Gen. ltn. Motiejus Pečiulionis – „Miškinis“
(1888 – 1960)

Gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis (1888–1960 m.)

Gimė 1888 m. sausio 31 d. Ranciškės k., Krosnos vls., Seinų aps. 1908 m. baigė Suvalkų gimnaziją, studijavo matematiką Peterburgo universiteto Fizikos – matematikos fakultete. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1916 m. baigė artilerijos karo mokyklą, tarnavo Rusijos kariuomenės artilerijos dalyse, dalyvavo I pasaulinio karo kovose su vokiečiais ir austrais.
1918 m. birželį grįžo į Lietuvą, dirbo laikraščio „Darbo balsas“ redakcijoje Vilniuje, dėstė matematiką komercijos mokykloje ir „Saulės“ seminarijoje Kaune.
1919 m. vasario 1 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas karininku ypatingiems reikalams prie Artilerijos dalies viršininko. 1919 m. gegužės 5 d. – spalio 9 d. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais prie Kurklių, Anykščių, Leliūnų, Antalieptės, Turmanto, Salako, Zarasų, 1919 m. spalio 15 d. – gruodžio 15 d. su bermontininkais užimant Radviliškį, 1920 m. liepos 12 d. – gruodžio 10 d. – su lenkais prie Varėnos, Rodūnios, Lentvario. 1919 m. birželio 2 d. paskirtas 4 baterijos vadu. 1919 m. spalio 7 d. suteiktas kapitono laipsnis. Pasižymėjo kaip vienas taikliausių artileristų, todėl pramintas „Perkūno dieduku“. 1921 m. kovo 30 d. paskirtas 3-ojo artilerijos diviziono vadu,  rugpjūčio 1 d. – 3 artilerijos pulko vadu. 1922 m. gegužės 1 d. pakeltas į majorus.
1922–1924 m. mokėsi Fontenblo artilerijos mokykloje (École d’Artillerie de Fontainebleau) Prancūzijoje. 1925 m. gegužės 15 d. pakeltas į plk. leitenantus, rugsėjo 22 d. komandiruotas į Aukštuosius artilerijos technikos kursus Paryžiuje, kuriuos baigė 1926 m. rugpjūčio 7 d., spalio 4 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės Artilerijos tiekimo skyriaus viršininku. Iškart ėmėsi iniciatyvos modernizuoti dar Nepriklausomybės kovų pradžioje Šančiuose įsteigtas Centrines kariuomenės dirbtuves, vėliau pavadintas Artilerijos dirbtuvėmis. 1929 m. lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininkus. 1930 m. birželio 1 d. paskirtas Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku. Jo rūpesčiu 1935 m. įsteigta Ginklų tyrimo laboratorija Žaliakalnyje, pradėta Linkaičių ginklų dirbtuvių statyba. Šios dirbtuvės buvo vienos moderniausių Europoje. 1940 m. jose dirbo 800 darbininkų, buvo gaminami šoviniai, pabūklų sviediniai, minos, granatos ir šaudmenų sprogstamoji medžiaga. Čia pagamintas sviedinys kainavo perpus pigiau, negu pirktas užsienyje.
1935 m. vasario 14 d. pakeltas į generolus leitenantus. 1936 m. sausio 16 d. pačiam prašant paleistas į atsargą. Dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, vėliau vadovavo Amerikos lietuvių prekybos bendrovės automobilių skyriui Kaune, 1938 m. stažavosi „Fordo“ gamyklose Detroite.
1939 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Valstybinio banko inspektoriumi. Vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus aliejaus gamyklos direktorius. Dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir VLIK‘o (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, įkurtas 1943 m. lapkričio 23 d.) veikloje. Nuo 1944 m. sausio VLIK’o Karo tarnybos Vilniaus apygardos vadas. 1944 m. liepą pasitraukė į Kauną, vėliau į Šiaulius. 1944 rugpjūtį įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA), Platelių LLA Vanagų stovykloje kartu su kitais įkūrė LLA štabą. 1944 m. rugsėjį susikūrus Lietuvos gynybos komitetui, jo vadovybės (K.Veverskio, M.Pečiulionio ir inž. Snarskio) pastangomis apie 100 lietuvių buvo apmokyti vokiečių žvalgybos mokyklose, grįžę įsitraukė į partizaninį judėjimą. !944 spalį apsigyveno K.Veverskio tėviškėje Kalvių k. Veliuonos vls., Kauno aps., rengė karines ir politines apžvalgas partizanų spaudai. 1944 m. gruodžio 28 d. žuvus K.Veverskiui (slap. Senis) persikėlė į Valmantiškių k., Vilkijos vls., 1945 – į Tirmenų k., Lekėčių vls. 1945 m. rugpjūtį pasitarime prie Lekėčių, Šakių aps., dalyvavo formaliai atkuriant vyriausiąjį LLA štabą.
1945 m. lapkričio 30 d. suimtas, kalintas Kaune, Vilniuje, Macikų lageryje Šilutės aps. 1946 m. balandžio 25 d. SSRS NKVD karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams. Kalėjo Lubiankos, kalėjime Maskvoje, lageryje Vorkutoje, Komijoje, ir Dubrovlage, Mordovijoje. Nuo 1955 m. spalio 11 d. tremtyje invalidų namuose Uchtos r., Komijoje. 1956 m. rugpjūtį paleistas, grįžo į Lietuvą. Gyveno Statkiškės k., Švenčionėlių r., dirbo sargu. Vėliau apgyvendintas Ilguvos senelių prieglaudoje, Šakių r. Mirė 1960 m. sausio 26 d., palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse Kaune.

Apdovanotas  Vyčio Kryžiaus ketvirto laipsnio (1919 m.) ir penkto laipsnio (1919 m.),ordinais, Vytauto Didžiojo trečio laipsnio (1930 m.), DLK Gedimino trečio laipsnio (1928 m.), Šaulių žvaigždės (1934 m.) ordinais, Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929 m.) medaliais, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m. lapkričio 18 d. po mirties), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2016 m. liepos 5 d. po mirties), Belgijos Leopoldo II-ojo 3 laipsnio ordinu (1933 m.), Prancūzijos Garbės legiono 3 lapisnio ordinu (1936 m. ), Rusijos kariuomenėje – Šv. Georgijaus 4 laipsnio ordinu ir 4 laipsnio medaliu, Šv. Anos 4 laipsnio ordinu „Už narsumą“ ir Šv. Stanislovo 5 laipsnio ordinu su kardais ir kaspinu.

Laisvai kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų kalbomis, skaitė dar ir anglų, vokiečių, latvių kalbomis.

pagal „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 6 tomas, 75-76 p.