Karys“ 2011 m. Nr.5-6

Lietuvos partizanų taktikos ypatumai

Mjr. Albertas Daugirdas
LKA Vado ugdymo sekcijos viršininkas,
kariuomenės kūrėjas savanoris

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Lietuvos karinėje doktrinoje, patvirtintoje 2010 m., rašoma, kad ,,Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu ir kitais būdais. Kariuomenė, kaip organizuotai valdoma karinė jėga, panaudojama karinei gynybai ir partizaniniams veiksmams organizuoti. Todėl kariuomenė turi būti parengta greitai reaguoti ir būti pergrupuota, gerai tarpusavio sąveikai, sąveikai su NATO sąjungininkų pajėgomis, taip pat organizuotam pasipriešinimui išsklaidytais kariniais vienetais“. Šių metų pavasarį aukšto rango kariniai pareigūnai patvirtino, kad krizės atveju NATO pajėgos, jeigu visos – politinės ir kitos – aplinkybės klostytųsi palankiai, mums į pagalbą pradėtų atvykti po dviejų savaičių. Noromis nenoromis mintys peršoka į tik prieš kelerius metus įvykusį Rusijos ir Gruzijos karą, kurio metu per šešetą parų Gruzija patyrė ,,šachą“ ir buvo per keletą ėjimų nuo ,,mato“. Tai nutiko šaliai, kuri turėjo ne tik lengvuosius pėstininkus, bet ir sunkiąją kovinę techniką, įskaitant tankus, taip pat palankų gynybai reljefą… Taigi net be sudėtingos analizės tenka pripažinti, kad maža valstybė prieš akivaizdžiai galingesnį priešą iš karto bus priversta taikyti ir nekonvencinio karo metodus. Beveik niekas tuo neabejoja, bet jau praėjo dvidešimt metų, kai mes tam nesiruošiame! Nei Pilietinės gynybos centre, nei naujai įkurtame Sausumos pajėgų Mokymo centre neužsimenama, kad tarp 54 planuojamų kursų bus ir nekonvencinio karo kursas. Kad ir kaip būtų liūdna, kartojame prieškarinės Lietuvos karinio pasirengimo spragas, kai partizaninio pasipriešinimo lyderiai aiškiai konstatavo, kad buvo klaida savo kariuomenės ir visuomenės taikos metu nerengti partizaniniam pasipriešinimui… Tad šiame straipsnyje dar kartą pabandysiu atkreipti jūsų dėmesį į patirtį, aplaistytą mūsų partizanų krauju. Apžvelgsiu įdomesnius keleto stambesnių susirėmimų momentus, iš kur partizanai perėmė žygio ir kovos rikiuotes, postovio-slėptuvių ypatumus, logistikos vietą nekonvencinio pasipriešinimo metu.
Apie tai, kad partizaninio karo taktika kito ir nuo didelių susirėmimų 1944–1946 m. buvo pereita prie trijų „S“ – „smok, slėpkis, smok“ – taktikos 1946–1948 m. bei pogrindinio-propagandinio karo 1948–1953 m., jau beveik visi žinome. Tačiau vis dar mažai tyrinėtuose didžiuosiuose pirmojo kovų etapo mūšiuose slypi daug įdomių detalių.

2 nuotrauka. Didžiosios kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias (fotografuota KGB kalėjime)

