Pirmieji 1990-ųjų savanoriai
Artūras Skučas
1990 m. kovo 11 d. pirmąjį Aukščiausiosios Tarybos (AT) posėdį stebėjau per televiziją, nors turėjau kvietimą į jį atvykti, bet tą lemtingą valandą norėjau būti su šeima: žmona ir vaikais. Kai salėje 22 val. 44 min. pakilo rankų miškas ir prasidėjo plojimai, pakilau ir aš. Po dešimties minučių su taksi atvažiavau prie AT rūmų, kad būčiau arčiau visuotinio žmonių džiaugsmo, tarp pažįstamų, o ypač tarp savo draugų ir bendražygių, kad galėčiau su jais dalytis džiaugsmu. Vaikščiojau tarp žmonių, sveikinome vienas kitą su pergale, spaudėme vienas kitam rankas, apsikabindavome – tai buvo visuotinis džiaugsmas, didžiulis dvasinis pakilimas. Taip bevaikščiodamas susitikau Virgilijų Čepaitį, Angonitą Rupšytę, Andrių Kubilių ir paklausiau, kas liko Sąjūdžio būstinėje, kas ten tvarko reikalus. O jie atsakė, kad visi pereina į AT, nes čia viską reikia reorganizuoti, sutvarkyti. Galų gale A. Kubilius pažadėjo 10 val. ryto atvykti į Sąjūdžio būstinę. Aš pasakiau, kad atsivesiu dar kelis bičiulius ir tuomet aptarsime ką Sąjūdžiui toliau veikti.
Tą naktį sutikau ir daugiau bendražygių. Kelias valandas su jais padiskutavęs prie AT rūmų supratau, kad viskas vėl prasideda iš naujo, bet bus kitaip. Kaip – nežinojau, bet buvo aišku, kad lengva ir paprasta nebus. Tuo metu, jokiuose mano planuose nebuvo net vizijos eiti dirbti į AT – tiesiog norėjau reorganizuoti Sąjūdį, kad jis būtų efektyvus pagalbininkas tiek AT, tiek visuomenei, kad padėtų išsaugoti taip sunkiai atgautą Lietuvos Nepriklausomybę. Tikėjau, kad Sąjūdis dar gali ilgai padėti kaip visuomeninė organizacija. Jis, žinoma, padėjo, bet tik tol, kol Lietuvoje baigėsi aktyvi sovietinė agresija. Netgi trumpiau, nes ėmė formuotis partijos ir tada savo tikruosius veidus parodė ir ėjusieji po Sąjūdžio vėliava. Greitai visi pamatė, kas yra kas iš tikrųjų. Po kelerių metų vienoje TV laidoje Algimantas Čekuolis, kuris iki šiol nevengia šmaikščių žodžių, pasakė, kad per 1990 m. rinkimus į AT buvo galima išrinkti net beždžionę, jei ji būtų buvusi Sąjūdžio sąraše. Kad ir kaip skaudu tai girdėti, deja, tai buvo panašu į tiesą. Gerai dar, kad tas partinis (ir ne tik) skaldymasis prasidėjo po balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą, o ne anksčiau.
Kovo 12 d. Kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pasibaigė dainuojančios revoliucijos etapas ir reikėjo imtis valdyti valstybę. Kas mokėjo tai daryti? Iš tiesų niekas. Sovietai Lietuvą valdė tik direktyvomis iš Maskvos. Visi seni funkcionieriai tebuvo vykdytojai ar prisitaikėliai, o dabar ją reikėjo valdyti, ginti nuo vidaus ir išorės priešų. Taip pat buvo akivaizdu, kad sovietinių biurokratų iš karto atsikratyti ir negalima, ir neįmanoma – kas nors juk turi dirbti kasdienius rutininius valstybės valdymo darbus. Tada buvo kažkaip keista – dveji metai įtampos, naktis, pilna euforijos, ir tarsi viskas baigėsi.
