Kai rusų tankai dar buvo čia

V.Račkausko straipsnis->

„Savanoris“ 2013 m. birželis Nr. 6 (500)

Št. srž. Ernestas KUCKAILIS
Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centras
kariuomenės kūrėjas

Su didele pagarba prisimenu savanorius, atėjusius ginti Tėvynės tuomet, kai niekas nežinojo, kuo toks pasirinkimas gali baigtis. Nors Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė, tačiau Tarybinė armija dar tūnojo erdviose teritorijose, karinė technika siuvo gatvėmis. Savanoriai buvo skirtingi žmonės, kiekvienas su savo įsitikinimais, patirtimi, ydomis. Tačiau visus vienijo tas pats jausmas – meilė Tėvynei ir patriotizmas. Dauguma aukojo viską – net šeimas ir savo kuklias santaupas, buvo pasišventę ginti šalį bet kuria kaina. Jie už tai negavo jokio atlygio, jo ir neprašė. Tai buvo laikas, kada kiekvienas galėjo rinktis, kaip jam elgtis – likti neutraliam ir stebėti, kuo viskas baigsis, stoti į savanorių gretas, o gal paremti kolaborantus? Tiems, kurie rinkosi tarnyba SKAT (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba), apsispręsti buvo lengva, nes dauguma tik laukė, kada ateis tas laikas, kai galės prisidėti prie Nepriklausomybės įtvirtinimo. Ir kiekvienas aiškiai suvokė grėsmę, stodamas prieš nepalyginamai gausesnį ir geriau ginkluotą priešą.

1992-ieji. Išleidžiame bendražygius į kursus. Straipsnio autorius – centre. Nuotrauka iš št. srž. Ernesto Kuckailio archyvo