Mobilumo taktika. Bene garsiausias šios taktikos taikytojas buvo pirmosios partizanų apygardos įkūrėjas, Lietuvos kariuomenės viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Kartais net 100–200 partizanų junginys patraukdavo į kaimynines apskritis. Žalią Velnią tai vertė daryti didelis Raudonosios armijos ir NKVD dalinių spaudimas. 1945 m. vasario mėn. dauguma 5-osios LLA apygardos būrių, vadovaujamų Mykolo Karecko-Serbento ir Jono Misiūno-Žalio Velnio, savaitei ar dviem pasitraukė į Švenčionių apskrities miškus nuo Žaslių miestelyje stovinčio NKVD bataliono. Tų pačių metų vasarą 60–70 partizanų būrys, kuriam vadovavo Žalias Velnias ir jo pavaduotojas Piliakalnis, išvyko į Ukmergės apskritį, lankėsi Gelvonų, Musninkų, Veprių, pagal kai kuriuos duomenis – netgi Deltuvos ir Taujėnų valsčiuose.
Didžiausios Žalio Velnio junginio kautynės būtent ir įvyko vasario viduryje Švenčionių apskrities Pabradės valsčiuje. Žuvo apie 20 partizanų. Iš 200 išėjusių į žygį grįžo tik 45, kiti parsirado vėliau, kai kurie legalizavosi. Didelės kautynės buvo ir kovo 20 d. Veprių valsčiuje prie Gudelių kaimo: 60–70 partizanų būrys susidūrė su trimis NKVD batalionais ir keturių miestelių stribais. Mūšyje žuvo 36 partizanai ir nemažai jų priešininkų.
Siekdamas išvengti susidūrimų su NKVD kariuomene, Žalio Velnio junginys 1945 m. rudenį pradėjo judėti iš vieno punkto į kitą vadinamuoju mažuoju ratu, vienoje vietoje nepasilikdamas ilgiau kaip tris paras. Tai buvo judėjimas su septyniais trumpalaikio poilsio sustojimais. Pačiame rate buvo keturios pagrindinės kontrolės linijos, kurias sudarė žvalgai ir sargybos postai. Jie turėjo nepraleisti į ratą pašalinių asmenų, pasirodžius NKVD daliniams – greitai informuoti štabą, pranešinėti 5-osios LLA apygardos vadovybės nariams, kur yra štabas. Prasidėjus dideliems kariuomenės siautimams, štabas eidavo didžiuoju ratu, kuris taip pat turėjo nemažai sargybos postų (žr. 1 schemą su žemėlapiu).

1 schema

1 schema

Liudininkai tvirtina, kad ši sistema buvo tokia efektyvi saugumo prasme, kad Žalias Velnias galėjo judėti netgi dienomis ir gerais keliais. Tiesa, viršila buvo lankstus – naudojo savo veikloje ir bunkerius. Šią mobiliąją taktiką 1993–1998 m. vasaros pratybų metu išbandė kažkada egzistavusi Vilniaus pedagoginio universiteto studentų savanorių kuopa. Štai 1993 m. per septynias paras ,,būrys minus“ atliko taktinį žygį nuo Vilniaus iki Panevėžio. Buvo judama naktimis, vykdoma objektų žvalgyba ir užpuolimai, naudojamasi ryšininkų – tam tikroje vietovėje gyvenusių studentų – pagalba. Būtent per tokias pratybas ėmė aiškėti mobiliosios taktikos priešo užimtoje vietovėje specifika. Ypač išryškėjo apsirūpinimo maisto produktais problemos, gero fizinio pasirengimo ir padalinio stiprios kovinės dvasios būtinumas. 1998 m. KASP Vilniaus rinktinės žvalgų padalinys, suskaidytas į poras, turėjo per penkias dienas, vykdydamas įvairias užduotis, autonomiškai įveikti atstumą nuo Ignalinos iki Vilniaus. Įdomu būtų išgirsti, kuris kariuomenės padalinys yra panašiai treniravęsis per pastaruosius dešimt metų arba po to, kai jau buvo patvirtinta Lietuvos karinė doktrina?
Pozicinio karo taktika. Dabar žvilgtelėkime į du mūšius, kuriems tiesiogiai vadovavo tuometinis Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1945 m. liepos 22 d. netoli Šiluvos, Virtukų miške, NKVD kariuomenė (apie 1 500 kareivių) apsupo maždaug 54 partizanų stovyklą. Mūšis tęsėsi apie tris valandas. Kai ėmė baigtis šoviniai, buvo nuspręsta trauktis. Dengiami 9 vietinių partizanų grupės, kovotojai sugebėjo atsitraukti nuo priešo. J. Žemaitis ir apie 30 vyrų, nešdami 3 sužeistuosius, pasitraukė į už keliolikos kilometrų buvusio Sandravos miško pelkę. Iš viso žuvo 15 partizanų, tarp jų ir visas priedangos skyrius.
Jau po metų, 1946 m. liepos 6 d., tose apylinkėse, Pyragių miške, J. Žemaičio vadovaujamas maždaug 30 partizanų būrys stovykloje buvo netikėtai užpultas maždaug 80 MVD Lyduvėnų geležinkelio stoties įgulos kareivių ir stribų padalinio, netrukus išsikvietusio į pagalbą pastiprinimą iš Raseinių ir Kalnųjų įgulų. Jau po valandos mūšio pradėjo sekti šaudmenų atsargos, todėl J. Žemaitis nutarė prasiveržti ir trauktis. Sutelkęs į vieną vietą kulkosvaidžius, antruoju bandymu išvedė vyrus iš apsupties. Žuvo tik vienas partizanas, o savaitę vykęs vietovės šukavimas, kurį vykdė apie 1 700 kareivių, rezultatų nedavė.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Virtukų, Sandravos, tiek ir Pyragių miške partizanai įsikūrė gerai įtvirtintose stovyklose. Visos jos buvo parengtos žiedinei gynybai: buvo iškasti viso profilio tranšėjomis sujungti apkasai (tik pelkėtame Sandravos miške, salelėje, aplink į žemę pusiau įkastą bunkerį su šaudymo angomis, buvo sukastas pylimas), parengtos pagrindinės ir atsarginės kulkosvaidžių pozicijos ir bunkeriai. Beje, pastarųjų paskirtis buvo, matyt, dviguba – gyvenimui ir kaip priedanga mūšio metu. Dėl šios priežasties jie buvo pritaikyti dviem ar trims žmonėms bei išdėstyti pagal stovyklos perimetrą. Štai Pyragių miške stovykla buvo dviejų lygmenų: apatinėse pozicijose buvo 14 bunkerių, o viršutinėse – 13. Taigi vien tik taktinis vietų stovykloms parinkimas, inžinerinis pozicijų įrengimas ir šaudymo sektorių suplanavimas rodo, kad partizanų padaliniui vadovavo ne profanas, o puikiai parengtas karys karininkas. Kitas to liudijimas yra vadovavimo įgūdžiai mūšio metu. Ir Virtukų, ir Pyragių mūšyje J. Žemaitis pademonstravo ir liudininkų minimą šaltakraujiškumą bei sumanumą. Štai Virtukuose vadas atsitraukimui dengti parenka būtent vietinių partizanų padalinį, akivaizdžiai tikėdamasis, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms, jie turės daugiau galimybių atsiplėšti nuo priešo gerai pažįstamomis vietovėmis. Pyragiuose kapitonas J. Žemaitis parenka atsitraukimo kryptį ir būtent ten sutelkia visų turimų kulkosvaidžių ugnį. Pagaliau vadas, sekdamas mūšio eigą, numato lūžio taškų artėjimą – kiek dar galės tęsti kovą su turimais šaudmenimis, kada pasirodys priešo pastiprinimas, ir pagal tai pasirenka prasiveržimo ir atsipalaidavimo momentą. Maža to, išneša sužeistuosius ir sugeba išvesti padalinį ne tik iš apsupimo, bet ir iš vietovės apsiausties. Tiesa, Pyragiuose buvo pražiūrėta, kad iš žemutinių pozicijų į žygį išėjus maždaug trisdešimčiai partizanų ir jose likus tik penkiems kariams, tokių pajėgumų gali neužtekti ginti šias pozicijas (jos buvo užimtos vos per 3 min.). Be to, žemutinėje stovykloje liko ir amunicijos atsargos. Tačiau užtikrintas vado elgesys buvo partizanų pastebėtas. Tai, be abejonės, kėlė kovotojų pasitikėjimą ir gyventojų pagarbą Jonui Žemaičiui.

