipsnį turinčiu karininku. Išliko vienas jo laiškas: „Aš jau pakankamai vadovavau, o dabar jaučiu, kad nei mano išsilavinimo, nei žinių, nei gabumų nepakanka.“
Kaip tik tuo metu nemažas įdirbis ir tam tikros MGB palankiai susiklosčiusios aplinkybės sudarė sąlygas jų agentams infiltruotis į partizanų gretas. Ir ne kaip eiliniams kovotojams, o kaip „pogrindžio“ vadams. MGB Vilniuje „įkūrė“ fiktyvų rezistencijos centrą, tiksliau skleidė legendą apie tokio centro egzistavimą. „Centras“ siekė sudaryti vaizdą, kad apima visą Lietuvos teritoriją, koordinuoja partizanų veiksmus, skiria apygardų vadovybę. 1946 m. kovą MGB agentai, pasinaudoję Vilniuje studijavusių ryšininkių nuoširdžiais norais padėti laisvės kovotojams, be to, merginų naivumu, užmezgė ryšius su DKA vadovybe. MGB, pasinaudodama sėkminga pirmine įvykių eiga, pradėjo kombinacinius žaidimus, kurie ilgainiui turėjo sunaikinti visą Lietuvos ginkluotą pogrindį.
Pradėta nuo Didžiosios Kovos apygardos ir jai vadovavusio J.Misiūno – Žalio Velnio, kuris, kaip minėta, norėjo perduoti apygardos vado pareigas labiau patyrusiam ir aukštesnį laipsnį turinčiam kariškiui.
Įvykiai rutuliojosi gana greitai. MGB kontaktams su DKA vadovybe užmegzti pasiuntė patyrusį agentą Kipšą, buvusį Lietuvos partizanų sąjūdžio narį Gvidoną Augulį, pogrindyje žinomą Meškos slapyvardžiu. Iš tiesų G.Augulis – Meška buvo rimtai įsitraukęs į pogrindžio darbą, bet 1945 m. liepos 23 d. NKGB suimtas ir užverbuotas pradėjo vykdyti saugumo užduotis. Jau 1946 m. kovą G.Augulis stengėsi susitikti su Žaliu Velniu, bet pastarasis buvo atsargus. G.Auguliui pavyko susitikti tik su DKA štabo nariais. Aplinkybės susiklostę taip, kad MGB agentui Kipšui kartu su DKA štabo nariais ir apsaugos būriu keliaujant į susitikimą su apygardos vadu, jie pateko į susišaudymą su stribai (ar kariuomene). Agentas elgėsi drąsiai, bent jis taip save apibūdino. Kai partizanai bandė trauktis, jis įrėmė pistoletą į partizano Varpo galvą ir įsakė sustoti. Tvarkingai atsišaudydami jie pasiekė mišką, bet žuvo vienas iš partizanų. Tuo metu Žalias Velnias pasitraukė nežinoma kryptimi, kartu su MGB agentu ieškoję kovos draugai jo nerado.
Pirmasis tiesioginis Žalio Velnio ir MGB legendinio „centro“ atstovo G.Augulio – Kipšo susitikimas švyko 1946 m. balandžio 22 dieną. Galima spėti, kad G.Augulio elgesys per prieš keturias savaites įvykusį susišaudymą galutinai išsklaidė apygardos vado abejones. Iš Kipšo ataskaitų MGB žinoma, kad susitikimo metu J.Misiūnas – Žalias Velnias daug pasakojo apie save, savo tarnybą, partizaninės kovos pradžią, Didžiosios Kovos rinktinės ir apygardos kūrimą. DKA vadas išsakė mintį, jog negauna jokių direktyvinių nurodymų, neturi gerų informacijos šaltinių („gyvena kaip maiše“), išsakė savo abejones dėl ginkluotosios kovos taktikos (nes nuostoliai didėjo, žmonių skaičius mažėjo, kovos perspektyvos liko neaiškios. Taip pat Žalias Velnias išsakė norą, jog neva Kipšo atstovaujama organizacija „vardan tėvynės“ perimtų vadovavimą apygardai, o jis vykdytų įsakymus ir neprieštarautų karininko, kuris vadovautų partizanų junginiui, atsiuntimui. Jis, kaip neturintis karininko laipsnio, galėtų būti vado padėjėjas.