Sunku dabar prisiminti įvykių datas ir visas aplinkybes, nors laiko, regis, prabėgo ne tiek daug, tačiau pabandysiu tas istorijos nuotrupas, kurios įsirėžė į atmintį, papasakoti.
Buvome jauni ir dėl to tikriausiai labai drąsūs. Kai žvelgiu atgal, matau mūsų naivų pasitikėjimą savimi ir situacijos rimtumo nesuvokimą, kad vaikščiota buvo aštraus kardo ašmenimis. Tačiau tik taip galėjome pasiekti rezultatų. Iki šiol neaišku, kaip viskas baigėsi be rimtesnio ginkluoto konflikto.
Iki rusų kariuomenės visiško išvedimo iškvietimas telefonu į kuopos vadavietę buvo tapęs norma. Įvykių buvo įvairių. Buvo ir planuotos užduotys – objektų apsauga, kontrolės postai pagrindiniuose keliuose, kuriais naudojosi rusai.
Kalbu apie tą periodą, kuris buvo kupinas lemtingų įvykių – 1991-1993 metus. Aš atėjau į savanorius 1991 metais birželio 18 dieną. Nuo prašymo užpildymo dienos ir prasidėjo tarnyba, nors dar nebuvau davęs priesaikos. Pamenu pirmąją užduotį – saugojome kryžių Vytauto prospekte. Buvo manoma, kad jį rengėsi susprogdinti rusų smogikai. Tą naktį kamuolinis žaibas taip trinktelėjo mums virš galvų, kad manėme jog ataka prasidėjo. Naktį lijo, po trenksmo tik pabiro šakos ant mašinos stogo. Per rugpjūčio pučą Maskvoje gavau įsakymą sėdėti namie prie telefono ir laukti tolimesnių nurodymų. Taip ir dariau. Nieko reikšmingo? Taip. Bet vykdžiau įsakymą, visi buvome įvykių sūkuryje, nesvarbu, kur buvome.
Įsimintinas įvykis – Kauno karininkų ramovės užėmimas. Eilinį kartą iškviesti telefonu susirinkome kuopos vadavietėje ir tik tuomet paaiškėjo įvykio aplinkybės ir būsima užduotis. Buvo kalbama, kad ramovę užėmė jaunalietuviai. Mūsų užduotis buvo ramovę užimti ir saugoti, įskaitant ir tą atvejį, jei rusai ją bandytų atsiimti jėga. Nors moralė ir pasiryžimas buvo mūsų pusėje, tačiau buvo visiškai aišku, kad jėgos santykis jų naudai. Visų organizacinių detalių dabar nepamenu, tik tai, kad gavome užduotį saugoti pietinį rūmų flangą. Šiaurinį, kaip sužinojau gerokai vėliau, tuo metu saugojo Mokomasis junginys. Pamenu, kad man buvo išduotas „Makarovo“ pistoletas su šoviniais ir nurodytas postas – laiptinė. Atsistojau tarp pirmojo ir antrojo aukšto, ties langu. Apžvelgiau kiemą, patikrinau, ar atsidaro langas. Langas atsidarė, tačiau kiemas atrodė uždaras. Bet kuriuo atveju, žinojau, kad jeigu prasidės šturmas, bėgti į trečiąjį aukštą tas pats, kas save užspęsti į kampą, tad nusprendžiau iššauti bent kelis šovinius į pirmąjį pasirodžiusį rusą, o tada nedelsiant šokti pro langą iš apytikriai 4 m aukščio. Taip tikėjausi išvengti bent jau pirmosios puolimo bangos, o tada būčiau žiūrėjęs, kaip ištrūkti iš vidinio kiemo. Žinojau, kad po pirmųjų šūvių manęs tikrai gyvo nepaliks, nesinorėjo būti sukapotam kastuvėliu ar tiesiog peršautam. Juk nebūtina žūti pirmajame mūšyje, kad laimėtum karą? Laikas ėjo, nuolatos belaukiant atvykstančių rusų, tačiau šturmo nebuvo. Nervai pradžioje buvo įtempti, vėliau apsipratau su aplinkybėmis ir tapo ramiau. Pradėjau tikėti, kad šturmo nebebus ir buvau teisus. Regis, gerokai vakarop atvyko rusų delegacija derėtis dėl rūmų. Viskas vyko trečiajame aukšte. Kaip vėliau paaiškėjo, rusai neketino šturmuoti pastato, buvo sutarta dėl rūmų perdavimo. Kaip man dabar atrodo, tik dėka blaiviau mąstančių karininkų kraujo praliejimo neįvyko. Baisu pagalvoti, iki kokių pasekmių įvykiai galėjo išsirutulioti, jei būtų remtasi tik asmeninėmis ambicijomis ir nebūtų kalbamasi normalia diplomatine kalba.