3 nuotrauka.Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai nešasi bandyti „pancerfaustą“. Apie 1946–1947 m.

Atskiro tyrimo vertas yra pajėgų sutelktumo ir netikėtumo principų taikymas. Be jau minėtų prasiveržimo iš apsupimo pavyzdžių, šiuos principus kovotojai naudojo ir puolamosiose akcijose, aktyviai vykdytose beveik iki 1949 m. Labiausiai pastebimos buvo miestelių užpuolimo operacijos, nors būtent joms atlikti daugiausia ir trūko išmanymo ir patirties. Nežiūrint to, operacijų vadai gebėdavo suplanuoti ir sutelkti tam tikru laiku, tam tikroje vietoje net kelių vietovių ir skirtingo pavaldumo partizanų padalinius. Yra liudijimų, kad buvo pastangų karines operacijas organizuoti vienu metu skirtingose vietose – tarkime, kiekvieną mėnesį po mėnulio pilnaties. Tokiu atveju okupantui sunku aprėpti visą kraštą, o partizanams lengviau atsitraukti. Nepaprastai įdomus atvejis fiksuojamas ir Eimuliškių–Ažagų kautynėse netoli Panevėžio. Sovietų kariuomenei apsiautus mišką, kažkokiu būdu vienas 90 partizanų padalinys liko neapsuptas. Tačiau jie ne atsitraukė, o smogė priešui iš nugaros.

