„Elektrėnų kronika“ 2016 -07-22, 2016-08-01, 2016-08-05

Elektrėniškių darbai nepriklausomos Lietuvos gynybai

Julija Kirkilienė

571991 metų sausio 13-osios įvykiai baigėsi sąlyginai laimingai. Palyginus su dabartiniais įvairių taikos metu vykstančių karinių atakų žuvusiųjų skaičiais, 13 žuvusiųjų nuo SSSR tankų galima pavadinti pigia laisvės išpirka. Nors nepriklausomą Lietuvą pasaulis delsė pripažinti, nors Lietuvoje sukiojosi galingoji SSSR armija, Lietuva pradėjo kurti savo krašto gynybą. Ir tame kūrime aktyviai dalyvavo Elektrėnų savanoriai.

Kurk kuopą

Nepriklausomos Lietuvos gynybines struktūras kurti 1991 metais pradėjo kovos menų sportininkai. Česlovas Jezerskis, buvęs tuometinis SSSR karininkas, savigynos Europos, Pabaltijo, SSSR čempionas, ir Arvydas Pocius, laisvųjų imtynių ir dziudo sporto meistras ir elektrėniškis, Kauno kultūros instituto auklėtinis, dziudo treneris, buvo pažįstami. Visi jie buvo pirmose Aukščiausiosios Tarybos gynimo gretose. A. Pocius 1990 m. vasario 16 d. mitingo prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos metu viešai atsisakė leitenanto laipsnio ir Sovietų kariuomenės karininko priesaikos, 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais, sovietų bandymo karine jėga perimti valdžią Lietuvoje metu, dalyvavo saugant Aukščiausiąją Tarybą. 1991 m. sausio 11 d. prisiekė Lietuvos Respublikai ir tapo eiliniu savanoriu. 1991 m. paskirtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos organizacinio skyriaus viršininku. Č. Jezerskis nuo 1990 m. gegužės mėnesio jau dirbo ne SSSR kariuomenėje, o Krašto apsaugos departamente (KAD), tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizatorių, pirmosios Lietuvos Respublikos karinės formuotės – karinio techninio sporto klubo – viršininkas. 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn. LR Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo narys. Tarp šių vyrų, pradėjusių ardyti SSSR kariuomenę ir kurti lietuviškąją, „trynėsi“, kaip pats dabar juokauja, ir Gintautas Akelis. Po Sausio įvykių jam A. Pocius ir įsakė: kurk kuopą Elektrėnuose.

Tarp Sausio 13-osios ir pučo

Elektrėnų kuopa įkurta buvo 1991 m. gegužės 4 d. ir vadinosi 179. Vėliau ji buvo pervadinta 812. Tada buvo paskirti trys apmokami etatai: G. Akelis – kuopos vadas, pavaduotojas ir kuopininkas Rimantas Rimkus, Genadijus Navickas buvo paskirtas vairuotoju, mechaniku. Vyko pirmieji susirinkimai, kur politines valandėles vesdavo aktyvūs sąjūdiečiai ir savanoriai Aleksandras Klumbys ir Viktoras Valiušis. Sąjūdžio aktyvistai turėjo daugiau žinių apie politinę padėtį. Darbas pulke tuomet buvo organizacinis: reikėjo rūpintis apranga, patalpomis, ginklais. G. Akelis iš kažkur buvo gavęs pusiau veikiantį pistoletą, R. Rimkus turėjo medžioklinį šautuvą. Vyrams trūko ginklų. Jie gavo aprangą, dabar gražiai vadinamą „landsberginėmis“, Pasaulio lietuvių žaidynėse, vykusiose 1991-ųjų vasarą, saugojo sportininkus, apgyvendintus Abromiškių profilaktoriume. G. Akelis ir pats dalyvavo tose žaidynėse už Vilniaus savanorių rinktinę bei laimėjo medalį. Žaidynėse taip pat dalyvavo elektrėniškiai dziudo sporto šakos atstovai Ramūnas Žemaitaitis, Saulius Peciukonis, Kęstas Vitkauskas. 1991 metų vasarą savanoriai turėjo ir daugiau svarbių užduočių: gesino durpyno gaisrą prie Onuškio, budėjo prie Trakų karinio komisariato ir užrašinėjo automobilių judėjimą, stebėjo OMONO būrio vado B. Makutinovičiaus tėvų namus. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti buvo septyni pasienyje budėję pareigūnai. Savanorių dalyvavimas laidotuvėse buvo tarsi raginimas apsispręsti, ar verta kovoti nelygioje kovoje. Bet į savanorių gretas vis daugiau užsirašydavo žmonių, kurių patikimumas buvo tikrinamas pažintimis ir pažįstamų informacija.