Kiek pamenu, rytas buvo saulėtas, gatvėse dieną – tylu ir ramu. Nuėjęs į Sąjūdžio būstinę, šiek tiek anksčiau nei buvau susitaręs, radau tuos pačius jaunuolius. Tik tada galutinai patikėjau, kad tikrai visi išėjo į AT ir iš tikrųjų nebebuvo aišku, ką toliau daryti ir ar išvis šita būstinė dar reikalinga.
Man taip besiblaškant galų gale 10 valandą ryto atėjo grupelė fizikų– Valdas Savukynas, Artūras Merkys, Saulius Steponavičius, Šarūnas Talandis. Atėjus ir Andriui Kubiliui susėdę kartu pradėjome svarstyti, ką toliau daryti, kaip padėti AT įtvirtinti Nepriklausomybę, kokie yra kertiniai valstybingumo akmenys. Mūsų diskusijos tęsėsi iki vėlyvo vakaro, kol buvo nuspręsta, kokius pirmus žingsnius reikia neatidėliotinai atlikti.
Pokalbiai vyko nenormalioje aplinkoje, nes netilo telefonų skambučiai, į kuriuos kam nors reikėdavo atsakyti, duris varstė daug žmonių, ir per akimirksnį reikėjo apsispręsti, ar su tuo žmogumi bendrauti, ar jo paslaugos reikalingos dabar, ar ateityje. Iki 12 val. dienos stalas jau buvo užverstas popieriais su žmonių pavardėmis, adresais ir įrašais, kuo jie gali padėti. A. Kubiliaus galva, neproporcingai didelė ant smulkaus kūno, buvo kone „ištinusi“, kaip ir mano, plaukai susivėlę, jautėmės taip, tarsi už lango būtų 40 laipsnių karščio.
Netrukus pradėjo plūsti oficialūs įvairių organizacijų svečiai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio su sveikinimais ir klausimais, tad Andriui teko užsiimti tik jais, o man liko organizacinis darbas, o tiksliau – priimti sprendimus vienu ar kitu klausimu, nes kažkas juk turėjo vadovauti Sąjūdžiui ir atkurti sekretoriato veiklą, sugrupuoti iš miestų ir rajonų gautą informaciją, naudingą nedelsiant pristatyti AT pirmininko sekretoriatui, kur dirbo turbūt tik vienas žmogus – Jadvyga Mackevičienė. Į pavakarę pasirodė Alvydas Medalinskas, bet greitai dingo ir, rodos, tą pačią dieną tapo AT pirmininko pavaduotojo Bronislavo Kuzmicko padėjėju.
Išrinktieji Sąjūdžio deputatai senu papratimu į būstinės sekretoriatą bei dauginimo skyrių siuntė atspausdinti ir padauginti visus savo dokumentus. Šio padalinio merginos dirbo nė nepakeldamos galvos, nebent eilinį kartą sulūždavo dauginimo mašina ar sugesdavo spausdinimo mašinėlė. Tik vėliau deputatams buvo paaiškinta, kad visus šiuos darbus gali atlikti tam skirti AT padaliniai. Ta ir kitos dienos buvo kažkokios beprotiškos – susimaišė ir valandos, ir įvykių eiga, ir kas ką galų gale darė. Tuomet iš šalies greičiausiai atrodėme kaip pamišę. Kai kurių žmonių dabar klausiu: tai kaipgi tada buvo ir kada sugalvojom tą ar tą, ir beveik kiekvienas pasikasęs galvą atsako: „Tomis dienomis“.
Neatsimenu, kokia eilės tvarka buvo priimti vieni ar kiti sprendimai, pamenu netgi ne visus žmones, su kuriais tada teko diskutuoti, ką, kaip ir kada nusprendėme, kas konkrečiai buvo vieno ar kito pasiūlymo iniciatorius, bet prisimenu, kad iki kovo 16 d. įvyko šie dalykai.
