„Elektrėnų kronika“ 2016-08-12, 2016-08-26, 2016-09-02

Vieviškių darbai nepriklausomos Lietuvos gynybai

Julija Kirkilienė

Prasmingi darbai vienija ne tik žmones, bet ir sieja praeitį su dabartimi. Rašydami apie žmones, skirtingais istoriniais laikotarpiais kovojusius už laisvą Lietuvą, vis daugiau surandame istorinės medžiagos iš skirtingų istorinių laikotarpių.

Neišgąsdinti praeities

Prieškario šaulių ir pokario partizanų likimai neišgąsdino mūsų laikų didvyrių. 1991 metais po Sausio 13-osios įvykių šalyje vėl aktyviai kūrėsi savanorių būriai. Viena pirmųjų savanorių kuopų įkurta buvo Vievyje, aktyviai Trakų batalione savanoriavo semeliškiečiai. Gyvi šių įvykių liudytojai nerašė dienoraščių, todėl laikas atmintyje ištrynė datas ir pavardes. Liko istorijai tik mėgėjiškos asmeninės nuotraukos ir kaip relikvijos saugomi dokumentai bei informacija Trakų laikraštyje „Galvė“. Vievio kuopa priklausė Trakų batalionui, o ši – Vilniaus rinktinei. Vieviečiams pasisekė, kad Trakų batalione savanoriu tarnavęs trakiškis Sakalas Gorodeckis turėjo juostinę filmavimo kamerą ir filmavo savanorių veiklą. Skaitytojus kviečiame svetainėje www.kronika.lt peržiūrėti filmuotą medžiagą apie Trakų batalionio veiklą1991–1993 metais. Ši gyva istorija atiduota saugoti ir į valstybinius archyvus. Už medžiagą ir suteiktą informaciją spaudai dėkojame buvusiam Trakų bataliono vadui, kilusiam iš Vievio seniūnijos, Romui Chodosevičiui. O savanorius, kurie nerasite straipsniuose savo pavardžių, kviečiame atsiliepti ir pasidalinti prisiminimais.

Sąjūdžio pakviesti

1991 metų Sausio įvykiai vienaip ar kitaip palietė kiekvieną žmogų. Trakų rajono, kuriam priklausė ir dabartinė Elektrėnų savivaldybės teritorija, vyrai aktyviai įsitraukė į Aukščiausiosios tarybos gynimą. Bet organizuotos veiklos administracijos nei Vievyje, nei Semeliškėse nebuvo. Kaip redakcijai sakė buvęs savanoris Albertas Amšiejus, 1991 m. sausio 17 d. oficialiai įkūrus Savanorišką krašto apsaugos tarnybą, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Trakų rajono aktyvistų ir tuometinio Trakų kuopos vado Rimo Baniuševičiaus paraginti, vyrai registravosi į Trakų savanorių kuopą. Pirmieji iš Semeliškių seniūnijos, kaip prisimena A. Amšiejus, be jo į savanorių gretas įrašyti buvo Albinas Nenortas, Albinas Jančiauskas, Pranas Jaskovikas. A. Amšiejus saugodavo Trakų karinį komisariatą ir su vieviškiu Gintu Vilkeliu keisdavosi pamainomis.
Keturi vieviškiai – Gintas Vilkelis, Juozas Gurskas, Zigmas ir Nikodemas Vaišnorai, susėdę į nuosavą Vaišnorų „Moskvičių“ ar G. Vilkelio „Žigulius“, dažniau užduočių vykdyti važiuodavo į Vilnių nei į Trakus. Tikslios datos, kada jie įstojo į Trakų kuopą, niekas neprisimena. Bet visi keturi vyrai prisimena, kad Vilniaus savanorių organizacija jiems išdavė žalius raiščius, kuriuos užsirišę jie patruliuodavo gatvėse. Savanorio priesaiką vieviškiai davė 1991 m. liepos mėn. Tai įrašyta jų dokumentuose.
Rimas Baniuševičius kuopos vado pareigas 1991 m. spalio 10 d. perdavė Romui Chodosevičiui. Jo vadovaujama kuopa veikė labai aktyviai ir Vievyje buvo suburtos net dvi savanorių kuopos, jungiančios per 60 vyrų.