4 nuotrauka. Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (kairėje) ir Mykolas Urbonas- Liepa, ginkluoti 1940 m. modelio Tokarevo automatiniais šautuvais, ant kurių pritvirtinta vokiška optinė įranga. 1951 m. vasara

Vadovauti mūšiui prieš dešimt ar dvidešimt kartų gausesnį ir galingesnį priešininką neužteko vien tik gero planavimo. Buvo naudojamasi ir visu spektru ginkluotės ir apgaulės metodų. Štai po garsiojo Kalniškės mūšio sovietai mini, jog užimtose pozicijose buvo rasti sunkieji kulkosvaidžiai ,,Maksim“, rankiniai kulkosvaidžiai, minosvaidis, įvairūs šautuvai, automatai, pistoletai, granatos, sprogmenys. Yra užuominų ir apie tai, kad partizanai naudojosi taikliųjų šaulių ar snaiperių įgūdžiais. Minėto Kalniškės mūšio ataskaitoje 220-ojo pasienio pulko vadas rašo, kad buvo nurodęs ,,nuslopinti pagrindines priešininko pasipriešinimo priemones – sunkiuosius ir rankinius kulkosvaidžius, ypač trukdančius judėti, ugnimi „prašukuoti“ medžių viršūnes, kuriose sėdėjo ,,gegutės“ (po Suomijos karo sovietai šitaip vadindavo medžiuose užsimaskavusius snaiperius). Apie snaiperinių ginklų ir netgi granatsvaidžių (vokiškų ,,pancerfaustų“) naudojimą liudija ir to meto nuotraukos (žr. 3, 4 nuotraukas).
Tačiau neužtenka turėti ginklus, reikia išmanyti ir jų panaudojimo taktiką. Ir partizanai išmanė. Štai po vienos iš pasalų, nenorėdami veltis į naujas kautynes su atskubančia parama, partizanai stengėsi skubiai pasitraukti. Pasirinkę geras pozicijas, jie iš kilometro nuotolio telktine kulkosvaidžių ugnimi prilaikė beartėjančius bolševikus, leisdami atsipalaiduoti žvalgams. Planingai besitraukdami, visi laimingai pasiekė mišką. Beje, atsipalaidavimo įgūdžiai buvo itin svarbūs vadovaujant partizaniniams mūšiams. Vienas iš metodų – greitis, ugnis ir manevras bei agresija. Dažnai persekiojantis priešas buvo prisileidžiamas maksimaliai arti, po to atidengiama sutelkta ugnis, o tada jau atliekami perbėgimai, stengiantis atsiplėšti nuo priešo arba prasiveržti pro jo gretas. Taip kartais partizanų padalinys sugebėdavo vedžioti sovietus po visą kvartalą iki pat vakaro, kol susidarydavo palankios aplinkybės visiškai pasitraukti iš kovinių veiksmų rajono. Žiemą tai padaryti būdavo ypač sunku dėl paliekamų pėdsakų, tačiau yra liudijimų, kad partizanai darydavo apgaulingas kilpas, kai buvo grįžtama lygiagrečiai savo judėjimo krypčiai, kad būtų galima organizuoti besivejančiam priešui pasalą. Arba tiesiog būdavo manevruojama po apsuptą mišką, kad jame būtų tiek primindyta, jog joks pėdsekys nebesusigaudytų, kas ir kur nuėjo. Sovietai buvo klaidinami ir kitais būdais. Štai, kas rašoma vienuose prisiminimuose: ,,Kalesninkų miške, pakankamai toli nuo posėdžiavimo vietos, prie vieno raisto, kuriame buvo geresnio vandens, Žaibas paliko kelis puodus ir šalia dar dėžutę su puskepaliu duonos ir geroku gabalu jautienos. Visa tai neblogai užmaskavo. Netoliese pakūreno laužą ir apjuodino kelis akmenis taip, tarsi ant jų buvo statomas puodas. Po to laužą ir akmenis taip pat užmaskavo. Apie tai buvo pranešta rusams…“