 

Pučas

1991 metais Rusijoje – pučas. 1991 metų rugpjūčio 19-osios ryte paskelbta naujiena: SSRS prezidentas nušalintas, SSRS miestuose važinėja tankai. Nors Lietuva teoriškai jau nebuvo SSRS sudėtyje, bet praktiškai – pasaulyje nepripažinta valstybė, kurios Televizijos ir radijo rūmuose vis dar šeimininkavo vadinamieji kolaborantai. Šalis nežinioje: kas bus?

G. Akelis tą rytą buvo susiruošęs su žmona Rima važiuoti atostogauti. Iš sportininko kariškiu tapęs G. Akelis suprato, kad atostogos atšaukiamos. Elektrėnų savanorių pulkui buvo paskirta užduotis: stebėti, kur iš Ruklos kareivinių judės tankai. Gal į Vilnių? Vyrai ryte susibūrė štabe, apsiginklavo, kuo turėjo, nepamiršo prisipilti butelių benzino, t.y. pasiruošti Molotovo kokteilių: jeigu tankai važiuos į Vilnių – juos padegs. Savo naivumą G. Akelis dabar prisimena šypsodamasis: „…Atrodo, buvome suaugę vyrai, o taip vaikiškai galvojome. Gal vieną tanką ir būtume uždegę, bet ir patys sidabrinio jubiliejaus nebūtume sulaukę…“. Ačiū likimui, kad tankai iš Ruklos niekur nevažiavo. Bet Elektrėnų savanoriai vieną žygdarbį atliko: autostradoje pamatė stovinčią kareivišką mašiną UAZ. Vyrai nepabijojo patikrinti, ko ši vieniša mašina, važiuojanti link Vilniaus, sustojo netoli Elektrėnų. Tik jų nusivylimui, už vairo surado ne ginkluotą kareivį, o girtą lietuvį, kuris nutarė pailsėti už vairo. Tas vairuotojas, pasirodo, UAZ-ą už degtinę pirko Rukloje, kareivinėse, ir pirkinį taip aplaistė, kad iki namų parvažiuoti nebegalėjo.
Vis dėlto, per pučą, kaip sako buvęs vienas iš Elektrėnų kuopos vadų Vytautas Uogintas, savanoriai išeidami iš namų su artimaisiais atsisveikino. Tuo metu apie savanorių būstinę rinkosi daug jaunimo, pasiruošusio kovoti už Laisvę. Bet kuopos vadas G. Akelis jų nepriėmė: „Jums dar gyvenimas prieš akis, o mes, jeigu reikės, pasirinkome savo gyvenimo tikslą“.
V. Uogintas prisimena, kaip jo garažas buvo iki lubų prikrautas butelių su benzinu, kurį vėliau ilgai pylė į savo automobilį.