Apsaugos kuopa

Pirmoji savanorių kuopa Vievyje buvo pavadinta apsaugos. Kaip prisimena atsargos kapitonas abromiškietis Vytas Šareika, ji sukurta buvo dar 1990 m. rudenį prie Krašto apsaugos departamento. Apsaugos kuopa saugojo strateginius objektus – Vievio paukštyną ir malūną bei Lentvario kilimų fabriką. Vyrams buvo išduotos juodos uniformos. Kuopos vadas buvo Antanas Aleksandravičius, kuopininkas Vaclovas Seikauskas. Apsaugos kuopoje tarnavo apie 60-70 žmonių, tarp jų Vytas Šareika, Rimvydas Pliskauskas, Algis Debesys, Kęstutis Juodis, Gediminas Aleksandravičius, Ramūnas Gumbis ir kt. 1991 m. sausio mėnesį įkūrus SKAT, Vievio apsaugos kuopa buvo prijungta prie Trakų savanorių bataliono, jiems buvo išduota jau žalia uniforma.

Ėjo treti Nepriklausomos Lietuvos metai ir šalyje vyko sunkus pereinamasis laikotarpis iš vienos santvarkos į kitą. Iš Lietuvos traukėsi rusų kariuomenė, Šalčininkų rajone aktyviai veikė jėgos, nusiteikusios prieš Lietuvos nepriklausomybę, rajono taryba skelbė nepripažįstanti nepriklausomos Lietuvos ir žadėjo vadovautis tik TSRS ir LTSR konstitucijomis, tuometiniai sovietiniai šio rajono vadai skelbė autonomiją ar net visišką atsiskyrimą nuo Lietuvos ir prisijungimą prie sovietinės Gudijos.

Naujos kuopos įkūrimas

Kaip rašoma 1992 m. kovo 5 d. Šalčininkų krašto laikraštyje „Šalčia“, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vado 1992 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 8-14 įkurtas pirmasis batalionas, į kurio veikimo zoną įeina Trakų ir Šalčininkų rajonai. Bataliono vadu paskirtas jaunesnysis leitenantas R. Chodosevičius. O jau kovo 28 d. tas pats laikraštis rašė: „…Savanoriškos krašto apsaugos tarybos Vilniaus rinktinė organizuoja susitikimą su Šalčininkų rajono gyventojais. Susitikime dalyvaus pirmojo bataliono vadas jaunesnysis leitenantas Romas Chodosevičius bei kiti Vilniaus rinktinės vadovai. Jeigu jūs turite 16 ir daugiau metų (nepriklausomai nuo tautybės ir lyties) ir norite susipažinti su SKAT struktūra, uždaviniais bei prisidėti prie Šalčininkų kuopos kūrimo, atvykite š.m. balandžio 3 d. 18 val. į rajono savivaldybės salę…“.
Savanorių kuopą Šalčininkuose su R. Chodosevičiumi kūrė Vievio kuopos vadas Antanas Aleksandravičius, Lentvario kuopos vadas Valdas Jurkevičius. Kaip prisimena R. Chodosevičius, savanorių kuopos kūrimui labai priešinosi tuometiniai rajono vadovai, bet kuopa įkurta buvo. Pirmuoju Šalčininkų kuopos vadu paskirtas Alvydas Levaškevičius. Kuopos įkūrimui padėjo Vievio ir Trakų savanorių mokėjimas susikalbėti lenkų kalba. Kaip prisimena R. Chodosevičius, kuopą sudaryti turėjo ne mažiau kaip 60 narių, t. y. į pirmąją kuopą Šalčininkuose užsiregistravo ne mažiau kaip 60 žmonių, kurie pasak R. Chodosevičiaus, turėjo pristatyti sveikatos pažymėjimus, jiems buvo skirtas 3 mėnesių pereinamasis laikotarpis, sudarytos sutartis, duota priesaika. Tam, kad gautų patalpas, savanoriams teko praeiti kryžiaus kelius, bet savanoriai Šalčininkuose veikė. Jokia autonomija Šalčininkuose įkurta nebuvo ir prie to prisidėjo vieviškiai. 

