Jonas Semaška
1907 – 1947

Mjr. Jonas Semaška-Liepa (1907–1947 m.)

gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Naujadvario k., Ramygalos vls., Panevėžio aps. 1928 m. baigė Panevėžio gimnaziją, rugsėjo 12 d. pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1930 m. spalio 25 d. baigus Karo mokyklą suteiktas pėst. leitenanto laipsnis, paskirtas 1 (DLK Gedimino) pėstininkų pulko jaun. karininku. 1931 m. sausį pagal Karininkų laipsnių įstatymą lapsnis pakeistas į jaunesniojo leitenanto. 1932 m. birželio 17 – 20 d. su garbės sargybos kuopa dalyvavo Giedraičiuose pašventinant paminklą žuvusiems Lietuvos kariams. 1933 m. lapkričio 20 d. pakeltas į leitenantus. Nuo 1934 m vyr. karininkas. 1933 m. kovo 27 baigė karininkų slidininkų kursus. 1935 m. gegužės 16 d. paskirtas 8 kuopos vadu. Nuo 1936 m. vasario dar ir 3 bataliono slidininkų komandos instruktorius. 1937 m. lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus. 1939 m. spalį dalyvavo žygyje į Vilnių.
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29 teritorinio šaulių korpuso 179 šaulių divizijos 234 šaulių pulko kuopos vadu. Pulko komisarui pareikalavus sekti pulko vadą Leoną Rajacką, apie tai pranešė pulko vadui. Siekiant išvengti nemalonumų, 1941 m. gegužės 15 d. paleistas atostogų. Vengdamas suėmimo slapstėsi Rygoje pas latvių karininką Martiną Purinšą, vėliau Marijampolės aps.
Nuo 1941 m. rugpjūčio tarnavo Lietuvos savisaugos 4 batalione (nuo 1942 m. vasario 15 d. – 7 batalionas) būrio vadu, o 1942 m. balandį – kuopos vadu, su batalionu (vadas kpt. V.Klimavičius) išsiųstas į Vinicos sritį Ukrainoje saugoti geležinkelį ir tiesiamą strateginį kelią į pietus. 1942 m. spalio 25 d. paskirtas 7 bataliono vadu, batalionas permestas į frontą prie Stalingrado. Tarnaudamas feldmaršalo Pauliaus armijoje kovoje su Raudonąja armija pateko į apsuptį. Gavęs štabo viršininko generolo leitenanto Šmidto sutikimą J.Semaškos vadovaujamas batalionas prasiveržė per tris apsupties linijas.
Batalionas buvo atšauktas poilsiui į Alytų. 1943 m. paskirtas 13 bataliono vadu, su daliniu vėl išsiųstas į Rytų frontą, dalyvavo kautynėse su Raudonąja armija prie Ilmenio ežero, Pskovo, Velikije Lukų, du kartus sužeistas, gydėsi Opočkos karo ligoninėje. 1944 m. liepos 1 d. pakeltas į majorus. Su Vokietijos kariuomene nuo Pskovo traukėsi iki Latvijos, kovėsi Kuršo grupuotėje.
1945 m. gegužės 8 d. kapituliavus Vokietijai nepasidavė į Raudonosios armijos nelaisvę, kartu su kapitonu Stepu Januševičiumi ir dviem kariais slapstydamiesi naktimis grįžo į Lietuvą. Užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais, nuo 1945 m. rugpjūčio 1 d. vadovavo Lietuvos laisvės armijos (LLA) „Šatrijos“ rinktinei (slapyvardis Liepa).
1945 m. rugsėjį surengė LLA Žemaitijos vadų pasitarimą, išrinktas Žemaitijos partizanų apygardos vadu, suvienijo partizanų junginius. 1945 m. spalio 1 d. jo įsakymu Žemaitijoje atkurtas „Žemaičių legionas“, kuriam vadovavo. Legionas veikė Telšių, Tauragės, Kretingos, Šilutės, Mažeikių ir Raseinių apskrityse. Užmezgė ryšius su 3 ir 5 LLA apygardomis, Dzūkų grupe. 1946 metų kovo 15 d. Vilniuje susitiko su Lietuvos tautinės tarybos vadu Jonu Noreika (slapyvardis Generolas Vėtra), gavo instrukcijas dėl partizanų junginių reorganizavimo į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, priėmė pasiūlymą vadovauti būsimajai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardai.
1946 m. balandžio 15 d. suimtas Telšiuose, turėjo dokumentus Juozapo Grinkaus pavarde. LSSR VKP(b) CK nurodymu Telšiuose vykusiame parodomajame teisme 1946 m. spalio 13 d. MVD Vilniaus įgulos karo tribunolo nuteistas mirti. 1947 m. sausio 21 d. sušaudytas Vilniuje. 1997 m. lapkričio 20 d. jo palaikai Tuskulėnuose identifikuoti, 2001 m. rugsėjo 29 d. palaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune. 1998 m. gegužės 22 d. Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1939 m.), Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m. po mirties); Vokietijos kariuomenėje – Karo nuopelnų 2 laipsnio kryžiumi su kalavijais (1943 m.), 1 laipsnio Riterio kryžiumi (1945 m.) ir 2 laipsnio (1944 m.) Geležiniais kryžiais, Sužeistųjų medaliu (1944 m.).

pagal „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 7 tomas, 51-52 p.