Vilniaus universiteto naujienų portalas 2007-06-19

Istorijos akimirka: Jie buvo kariai savanoriai…

Dr. Vytautas Račkauskas, VU GMF mokslo darbuotojas
VU savanoris

Vilniaus universiteto bendruomenei, ypač studentijai, norisi papasakoti, o kai kam priminti jau beveik 15 metų užmarštin nugrimzdusią garbingą Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Vilniaus rinktinės VU studentų karių savanorių būrio (1991–1993 m.) istoriją. Kariškių bendruomenėje šio dalinio istorija žinoma, tačiau dabartiniai VU studentai apie šį dalinį praktiškai nežino nieko. Ši „nežinia“ ir skatina papasakoti: kaip buvo sudarytas šis dalinys, ką nuveikė, kokie jame tarnavo žmonės, derinę savyje dvi priešybes – laisvę ir pareigą, studentą ir karį.

Studentai užsirišo žaliuosius raiščius

VU karių savanorių būrys neatsirado tuščioje vietoje, jo branduolys pradėjo formuotis jau 1988 m., Lietuvoje papūtus „permainų vėjams“. Vilniuje, VU studentų „barakuose“, ypač M. K. Čiurlionio gatvėje, plazdėjo tautinės trispalvės, žygiuose po Lietuvą drąsiai giedotas nacionalinis himnas, aktyviai dalyvauta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio struktūrose.
1989–1990 m. – „Žaliaraiščių laikotarpis“. Žaliaraiščių štabe aktyviai veikusiems A. Kubiliui, A. Rupšytei ir kitiems prašant, „būsimasis VU būrio branduolys“ sutelkdavo studentus, išdalindavo raiščius ir nurodydavo užduotis. Įvairių kursų studentai bei dėstytojai, kaip Sąjūdžio žaliaraiščiai, budėjo daugelyje Sąjūdžio organizuotų renginių, aktyviai prisidėjo 1990 m. demontuojant paminklą Leninui ir Kapsukui Vilniuje, Saulėtekio al. prie VU fakultetų.
Keletas būsimųjų SKAT VU būrio karių savanorių Sąjūdžio pakviesti jau 1990 m. pavasarį buvo užregistravę kaip Krašto apsaugos savanoriai (Simas Baskas, Rolandas Tučas). Po 1990 m. kovo mėn. 11 d., atkūrus Nepriklausomybę, kai kuriems studentams kaip žaliaraiščiams, Šaulių sąjungos nariams, ar šiaip savanoriškai pasisiūlius teko saugoti strateginius objektus: Spaudos rūmus ir kt. (Vidmantas Daugirdas, R. Tučas ir kt.).
Per 1991 m. sausio įvykius daugelis VU studentų ir dėstytojų, iš kurių nemaža dalis buvo tie patys „žaliaraiščiai“, aktyviai dalyvavo neginkluotoje pasipriešinimo kovoje saugant svarbius valstybinius objektus: Radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir kt. Kovos „ginklai“ buvo armonika, dainos ir šokiai, optimizmą palaikė geraširdžių žmonių atnešti sumuštiniai ir kava. Pvz., naktį iš sausio 11 į 12 d., 4–5 val. ryto, Radijo ir televizijos pastatą praktiškai liko saugoti tik apie 10 VU studentų. Jie garsiai dainavo, šoko, kad sudaryti įspūdį, jog „sargybinių yra daug“, nors miego labai norėjosi. O aktyviai sudalyvavę 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose (budėjimai, kraujo donorystė sužeistiesiems, barikadų statymas ir kt.) studentai, ypač iš VU GMF, entuziastingai suskubo vasario mėnesį jungtis į besiformuojantį SKAT VU būrį.