Paskyrėme kelis žmones leisti Rusijos spaudos apžvalgą. Taip prasidėjo kurtis sovietinės spaudos monitoringas. Ilgainiui, gal kovo 18 d. AT priimamajame atidarėme „karštąją liniją“, ir piliečiai galėjo paskambinę pranešti apie įvairias grėsmes. Ypač veiksmingai ja naudojomės per balandžio įvykius, kai sovietinė kariuomenė užgrobė pastatus. Visa tai vėliau peraugo į Apsaugos skyriaus informacinę tarnybą ir Vytauto Landsbergio sekretoriatą.
Dainiaus Švedo atliekama sovietinės spaudos apžvalga buvo labai naudinga AT deputatams, nes kiekvieną rytą perversti daugybę laikraščių ir straipsnių deputatams tiesiog neužteko laiko arba jie nebūtų vykdę tiesioginių savo pareigų – priiminėję įstatymų. O Dainius ne tik iš sovietinės spaudos išrinkdavo aktualius straipsnius, bet ir pažymėdavo reikšmingas vietas, į kurias verta atkreipti dėmesį. Kai pirmą kartą iš ryto deputatams buvo išdalinta tokia spaudos apžvalga, plenarinių posėdžių salėje kurį laiką pasidarė tylu, ir tik vėliau užvirė diskusijos apie vieną ar kitą straipsnį. Ilgainiui Seime susikūrė Analizės skyrius.
Vieną vėlyvą vakarą tarp kovo 12 d. ir 16 d. atėjo Algirdas Patackas ir pasakė – blogai, jog paskui V. Landsbergį slampinėja KGB apsauga. Matyt, tokia yra sovietinė nustatyta tvarka, jog AT pirmininkui priklauso apsauga, ir parodė Kovo 11-osios naktį darytą nuotrauką, kai po Nepriklausomybės atstatymo akto paskelbimo visi deputatai išėjo į aikštę pasidžiaugti kartu su žmonėmis. Joje akivaizdžiai buvo matyti keli žmonės „saugantys“ V. Landsbergį, ir jie tikrai nebuvo žaliaraiščiai ar kiti pažįstami sąjūdiečiai, kurie galėtų tokį darbą dirbti savo iniciatyva. Be to, pridūrė jis, šalia V. Landsbergio šiuo metu yra kažkoks liesas jaunas vaikinas. Jis vienas tikrai nieko nepadarys, jei kas negero atsitiktų, tad reikia nedelsiant šį Nepriklausomybės simbolį (V. Landsbergį) imti saugoti atsakingai.
A. Patackas supažindino mane su pora imtynininkų – su Valentinu Mizgaičiu ir Giedriumi Dambrausku. Aš pats savo ruožtu truputį vėliau kreipiausi į Gintarą Kupčinską, kuris pažinojo daug sportininkų ir taip prasidėjo formuotis Apsaugos skyriaus asmens sargybinių tarnyba.
Pokalbio pabaigoje A. Patackas man pasakė, kad jei prieš dvejus metus sukūriau Sąjūdžio grupes, suorganizavau žaliaraiščius, tai dabar galiu užsiimti ir asmens apsauga. Ir pakvietė ateiti kitą dieną per pertrauką po rytinio posėdžio, kad pasikalbėtume apie tai kartu su V. Landsbergiu.
Sutikau pasikalbėti, nes ketinau pasiūlyti žmogų, tinkamą šiam darbui, ne save. Turėjau visai kitokių planų – visaui neseniai buvau apsisprendęs tik padėti atstatyti Sąjūdžio būstinės veiklą ir vėl grįžti prie architektūros. Tik tas pokalbis mano gyvenimą dar kartą apvertė aukštyn kojomis – po jo Lietuvai paaukojau dar trejus savo gyvenimo ir aktyvios veiklos metus. Žinoma, dėl to nė trupučio nesigailiu. Galų gale manęs niekas nevertė ir per daug neįkalbinėjo. O gal ir gailiuosi kažkur viduje: galėjau likti geru architektu, koks ir buvau, tuo, kuo ilgai ruošiausi būti, kuo norėjau būti, kas man tikrai buvo įdomu ir ko siekiau ne tik studijuodamas, bet ir jau per ketverius architekto praktikos, ir pakankamai sėkmingos, metus. Jau net stovėjo keli mano suprojektuoti pastatai. Buvau pradėjęs rašyti mokslinį darbą apie architektūros poveikį žmogaus psichologijai, ši tematika ir dabar mane tebedomina. Bet ne, viską mečiau. Užbraukiau.
