„Karys“ 2010 Nr.2 (1972) 42-46 psl., Nr.3 (1973) 22-25 psl.
Iš patirties

Kovinių veiksmų pavyzdžiai

Mjr. Albertas Daugirdas

Žmonija nepaliaujamai kariauja… Galingesni anksčiau ar vėliau kėsinasi pajungti silpnesnius… Ar galime ką nors pakeisti šioje beprasmybėje? Tikriausiai ne. Bet būtų visai kvaila nepasimokyti iš sukauptos patirties, kuri galbūt padėtų atsilaikyti prieš agresorių ar bent jau jo gyvenimą padarytų pragarišką. Taigi Jūsų dėmesiui – trumpi įvairių kovinių veiksmų, taktikos, kovinės improvizacijos pavyzdžiai, panaudoti kariniuose konfliktuose ir autoriaus surinkti iš pačių įvairiausių šaltinių, įskaitant ir gyvus įvykių dalyvius. Kviečiu į pateikiamą informaciją žiūrėti tolerantiškai ir kūrybingai, kad ir patiems pagaliau kiltų noras dalytis patirtimi ar sukaupta informacija.

Improvizuotieji sprogdinimo užtaisai partizanų kovose

Romo Kauniečio knygoje „Miškiniai“ (prisiminimų rinktinė, Vilnius, 2002) yra aprašytas įvykis, primenantis, dabartiniais terminais kalbant, improvizuotųjų sprogstamųjų užtaisų (angl. sutrumpinimas IED) naudojimą. Panašią taktiką, beje, Afganistano pietuose naudoja ir talibų kovotojai. Apie IED efektyvumą daug pasako ir šie skaičiai: dar 2008 m. Afganistane ISAF aukų skaičius nuo IED sudarė apie 40 proc. bendro žuvusiųjų skaičiaus, o jau 2009 m. antroje pusėje šis santykis išaugo iki 75 proc.! Duobelės miške (Latvijos teritorijoje) jungtinis latvių ir lietuvių partizanų būrys 1948 m. vasarą įsirengė didžiulį bunkerį, kuriame galėjo tilpti būrys vyrų. Išdavus jo vietą, 1949 m. kovo mėn. įvyko 5 valandas trukęs mūšis. Prieš 24 partizanus (tarp jų ir 9 lietuvius) buvo sutelkta maždaug 3000 kareivių. Žuvo 15 partizanų, 9 buvo paimti gyvi. Apie čekistų aukas tikslių žinių nėra, tik yra žinoma, kad iš Aucės miestelio ligoninės buvo evakuoti visi ligoniai, kad ten galėtų paguldyti sužeistus sovietų karius.

Vienas iš sudėtingesnių inžineriniu požiūriu 15 partizanų skirtas bunkeris su dviem išėjimais (KGB darytas piešinys, žr. Statyba ir architektūra, 2001 m. rugsėjis).

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai apie 1947 m. Kovotojai ginkluoti pistoletais, granatomis, Degteriovo sistemos kulkosvaidžiu ir itin populiariais pusiau automatiniais šautuvais SVT („dešimtukais“).