Saugomuose objektuose tykojo pavojai

1991 m. vasario pabaigoje SKAT VU studentų būrys buvo faktiškai suformuotas. Pasak liudininkų, būrio steigiamasis susirinkimas įvyko vasario 26 d. studentų bendrabutyje M. K. Čiurlionio g. 27, dalyvavo apie 15–20 studentų (tuo metu pradėtos pildyti stojimo į savanorius anketos). R. Tučas, IV k. studentas geografas, tapo būrio vadu (1991 m. kovas – 1992 m. gegužė), Vytautas Račkauskas, III k. studentas geologas, – vado pavaduotoju (1991 m. kovas – 1993 m. sausis).
1991 m. kovo 11 d. įvyko iškilminga SKAT rikiuotė prie LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų, skirta LR Nepriklausomybės atkūrimo metinėms pažymėti. Iš SKAT VU būrio savanorių rikiuotėje dalyvavo ir priesaiką davė du uniformas gavę (tuomet tai buvo būtina sąlyga) kariai savanoriai: R. Tučas ir Arūnas Grušeckas.
1991 m. kovo mėn. 17 d. Maskvos neteisėtai organizuotą referendumą „dėl SSSR išsaugojimo“ prižiūrėjo visi SKAT padaliniai. VU būriui buvo priskirti du objektai: pastatas Sierakausko g. 24/8 (dabartinė Vokietijos ambasada) ir pastatas priešais Čiurlionio troleibusų stotelę (Švitrigailos g). Šiuos objektus prižiūrėjo apie 10 studentų ir keli Gediminaičių organizacijos nariai. SKAT VU būrio užduotis buvo skaičiuoti atvykstančius rinkėjus, kad palyginti su sovietinių struktūrų pateiktais duomenimis, ir fiksuoti galimus incidentus. Atliekant šią užduotį neišvengta ir incidento: Profsąjungų rūmų takeliais vaikštinėjantys „stebėtojai“ buvo omonininkų pastebėti ir užpulti. Vienam talkininkavusiam Gediminaičių jaunimo organizacijos nariui pavyko pasprukti, o karys savanoris R. Tučas ir Gediminaičių organizacijos narys Vitalis Zdanavičius buvo sulaikyti ir sumušti, bet, iškrausčius kišenes ir bandžius nesėkmingai kvosti, paleisti. SKAT Vilniaus rinktinės vado Romualdo Katino nurodymu R. Tučas kreipėsi į Raudonojo kryžiaus ligoninę dėl sužalojimų ir šio įvykio pagrindu iškėlė OMON savivaliautojams baudžiamąją bylą. Vėliau, byla beviltiškai strigo ir buvo nutraukta.
1991 m. kovo mėn. 17–30 d. saugoti LR Aukščiausiosios Tarybos rūmai. SKAT Vilniaus rinktinės vado įsakymu VU būriui buvo paskirtas vienas iš keturių Vilniaus rinktinei patikėtų AT rūmų apsaugos postų dešiniajame AT rūmų fligelyje (posto viršininkas – R. Tučas). Budint dauguma VU būrio karių savanorių turėjo duoti iškilmingą kario savanorio priesaiką „ginti Tėvynę“. Kovo 21 d. Vilniuje, Pylimo gatvėje, apie 18.30 val. OMON kariškiai apšaudė iš Šalčininkų muitinės autobusu grįžtančius septynis Krašto apsaugos departamento darbuotojus, iš jų tris sužeidė. AT rūmuose buvo paskelbta ypatingoji padėtis, priesaikos davimas budėjimo metu atšauktas: nuo slegiančios įtampos ir nežinios net oras atrodė „įkaitęs“. 40 karių būrys, į kurio sudėtį pateko VU studentai savanoriai, turėjo tik 5 karabinus ir 2 „Molotovo kokteilius“.

Dauguma būrio narių – gamtininkai

Iš pradžių VU būrys buvo tiesiogiai pavaldus SKAT Vilniaus rinktinei (vadas R. Katinas). Po 1991 m. rugpjūčio pučo SKAT VU būrys buvo įjungtas į Vilniaus m. Naujamiesčio kuopos sudėtį (vadas Česlovas Germanavičius). SKAT VU būrys 1991 m. vasario–kovo mėn. buvo suformuotas daugiausia iš VU GMF bendrabučiuose gyvenusių studentų (biologai, geografai, geologai). Studentai geologai sudarė didžiąją dalį būrio (apie 60 proc.). Tiesa, būrio sąrašuose buvo pora studentų medikų, vienas Istorijos fakulteto studentas ir pora ne studentų. 1991 m. balandžio pradžioje jame buvo apie 35 žmones. 1991 m. pavasarį, sparčiai augant būriui, buvo kilusi idėja aktyviau įjungti kitų fakultetų studentus ir suformuoti SKAT VU kuopą. Tačiau 1991 m. pavasarį idėja žlugo, nes kituose VU fakultetuose didesnio studentų ir dėstytojų bei vadovybės palaikymo nesulaukta, o per vasarą ir rudenį būrys tik mažėjo. Paradoksalu, bet po 1991 m. rugpjūčio pučo sparčiai augant SKAT gretoms, SKAT VU būrys mažėjo, kol jame liko tik keliolika pačių aktyviausių studentų savanorių, kurie pajėgė derinti studijas su dalyvavimu SKAT veikloje bei manė, kad grėsmė dar nedingusi (okupacinė kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje). Nuo 1991 m. rugsėjo daliai studentų grįžus iš praktikų, jau mažesnis būrys būdamas vėl suaktyvina veiklą, priima iškilmingą priesaiką Vilniaus arkikatedroje 1991 m. spalio 27 d.

Už strateginių objektų saugojimą studentai užsidirbdavo

1991–1992 m. žiemą atsakingas išbandymas – Lietuvos strateginių energetinių objektų apsauga. SKAT Naujamiesčio kuopos VU būriui buvo paskirta saugoti Vilkpėdės naftos bazę, esančią Gerosios Vilties gatvėje (šiuo metu bazės nebėra, per jos teritoriją tiesiamas Vilniaus m. pietinis aplinkkelis). Saugant šį objektą, pagaliau dauguma būrio karių gavo uniformas. Ši „misija“ labai pristabdė VU būrio „mažėjimą“, nes atsirado pragmatinis motyvas: už strateginio objekto apsaugą studentai užsidirbo šiek tiek pinigų. Kad išorinė naftos bazės apsauga nuo diversijų buvo patikima kiek tai įmanoma (pamaina 6 kariai, ginkluotė: 2 karabinai, 2 pistoletai „Makarov“, revolveris „Nagan“, guminė policininko lazda ir dujų balionėlis), liudija kai kurie įvykiai. Pamainos narys V. Račkauskas kelis kartus buvo išleistas į VU GMF bendrabučius Čiurlionio gatvėje „sužvejoti pamainai maisto“ ir grįžęs du kartus bandė patikrinti, neperspėjęs budinčios karių savanorių pamainos, „išorinį perimetrą“ priešingose naftos bazės vietose (iš gatvės ir dykvietės pusių). Abiem atvejais už sienos pasigirsdavo „Stok“, „Šausiu“ ir sužvangėdavo ginklo spynos užraktas. Po šių įvykių būryje buvo nutarta „daugiau laimės nebandyti“ ir apsaugos žiedą kirsti tik pro pagrindinius vartus.
Faktiškai tai buvo SKAT VU GMF studentų būrys, kurį aktyviai šefavo VU GMF dėstytojai, Atgimimo laikų sąjūdiečiai ir kariai savanoriai Petras Musteikis, Algimantas Švegžda, Ramutis Bonifacas Mikšys, Antanas Brazauskas ir kiti.

SKAT VU būrys išformuojamas

Studentams kariams savanoriams baigiant studijas ir paliekant bendrabučius, būrys palaipsniui savaime išsiformavo. 1992 m. gegužės mėn. VU būrį palikus R. Tučui, vadu paskiriamas III k. studentas geologas Sergejus Jeriomenko (1992 m. birželis – 1993 m. sausis). 1993 m. sausio pradžioje iš VU būrio likučių (10–15 savanorių, vidinė pavaldumo struktūra dar egzistuoja) didesnė dalis karių savanorių, norėdami aktyviau dalyvauti karinėje veikloje, gauti karinių žinių (ginkluotės panaudojimo įgūdžiai, savigynos treniruotės) bei užsidirbti pinigų paduoda prašymus pereiti į tuo metu vieną iš geriausiai paruoštų karinių dalinių SKAT struktūroje – SKAT Vilniaus rinktinės Štabo kuopą (vadas j. ltn. R. Karlas), kuri tuo metu saugojo įvairius strateginius ir komercinius objektus. 1993 m. sausio 6 d. šie studentai savanoriai buvo paskirti į minėtą kuopą šauliais. Likusi mažesnioji VU būrio dalis per porą mėnesių buvo inkorporuota į vieną iš Naujamiesčio kuopos būrių pagal teritorinės gynybos suskirstymo principą. 1993 m. kovą „pagal popierius“ SKAT VU būrio nebeliko.

VU – ne tik mokslo šventovė, bet ir patriotų kalvė

Perėję į Štabo kuopą, buvę VU būrio kariai savanoriai joje tarnavo nuo pusės iki beveik dvejų metų, kol baigdavo studijas ir pradėdavo gyventi civilinį gyvenimą. Kai kas grįžo į teritorinio pavaldumo KASP struktūras, pvz., V. Račkauskas 822(831) kuopoje tarnavo iki 2003 m. VU būrio savanoris Simas Baskas, tapo etatiniu kariūnu (1992–2003 m.) ir į atsargą išėjo turėdamas kapitono laipsnį.
Iš aktyviausių SKAT VU būrio karių savanorių norėtųsi paminėti šiuos žmones: R. Tučą, S. Jeriomenko, V. Račkauską, Vidą Mikulėną, Žydrūną Dėną, A. Grušecką, Rolandą Kačinską, Giedrių Gervį, Rolaną Širmonaitį, Dainių Zemlevičių, Artūrą Ladinskį ir kt. Epizodiškai SKAT VU būrio veikloje dalyvavo V. Daugirdas, Arūnas Dirgėla, S. Baskas, Vitoldas Tučas, Saulius Šukaitis ir kt.
Šiuo metu buvę VU būrio savanoriai, sulaukę nuo 35 iki 40 metų, ir toliau lieka savo šalies patriotais, gyvena Lietuvoje, neretai užima solidžias pareigas, nemažai jų dirba mokslinį, pedagoginį darbą, yra valstybės valdininkai, tarnautojai ir verslininkai.
Trumpas SKAT VU būrio egzistavimas vykstant sudėtingam Nepriklausomos Lietuvos ir jos kariuomenės atkūrimui buvo pagrindinė priežastis, kodėl šio būrio istorija buvo „užmiršta“, bet šis karinis padalinys aktyviai dalyvavo daugelyje karinių operacijų ir atsakingai įvykdė visas pavestas užduotis. Manau, kad VU studentų karių savanorių būrio istorija garbingai papildė VU istoriją, dar kartą įrodydama, kad Vilniaus universitetas – ne tik Lietuvos mokslo šventovė, bet ir jaunų, patriotiškų žmonių kalvė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.