1993 metai

Vieviškiai savanoriai didžiuojasi mėlynais kryžiaus ženkliukais su įrašu „Savanoriui, saugojusiam popiežių“. 1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis, vos mėnesiui praėjus nuo rusų kariuomenės išvedimo, Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Nors popiežius atsivežė savo apsaugą, bet kaip prisimena savanoris Juozas Gurskas, Vievio savanoriai taip pat turėjo užduotis. Savanoriai budėjo Vilniaus gatvėse, nors ne visi popiežių ir matė, bet suprato, kad kiekvienas iš jų atsakingas už Šventojo Tėvo saugumą ir galimas provokacijas.
1993 metais savanoriai ne tik popiežių saugojo. Jiems teko perimti Trakų karinį komisariatą, Lentvario (Račkūnų) karinius raketinius ir geležinkeliečių dalinius. Savanoriai prisimena, kaip vienoje dalyje patalpų šeimininkavo rusų kareiviai, kitoje – Lietuvos savanoriai. Trakų batalionui teko saugoti Vilniaus oro uostą. Bet tais pačiais metais įvyko ir skaudi reorganizacija, ir Pakaunės maištas, ir tilto per Bražuolę sprogdinimas, palikę savanoriams daug nuoskaudų.

Reorganizacija

Trakų bataliono vadas R. Chodosevičius taip pat gavo SKAT štabo viršininko pulkininko Jono Gečo raštą apie Krašto apsaugos struktūros ir etatų reorganizaciją ir galimybę jį atleisti iš pareigų. Ta reorganizacija, sujungusi karines komendantūras ir SKAT rinktines, kurioms vadovauti liko komendantai, pavadinti batalionų vadais. Ginklai iš kuopų buvo surinkti.
Ta pertvarka skaudžiai atsiliepė savanoriams: daugelis jų sugrįžo į civilinį gyvenimą ir iki šiol nešiojasi nuoskaudą, kad jų savanoriška tarnyba, nesigailint nei savo laiko, nei lėšų, rizikuojant gyvybe, neįskaityta net į darbo stažą. R. Chodosevičiaus pastangomis įkurtas Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Trakų skyrius, kurio tikslas – vienyti buvusius savanorius, įamžinti savanorystės prasmę, įprasminti nepriklausomybės gynėjo statusą. Daugelio savanorių likimai susiklostė įvairiai, daugeliui reikia ne tik įvertinimo, reikia gal ir materialinės pagalbos. Kol kas, sako R. Chodosevičius, iniciatyvinei grupei reikia susivienyti, susiskaičiuoti, kiek likusių…

Savanorių žemė

Savanorystė Lietuvoje savo metus skaičiuoja nuo 1918 metų. Pirmosios besikuriančios Lietuvos kariuomenės pagrindą sudarė savanoriai. Kaip rašoma 1995 m. sausio 12 d. laikraštyje „Savanoris“, prieškaryje savanoriai būrėsi į Šaulių sąjungą. Sovietams okupavus mūsų šalį, visi Lietuvos partizanai buvo savanoriai. Ir pagaliau, po Kovo 11-osios savanoriai sukūrė krašto apsaugos struktūras, vėliau performuotas į Lietuvos kariuomenę. „…Todėl visiškai pagrįstai galime tvirtinti, kad Lietuva yra savanorių žemė“. („Savanoris“,1995 m. sausio 12 d. Nr. 1-2)