Kariuomenės ginklavimas

Pučas truko trumpai – vos tris dienas. Švedijos užsienio reikalų ministerija padarė tokį pranešimą (išslaptino apie 400 p. diplomatinių pareigūnų laiškų) apie 1989–1991 m. padėtį Sovietų Sąjungoje. Pranešimo viena iš esmių: „SSRS sužlugs dėl Baltijos valstybių pasipriešinimo“. SSRS žlugo dar ir todėl, kad politika priklauso nuo karinių jėgų požiūrio į įvykius. Kaip dabar jau paslaptį atskleisti galintis G. Akelis sako, Daugirdiškėse po pučo vyko didelis Lietuvos kai kurių politikų ir SSRS karininkų balius. Tame baliuje dalyvavo ir karininkai, iš Rusijos kariuomenės perėję į Lietuvos krašto apsaugos departamentą, ir SSRS kariuomenėje likę, kurie nutarę: jie daro politiką. O Elektrėnų savanoriai toje politikoje atliko svarbius veiksmus. Jie iš Ruklos kareivinių pirko ginkluotę, transporto priemones, amuniciją ir per Elektrėnus gabeno į Vilnių. Dabar apie tai jie kalba tarsi apie kokius romantiškus atsitikimus: Gintautas Akelis ir Rimantas Rimkus savo automobiliu nuvyksta į Ruklą. R. Rimkus išvažiuoja namo, o G. Akelis už pluoštą „vagnorkių“ nuperka UAZ-ą ir naktį jį varo iš Ruklos. Važiuoja naktį be šviesų – kad niekas nepamatytų nelegalaus pirkinio. Ties Gilučiais baigiasi kuras. Elektrėnų poste tą naktį budėjęs Genadijus Navickas iki sutarto laiko nesulaukęs užduoties įvykdymo, intuityviai suprato reikalą. Pripylė kanistrą degalų, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo pasitikti „pirkinio“. Kitą naktį mašiną taip pat varė į Vilnių. Tokių pirkinių buvo ir daugiau. Kaip prisimena V. Uogintas, tremtyje gimęs partizano sūnus Aleksandras Lelešius gerai žinojo rusų psichologiją, juo rusų kariai pasitikėdavo ir dažnai net už degtinę parduodavo ginklų ar amunicijos. Karinės mašinos buvo techniškai netvarkingos. Jas Broniaus Pargaliausko pastangomis, slapčiai remontuodavo Kruonio HAE, parūpindavo atsarginių dalių, degalų, tepalų.
Elektrėnų būstinėje Lietuvos elektrinės direktoriaus Prano Noreikos supratinga pagalba buvo įrengta ginklų saugykla, kurią savanoriai saugodavo pamainomis.

Iki kariuomenės išvedimo

Savanoriai neramiais 1991 metais iškilmingai prie trispalvės davė priesaiką: „…Prisiekiu, negailėdamas jėgų ir gyvybės, ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas man paslaptis ir užkirsti kelią bet kokiems Lietuvos priešų tikslams…“. Daugumos pirmųjų Elektrėnų savanorių gyvenimas nuo 1991 metų paskirtas buvo Lietuvos gynybai ir tęsiasi iki šiol. Bet apie juos vėliau. O kol kas Elektrėnų pirmieji savanoriai mažai galvojo apie tarnystę už atlyginimą, apie karinius laipsnius ir apdovanojimus, tik dirbo, mokėsi ir laukė Rusijos kariuomenės išvedimo. Mokėsi naudotis ginklais, minuoti ir išminuoti, mokėsi išgyventi lauko sąlygomis, suradę tinkamą vietą šalia Semeliškių, pravedė ten mokymus. Ir kiekvienais metais gesino durpyno gaisrus.