Muodris Zikmanis prisimena. Brėško, kai prasidėjo šaudymas. Kai prie bunkerio priartėjo pirmoji čekistų vora, atidengėm į juos ugnį. Tik trys buvo išėję į tranšėjas ir stebėjo apylinkę, o kiti buvo viduje. Greit vienas žuvo, kitą sužeidė, bet vyrai narsiai gynėsi kulkosvaidžių ugnimi. Pastebėjom, kad į tą vietą, kur buvo bunkerio anga, pasipylė šimtai kulkų iš keleto kulkosvaidžių ir automatų. Jei kuris tik iš mūsų ten pasirodydavo iki pusės, akimirksniu krisdavo atgal. Supratom, kad prasimušti negalėsim. Tada įjungėme savo elektrines minas, nes bunkeris iš išorės buvo užminuotas. Dvi minos buvo butaforinės, laidai aiškiai matėsi po eglėmis, kad čekistai jas galėtų lengvai išminuoti ir tai juos nuramintų. Žemė dar buvo įšalusi, todėl čekistai net nesitikėjo, kad be butaforinių yra dar visa sistema elektrinių minų, kurių laidai po žeme ėjo 30 cm gylyje. Bunkeryje buvo elektra, kurią įjungdavom iš akumuliatoriaus, minų įjungimo pultas taip pat buvo viduje. Minos buvo išdėstytos įvairiose vietose – po medžiais, įdubose, visur, kur tik galėjo pasislėpti čekistai. Tai buvo 82 mm minosvaidžio minos, viename taške 8–10 minų, surištų į vieną vietą. Per mūšį visos minos suveikė.
Mūšio metu į tris taškus virš bunkerio buvo numesta po 30 kg tolo, nes tolas sušalusią žemę geriau ima, negu kokia mina ar bomba. Pramušė skylę, per ją čekistai pripylė benzino ir raketomis padegė. Bunkeris užsidegė. Gaisrą iš pradžių užgesinom antklodėmis, užtrypėm kojomis, bet jie vėl pripylė benzino ir vėl padegė. Užgesinom ir antrą kartą. Čekistai į bunkerį primetė labai daug beskeveldrių garsinių granatų. Bunkerio viduje ilgiau išsilaikyti jau buvo neįmanoma, dujų tiek prisirinko, kad vyrai nebeišlaikė, visai duso, kiti neteko sąmonės…
Panašioj situacijoj 1949 m. atsidūrė ir Rokiškio apskrities partizanai. Kaip prisimena Bronius Skardžius, pirmas buvo užpultas Algimanto apygardos Montės štabo bunkeris. Pajutę pavojų, partizanai išsprogdino 35–50 metrų ilgio bunkerio tunelius, ir jie virto apkasais. Bunkeryje buvę septyni partizanai (tarp jų ir dvi moterys) po keturių valandų mūšio žuvo.

Žalgirio mūšio taktika partizanų kovose

Informacijos, kurioje Lietuvos vietovėje ir kada tiksliai įvyko toliau aprašomas mūšis, deja, nepavyko surasti. Tačiau tikėtina, kad toks scenarijus galėjo susiklostyti maždaug 1944 m. rudenį ar 1945 m. vasarą. Tuo metu okupuotoje Lietuvoje veikė dideli, kartais iki kelių šimtų kovotojų turintys partizanų daliniai. Taigi vienos iš tokių grupių žvalgai pranešė, kad pastebėta link miško masyvo judanti kelių sunkvežimių su stribais ir kareiviais kolona. Vienas iš būrių vadų paprašė jam skirti tik 10 vyrų su kulkosvaidžiais, nors primygtinai buvo siūloma pasiimti visą šimtinę partizanų. Operacija buvo grindžiama iniciatyvos išlaikymu pasirenkant mūšio vietą, ugnies sutelkimu į siaurą barą ir karine apgaule. Vadas pagrindiniam mūšiui pasirinko didžiulę miško laukymę, kurios pakraščiuose pasagos forma išdėstė kulkosvaidininkus. Grupelę partizanų pasiuntė į pamiškę, kad juos pastebėtų judanti kolona. Kai tai įvyko, stribai ir kareiviai išsilaipino iš sunkvežimių, išsiskleidė į grandį ir pasileido ,,stovyklaujančių“ kovotojų link. Pastarieji puolė ,,bėgti“ miško laukymės link. Kai persekiotojai pasiekė laukymės vidurį, jie pateko į ,,ugnies maišą“. Žuvo dešimtys okupantų. Argi nepanašu, kad partizanų panaudotas manevras yra analogiškas senovės lietuvių naudotiems apgaulingiems atsitraukimams, kuriais buvo siekiama išsklaidyti darnias priešininkų rikiuotes ir įvilioti juos į pasalas. Vienas iš paskutinių tokių manevrų buvo panaudotas Žalgirio mūšyje. Na, o vadinamuosius ,,ugnies maišus“ kare prieš Rusiją paskutinį XX a. dešimtmetį plačiai naudojo čečėnai.