Vienas pirmųjų Lietuvos savanorių – Bronius Cibulskas, pasirodo, gyveno Vievyje. Kaip 1995 m. kovo 23 d. laikraštyje „Savanoris“ rašė vyr. ltn. Gintautas Akelis, 100 metų sulaukusį savanorį, pažymint Lietuvos nepriklausomybės 5-ąsias metines, Vievio vidurinės mokyklos salėje sveikino SKAT Vilniaus rinktinės Vievio kuopos vadas vrš. Aleksas Arlauskas, perskaitęs SKAT Vilniaus rinktinės vado vyr. ltn. Gintauto Zenkevičiaus įsakymą, kuris skelbė, kad B. Cibulskas apdovanotas savanorio ženklu ir įrašytas į kuopos rėmėjų sąrašą. Kaip prisimena savanoris Juozas Gurskas, šimtamečiui įteikęs apdovanojimą, B. Cibulskas labai susigraudino ir pasijuto įvertintas.
„B. Cibulskas gimė 1885 metais. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, B.Cibulskas kartu su dviem broliais įstojo į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo joje ketverius metus. 1919 m. vasarą prie Kaišiadorių dalyvavo apsupant ir nuginkluojant stambią lenkų kariuomenės grupuotę. Kovėsi su lenkais prie Trakų, Širvintų, Čiobiškio“,- rašoma laikraštyje „Savanoris“1995 m. kovo 23 d. Nr. 6(111).
Savanoriu Lietuvos kariuomenėje tarnavo ir J. Gursko tėvas Mikas Gurskas. 1940 metais jis dalyvavo rusams Vilnių perduodant Lietuvai. Tik vėliau, rusams okupavus Lietuvą, M. Gurskui teko slapstytis nuo Vilniaus perdavėjų. Savo giminės kovotojų medį susirado ir saugo buvęs Trakų bataliono vadas Romas Chodosevičius. Jo senelis Vladas Pliopa buvo šaulys, net priesaiką jis surado valstybiniuose archyvuose. Šaulė buvo ir senelė Rozalija Pliopienė, bet įrašų apie tai nėra likę. O. R. Chodosevičiaus prosenelis buvo Rusijos carinės armijos ulonas, dalyvavo kare su japonais. Žinias ir nuotrauką apie tai R. Chodosevičiui perdavė Jadvyga Nenartavičienė, bet prosenelio pavardė atminimuose neišsaugota.

Nauja pradžia

1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, pamažu, įvertinant, kad Nepriklausomybės dar niekas nepripažįsta, kad šalyje aktyviai veikia Sovietinė kariuomenė, buvo kuriama Krašto apsaugos tarnyba. 1990 m. įsteigta Krašto apsaugos departamento Apsaugos tarnyba. Į šią tarnybą aktyviai registravosi vieviečiai, buvo sudaryta apsaugos kuopa, saugojusi svarbius strateginius objektus.
Kaip prisimena dimisijos pulkininkas Jonas Algimantas Paužolis, 1990 m. rugsėjo 10 d., Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą nr.219 „Dėl papildomų, laikinų priemonių Lietuvos sienai apsaugoti“ ir įpareigojo Krašto apsaugos departamentą (KAD) šį nutarimą vykdyti. KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius savo įsakymu sudarė darbo grupę. Darbo grupės vadovu buvo paskirtas KAD pirmo skyriaus viršininkas Jonas Algimantas Paužolis. Jis prisimena, kad darbo grupėje dirbo tikri patriotai, drąsūs, nepalūžtantys darbuotojai, pagrindinė KAD atrama zonose ir rajonuose. (kam.lt. „Dimisijos pulkininkas Jonas Algimantas Paužolis 2011 m. balandžio 30 diena, Kaunas, Lietuvos kariuomenės Kauno karininkų ramovė“). Pirmajame šimtuke į šią tarnybą užsirašė ir vieviškis Povilas Žilinskas, iki tol dirbęs Vidaus reikalų sistemoje (milicijoje).