Kitas įsimintinas įvykis – mano pirmieji šūviai kontrolės poste ties Karmėlava. Regis, buvo 1993 metų pavasaris. Postas buvo įrengtas ties sankryža į Karmėlavos kapines, pro ten dažnai vykdavo karinis transportas. Mano būrys jau buvo gavęs naujutėlaičius, dar neaptrintus automatinius šautuvus AK-74. Ginklai buvo puikūs, pagaliau buvome nebe plikomis rankomis. Tą dieną intensyvaus judėjimo nebuvo. Regis, jau po pietų išgirdau riksmą nuo Kauno pusės – šaukė kolega, regis, Linas, I-mojo būrio vadas: „Stabdyk! Nestoja!”. Aš stovėjau priešingoje sankryžos pusėje, link Karmėlavos. Sunkvežimis, regis, ZIL su priekaba (kompresorium?), nestodamas suko Karmėlavos kapinių link. Nedelsdamas užtaisiau ginklą ir nukreipęs kampu virš automobilio du kartus paspaudžiau nuleistuką. Šūviai buvo išgirsti, sunkvežimis tarsi nenorom sustojo jau pravažiavęs sankryžą. Nedelsdamas perbėgau kelią, kad sektoriaus neužstotų pravažiuojančios mašinos. Parengtą šūviui ginklą tebelaikiau vamzdžiu į viršų. Iš kabinos išlipo karininkas. Jį nukreipėm pas pamainos viršininką. Juo tuomet buvo, jei neklystu, kuopos vadas Jonas Buksas. Pasirodė, kad dokumentai pas karius buvo tvarkoje, tik kažkodėl jie sugalvojo su mumis pažaisti. Šūviai juos įtikino, pro postą prasmukti nepavyko. O aš jau buvau pasirengęs stabdyti automobilį šūviais į ratus. Pataikyti neturėjo būti sunku, atstumas tebuvo apie 40-50 metrų, civilių ir pastatų sektoriuje nebuvo. Mano ketinimus nesunkiai nuspėjo du rusų kareiviai, sėdintys kėbule. Jie tik nedrąsiai šnairavo į mane, sustingę kaip statulos, nedrįsdami net atsisukti į mano pusę. Akivaizdu, kad jautėsi nejaukiai. Karininkas su popieriais rankose grįžo prie mašinos. Dar pareiškė pastabą: „Na predochranitel postavj“, rusiškai reikštų „saugiklį įjunk“. „Ne tavo reikalas“, – mintyse pagalvojau. Rankos šiek tiek virpėjo iš susijaudinimo.
Po kiek laiko atvyko mjr. Vytautas Šestauskas, jei neklystu, tuomet ėjęs rinktinės vado pavaduotojo pareigas, jau informuotas apie įvykį. Neslėpdamas šypsenos priėjo prie manęs ir pareiškė padėką. Padėka taip ir liko žodinė, neužfiksuota byloje. Daug detalių tuomet nebuvo užfiksuota jokiuose raportuose, tiesiog nebuvo galvojama apie tų dokumentų vertę ateityje. Niekas nežinojo, kuo viskas baigsis ir niekas nematė prasmės fiksuoti visų įvykių detalių.
Paskutinysis įsimintinas įvykis, susijęs su rusų kariuomene, buvo paskutinė okupacinės kariuomenės naktis, kai paskutinysis okupantas paliko Šančių kareivines. Vakare buvome surinkti pagal iškvietimo schemą. Apsiginklavome viskuo, ką turėjome. Tuomet jau buvome gavę lenkiškus AK-47S. Atvykome į Šančių kareivines Juozapavičiaus prospekte. Buvome išrikiuoti, perskaitytas instruktažas. Buvome informuoti, kad rusai niokoja ir plėšia kareivines. Mūsų uždavinys buvo neleisti niokoti likusio turto, neleisti išvežti durų, langų, radiatorių. Nedelsdami nuvykome prie kareivinių, tačiau jokių neleistinų veiksmų nepastebėjome. Turbūt jau vien mūsų pasirodymas rusų kareivas sudrausmino. Vyko tvarkingas pasikrovimas. Pastate matėme paruoštas išvežti duris, tačiau jų niekas nelietė. Krovė į sunkvežimius tik savo turtą. Jokių incidentų neįvyko iki pat ryto, prasidėjo bendravimas. Jau baigus pasikrovimą, prašvitus, ėjome su vienu jų majoru aplink kareivines, šnekučiuodamiesi apie kariuomenę, apie tarnybą. Jis buvo draugiškas, bendravimas buvo paprastas ir nuoširdus. Aš prisiminiau tarnybą Tarybinėje kariuomenėje, tad buvo apie ką pasikalbėti. Jis, berods, buvo dalinio štabo viršininkas. Baigus pakrovimą draugiškai atsisveikinome ir išsiskyrėme – visam laikui. Majoras buvo paskutinysis, palikęs Šančių kareivines. Tą dieną Lietuva tapo visiškai laisva – okupacinės kariuomenės nebeliko. Kiekvienais metais, keldamas vėliavą, prisimenu tą majorą ir paskutinįjį rusų sunkvežimį, išriedantį pro dalinio vartus.
Šie įvykiai nebuvo užfiksuoti jokiuose dokumentuose. Bendrai, tuo metu žodiniai įsakymai buvo pagrindinis valdymo įrankis ir niekas nesistengė prikurpti šūsnių popierių. Gal tam buvo ir priežasčių. Jei dokumentus perimtų rusai, kurie dar stovėjo čia, ten rastų daug vertingos informacijos apie vykdytas operacijas ir savanorius. Net fotografijų išliko vos viena kita, nes fotografavomės retai. Ir tos kelios fotografijos prastos kokybės, primenančios Lietuvos partizanų atvaizdus.