Mat kitą dieną, kai kelias valandas praleidau AT pirmininko priimamajame, laukdamas susitikimo su V. Landsbergiu, supratau, kad dabar esu reikalingas čia. Tai nebuvo mūsų pirmas susitikimas. Ėjau pas jį kaip kolega pas kolegą, ne kaip susijaudinęs ir suprakaitavęs žmogeliukas pas valstybės vadovą. Nuo 1988 m. birželio 3 d. buvom bendražygiai, daug laiko kartu posėdžiaudavome, šnekėdavome, ginčydavomės. Visko nutikdavo pereinamuoju laikotarpiu.
„Gerai, Artūrai, viską supratau, tu tuo ir pasirūpinsi, – baigdamas pokalbį tarė V. Landsbergis, neturėjau nė kada nustebti. Ir po neilgos pauzės pridūrė: – Galbūt tu paveldėjai tą ypatingą Skučų geną, kad nuolat rūpiniesi mūsų visų saugumu nuo pat pradžios“, – ir ypatinga savo maniera linksmai sukrizeno. Kazimieras Skučas, tarpukario VRM ir VSD vadovas, buvo mano giminaitis. … Netrukus tapau V. Landsbergio vyriausiuoju padėjėju, sekretoriato vadovu, asmens sargybiniu, arba, kaip tuomet mane vadino senoji AT nomenklatūra, padėjėju-komendantu. bet prieš tai įvyko dar keli reikšmingi įvykiai.
Tą kovo 12-osios naktį, susipažinau su Tadu Vyšniausku. Į Sąjūdžio būstinės kabinetą trečiame aukšte pas mane įėjo uždusęs, bet labai žvalus ir džiugus Tadas ir paklausė: „Kas čia vyriausias, su kuo galėčiau pasikalbėti?“. Tuo metu su manimi buvo Valdas Savukynas ir keli sąjūdiečiai, kurie neišdrįso pasisakyti, kad kas nors iš jų yra vyriausiasis. Tuomet visus apžvelgęs atsakomybę prisiėmiau aš. Tadas iš karto paklausė: „Ar galime trumpam išeiti šnektelti?“ Tai reiškė, kad jis nori pakalbėti akis į akį. Per dvejus Sąjūdžio veiklos metus buvau pripratęs prie tokių prašymų. Mums išėjus į lauką, Tadas pasakė: „Esu iš Radijo mėgėjų sąjungos“. Kadangi jaunystėje taip pat domėjausi šiuo sportu, supratau, apie ką kalbėsimės, todėl atsakiau: „Ką siūlai?“ Jus pradėjo vardyti, kuo gali padėti, vis pabrėždamas, kad tai nėra visiškai legalu, nes KGB gali prigriebti ir kad teks rizikuoti. Bet vardan Nepriklausomybės išsaugojimo jis viskam pasiryžęs.