Atrinktieji

P. Žilinskas prisimena, kaip į Krašto apsaugos departamentą atėjo gavęs reikalingas rekomendacijas. Pirmenybė buvo teikiama geros sveikatos, tarnavusiems sovietinės kariuomenės pasienio, desantiniuose daliniuose, žvalgyboje, neteistiems, lankantiems kovinių sporto šakų treniruotes, su aukštuoju išsilavinimu, geros savitvardos, mandagiems asmenims. Reikėdavo Sąjūdžio ar vietos klebono rekomendacijos. Povilas sakė tikėjęsis tarnauti pasienyje. Sovietinėje kariuomenėje jis buvo tarnavęs priešlėktuvinėje gynyboje, turėjo majoro laipsnį ir manė tinkantis saugoti jaunosios Lietuvos respublikos dar nesuformuotas sienas. Dabartinis kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas 1990 m. dirbo KAD II skyriaus inspektoriumi. Jis nuvedė Povilą pas KAD generalinį direktorių Audrių Butkevičių. Šis P. Žilinską paskyrė dirbti ne į pasienį, o į Trakus – Trakų zonos komendantūros instruktoriumi. Jis atliko pagrindinį darbą atrenkant savanorius pasienio apsaugos formuotėms. Mandatinė komisija laiku suspėjo įvykdyti Vyriausybės užduotį. 1990 m. lapkričio 19 d. KAD Generalinio direktoriaus įsakymu prasidėjo tarnyba visuose 64 pasienio kontrolės punktuose. Tarp jų – nemažai žmonių iš Trakų rajono, kuriuos rekomendavo P. Žilinskas.

Darbas – nuo sugebėjimų

Povilas sako, kad paskirtas dirbti į Trakus nelabai suprato, ką reikės daryti – jokių instrukcijų nebuvo. A. Butkevičius tik pasakė, kad jo darbo sėkmė priklausys nuo jo sugebėjimų.
Atvažiavo majoras P. Žilinskas į Trakus, užėjo pas Trakų rajono valdytoją Algirdą Sadkauską, parodė naują pažymėjimą su KAD antspaudu ir sako: reikia patalpų. „Klausimas geras, ką nors darysime“,-   žiūrėdamas nustebusiomis akimis į naująjį rajono pareigūną, A. Sadkauskas spaudė kažkokį mygtuką. Tuo mygtuku į savo kabinetą A. Sadkauskas išsikvietė Mokesčių inspekcijos viršininką Jurgį Gurauską. Šis pažadėjo skirti savo sekretorės kabinetą. Kitą dieną Povilas gavo raktą nuo naujojo kabineto, kuriame buvo baldai ir telefonas. Šiame kabinete jis pradėjo registruoti savanorius į pasienio tarnybą, į Vilnių juos veždavo savo „žiguliuku“, su rekomendacijomis pristatydavo į KAD. Nei ginklo, nei uniformos Povilas dar neturėjo. O šalia rajono vykdomojo komiteto aktyviai į sovietinę kariuomenę lietuvaičius rinko karinis komisariatas.
Prasidėjo neramūs 1991 metai. Sausio mėnesį komendantūros instruktorius organizavo pavežiojimą į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos. Sausio 12 d. – Povilo gimtadienis. Vilniaus zonos komendantas Trakų instruktorių išleido namo. Bet neilgam. Pusiaunaktį Povilas su savo „žiguliuku“ jau suko prie Aukščiausiosios Tarybos.
Po sausio įvykių P. Žilinskui buvo skubiai pavesta surasti vadovą Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Trakų kuopai. Tiesa, kuopos dar nebuvo. P. Žilinskas sako ilgai įkalbinėjęs Rimą Beniuševičių imtis atsakingos užduoties – rinkti Trakų rajono savanorius. Kuopa buvo surinkta, bet Savanoriška krašto apsaugos tarnyba Krašto apsaugos departamentui dar nepriklausė. Tarnybos dirbo skirtingus darbus: savanoriai mokėsi kovinio parengimo, komendantūra jau registravo jaunuolius į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. R. Beniuševičius po pučo perėjo tarnauti į pasienio kariuomenę. Trakų kuopai vadovauti pradėjo Romas Chodosevičius, kuris iš kuopos sukūrė Trakų batalioną.

