Arvydas Pocius: Paminklas Lietuvai. Žuvo, kad mes gyventume
Arvydas Pocius
Istoriškai taip jau yra susiklostę, kad kiekviena normali, save gerbianti valstybė savo sostinėje yra įrengusi valstybinių ceremonijų ir šventinių renginių organizavimui skirtą centrinę aikštę. Būtent tokiose aikštėse dažniausiai ir būna įrengtos žuvusiųjų už tų valstybių laisvę pagerbimo vietos.
Tarnaujant Lietuvos kariuomenėje turėjau galimybę su oficialiais vizitais aplankyti nemažai pasaulio valstybių, o dirbant diplomatinėje tarnyboje teko atstovauti Lietuvai vykdant ambasadoriaus pareigas Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikoje. Pagal valstybinį ir tarptautinį protokolą, iškilmingomis progomis su kolegomis dalyvaudavome įvairiose ceremonijose. Dažniausiai jos vykdavo centrinėse sostinių aikštėse prie panteonų ar paminklų su nežinomo kario kapu. Būtent čia ir būdavo pagerbiama vizituojama valstybė bei jos piliečiai pasiaukoję už savo Tėvynės laisvę, kur mes, atstovaudami savo valstybes, padėdavome gėlių krepšelius ar vainikus su atstovaujamų valstybinių vėliavų spalvų kaspinais.
O kur tokia vieta yra mūsų sostinėje-Vilniuje?
Dėl Vyčio paminklo pastatymo Vilniuje aistros jau lyg ir aprimo. Taigi, stovi sau Vytis Kaune, Neries ir Nemuno santakoje, gražioje senosios Kauno gynybinės pilies aplinkoje. Regis geresnės vietos jam ir nesurasi, stovi, matyt ten, kur ir turėjo stovėti.
Tačiau, nežiūrint jau įvykusio fakto, Lietuvos sostinėje vis dėlto privalo atsirasti tokia vieta, kur būtų galima nulenkti galvą ir padėkoti visų laikų ir epochų Lietuvos žmonėms gynusiems mūsų tautą ir valstybę.
Į Lietuvą su oficialiais vizitais atvykę užsienio valstybių vadovai ir monarchai, pagal valstybinį protokolą, turėtų pagerbti visus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusiuosius- visų laikų karius, sukilėlius, partizanus ir paprastus Lietuvos žmones, kurie įsibrovėlių ir okupantų buvo žudomi, kankinami, tremiami vergijon. Taigi, kur tokia pagerbimo vieta galėtų būti Lietuvos sostinėje Vilniuje?
Jau įžengėme į ketvirtąjį dešimtmetį, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, o garbingi Lietuvos svečiai dar vis tebevedami į Antakalnio kapines, kur yra pagerbiami tik žuvusieji 1991 metais sausio 13 d. prie TV bokšto ir liepos 30 d. Medininkų pasienio poste. Be jokių abejonių šie žmonės nusipelnė pagarbos ir atminimo. Tačiau kodėl pagerbiami tik šie žmonės? Ar kiti mūsų tautos didvyriai yra mažiau verti pagarbos, kurie žuvo dėl Lietuvos laisvės?
Visi žinome garsiuosius mūsų protėvių laimėtus mūšius: Durbės, Saulės, Žalgirio, Mėlynųjų vandenų, Oršos, Chotino, Salaspilio ir kt.. Prisimename ir nesėkmingus sukilimus 1795, 1831, 1863 metais prieš carinę Rusiją siekiant išsivaduoti iš carinio jungo, kur ir vėl tūkstančiai sukilėlių paguldė savo galvas, tikėdami, kad Lietuva vėl bus laisva. Ar jie neverti atminimo ir padėkos?
Ar neverti atminimo ir padėkos 1918-1920 metais kovose žuvę kariai-savanoriai, apgynę jauną, tik atsikūrusią Lietuvos valstybę, 1923 m. Klaipėdos krašto sukilėliai?
Ar nevertos pagarbos ir atminimo po 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusių SSRS okupacinių struktūrų represijų aukos, ar neverti atminimo neapsikentę komunistų siautėjimų 1941 metų sukilėliai paskelbę de jure atkuriantys Lietuvos nepriklausomybę, 1944-1953 metų pokario partizanai ir jų ryšininkai bei rėmėjai, kankintieji ir nužudyti, kentėję lageriuose ir tremtyse mūsų tautiečiai?
Galų gale, ar mes galime Lietuvos sostinėje pastatyti vieną paminklą visiems, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvą? Jeigu gerbiame savo valstybę ir už ją paaukojusiųjų savo gyvybes atminimą ir tą paminklą statysime, tai surašykime ant jo visas svarbiausias mūsų valstybės pergalių, pralaimėjimų, netekčių datas, kad ateinančios kartos matytų, kiek daug paaukota ant mūsų Laisvės aukuro.
Tegu šis paminklas tampa pagarbos ir atsidėkojimo paminklu mūsų tautai ir valstybei, ją kūrusiems žmonėms. Tegu tai būna simbolis skirtas visiems Lietuvą kūrusiems, garsinusiems, gynusiems.
Tiesiog tegu tai būna ta vieta, kur ne tik užsienio svečiai, bet ir mes patys su vaikais ir vaikaičiais galėtume ateiti ir padėkoti Lietuvai už viską ką ji mums davė- gyvenimą, kalbą, kultūrą, ir tiesiog vietą po saule, kur mes galime jaustis savo namuose.
Tegu būna čia ta vieta, kur ne tik paprasti Lietuvos žmonės, bet ir mūsų valstybės vadovai, svečiai, suprastų, kad visi dabar gyvenantys laisvėje turime būti dėkingi žuvusiesiems, nes jie žuvo, kad mes gyventume.