5 nuotrauka

6 iliustracija

6 iliustracija

7 iliustracija

7 iliustracija

Žygio ir kovos rikiuotės. Nors apie tai prieš keletą metų ,,Karyje“ jau buvo rašyta (2003 m. kovo mėn.), tačiau šį kartą noriu labiau atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos kariuomenės patirties taikymą partizanų kovose. Partizanų prisiminimuose minima „saujos“ rikiuotė (žr. 5 nuotrauką), aprašyta 1934 m. „Pėstininkų rikiuotės statute“ (žr. 6 iliustraciją). Perėjimas iš „virtinės“ į „vilnį“ (žr. 7 iliustraciją), aprašytas 1943 m. ,,Pėstininkų statute. Šaulių kuopa“, taip pat partizanų prisiminimuose: „Pamiškėj išsipylėm į vilnį, kad galėtume tinkamai atsakyti pasaloje esantiems rusams. Priartėję prie miško per 200 m, pasileidome bėgti, kad iš pasalos pirma laiko nepradėtų ugnies, manydami, kad mes jau juos pastebėjome“. Beje, norisi pabrėžti faktą, kad partizanai labai vertino karinę patirtį, sukauptą dar prieš karą, ir tuo metu išleistus statutus, pritaikytus naudoti lauko sąlygomis – kišenės dydžio formato. Liūdna, kad per dvidešimt paskutiniųjų metų, kai egzistuoja atkurta Lietuvos kariuomenė, taip ir nesugebėjome išleisti kovos sąlygoms pritaikyto formato statutų ir juo labiau – juose aprašyti partizanų išbandytų taktinių elementų. Pavieniai bandymai tą patirtį taikyti – Vilniaus pedagoginio universiteto studentų savanorių kuopoje ir rengiant Specialiųjų operacijų pajėgų karius – taip ir liko tik pavieniais (žr. 8 nuotrauką). Panašu, kad „proveržio“ kol kas nesukėlė ir naujoji Lietuvos karinė doktrina…

8 nuotrauka. Studentai savanoriai išsiskleidžia į „vilnį“ pagal partizanų taktiką. 1992 m.

9 iliustracija

9 iliustracija

10 iliustracija

10 iliustracija

11 iliustracija

11 iliustracija

Dar keletą žodžių norėtųsi pasakyti apie postovio slėptuvių ypatumus. Dabar yra nemažai teigiančiųjų, kad partizanai, ypač per trečiąjį kovų etapą, bunkerius naudojo tik tam, kad bet kokia kaina išliktų, ir apie jokią kovą jau kalbos nebuvo. Be abejonės, išlikti buvo siekiama, bet tam, kad būtų galima tęsti pasipriešinimą. Tuo tikslu buvo stengiamasi bunkerius įrengti taip, kad iš jų būtų galima gintis. 2010 m. vasario mėnesio „Kario“ numeryje aprašiau vieną iš tokių situacijų, kai partizanai naudojo improvizuotus sprogstamuosius užtaisus. Pavyko aptikti ir sovietų darytą bunkerio gynybos schemą (žr. 9 iliustraciją), kuri pati atspindi partizanų nusiteikimą nepakliūti į pelėkautus. Kituose sovietų dokumentuose minimas atvejis, kad partizanai, apsupus bunkerį, išsprogdino keliasdešimties metrų požeminę susisiekimo eigą, kuri akimirksniu tapo gynybiniu apkasu. Sovietų pieštose bunkerių schemose matyti, kad partizanai stengdavosi įrengti ir atsargines požemines eigas, kuriomis būdavo naudojamasi slapta pasitraukti iš bunkerio apsupimo atveju (žr. 10 iliustraciją). Patys partizanai mini, kad tai ne kartą pasiteisino. Pasirengimą lengvai nepasiduoti rodo ir tai, kad virš kai kurių bunkerių būdavo sukraunamas storas akmenų sluoksnis, kad atakuojantieji negalėtų išsprogdinti angos, pro kurią jau būdavo mėtomos granatos, pilami degalai (žr. 11 iliustraciją).
Dar gyvi partizanai yra minėję, kad kai kurie bunkeriai turėdavo net antrą požeminį aukštą, kuriame buvo slepiamasi šturmo atveju. Taip pat yra minimos ir dvigubos bunkerių grindys, po kuriomis buvo laikomi dokumentai, amunicijos ir ginklų atsargos. Tad netgi po to, kai atrasti bunkeriai būdavo susprogdinami, partizanai grįždavo ir pasinaudodavo slėptuvėse paliktu geru. Vis dėlto kyla pagrįstas klausimas, kodėl jokia krašto apsaugos institucija kryptingai netyrinėja šios patirties. Dažnai girdimi pasisakymai, kad šiuolaikiniuose kariniuose konfliktuose partizanų įgūdžiai yra beverčiai, mažų mažiausiai – per daug kategoriški. Tiek Balkanų, tiek Irako ir Afganistano karai įrodo, kad partizaninė taktika, tarp kita ko, pagrįsta ir puikiai užmaskuotomis slėptuvėmis-bunkeriais, yra didžiulė problema net moderniausias technologijas turinčioms kariuomenėms.
Tad kodėl, net turėdami Lietuvos karo akademijos Karo mokslų institutą, nebandome apsisaugoti nuo naujųjų technologijų? O kad jų gali būti, įrodo net Lietuvos kontrabandininkai, kurie yra sunkiai įkandamas riešutėlis sraigtasparniais, naktinio matymo įranga ir termovizoriais „apsiginklavusiems“ pasieniečiams.

12 nuotrauka

Ir dar keletas pastabų dėl logistikos. Per visą pasipriešinimo laikotarpį viena didžiausių problemų buvo amunicija. Tuojau po vokiečių kariuomenės atsitraukimo jos netrūko, nes šie buvo tikslingai palikę daug slaptų sandėlių, be to, ir praėjusio fronto laukuose galima buvo jos nemažai prisirinkti. Vėliau šovinių prasimanyti buvo galima tik mūšių su sovietais ir stribais metu. Yra žinių, kad jau apie 1950 m. kai kurie šaudmenys dėl senumo apvildavo kautynių dalyvius (beje, su šia problema buvo susidurta ir per 1991 m. sausio įvykius, ir praėjus keleriems metams po jų). Taigi teko nepamiršti ir tokios problemos. Kita bėda buvo tai, kad partizanai negalėjo su savimi nešiotis daug amunicijos – nebuvo tam pritaikytos ekipuotės, žinoma, ir atsitraukti be didelio papildomo svorio buvo lengviau. Tačiau partizanai ir čia buvo radę šiokią tokią išeitį – savo veiksmų rajone po kelmais, drevėse išslapstydavo butelius su šoviniais. Per mūšį reikėdavo tik sudaužyti jį ir pasipildyti atsargas (žr. 12 nuotrauką).
Kita problema – maistas. Štai per Žuvinto–Palių kautynes ežero saloje veikę partizanai net šešias paras išbuvo apsiaustyje, kol pirmą kartą gavo pavalgyti. Taigi buvo stengiamasi stovyklos vietoje įrengti ir užmaskuoti maisto sandėlius, kuriais būtų galima pasinaudoti net ir po to, kai mišką iššukuodavo sovietai. Maža to, dar reikėjo išmanyti, kaip paruoštą maistą ilgiau išsaugoti. Ar sugebėtume tai padaryti dabar? Su maisto ruošimu susijęs ir dar vienas klausimas. Kaip jį pasigaminti, kai negali sukurti laužo? Pasirodo, net tuo metu buvo naudojami žibaliniai „primusai“. Deja, dabartinė Lietuvos kariuomenė, išskyrus misijų rajonuose, tokio logistinio niuanso, panašu, kad nenumato… Galiausiai negalima nekreipti dėmesio ir į higienos, konkrečiau – drabužių skalbimo, taip pat medikamentų problemas. Kol buvo pakankamai partizanų rėmėjų, tai drabužiai buvo keičiami arba atiduodami išskalbti. Tačiau pasipriešinimo pabaigoje higiena tapo skausmingu klausimu – nuo ilgo dėvėjimo rūbai persismelkdavo prakaito ir kitokiais kvapais, pradėdavo veistis parazitai, drabužiai tiesiog imdavo trūnyti. Apsiaustame miške mediko taip pat neprisišauksi, tad kiekvienas partizanas stengdavosi turėti asmeninę vaistinėlę ir tvarsliavos. Tuo tarpu šiuo metu kariai per pirmosios medicinos pagalbos (PMP) kursus vis dar mokomi, kad reikia vengti sintetinės aprangos, nors bet koks žygeivis pasakytų, kad terminiai drabužiai su sidabro gijomis leidžia juos neskalbtus dėvėti daugiau kaip mėnesį. PMP programoje nebeliko ir kraujo stabdymo timpos (tik supažindinama, kuo karys aprūpinamas misijų rajone), o apie asmeninės vaistinėlės turėjimą net neužsimenama.
Pastaraisiais metais po truputį grįžtama prie teritorinės gynybos klausimų, organizuojamos NATO pajėgas priimančios valstybės pratybos, žengiami pirmieji žingsniai stiprinant taktinės žvalgybos pajėgumus. Tai džiugina ir nuteikia viltingai. Vis dėlto norėtųsi paraginti nebelaikyti gerų idėjų dar dvidešimt metų – pereikime pagaliau nuo popierių ir gražių kalbų prie konkrečių darbų. Ir ne rytoj, o jau šiandien…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.