Trakų vyrai

Antras išbandymas jau ne instruktoriui, o komendantui p. Žilinskui – rugpjūčio pučas. Vyrams, pasirinkusiems Krašto apsaugos tarnybos kelią, grįžti nebuvo kur. Nei bėgti, nei slėptis. Rugpjūčio 19-21 dienomis per Maskvos pučą Povilas užduotis vykdė Vilniuje. Po pučo komendantas vėl grįžo į Trakus ir dabar jau drąsiau ėmė veikti.
1991 m. lapkričio 22 d. laikraštis „Galvė“ straipsnyje „Šaunūs Trakų vyrai“ rašė: Tvirti Trakų pilies mūrai, o vyrai dar tvirtesni – yra toks senas liaudies pasakymas. <…> Į žaliabromį Vilnių pasiuntėme būsimus krašto apsaugos karius,- pasakoja Trakų rajono komendantas Povilas Žilinskas.- Jų elgesiu esame patenkinti. Atvyko laiku, kiti netgi savanoriais, dar šaukimų negavę, atvažiavo kartu su draugais. Keletą vaikinų gydytojai nuo tarnybos atleido. Neverta labai nusiminti, jeigu sveikata neleidžia… Visi, žinoma, nori tarnauti įdomiose tarnybose, bet karinė drausmė yra karinė drausmė. Tarnausi, brolau, kur paskirs. Svarbiausia, grįši gyvas, sveikas ir dar stipresnis nei buvai. Trakų žemės žmonės – mamos ir tėčiai – galite savo sūnumis didžiuotis ne mažiau, kaip Vytautas savo kariais didžiavosi.“. („Galvė“, 1991 m. lapkričio 22 d., nr. 111(6177).

Išsilaisvinimas

Prisimena P. Žilinskas, kaip kartu su A. Sadkausku po pučo nusprendė į savo kabinetą pasikviesti Karinio komisariato vadą Aleksandr Kondratiuk. Atėjo šis apsiginklavęs iki dantų, o Povilas jam ir sako: „Gal jau galite atlaisvinti komendantūros patalpas?“. Aleksandras draugiškai kalbėjęs: „Ką jūs, vyrai, be įsakymo negaliu…“. O KGB patalpas vyrai atlaisvino paprasčiau. Ten sėdėjo Mykolo Burokevičiaus vadovaujamos Komunistų partijos narys Nikolaj Genzūr. „Neišeisu iš čia, – sakė.- Jei išvarysite – nusišausiu“. Policija jo išvesti neišdrįso, bet savanoris, sportininkas Romanas Kareiva paėmęs jo rankas, sukryžiavo už nugaros, pakėlė nuo kėdės ir išvedė per duris. Nenusižudė buvęs sovietų pareigūnas. Pasak P. Žilinsko, visi buvę sovietų pareigūnai išsipirko butus, vieni liko čia gyventi, kiti butus pardavė ir išvažiavo gyventi kitur. Trakų komendantūrai teko atsisveikinti ir su rajone dislokuota rusų kariuomene. P. Žilinskas prisimena radęs Trakų karinėje komendantūroje sąrašus, kas sėkmingo pučo atveju turėjo imtis atsakingų pareigų rajono valdyme.

Reorganizacijos

1991 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Audrių Butkevičių paskyrė krašto apsaugos ministru. Paskyrus krašto apsaugos ministrą, 1991 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 435 Krašto apsaugos departamentas, kaip įvykdęs užduotį, buvo likviduotas. Pirmoji Krašto apsaugos ministerijos struktūra patvirtinta tik 1992 m. vasario 3 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. 49. Toje struktūroje sujungta buvo Savanoriška krašto apsauga ir Krašto apsaugos departamentas. Trakų bataliono vadu liko ne R. Chodosevičius, o Povilas Žilinskas. Dirbo jis iki 2001 metų, vėliau išėjo į atsargą. P. Žilinskas redakcijai atsakė ir dėl savanorių nuoskaudų. Į darbo stažą tarnyba neįskaityta tiems, kas nebuvo sudarę darbo sutarčių. Kadangi savanoriams neteko dalyvauti kariniuose veiksmuose, tai ir rentos jiems skirtos nebuvo, o apdovanojimų, padėkų ir įvertinimų savanoriams skiriama nemažai. Žinoma, padėkų ir įvertinimų visada galėtų būti daugiau. Savanoriai, grįžę į civilinį gyvenimą, yra atsargoje ir, iškilus pavojui, pamiršę netobulą šalies valdymą, tikriausiai, vėl visi vieningai būtų pasiruošę kovoti už laisvę.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.