Nuo pučo pabaigos iki kariuomenės išvedimo jie kiekvieną savaitę po kelis kartus rinkdavosi štabe aptarti darbus. Tuo metu vyko aktyvus savanorių mokymas, o kuopos vadas Gintautas Akelis ir jo pavaduotojas Rimantas Rimkus buvo paaukštinti: G. Akelis paskirtas Vilniaus apygardos bataliono vadu, R. Rimkus – Trakų. Elektrėnų kuopai vadovauti liko Genadijus Navickas.
O savanorių gretos augo. Atėjo daug jaunimo: vieni vedami patriotiškumo ir savo gyvenimą planuojantys sieti su karyba, kiti – norėdami išvengti privalomosios karo tarnybos. 1992 m. sausio 2 d. pradėjo dirbti Krašto apsaugos ministerija. Tais pačiais metais paskelbtas pirmasis šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Mokomasis junginys, kur paskaitas skaitė ir G. Akelis, pervadintas į motodesantinę brigadą, kuriai vėliau suteiktas „Geležinio Vilko” vardas. 1992 m. pabaigoje išaugę Lietuvos krašto apsaugos kariniai daliniai tapo Lietuvos kariuomene. Tęsiant tarpukario Lietuvos kariuomenės tradicijas daugeliui dabartinės kariuomenės batalionų suteikti tarpukario pulkų vardai ir jų simbolika, to meto pavyzdžio kovinės vėliavos, savanoriškųjų pajėgų rinktinėms suteikti partizanų apygardų pavadinimai.
Rugpjūčio 31 d. minima Laisvės diena. Šią dieną 1993 m. 23 val. 45 min. Lietuvos Respublikos sieną pervažiavo paskutinio Lietuvoje dislokuoto Rusijos kariuomenės dalinio likučiai. „Tai buvo ilgo ir sudėtingo svetimos kariuomenės išvedimo iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pabaiga“,- rašoma istorijoje. Šį įvykį elektrėniškiai savanoriai tikrai pagreitino.

Laisvė

Savanoriai, strimgalviais puldami ginti nepriklausomybę, nemąstė, kad tas saldus žodis Laisvė gali apkarsti. Kaip redakcijai sakė buvęs savanoris ir aktyvus sąjūdietis Viktoras Valiušis, savanoriška krašto apsauga Lietuvoje tapo didelė karinė ginkluotė, o nepriklausomos šalies politikoje virė aistros. 1993 m. vasario 14 d. Prezidentu žmonės išrinko ne Laisvės šauklį Vytautą Landsbergį, bet buvusį komunistą Algirdą Brazauską. 1993 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais susiskaidė Kauno savanoriai: grupė ginkluotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanorių savavališkai pasitraukė iš dislokacijos vietų į miškus. Nežinomybė, įtampa vyravo ir Elektrėnų kuopoje. Kaip savo straipsnyje rašo buvęs savanoris, istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, naujiesiems Elektrėnų kuopos vadams Genadijui Navickui, Vitalijui Toporovui, Vytautui Uogintui vadovauti naujokais papildytai savanorių kuopai buvo sunkiau. Naujokai jau nebuvo tokie idealistai, kitaip suprato karinę drausmę. Bet ir tuo metu savanoriai buvo reikalingi.
1994 m. lapkričio 6 d. Vievyje įvykdyta diversija – susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Elektrėnų kuopai buvo pasakyta pasiimti ginklus ir vykti budėti į įvykio vietą. Bet elektrėniškių pagalbos ten neprireikė: jiems atvykus, ginkluotų saugotojų buvo apstu, o saugoti nebebuvo ko. Traukinių eismas buvo sustabdytas. Savanoriai tuo laikotarpiu buvo aktyviai mokomi: dalyvaudavo šalies ir tarptautinėse pratybose.
1999 –2001 metais iki sujungimo su Vievio kuopa Elektrėnų 812 pulkui vadovavo Vytautas Uogintas. V. Uogintas prisimena pratybų organizavimą. Elektrėnų kuopai buvo paskirti rusiški rankiniai prieštankiniai ir švedų dovanoti prieštankiniai pabūklai. Švedijos pabūklų tarnyba apmokė kuopininkus ir paruošė juos instruktoriais. Tada jau kuopininkai mokydavo savo kuopos savanorius naudotis ginklais. Elektrėniškių praktinio šaudymo mokymai dažniausiai vykdavo Pabradės poligone. V. Uogintas prisimena: nors švediški ginklai buvo morališkai pasenę, bet galingi – šaudant reikėdavo naudoti ausų kamštukus ir ausines. Vienas instruktorius taip stipriai įsikišo kamštuką, kad ištraukti galėjo tik švedų kariškis.