Tuomet tikriausiai pajutome abipusę simpatiją, vėliau tapome gerais draugais. O tada Tadas užrašė savo telefono numerį ir išėjo. Aš grįžęs į Sąjūdžio būstinės kabinetą vėl įsitraukiau į diskusijas. Tuomet dar nežinojau, kad pradėsiu kurti asmens sargybinių grupę, kad tokiam darbui bus labai reikalingas patikimas ir modernus, pagal galimybes uždaras radijo ryšys. Taip pat buvo aišku, kad vargu ar mes oficialiai gausime ryšio priemones, nes jų išdavimą reglamentavo ir tvarkė VRM ir KGB. VRM tuo metu buvo visiškai nepatikima valstybinė institucija, nes jai ir toliau vadovavo Marijonas Misiukonis, buvęs KGB I-osios valdybos viršininkas. Taip gimė Apsaugos skyriaus ryšių tarnybos, kuriai vėliau Tadas ir vadovavo, sukūrimo idėja. Apsaugos skyriaus ryšių tarnyba buvo sukurta kaip pati moderniausia tarnyba iš visų skyriuje esančių. Mano įsitikinimu, konkrečiai Tado veikla buvo viena iš priežasčių, kad pavyko atsilaikyti 1991 m sausio 13 d., bet apie tai vėliau.
Kovo 15 d. pavakary Sąjūdžio būstinėje vėl buvo susirinkusi fizikų grupelė. Gerdami arbatą svarstėme, kas nuveikta ir ką dar reikia padaryti. Prisiminėme 1918 metus, kalbėjome apie tai, kad tuomet Lietuvą išgelbėjo savanorių aktyvumas ir pasiaukojimas, nes valstybinės institucijos dar tik kūrėsi. Taip priėjome prie išvados, jog dėl viso pikto reikėtų pradėti registruoti savanorius, kad paskui, jei kas atsitiktų, nebūtų per vėlu. Parengėme anketos, kurią reikėjo užpildyti busimiems savanoriams, formą ir aptarėme skelbimo, raginančio registruoti į savanorius, turinį. Vakare tą skelbimą ir parašiau sėdėdamas prie virtuvinio stalo. Tai buvo mano įprasta darbo vieta ir projektuojant pastatus.
Pirmieji savanorių sąrašai buvo registruojami sąsiuvinyje Vilniaus Sąjūdžio būstinėje Gedimino pr.1. LRS archyvas.
Kovo 16 d. rytą viskas buvo padauginta ir kartu su „Sąjūdžio žiniomis“ išsiųsta į kitų miestų ir miestelių Sąjūdžio būstines. Šią dieną maždaug po pietų Vilniuje prasidėjo savanorių registracija. Tada užsiregistravo 17 savanorių, kovo 17 d. – 81, 18 d. – 72 savanoriai. Sąjūdžio būstinėje vienas kambarys buvo skirtas registracijai, kuriai vadovauti ir organizuoti darbą buvo paskirtas Giedrius Papinigis.
Prasidėjus savanorių registracijai spaudoje taip pat pasirodė žinučių, kuriomis buvo mėginama plačiau pakomentuoti šio sprendimo motyvus. Dienraštis „Respublika“ tuomet rašė: „Kaip pasakoja štabo organizatoriai, kurių yra 7, tokia organizacija įkurta pirmiausia vartojimo rinkai stabilizuoti. Nutarta, kad dabar Lietuvai reikia 5,5 tūkstančio savanorių. 1000 dirbs vidaus daliniuose, 1000 kalėjimuose, 3,5 tūkstančio pasienyje. Numatoma įrengti kontrolės punktus keliuose, geležinkelio ir autobusų stotyse, organizuoti kontrolės tarnybų ir uždraustų daiktų (prekių) supirkimą.“ (Ramunė Sakalauskaitė, „Lietuvos savanoriai“, Respublika, 1990 m. kovo 20 d.)
Per pirmas dvi savaites užsiregistravo 3700 savanorių. Kaip parodė netolimi balandžio įvykiai, netrukus jų labai prireikė. O po kelių mėnesių apie 30 geriausių iš jų buvo išrinkti į kuriamą Apsaugos skyrių ir jie sudarė skyriaus branduolį.