Partizanų maskuotės gudrybės

Tokios slėptuvės technologija nesudėtinga: pirmiausia randama vieta, per kurią šukuojant mišką nesinorėtų eiti, pvz., išvirtusio medžio vainikas. Po juo peiliu ar kitu įrankiu išpjaunamas pečių pločio ir žmogaus ūgio velėnos gabalas ir susukamas lyg kilimas. Tuomet rankomis ar kokiais nors pagalbiniais įrankiais iškasama tiek žemės, kad atsigulęs žmogus susilygintų su dirvos paviršiumi. Beje, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ties pėdomis būtina iškasti pagilėjimą, nes jos, gulint ant nugaros, yra pati aukščiausia kūno dalis. Žemės slepiamos – sumetamos, pvz., po to paties medžio išvarta. Belieka tik atsigulti ir ant savęs užsivynioti velėną. Štai jūs jau ir po žeme. Buvęs partizanas tvirtino, kad tokiu būdu sugebėdavo pasislėpti visas kovotojų būrys, o pats pasakotojas, demonstruodamas šį metodą, neaptinkamai dingo per 20 min.

Partizanų slėpimasis po samanomis. KASP Išgyvenimo kursas Nr. 1, karys užsimaskavęs po velėna. Eugenijaus Žygaičio nuotr.

Maži, bet galingi

Lietuvos partizanai sovietams keldavo siaubą dėl galingos ginkluotės – vien tik dėl kulkosvaidžių gausos kovotojai ne kartą laimėjo net, atrodytų, beviltiškas kautynes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad partizanai asmeniškai siekdavo turėti ir pistoletus, kurie būdavo patogūs žvalgyboje, kovojant bunkeryje ar kaimo troboje, pagaliau savo gyvybei ir nutraukti, kad išvengtų suėmimo. Dėl tų pačių privalumų būtinas elementas buvo ir rankinės granatos. Labai buvo vertinami ir žiūronai, kurie padėjo per didelį atstumą įvertinti situaciją vietovėje.
Ukrainiečių nacionalistinė organizacija UNA-UNSO (beje, jų atstovai atvyko į pagalbą ir 1991 m. sausio įvykių metu) lokaliuose konfliktuose Kaukaze į būrio ginkluotę įtraukdavo mažiausiai vieną automatinį granatsvaidį AGS-17 ,,PLAMIA“, į skyriaus ginkluotę – vidutinį kulkosvaidį PK, snaiperio šautuvą SVD, o vienkartinius prieštankinius granatsvaidžius (pvz., RPG-18 ,,MUCHA“) turėdavo neštis praktiškai kiekvienas karys.

PAG misijai besirengiantis karys. Autoriaus nuotr.

Dabartiniai Norvegijos jėgeriai taip pat yra puikus pavyzdys, kaip gali būti ginkluotas karių skyrius. Be automatinių šautuvų, jie turi pistoletų-kulkosvaidžių, kurie labai patogūs vykdant žvalgybą (galima lengvai paslėpti po rūbais), 7,62×51 ir 12,7×99 mm kalibro snaiperio šautuvų, galinčių pataikyti į taikinį daugiau kaip 1 km atstumu, granatsvaidžių bei valdomų prieštankinių kompleksų (efektyvaus šūvio nuotolis – iki 2 km), nešiojamųjų zenitinių raketinių kompleksų. Skyriaus mobilumas užtikrinamas aprūpinant kiekvieną karių porą visureigiais keturračiais motociklais.
Gera žinia ir mums – jau kuris laikas žingsnis po žingsnio plėtojama Lietuvos kariuomenės skyriaus struktūra, kurioje, be taiklaus šaulio, numatomi ir du kulkosvaidininkai su lengvaisiais kulkosvaidžiais, du kariai su povamzdiniais granatsvaidžiais ir tam tikras skaičius vienkartinių ar daugkartinių granatsvaidžių. Mažo padalinio su galinga ginkluote koncepcija iš dalies taikoma lietuviškoje PAG Afganistane, kur skyriaus ginkluotėje su dviem automobiliais, priklausomai nuo užduoties, gali būti automatiniai šautuvai, taikliojo šaulio ginklas, sunkusis ir vidutinis kulkosvaidis, du povamzdiniai granatsvaidžiai, vienas daugkartinio naudojimo ir keli vienkartinio naudojimo granatsvaidžiai, pistoletai, rankinės granatos.

„Ugnis ir manevras“ pagal Rusijos desantininkus

Savaeigis minosvaidis „Nona 2S23“.