Profesija – ginti Tėvynę

Elektrėnų kuopos savanoriai savo veiklą fiksavo nuotraukose asmeniniais fotoaparatais, bet ne visada ant nuotraukų užrašydavo net datas. Dienoraščio ar užrašų ant kalendorių užrašyti ir palikti istorijai niekas nesugalvojo, todėl 25 metų senumo įvykiai savanorių prisiminimuose išliko skirtingi. Vėliau už savo lėšas savanoriai nusipirko video kamerą, pratybas filmuodavo ir sukūrė filmą, kurį dabar, švenčių metu, peržiūri, pasidalina prisiminimais. Iš Elektrėnų savanorių kuopos išaugo ir po pasaulį pasklido vyrų, kurių profesija tapo ginti Tėvynę. 2002 metais Elektrėnų kuopą sujungus su Vievio kuopa užsibaigė Elektrėnų kuopos veikla, bet neužsibaigė elektrėniečių darbai Tėvynės gynybai. Daug elektrėniškių pasirinkę profesiją – ginti Tėvynę – garbingai dirba ir tarnauja Lietuvos kariuomenės struktūrose.

Kodėl jie?

Kodėl mes? Visi savanoriai atsako vienbalsiai: kitaip negalėjo būti. Taip reikėjo. Ir kiekvieno savanorio giminės šaknys pradėtos šeimose, kuriose, pasak Vytauto Uoginto, įaugęs patriotizmas.
Elektrėnų savanorių kuopos kuopininko V. Uoginto tėtis aštuonerius metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje tarpukariu. Negi sūnus, išsivaduojant iš okupacijos, galėjo pasielgti kitaip? Rimantas Griščenka – ukrainiečio, kalėjusio sovietiniame lageryje ir lietuvės ūkininkaitės tremtinės sūnus. Ar jis galėjo suabejoti, kas be jo galėtų Tėvynę ginti? Šiuo metu, kai rašome straipsnių ciklą apie Elektrėnų savanorių kuopą, jis Lietuvos genocido aukų muziejui kaip tik dovanojo tėvų išsaugotą, siuntiniu iš Lietuvos į tremtį gautą lagaminėlį su užrašytu adresu.
Gintautas Akelis – nepriklausomos Lietuvos pasienio policininko Jono Stanevičiaus bei mokytojos Onos anūkas. Senelis po karo pasirinko partizano kelią, vėliau jam pasisekė pasitraukti į vakarus. Močiutei teko kalėti lageryje ir nežinia, ar maldos prie iš duonos nulipdytos Marijos skulptūros, ar likimas lėmė iš mirtininkų kameros jai sugrįžti gyvai. G. Akelio žmonos Rimos tėvo brolis Vytautas Bliujus – partizanas, palaidotas Peliūnų kapinėse. O promočiutė – akloji šimtametė tremtinė iš Kietaviškių.
Jos istoriją knygoje „Tremtiniai“ aprašė Jonas Laurinavičius. „Kai Žiežmarių stribai apsupo paryčiais Bliujų sodybą, nerado joje nei Bliujienės sūnaus Prano, nei jos dukters. Tada jie suėmė šimto dvylikos metų aklą, aplinkoje jau visiškai nesiorientuojančią senutę ir nugabeno ją be jokio maisto ir drabužių į Kaišiadorių geležinkelio stotį trėmimui į Sibirą. Įkėlė ją į gyvulinį traukinio vagoną, kur jau buvo sugrūstos kelių kaimynų šeimos. Iki pat Čeliabinsko senutė meldėsi ir vis šaukė: „Pranuli, tu mano Pranuli. Kur tu, sūneli, mano? Kur tu?“ Tremtinės moterys, atitraukusios kąsnį nuo savo vaikelių burnų, maitino senutę, ją prižiūrėjo. Ir ji, ką jai paduodavo noriai čiaumodavo. Moterys šluostė jai ašaras ir ją guodė. Vienoje iš Čeliabinsko srities stotelių tremtinių traukinį pasivijo Bliujienės sūnus Pranas (R. Akelienės senelis), ją surado ir toliau jau su ja keliavo į Krasnojarsko sritį Krivliako gyvenvietę“,– straipsnyje „Apie Lietuvos skausmą, kurį jaučiame iki šiol“ atpasakojo prof. Ona Voverienė.
Savo patriotizmo šaknų neieškojo kariūnų gyvenimą pasirinkę Genadijus Navickas ir Vitalijus Toropovas. Genadijaus protėviai – sentikiai, Lietuvoje radę prieglobstį nuo represijų XVIII amžiuje. Vitalijaus tėvas – rusas. Bet jie visi suprato viena – šiuo istoriniu laikotarpiu turi būti Tėvynės gynėjų gretose.