Lapas, kuriame buvo fiksuojami kiekvieną dieną užsirašiusių savanorių skaičius Lietuvoje
Kovo 19 d. savanorių registracija prasidėjo visoje Lietuvoje – net 48 vietose. Nuo kovo 15-osios registracijos nepavyko suorganizuoti Dūkšte, Elektrėnuose, Pabradėje. Pavyzdžiui Vilniuje iki 1990 m, kovo 30 d. užsiregistravo 1246 asmenys, Kaune – 665, Klaipėdos rajone – 102, Panevėžyje – 237, Alytuje – 165, Šiauliuose –249 asmenys ir t.t.
Yra išlikę keletas dokumentų, kurie susiję su registracijos pradžia: anketų paskirstymo maršrutai; G. Papinigio ataskaita apie kovo 16 d. pabaigoje anketas jau gavusius asmenis, tokia pat ataskaita kovo 17 d., ataskaita apie iki kovo 30 d. užsiregistravusius savanorius ir kt. Iki kovo 30 d. šie statistiniai duomenys dar buvo fiksuojami, bet vėliau, prasidėjus balandžio įvykiams, duomenų rinkimas nutrūko, nes galima drąsiai sakyti, „visi išėjo į frontą“. Šie, vadinamieji „balandžio įvykiai“ baigėsi tik birželį, kai premjerės Kazimiros Prunskienės iniciatyva buvo paskelbtas moratoriumas priimtiems įstatymams. Tam aš tuomet nepritariau, bet galbūt taip reikėjo, kad mūsų Nepriklausomybė išlaviruotų. Šiandien galima pasakyti tik taip: tuomet tai kuriam laikui nuslopino įtampą, vadinasi buvo teisingas žingsnis. Bet flirtas su M. Gorbačiovu ir Maskva galų gale nieko gero Lietuvai nedavė
Nesibaigiant Lietuvos ekonominei blokadai 1990 m. birželio 16 d. LR Ministrų Tarybos vardu LR MT pirmininkė Kazimira Prunskienė įteikė LR Aukščiausiajai Tarybai Nepriklausomybės Akto moratoriumo, įsigaliojusio derybų su SSRS laikotarpiu, projektą. Kai LR AT birželio 19 d. ėmė svarstyti šį Vyriausybės pasiūlytą projektą, Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje įvyko Sąjūdžio miesto tarybos sukviestas mitingas, kuriame kalbėtojai kategoriškai pasisakė prieš Kovo 11-osios Akto moratoriumą. Tačiau galiausiai birželio 29 d. 15 val. 45 min. LR AT 69 balsais už, 35 – prieš, 2 susilaikius priėmė nutarimą, kad nuo derybų su SSRS pradžios skelbia „100 dienų moratoriumą Kovo 11-osios Aktui dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo“, tai yra sustabdo iš to kylančius teisinius veiksmus. (Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988-1991 m., Arvydas Anušauskas et al; sudarė Bronislovas Genzelis ir Angonita Rupšytė; įvadinis straipsnis Vytauto Landsbergio, Kaunas, Šviesa, 2010, p.183-184.)
Tuomet, už tai, kad „savavališkai“ pradėjau savanorių registraciją, nuo V. Landsbergio ir kitų politikų gavau „velnių“, Prisimenu, kad mes barėmės ir aš eilinį kartą buvau išvadintas vos ne provokatoriumi. Aišku, dabar to niekas nenori atsiminti arba linkę atsiminti kitaip.
Iš esmės tada niekas neprieštaravo, kad savanoriai reikalingi, tik dauguma autoritetų manė, kad dar reikia palaukti, atsakingai pasiruošti ir tik po to skelbti savanorių registraciją. Akademiškai. Bet mano ir jaunimo nuomonė buvo kitokia. 1988 metų birželio 2 d. autoritetai taip pat sakė, kad reikia palaukti ir Sąjūdį kurti rudenį, kad žmones reikia dar tam paruošti. Bet ir mes nenusileidome, o rezultatas – birželio 3 d. susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Mes nelaukėme mokslinių išvadų ir palankių situacijų, o tiesiog kūrėme naują valstybę.