Neilgai trukus, gegužės 7-ąją, MGB agentas Kipšas per ryšininkę gavo Žalio Velnio raportą – prašymą  atsiųsti štabo viršininką ir asmenį, galintį vadovauti apygardai. Atsiųstas raportas buvo adresuotas „Lietuvos partizanų sąjūdžio (LPS) Vyriausiam vadui“. Iš to MGB suprato, kad Žalias Velnias tebelaiko LPS realiai egzistuojančia organizacija (nors ją saugumiečiai buvo likvidavę 1945 m.).
Žalias Velnias buvo užsiminęs, kad vadovavimą apygardai perleistų į pažįstamo ir gero vado rankas. Tikėtina, kad MGB, parinkdama kandidatą į naujo apygardos vado poziciją, atsižvelgė į šį Žalio Velnio norą. Į žaidimą buvo įtrauktas MGB agentas Gediminas, tarp partizanų žinomas slapyvardžiu Kapitonas Griežtas. Po šiuo slapyvardžiu slėpėsi buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Vytautas Pečiūra (1908 – 1986 m.). Tarpukariu jis buvo Šaulių sąjungos narys, tarnavo policijoje. 1933 m. baigęs Karo mokyklą, tarnavo įvairuose Lietuvos kariniuose daliniuose. Vertas dėmesio faktas, kad 1935 m. jis vyko į Sovietų Sąjungą dėl tankų pirkimo ir stažuotės. 1940 m. Lietuvos okupacija nesugriovė jo karjeros, jis liko tarnauti kariuomenėje, o rugpjūtį buvo pakeltas į kpitonus ir paskirtas dirbo 2-osios divizijos 2-ajame skyriuje, kuris turėjo išaiškinti antisovietiškai nusiteikusius karius. Bet prieš pat karo pradžią, 1941 m. birželį, V.Pečiūra dėl vieno asmens nekonkretaus paliudijimo vienoje iš politinių bylų buvo suimtas ir įkalintas Gorkio kalėjime. Iš dokumentų matyti, kad 1942 m. jis buvo užverbuotas ir operatyviniais sumetimais iš kalėjimo paleistas. 1944 m. V.Pečiūra grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos SSR filharmonijos direktoriumi. Iki tol, kol jį prireikė aktyvinti.
Daug ką lėmęs V.Pečiūros, kaip „centro“ siūlomo kandidato į apygardos vadus, ir Žalio Velnio susitikimas įvyko 1946 m. gegužės 18 dieną. Susitikimo vieta galėjo būti netoli Kaugonių miško. Iš MGB dokumentų žinoma, kad per susitikimą buvo nutarta jog Kapitonas Griežtas veiks Vilniuje, o Žalias Velnias liks miške. MGB siųstas kandidatas į apygardos vado pareigas išdėstė Žaliam Velniui apie galimybes išvykti mokytis karo mokslų į Angliją, apie būtinybę keisti kovos taktiką į pasyvią, legalizuoti daugumą partizanų ir  taip išsaugoti juos ateities kovoms. Žalias Velnias sutiko ir su siūlomais taktikos pakeitimais, bet esą negalįs to padaryti, nes pats dar neseniai kvietė visus į kovą. Tai būtų geriau atlikti naujam vadui. Užuominą apie galimybę užsienyje įgyti karinį išsilavinimą priėmė teigiamai. Vykimo į užsienį legenda irgi buvo neatsitiktinė, nes MGB, neva siųsdama DKA vadą į užsienį, norėjo jį slapta suimti, o vėliau naudotis jo vardu.
1946 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 06/24 vadovavimą apygardai J.Misiūnas – Žalias Velnias perdavė V.Pečiūrai – Kapitonui Griežtui, o iš tiesų MGB agentui Gediminui. Pats liko jo [pavaduotoju. Šį dokumentą kartu su duomenimis apie DAKA būrių sudėtį, apsiginklavimą 1946 m. liepos 24 d. į Vilnių atvežė MGB agentai G.Augulis – Kipšas ir Teodoras Krutkis – Kibirkštis, tarp rezistentų žinomas Aitvaro slapyvardžiu. Tai jau buvo tikra pabaigos pradžia…
Jau kitą dieną NKVD pagal gautus iš partizanų duomenis atakavo DKA štabo apsaugą – Vytenio būrį. Žalias Velnias gal ir įtarė kažką negero, nes savo buvimo vietų neišdavė net artimiausiems bendražygiams. Tačiau panašu, kad pakankamai pasitikėjo V.Pečiūra – Kapitonu Griežtu.

← Atgal

DKA vadas J.Misiūnas – Žalias Velnias

Toliau →