Savanorio kelias

Vitalijus apie Elektrėnų savanorių kuopos štabą vaikštinėjo dar paauglystėje – įdomu buvo ir ieškojo savo apsisprendimo gyvenime. 1992 metais, vos sulaukus aštuoniolikos, Vitalijus davė savanorio priesaiką ir pradėjo tarnybą. Penkerius metus tarnavo be atlyginimo – kartais jiems sumokėdavo tik už Kruonio HAE ir Vilniaus tarptautinio oro uosto saugojimą.
Savanoriai tuo laiku aktyviai dalyvavo mokymuose ir Vitalijui tai patiko. Jau tada jis pasirinko gyvenimo kelią. 1997 metais buvo paskirtas Elektrėnų kuopos vadu ir už tarnybą pradėjo gauti atlyginimą. Darbo buvo daug – juk savanoriai turėjo nuolatinius darbus, užsiėmimai vykdavo vakarais arba savaitgaliais, bet nė vienas buvęs savanorių vadas neskaičiavo darbo valandų. Ir šeimoms nebuvo lengva, nes vyrai išties mažai laiko būdavo namuose.
Įdomiausi prisiminimai iš to laiko – bendri Elektrėnų, Vievio, Onuškio ir Trakų kuopų mokymai. Kuopų vadai bendravo ir sveikai konkuruodavo tarpusavyje siekiant motyvuoti savo karius ir kelti jų pasirengimą. Mokymai finansuojami būdavo mažai, todėl išradingumui vietos buvo apstu. Savanoriai ne tik maistą, palapines veždavosi savo – dažniausiai viskas, ko reikdavo užduotims įvykdyti, buvo daroma parankinėmis priemonėmis. Savanoriams atsirado galimybės vykti į savanorių mokymo centrus. Buvo organizuojami snaiperių ir kiti karinės taktikos kursai. Tai neabejotinai kėlė karių kvalifikaciją ir visi noriai dalinosi patirtimi.
Porą metų padirbėjęs kuopos vadu ir aktyviai dalyvavęs mokymuose bei mokydavęs savo kuopos karius, jaunasis kariškis buvo pastebėtas. Labai sėkmingai baigus instruktorių kursus, tuometinio mokymo centro viršininko, dabartinio Lietuvos kariuomenės generolo Gintauto Zenkevičiaus buvo pakviestas tarnauti į KASP Majoro Juozo Lukšos vadų mokymo centrą dirbti instruktoriumi. Dirbo jis Vadybos ir karo pedagogikos skyriuje, buvo aktyviai bendradarbiaujama su danų bei britų kariškiais. Vitalijus šypsosi, kad danai lietuvius išmokė taip, kad savo mokymo kursų kokybe pralenkė juos pačius. Per 24 metų bendrą savanorio ir profesinės tarnybos kario karinę tarnybą Vitalijui teko tarnauti ir Klaipėdos Dragūnų mokomajame batalione, Vilniuje – Judėjimo kontrolės centre, vėliau – Logistikos valdyboje bei Jungtiniame kariuomenės štabe.

