Kazimieras Veverskis – „Senis“
1913–1944

2013 m. gruodžio 9 d. minėjome LLA įkūrėjo ir vado Kazimiero Veverskio-Senio 100-ąsias gimimo metines. „Didelis užsispyrimas, protas ir valia. Aštrus, loginis, nuoseklus mąstymas“, – tokie bendražygių apibūdinimai leidžia suvokti, kaip paprastas ūkininkų vaikas, teturėjęs vyresniojo puskarininkio laipsnį, sugebėjo įkurti stipriausią pogrindinę organizaciją ir tautai kritiniu metu vadovauti generolams ir pulkininkams.
Kazimieras Veverskis gimė 1913 m. gruodžio 9 d. Kauno apskrities Veliuonos valsčiaus Kalvių kaime Stasio ir Uršulės Veverskių šeimoje. Buvo vyriausias iš dešimties vaikų, todėl tėvai, vadovaudamiesi tų laikų tradicijomis, numatė jam ūkio paveldėtojo – gaspadoriaus – dalią. Tačiau Kazimiero planai buvo kitokie. Jo gyvenimo tikslas buvo mokslo aukštumų siekis. Septyniolikmetis Kazys, išdrįsęs pasipriešinti tėvų valiai, buvo išvarytas iš namų ir toliau užsibrėžtų gyvenimo tikslų siekė pasikliaudamas tik savo jėgomis. Tam, kad pragyventų, ėmėsi bet kokių darbų, dažniausiai padienio darbininko. Kartu ieškojo galimybių mokytis tokiose įstaigose, kuriose būdavo sudarytos sąlygos gabiems jaunuoliams mokslų siekti nemokamai. Dėl to daug blaškėsi po visą Lietuvą – mokėsi Biržų rajone, Naradavos žemės ūkio mokykloje, vėliau Kretingos pranciškonų gimnazijoje, Jurbarko gimnazijoje. 1938 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją.
Tais pačiais 1938 m. K. Veverskis stojo į Karo mokyklą, tačiau tik dėl jam vienam žinomų asmeninių priežasčių jos nebaigė – parašė raportą, išstojo iš Karo mokyklos ir privalomąją karinę tarnybą baigė paprastame kariniame dalinyje. 1939 m. buvo paleistas į atsargą suteikus jaunesniojo puskarininkio laipsnį.
Kitas mokslų etapas buvo teisės studijos Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Deja, studijas 1940 m. nutraukė Lietuvą okupavę sovietai. Vengdamas gresiančių represijų, sovietinės okupacijos pradžioje K. Veverskis pasitraukė į Vokietiją, gyveno internuotų asmenų stovykloje Tilžėje, vėliau Berlyne, dirbo „Deutsche Verlag“ leidykloje. 1941 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą ir ėmėsi kurti karinę-politinę-patriotinę organizaciją – Lietuvos laisvės armiją, parašė jos programą. Steigiamasis LLA posėdis, kuriame buvo priimta LLA programa, įvyko 1941 m. gruodžio 13 d. Vilniuje. K. Veverskis vadovavo LLA Vyriausiajam štabui, asmeniškai rašė arba vadovavo LLA įsakymų ir direktyvų rašymui, organizavo LLA laikraščio „Karinės ir politinės žinios“ leidimą ir pats jį redagavo.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai toliau vadovavo LLA, reorganizavo jos struktūras, atkūrinėjo okupantų pasikeitimo suirutėje nutrūkusius ryšius, pogrindinės spaudos ir atsišaukimų leidybą – pats rašė, spausdino pogrindinę literatūrą, rūpinosi popieriumi, išvežiodavo spaudinius. Organizavo Seredžiaus puolimą ir sovietinio aktyvo sunaikinimą.
K. Veverskis žuvo 1944 m. gruodžio 28 d. dokumentų patikrinimo metu prie senojo Raudondvario tilto per Nevėžį. Buvo palaidotas Raudondvario kapinėse. 1999 m. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Kazimiero Veverskio nuopelnai nebuvo užmiršti – 1997 m. vasario 17 d. Prezidento dekretu Nr. 1205 K. Veverskis apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties); jam suteiktas Kario savanorio statusas.


Grįžti į pagrindinį straipsnį „Lietuvos laisvės armija: Už priesaikos sulaužymą baudžiama mirtimi→”