Per antrąjį Rusijos–Čečėnijos karą (1999–2000) Rusijos oro desanto kariuomenės kareiviai prieš gerai įtvirtintas čečėnų kovotojų pozicijas gyvenvietėse ėmė naudoti kompleksinį, visų ginklų sistemomis paremtą judėjimą ,,ugnimi ir manevru“.
Pirmiausia desantininkai stengėsi nepastebėti priartėti kuo arčiau (pvz., iki 400 m nuotoliu) prie čečėnų pozicijų. Kai kovotojai juos aptikdavo, buvo veikiama pagal tokį scenarijų: 1. pvz., keturios mobilios minosvaidžių sistemos ,,Nona“ duoda salvę; mina skrieja apie 24 s.; 2. dvidešimtą skrydžio sekundę desantininkai pradeda kilti nuo žemės; 3. kol išsisklaido sprogimų sukelti dūmai ir dulkės, desantininkai bėga čečėnų pozicijų link; 4. tada vėl griūna į priedangas, o į čečėnus ugnį atidengia 30 mm kalibro automatiniai BMD pabūklai; po to vėl viskas kartojasi iš naujo.

KASP Vilniaus rinktinės kariai praktiškai išbando čečėnų taktiką. Karių ginkluotė iš kairės į dešinę: RPG-2, AK-47, RPG-26, AK-47 su povamzdiniu granatsvaidžiu GP-25. Eugenijaus Žygaičio nuotr.

„Pelėkautų“ taktika

Per pirmąjį (1994–1996), o tikėtina ir antrąjį (1999– 2000) Rusijos–Čečėnijos karą „specnaz’o“ (rusiškas trumpinys – specialios paskirties) pajėgos, siekdamos aptikti miškingoje vietovėje čečėnų karius, naudojo „pelėkautų“ (autoriaus sumanytas pavadinimas) taktiką. „Specnaz’o“ skyrius ar būrys išsiskleisdavo į grandį ir pradėdavo šukuoti teritoriją. Atstumas tarp karių galėjo būti maždaug apie 100 m. Čečėnų kovotojai, pastebėję „vienišą rusą“, susigundydavo lengvu taikiniu ir pradėdavo jį supti. Prasidėjus susišaudymui, „specnaz’o“ karys stengdavosi prikaustyti čečėnų dėmesį ir per individualią radijo stotį informuodavo kitus savo padalinio karius apie kontakto vietą. Pastarieji savo ruožtu stengdavosi apsupti ir į „ugnies maišą“ privilioti „užsižaidusius“ čečėnus. Šie dažnai patirdavo nemažus gyvosios jėgos nuostolius. Priešo paėmimas už diržo .Per paskutinį XX a. dešimtmetį Kaukazo regione vykusius lokalinius konfliktus dažnai pasitaikydavo, kad viena iš kariaujančių pusių neturėdavo sunkiosios ginkluotės ir aviacijos palaikymo. Siekdami neutralizuoti galingesnę ginkluotę valdančio priešininko pranašumą, silpnesnieji stengdavosi maksimaliai – iki 25–50 m – priartėti prie priešų, kad šie negalėtų išsikviesti aviacijos ar artilerijos paramos. Tuo pat metu jie atidengdavo koncentruotą ugnį iš „artimojo nuotolio artilerijos“ – rankinių prieštankinių granatsvaidžių. Kartais tokią ugnies paramos grupę sudarydavo netgi atskiras karių skyrius. Ši taktika buvo pavadinta imtynių terminu – priešininko paėmimas už diržo. Čečėnai tokiais pat tikslais yra naudoję ir keturių kovotojų grupes su mišria ginkluote – du kariai su granatsvaidžiais, du – su automatiniais šautuvais ar net kulkosvaidžiu.

Siauro apšaudomo ruožo perėjimas

TOS-1 Buratino RusArmy.com nuotr.

TOS-1 Buratino V. Belogrudo nuotr.

Yra daugybė situacijų, kai padalinys gali būti priverstas pereiti siaurą ruožą, kuris lengvaisiais šaulių ginklais yra intensyviai apšaudomas iš vieno ugnies taško. Tai gali būti ir išilgai ugnimi dengiamas koridorius pastato viduje, ir siaura gatvelė senamiestyje, ir miško proskyna ar pan.
Galimi keli veiksmų variantai: slopinti priešininką nepertraukiama kulkosvaidžio ugnimi, kol likę kariai įveiks pavojingą zoną po vieną ar vienu šuoru išsirikiavę į eilę (taip kartais elgdavosi lietuviai partizanai, stengdamiesi pereiti per rusų ar stribų kulkosvaidžiais dengiamas miškų proskynas); naudoti dūminę uždangą ir pakaitinį nepertraukiamą šaudymą į ugnies tašką padaliniui atsitraukiant „susivyniojimo“ („banano“, „vikšro“) metodu; į „mirties zoną“ įeiti visai grupei, glaudžiai sustojus į vorą vienas kitam už nugaros. Šiuo atveju priekinis karys yra kaip skydas ir šaudo nepertraukiama serija tol, kol ištuština visą dėtuvę, o po to metasi, pvz., į kitoje gatvelės pusėje esančią priedangą. Tą pat akimirką ugnį atidengia antrasis karys, vėliau trečiasis ir t. t. Bet kokiu atveju tokiose situacijose yra labai svarbu greitis, agresija, puikus ginklo valdymas ir savo ginklo taktinių techninių duomenų žinojimas (pvz., 45 šovinių talpos dėtuvė RPK-74 nepertraukiama ugnimi iššaudoma apytiksliai per 4 s).

Sunkiosios ginkluotės panaudojimo taktika

Per antrąjį Rusijos–Čečėnijos karą (1999–2000 m.) Rusijos kariuomenė skverbėsi į Čečėnijos teritoriją, vengdama pagrindinių kelių. Gyvenvietės buvo aplenkiamos, priverčiant čečėnų kovotojus pozicijose palikti tik simbolines pajėgas, o pagrindines atitraukti. Kai tik motorizuoti šauliai sutikdavo pasipriešinimą, jie arba apeidavo besiginančius kovotojus, arba sustabdydavo puolimą ir išsikviesdavo aviaciją ir artileriją, kurios savaeigės sistemos („Gvazdika“, „Akacija“) judėdavo iš karto už priekinių kovinių dalinių. Masinis vietovės apšaudymas, sulygindavęs tiek pavienį namą, tiek ir visą gyvenvietę su žeme, trukdavo tol, kol būdavo nuslopinamas pasipriešinimas. Taip daugelis gyvenamųjų punktų Čečėnijos lygumose buvo užimti be didesnio pasipriešinimo, o Rusijos karinės pajėgos patyrė tik nedidelių nuostolių. Ši taktika perimta iš Izraelio kovų su palestiniečiais.
Masiniam vietovės apšaudymui, be jau minėtų artilerinių sistemų, taip pat buvo naudojamos operatyvinės- taktinės raketos „žemė-žemė“ (SK AD, TOČK A), reaktyvinės salvių ugnies sistemos (GRAD, URAGAN) ir sunkioji ugniasvaidė sistema TOS-1 BURATINO (sprogimai vyksta paeiliui, sudarydami ištisinio naikinimo nuo 400 m iki 3,5 km pločio ruožą).

Apsisaugojimo nuo masinio bombardavimo būdai

Pirmajame, o tikėtina ir antrajame Rusijos–Čečėnijos kare čečėnų kovotojai, siekdami per masinius aviacinius ir artilerinius bombardavimus išsaugoti karius, ėmėsi tam tikrų kontrpriemonių. Visų pirma apkasai buvo kasami sulig žmogaus ūgiu, didesnę dalį žemių panaudojant brustverui į priešininko pusę suformuoti. Be to, tranšėjų plotis buvo toks, kad jose galėtų laisvai prasilenkti du kariai. Antra, kariai buvo išdėstomi ne kas 10 m, kaip reikalaujama sovietinių statutų standartuose, o kas 50 ir daugiau metrų. Visa tai leido kariams greitai visu ūgiu ir su kroviniu judėti tarp išretintų pozicijų, jeigu kildavo poreikis kurioje nors vietoje sutelkti daugiau pajėgumų. Dėl didesnių atstumų tarp karių sumažėjo jų pažeidžiamumas nuo sprogimų. Galiausiai, kiekvienas karys privalėdavo išsikasti asmeninę slėptuvę – vilkduobę. Tai buvo daroma šitaip – į priešo pusę tranšėjos ar apkaso šlaite ties dugnu buvo kasama metro ilgio landa tiesiai, po to – metro ilgio landa į kairę ar dešinę, o tada dar kasama metro gylio duobė, kurioje karys ir slėpdavosi. Taigi karį iš viršaus saugodavo daugiau kaip 4 m žemės sluoksnis (brustveras, tranšėjos gylis ir vienas metras žemiau tranšėjos dugno) ir vingiuota landa (sumažinanti sprogimo smūginę bangą). Atsižvelgiant į dirvožemį ir galimybes, vilkduobė būdavo sustiprinama atramomis.

Vilkduobė – KASP išgyvenimo kursas Nr. 1. Eugenijaus Žygaičio nuotr.

Sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių efektyvumas

Pateiksiu du pavyzdžius iš Rusijos–Čečėnijos ir dabartinio Afganistano karo, parodančius 12,7 mm kalibro sunkiųjų kulkosvaidžių ir 82/81 mm kalibro minosvaidžių panaudojimo galimybes. Antrojo karo (1999–2000 m.) prieš Rusiją pabaigoje čečėnai, negalėdami iš 100–300 m atstumo saugiai vykdyti pasalų prieš Rusijos kariuomenės kolonas („specnazas“ ir desantininkai ant žemės, sraigtasparniai iš oro uoliai šukuodavo maršruto prieigas, o kolona į pasaloje esančius čečėnus atidengdavo ugnį net iš tankų pabūklų), ėmėsi tokių kontrveiksmų.

Danų kariai su „Eagle“ ir M.50 Helmande. Nuotrauka iš interneto.

Pasala būdavo rengiama iki 1,5 km ir net didesniu atstumu nuo taikinio ir ją sudarydavo pakaitomis išdėstytos gerai maskuotų sunkiųjų kulkosvaidžių ir 82 mm kalibro minosvaidžių pozicijos. Atstumas tarp jų galėjo būti iki 100 m. Tokiu būdu atakuojamiems rusų kareiviams būdavo sunku greitai nustatyti pasalos pozicijas ir kiek jų yra. Tuo tarpu čečėnai, įvykdę trumpą ir gerai parengtą išpuolį, vieni kitus pridengdami pakankamai saugiai atsitraukdavo.

Užvažiavimo rampa. Autoriaus nuotr.

2006 m. vasara, Afganistanas, Helmando provincija (piečiau Goro), Musa Qaleh gyvenvietė. Pačiame jos centre britai buvo įsirengę bazę, iš kurios stengėsi kontroliuoti apylinkes. Tačiau tą vasarą jiems teko patirti apsiaustos tvirtovės gynėjų padėtį. Talibai atakavo dieną ir naktį taip dažnai, kad britai smulkius apšaudymus netgi nustojo minėti savo kontaktų raportuose. Bazė iš aplinkinių pastatų buvo atakuojama įvairiausiais ginklais – snaiperio ir automatiniais šautuvais, minosvaidžiais, granatsvaidžiais, beatošliaužiais pabūklais ir kiniškomis raketomis. Atakuojantieji kartais priartėdavo prie bazės net per granatos sviedimo nuotolį. Britai, pastiprinti danų žvalgų padalinio ir karališkųjų airių šaulių, sudarė 170 karių įgulą. Ypač buvo vertinami M.50 sunkieji kulkosvaidžiai ir 81 mm minosvaidžiai. Danai aštuonis M.50 išdėstė bazę supusiuose smėlio maišų įtvirtinimuose (angl. sangars), o kitus, įtaisytus lengvai šarvuotų visureigių „Eagle“ viršuje, paliko mobilius. Tuo tikslu aplink bazės perimetrą šalia sienų buvo įrengtos užvažiavimo rampos, kad būtų galima operatyviai atidengti ugnį virš sienų (tokios rampos yra įrengtos ir lietuviškoje PAG bazėje, tik kulkosvaidžių ten kur kas mažiau). Helmando pragarą atlaikę britai teigia, kad M.50 turėjo milžinišką naikinančią galią (tuo tarpu 7,62 mm kalibro kulkos nepajėgė pramušti vietinių pastatų sienų) ir bauginantį psichologinį poveikį. Kai negelbėdavo ir sunkieji kulkosvaidžiai, buvo naudojami minosvaidžiai. Nors 81 mm kalibro pabūklų buvo tik 2 vnt., remiami keleto 51 mm minosvaidžių, tačiau jie pasirodė kaip itin efektyvus ginklas, ypač gausiai apstatytoje vietovėje. Dviejų ginklų įgulos sugebėdavo į konkretų plotą per 1 min. paleisti ne mažiau kaip 10 minų, kurios arba sunaikindavo viską beveik 40 kv. m plote, arba talibus priversdavo kurį laiką sustabdyti veiksmus ta kryptimi. Per kelių mėnesių misiją Musa Qaleh gyvenvietėje airių minosvaidininkai iššaudė 851 vnt. 81 mm minų, o tai sudarė net vieną ketvirtadalį visos britų kovinės grupės kovinio komplekto!

Kelio perėjimas žiedais pagal „specnazą“

Kelio perėjimas žiedais (variantas).

Būna tokių taktinių situacijų, kai mažam padaliniui, pvz., skyriui, tenka judėti vietovėje esant nuolatinei ar net beveik neišvengiamai kontakto su priešu grėsmei. Taip dažniausiai susiklosto vykdant žvalgybą. O štai partizanams tokią grėsmę keldavo bet kuris judėjimas okupuotoje Lietuvoje – netikėti miškų šukavimai su gausybe atkirtimo grupių, nuolatinis stribų ir kariuomenės judėjimas visais keliais, slapukai, pasalos, objektų sargybos… 1992 m. pirmuosius „Geležinio Vilko“ karius, dislokuotus Jurbarke, taip pat SKAT Vilniaus rinktinės Pedagoginio instituto studentų kuopos savanorius specialios taktikos mokė Riazanės aukštosios oro desanto mokyklos absolventai – lietuviai, tuo metu perėję tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Vienas mokymo elementas apėmė saugų kelio perėjimą žiedais. Skyrius sustoja atokiau nuo kelio taip, kad priekinis karys galėtų jį matyti. Į perėjimo vietos žvalgybą ir kartu saugą išsiunčiami skyriaus priekyje ėję du kariai. Kai jie užima užmaskuotas pozicijas prie kelio (stebi ir dengia skirtingas kryptis) ir duoda ženklą kariui-kontrolieriui (dažniausiai tai būna vienas iš grandžių vadų ar net pats skyriaus vadas), kad galima judėti, pastarasis duoda ženklą voros gale esančiam kariui ar karių porai. Pereinantis kelią karys priartėja prie jo, dar kartą vizualiai gauna patvirtinimą iš abiejų saugos karių, kad pereiti saugu, ir tik tuomet kerta kliūtį – įbėga (įeina) į mišką apie 25–50 m (pageidautina, kad galėtų bent kiek matyti ir už nugaros liekantį kelią). Tokiu pat būdu perbėga ir ketvirtas karys, kuris su trečiuoju suformuoja „įėjimo vartus“ (atstumas tarp šių karių gali būti iki 3–5 metrų). Jų užduotis – kontroliuoti viską, kas darosi šioje kelio pusėje, ir prireikus gebėti atidengti ugnį į patį kelią. Po trumpos pauzės, ,,kontrolierius“ tokia pat tvarka siunčia per kelią kitus karius, kurie, perbėgę pro „įėjimo vartus“, ima formuoti pirmąjį žiedą. Kai visas padalinys išsidėsto žiedinei gynybai, prie kelio saugoje buvę kariai žiedą baigia „išėjimo vartais“. Vadui davus ženklą, ,,įėjimo vartų“ kariai perbėga pro „išėjimo vartus“ ir už 25–50 metrų vėl formuoja „įėjimo vartus“, pro kuriuos pereina ir į antrą žiedą išsidėsto visas padalinys. Veiksmas kartojamas mažiausiai dar vieną kartą, t. y. nuo kelio atitolstama apie 150 metrų atstumu. Šis perėjimo būdas užtikrina maksimalų ir nuolatinį padalinio pasirengimą atidengti ugnį bet kokia kryptimi, tačiau tam reikia didelės karių sąveikos. Visi kovotojai itin atidžiai stebi sutartinius signalus, laikosi maksimalios garso ir vizualinės maskuotės, instinktyviai keičia saugos sektorius žiede, kai į priekį pereina kiti kariai, iš anksto žino, į kurią žiedo pusę turi judėti perėjusysis „įėjimo vartus“. Priklausomai nuo vietovės ir karių skaičiaus, galimos tam tikros šio metodo variacijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.