Apie galimas kovas

Per tarnybos metus Vitalijui teko laimė dalyvauti įvairiose misijose, tris metus dirbti NATO pajėgų vadovybės štabe Briunsiume, esančiame Nyderlandų karalystėje. Puskarininkio laipsnį turintis V. Toropovas sako, kad dirbdamas NATO štabe įgijo neįkainojamos profesinės ir gyvenimiškos patirties, kuria mielai dalinasi dirbdamas Lietuvoje. Darbas tarptautinėje aplinkoje išskirtinis – reikia suprasti kultūrinius skirtumus ir mokėt prisiderinti.
Kita svarbi patirtis – karinės misijos. Vitalijui teko vykti į misijas Afganistane. Misijose Vitalijus dirbo logistikos srityje, o tai reiškia, kad nuo jo tarnybos priklauso karių gerovė ir psichologinė atmosfera. Logistika – didžiulis iššūkis, o kai ją reikia vykdyti nekasdieninėmis sąlygomis, tai reikalauja išties daug pastangų. Didžioji dalis misijos prabėgo lydint smėlio audroms, kai pavėsyje termometrų stulpelis rodydavo iki 50 laipsnių karščio bei vykstant stovyklos netiesioginiams apšaudymams ir kitokiems išpuoliams. Vitalijus prisimena, kad laikas Afganistane prabėgo greitai, nes ilsėtis nebuvo kada. Sekėsi, nes dalyvaujant misijose rimti pavojai karius aplenkdavo, sako Vitalijus.
Karinę tarnystę pasirinkęs elektrėniškis sako, jeigu Lietuvai iš tikrųjų kiltų karinis pavojus, šalyje yra daug patyrusių bei gerai išmokusių karinius mokslus specialistų, galinčių atlikti jiems pavestas užduotis, vadovauti patriotiškai nusiteikusiems ir ginti šalį pasiruošusiems žmonėms, todėl laisvė Lietuvoje prarasta galėtų būti tik nelygioje kovoje. Bet Lietuva yra NATO narė, padidinus finansavimą kariuomenei bendras kariuomenės stiprėjimas neabejotinas, todėl, ramina jis tėvynainius, nelygios kovos neturėtų būti.
Vitalijus viliasi, kad savanorių kuopa Elektrėnuose atgims kaip kad atgimė privalomoji karo tarnyba ar Šaulių sąjungos rinktinės ir tai įvyks taikos sąlygomis. Juk kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga ginti Tėvynę ir kiekvienas turi teisę rinktis tarnybą.

Įvertinimai ir pasiekimai

Pirmieji Elektrėnų savanoriai prisimena, kad ne visi iš užsirašiusiųjų į savanorius jais liko. Daug vyrų išsigando. Liko tie, kurių giminių šaknys, pasak V. Uoginto, įsikeroję. Pirmasis karininko laipsnį iš Elektrėnų savivaldybės užsitarnavo G. Akelis. Tarnauti jam teko Vilniaus, Ruklos, Kauno, Šalčininkų batalionų vadu, Juozo Raštikio puskarininkių mokykloje taktikos ir šaudybos mokyti studentus. Šiuo metu jis – karininkas atsargoje. Atsargos karininku yra buvęs Elektrėnų kuopos ir Trakų bataliono vadas Rimantas Rimkus.
Tarnybą kaip profesiją pasirinko V. Uogintas, savanoris Juozas Kaminskas, Genadijus Navickas, Vitalijus Toropovas, Mindaugas Taučikas, Vilius Kazlauskas, Ramūnas Stankevičius, Aurimas Guobis, du Broniaus Pargaliausko sūnūs Vilius ir Giedrius. Kariuomenėje tarnauja G. Navicko sūnus Aurimas, Valdo Strasevičiaus sūnus Rytis. Karininko profesiją pasirinko elektrėniškis Audrius Maleravičius.
Valstybiniais apdovanojimais – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais apdovanoti elektrėniškiai: Gintautas Akelis, Genadijus Navickas, Algis Zaloga, Rimantas Griščenka, Vytautas Uogintas, Romutis Bernatonis, Gintaras Lingevičius. bet vyrai tėvynei tarnauja ir ją ginti pasiruošę ne dėl įvertinimų ir darbo, bet dėl pareigos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.