Mes, kol gyvi, turime įgyvendinti partizanų priesaiką

Kun. mons. Alfonsas Svarinskas

palaiminimas – pamąstymai  2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

Garbingieji konferencijos dalyviai, šiandien mes švenčiame didžią tragiškai garbingą šventę – Laisvės gynėjų šventę, kai žmonės nuoga, mylinčią Lietuvą ir Dievą krūtine stojo prieš okupantų tankus. Taigi mes atėjome šiandien, kad padėkotume Dievui už visą laisvės kovų pagalbą, kad pagerbtume tuos, kurie žuvo prieš devyniolika metų, ir kad pažiūrėtume į ateitį, nes mūsų Tėvynei gresia ir sunkios dienos.
Kada buvo sunku, kada nebuvo pagalbos, mes meldėmės. Meldėmės KGB rūsiuose. Kai vieną išvesdavo į tardymą, kalbėdavo rožančių ir taip per dieną net šešis kartus. Kalbėdavo ne todėl, kad jo nemuštų, bet kad jis išlaikytų kankinimus ir nieko neišduotų. Prisimenu, kai pareidavo iš tardymo Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas, jis truputį šypsodavosi ir visi kameros draugai sakydavo: kaip gera, vyskupo nemuša. O kai nuėjo į pirtį, visi pamatė, kad jis buvo sukapotas nuo pakaušio iki kulnų.
Tada lietuviai meldėsi ir tikėjo Dievą ir kad Tėvynė bus išlaisvinta. Su ta nuotaika mes kalbėsime Viešpaties maldą prašydami palaimos.
Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet sergėk mus nuo pikto. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Aš, kaip partizanų kapelionas, nuoširdžiai visus sveikinu ir meldžiu Dievo jums palaimos ir toliau tęsti kovą už laisvę ir nepriklausomybę.
Norėčiau papasakoti vieną mažą fragmentą iš partizanų svajonių ir kovos dalykų, kad primintų ir tiems, kurie kovojo, ir tiems, kurie buvo jauni ir įsijungė į kovą.
1949 m. vasario 16 d. išvakarėse Šilo bunkeryje susirinko Šarūno būrio vyrai ir taip kalbėjo: „Mes galime žūti, bet Lietuva išliks ir anksčiau ar vėliau ji prisikels laisva. Kaip jau ne kartą kalbėjome, dar kartą užtikriname, kad Lietuva kils nauja, skaidri, tyra iš mūsų gyvybės, iš mūsų kvapo, iš mūsų kraujo – šilto, karšto, jauno kraujo. Dabartinė kova atskiria grūdus nuo pelnų, perlus nuo nešvarumų, vaizdžiai parodo, kas yra tikras lietuvis ir kas tik yra iškamša. Būsima Lietuvos valstybė remsis Vakarų sveikos demokratijos pavyzdžiu. Mūsų idealai – tiesa, teisingumas, gėris, šviesa, Dievas bus jos pagrindas, valdžios vyrai bus patys rinktiniai tautos atstovai – ryžtingi, teisingi, dori, kilnūs, tikintys, išmintingi, geri savo srities specialistai, sumanūs politikai.“ Pagaliau jis, kovoje kritęs, paskutinį kartą ištarė: „Žūstu už tikrą laisvę.“ Tauras užmerkė akis amžinai. Mes, kol gyvi, turime įgyvendinti jo priesaiką. Kilni, prakilni Lietuva ant jauno kraujo dvasios milžinų už laisvę tyrą, už padėjusią galvą… Taigi tokia partizano auka ir svajonės.

O dabar? Šiandien rytą girdėjau, kad ne taip, kaip partizanai svajojo, sakė, kad Lietuva juodai geria. O ką gi daro, kad Lietuva juodai negertų? Dabar aludariai, degtindariai rėkia, kad jie išlaiko sportą, todėl jiems reikia duoti laisvės girdyti tautą. Taigi, jeigu nebus deg­tindarių, nebus sportininkų ar Lietuva neišlaikys? Argi tada degtindariai ir sportininkai kovojo už Lietuvą? Ne. Manau, kad dabar reikia susiimti. Girdėti ir Seimo balsų: reikia leisti varyti naminę. Tai kiek galima žudyti Lietuvą? Be degtinės negali sukurti naujo gyvenimo. Taigi va, broliai, blogai. Panevėžio apskrityje, atsimenu, kai kovojome sovietų laikais, vienam žmogui buvo 10 lt degtinės, 14 lt vyno ir 30 lt alaus, dabar visoje Lietuvoje kiekvienam žmogui išeina 19 lt degtinės. Prasigėrėme ir toliau nėra kur eiti.
Arba vėl. Tauta, užuot kėlusi dorą, įsteigė Lietuvoje Lygių lyčių galimybių organizaciją ir ji apims Pabaltijį. Jų sąmata – 16 mln. Lt, dirbs 30 žmonių. Per TV rodė A. M. Pavilionienę ir A. Burneikienę. Taigi suprantama, kas ši organizacija yra. Per ją veiks gėjai, kurie žudys Lietuvą, nes jie eina su manifestu „Mes ardysim jūsų šeimas ir išnaudosime jūsų vaikus“. Manau, kad mes tam trukdysim. Ačiū buvusiam merui J. Imbrasui, kuris neleido jiems pasirodyti gatvėje. Dabar Lietuvoje yra du tarptautiniai viešnamiai, taigi Vilniui garbė! Mes neleisime, kad jie grįžtų Lietuvon, ir kursime naują, šventą Lietuvą.
Broliai, buvo Kalėdos, o prieš Naujuosius metus Katedros aikštėje sunaikino Betliejų. Laisvoje Lietuvoje katalikai negali laisvai pagarbinti Dievą pagal savo papročius! Jie buvo pirmieji kovoje su malda ir giesme, jie saugojo parlamentą, o dabar chuliganai naikina. Be abejo, čia ne chuliganai, tai yra užsienio jėgos. Ir mes tylime. Tauta išvarginta okupacijos tyli, o bolševikai veikia. Taigi manau, kad mums reikia padaryti atitinkamas išvadas.
Štai dabar, prieš Naujuosius metus, kažkoks menininkas, nežinau, kiek jo galvoje košės, nupiešė bjaurų paveikslą ir nusiuntė į prezidentūrą. O paveiksle – nuogas vyras, suklupęs kaip rūpintojėlis ant kojų. Nuogas vyras su visais atributais. Taigi jo laimė, kad Lietuva ne musulmoniška – jis netektų savo kvailos galvos ir netvirkintų savo tautos. O dabar parodė portretus, parodė Smetoną su cilinderiu, o iki pusės nuogas. Kas turi teisę mirusius išniekinti? Jeigu negalima išniekinti kapinių, tai kaip galima atminimą? Yra žinomas romėnų posakis: „Apie mirusius arba nieko, arba gerai.“ Jie mirė, istorija pasakys savo žodį ir negalima šito daryti. Ir dabar tyli, o reikia daryti tautos atgailą, juk mūsų, katalikų, yra 79 %. Taigi vieną sekmadienį turėtų nutilti muzika, būtų tiktai malda ir pasiryžimas kovoti prieš blogį.
Taigi manau, kad šitą paveikslą reikia ne prezidentūroje kabinti, bet reikia nuvežti į šiukšlių dėžę arba sunaikinti, kad kiti jo nematytų. Taigi va, broliai ir sesės Kristuje, tokių dalykų yra ir daugiau. Dabar skaičiau, Maskva pasiūlė Lietuvai atnaujinti tiltą, atnaujinti tuos balvonus, kurių mes nesugebėjome per 20 metų nuimti. Jau buvo posėdis. Posėdyje dalyvavo 3 lietuviai ir 7 maskoliai iš ambasados. Ir parašė laišką Maskvos merui Jurijui Lužkovui, kad va, dabar bus gerai. Aš manau, kad Maskva supras ir pasiūlys Lukiškių aikštėje pastatyti laisvės kovotojų paminklą, kurio mes iki šiol nesugebėjome padaryti. Šnekam, diskutuojam kelerius metus ir nieko nėra. O kas, jeigu Maskva paims ir pastatys Leniną ar Staliną vėl Lukiškių aikštėje? Taigi reikia mums suprasti, kad gėda taip elgtis. Svajojome apie Lietuvą, šventą, dorą, teisingą, o kur ji dabar? Mes turime suprasti, kad reikia kovoti, reikia kovoti ir grįžti prie Dievo. Be Dievo nėra išsigelbėjimo. Taigi malda ir darbas už Lietuvą.
Ir baigsiu Jurgio Baltrušaičio žodžiais: „Jei aukščiau tu nori lipti, imk nelūžtamą ramentą ir, pakeitęs Dievo kryptį, kopk sode į kryžių šventą.“ Ačiū.