Kodėl aš tai nusprendžiau papasakoti būtent dabar? Artėja Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 20-metis. Labai gražus jubiliejus. Tik norėtųsi atkreipti dėmesį į tuo metu tarnavusių neetatinių savanorių dabartinį statusą. Ir vėl turiu pavyzdžių iš savos patirties. Prieš du metus man nuspręsta neįteikti Savanorio kūrėjo medalio. Išaiškinta buvo paprastai – aš neprisiekiau iki rugpjūčio pučo. Man iškart kyla klausimas, kodėl tokia riba – iki pučo? Juk jei mano atmintis nemeluoja pučas vyko ne Lietuvoje, o okupantų kariuomenė mūsų žemėje išbuvo iki 1993 m. rugsėjo 1 d. Nieko baisaus, žinoma. Ne dėl medalių ėjome ginti šalies. Buvome panašūs į Lietuvos partizanus, kurie ėjo į nežinią nesitikėdami atlygio, veikiau mirties. Bet yra svarbus kitas aspektas – biurokratinis požiūris į savanorį. Jis skaudina net ir tvirtus, pasiryžusius žmones, nors jie to niekada neparodo. Mano atvejis įdomus tuo, kad aš atėjau tarnauti 1991 metų birželio 18 dieną, bet priesaiką daviau tik tų pačių metų lapkričio 23-ąją. Taip įvyko dėl to, kad priesaikos būdavo duodamos per didžiąsias šventes, tad man teko tuomet tokios šventės palaukti. Tarp šių dviejų datų jau buvau šaukiamas vykdyti savanorių užduočių. Mano brolis, dabar štabo seržantas Algirdas Kuckailis, užsirašė į savanorius būdamas septyniolikos, po ilgų pokalbių su vadais ir man laiduojant, kad aš asmeniškai, kaip būrio vadas, būsiu atsakingas, jei kas nutiktų.
Tikriausiai esu ne vienintelis, dar spėjęs patarnauti Tarybinėje armijoje. Mums, tebetarnaujantiems Lietuvos kariuomenėje, į stažą įskaitomas tas dviejų metų priverstinės tarnybos svetimai valstybei periodas, o tarnyba KAS sistemoje su visomis pasekmėmis 1991-1993 metais (iki svetimos kariuomenės išvedimo) tampa mažiau reikšminga. Ar tik todėl, kad tuo metu net būdamas būrio vadu nebuvau sudaręs darbo sutarties su KAD (Krašto apsaugos departamentu)? Tas periodas neatsispindi net reitingų lentelėse. Tai štai, ar nebūtų teisinga pagaliau pripažinti, kad tuo metu Lietuvoje gausiausia reali jėga, lygiagrečiai su Mokomuoju junginiu, buvo tie savanoriai – neetatiniai, beveik beginkliai, kiek primenantys tuos 1919 metų savanorius. Aš asmeniškai mielai atsisakyčiau tarnybos Tarybinėje armijoje stažo, bet didžiuočiausi, jei į stažą man būtų įskaičiuota savanorio tarnyba iki 1993 metų rugsėjo 1 d., kaip tikroji tarnyba.


 

Kai rusų tankai dar buvo čia

V.Račkausko straipsnis->

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *