Hibridinis karas Ukrainoje: Jau keturis metus kariaujame

Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
LKKSS VAS garbės narys
prof. Jevhen Dykyj

kalba sakyta  2018-01-12 Laisvės gynėjų susitikime Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

Pirmą kartą kalbėdamas iš šios tribūnos šioje salėje 1991 metais, kai man buvo septyniolika metų, kada man buvo suteikta garbė pasveikinti čia dirbančius Seimo narius tą dieną prisiekusių Lietuvos Respublikai ukrainiečių savanorių vardu, aš net negalėjau įsivaizduoti, kad po ketvirčio amžiaus vėl stovėsiu šioje tribūnoje ir kalbėsiu savo ginklo broliams apie mano šalies situaciją kare su Rusija.
Tada tai buvo demokratinė Rusija, kuri vėl labai greita patapo ta pačia Sovietų Sąjunga, susigrąžinusia visas Sovietų Sąjungos savybes, o dabar ji dar bando susigrąžinti ir sienas. Šių metų kovą bus jau keturi metai, kai mes kariaujame.
Noriu pacituoti vieną savo draugą, kuris taikos metu, kaip ir aš, yra biologijos daktaras, karo metu jis leitenantas ir vadovauja pėstininkų kuopai. Jis 2014 m. rudenį išvyko į frontą, tuoj pat po to, kai mes, savanoriai, praktiškai buvome sutriuškinti. Rusijai įsiveržus ir mus tiesiog sunaikinus, jie atvyko mūsų pakeisti. Jis aprašė šitaip: „Kai mes ėjom ten, tai pirmomis dienomis po Ilovaisko tragedijos (manau visi girdėjot, kai žuvo daug Ukrainos savanorių – praktiškai baigėsi savanorių istorija. Jie iš karto po Ilovaisko pakeitė mus), kai mes važiavom iš poligono, buvome tikri, kad žūsim, kad mūsų užduotis išsilaikyti bent kelias paras, kol bus mobilizuota kita banga. Mes pragyvenom tas kelias paras ir po kiek laiko susivokėm, jog kariaujam neblogiau už priešą, o neilgai trukus ir pripratome prie karo“.
Tas pasakymas „pripratome prie karo“ geriausiai charakterizuoja Ukrainos visuomenės būseną baigiantis ketvirtiems karo metams. Visa šalis įprato prie karo. Mes gyvename karo režimu. Šis karas nustojo būti kažkuo tokiu, sukeliančiu kasdieninį stresą. Jis tapo mūsų gyvenimo dalis. Mes kiekvieną dieną žiūrim oro prognozę ir taip pat kasdien žiūrim žinias iš fronto – kiek žuvo karių, kiek sužeista. Užvakar žuvo 3 žmonės, dar neaišku kiek vakar, kai vykau į Lietuvą. Tai tapo mūsų kasdieninio gyvenimo dalimi. Mes įpratome. Mes supratome, kad pozicinį karą mes atlaikom.
Rusija manė, kad mūsų šalis karo neatlaikys ir greitai suirs, nes pusę biudžeto reikia skirti frontui, nuolat į frontą reikia mesti naujus žmones. Jie galvojo, kad mes neišsilaikysim, bet mes išsilaikėm. Ir tai jiems – Rusijai, Putinui – buvo didžiausias netikėtumas.
Kokiomis sąlygomis tenka išsilaikyti, jums Lietuvoje turbūt sunku suvokti. Žinokite, Lietuva labai turtinga, nes šiandien ji vienintelė pasaulio šalis, davusi nemokamai bent kažkokių ginklų. Tik Lietuva davė mums 7000 Kalašnikovo automatų – visas tas atsargas, kurios liko nuo Sovietų Sąjungos. Dar kelios šalys teikia ginklus už pinigus, už didelius pinigus. Daugiausia – mūsų kaimynai lenkai. Didžiulėje daugumoje šalių galioja, nors formaliai nepaskelbtas, embargo ginklų tiekimui į Ukrainą. Išeitų, jog Rusijos hibridinis karas prieš Ukrainą labiau pasisekė Centrinėje ir Vakarų Europoje, nei fronte prieš Ukrainą. Rusijos kariuomenė savo užduoties neįvykdė; tačiau Rusijos verslas ir diplomatija savo užduotis vykdo puikiai. Labai daug šalių formaliai mus lyg ir pripažįsta, pripažįsta mūsų teritorinį vientisumą, nepripažįsta Krymo okupacijos, kol kas de facto išlaiko sankcijas Rusijai, spaudžiant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, bet tuo pačiu visos tos šalys kategoriškai atsisako parduoti mums bent vieną šovinį. Jos sako, kad negali eskaluoti konflikto, kad siekia, jog karas dar labiau neišsiplėstų, ir todėl ginklų neparduoda. Taip, sutinku, tai geras būdas užtikrinti ramybę.
Pastaruoju metu Europoje jau girdėti pareiškimų, kokių prieš kelis metus net negalėjome įsivaizduoti. Štai Čekijos prezidentas viešai pasiūlė Vakarams susitaikyti su Krymo okupacija: „Taip, tai negerai, bet tai jau yra. Pripraskim prie to, kas yra ir pasiūlykim Ukrainai kažkokią materialinę kompensacija“. Aš manau, jums, lietuviams, tai gerai pažįstama. Lygiai taip pat Vakarų šalys formaliai nepripažino trijų Baltijos šalių okupacijos, bet iki pat 1991-ųjų ar buvo kokia nauda iš to formalaus nepripažinimo? Taigi, dabar toks pats scenarijus siūlomas dėl Krymo, kad europiečiai priprastų, jog kartais pasaulyje įvyksta blogi dalykai, ir juos reikia tiesiog priimti ir prie jų priprasti, to formaliai nepripažįstant. Išeitų, jog Europos fronte Rusijai pasisekė daugiau nei Ukrainos fronte. Ukrainoje Rusija persijungė nuo karinių metodų, nors karas tęsiamas, karas nesustojo nei vienai dienai… Kasdien žiniose matome, jog rotuojamos naujos dalys. Tai netgi mus sustiprina. Mūsų anksčiau nekariavusi šalis, dabar turi 320 000 vyrų ir moterų rezervą – jau prisišaudžiusius ir grįžusius iš fronto, psichologiškai užgrūdintus žmones. Rusijos vietoj būtų labai kvaila pradėti didelį karą. Dabar juos jau sutiks kiekviename mieste, kiekvienoje gatvėje. Tai rezultatas, kuris yra naudingas, nors pasiektas didele kaina.
Pabaigai dar pora minčių.
Šiandien didžiausias mūsų priešas ir grėsmė yra ne Rusijos kariuomenė. Ji jau atliko viską, ką galėjo, ir daugiau nebegali vesti karo. Didžiausias priešas yra Rusijos propaganda šalies viduje ir mūsų politikų korupcija. Nežinau, kiek Lietuvai ta problema pažįstama, bet vertinant mūsų bendrą istoriją, manau, kad jums tai irgi nesvetima. Viena iš sunkiausių šio karo išdavų – tai, kad mūsų valdantieji puikiai išmoko naudotis istorine patirtimi ir nuolat primena: „prisiminkim, kaip buvo prieš 100 metų, kai 1918 metais ukrainiečių tarpusavio kovos baigėsi tuo, kad atėjo Raudonoji Rusija“. Tai tiesa. Kaip ir jūsų 1940-ųjų, taip ir mūsų 1918-ųjų patirtis… Ir mūsų valdantieji puikiai išmoko tuo piktnaudžiauti. Kiekvieną kartą, kai juos griebi už rankos, jie sako: „taip, taip, mes ne idealūs, bet mūsų nenuverskite, nes vykstant karui mūsų negalima versti“. Ir tai irgi tiesa. Negalima vykstant karui su okupantu dar pradėti kažkokią betvarkę. Ypač per paskutinius metus jie tiek suįžūlėjo, kad į kiekvieną įžūlią vagyste jie atkerta: „Nelieskite mūsų, nes kitaip ateis Putinas“. Tai šiai dienai didžiausia mūsų problema, bet manau, kad mes ją išspręsim. Pažiūrėsim, sulauksim to tinkamo momento.
Kodėl aš toks optimistas, nepaisant to, kad atvykau iš kariaujančios šalies, kur mūsų politikai kartu su intervencija privedė iki mažiausio BVP lygio Europoje? Šiuo metu Ukraina yra vargingiausia Europos šalis. Su mūsų resursais tai paradoksalus faktas. Tai korupcijos ir karo rezultatas, nes pinigai eina ir ten, ir ten. Aš pamenu, kaip grįžau iš nepriklausomos Lietuvos į dar Ukrainos SSR 1991 metais, kai po referendumo grįžome namo liūdni, jauni septyniolikmečiai – devyniolikmečiai. Mes kalbėjome, jog pamatėme kaip greitai bus ir Sovietų Sąjungoj, kuriai liko treji – daugiausia penkeri metai. Suaugusieji žiūrėjo į mus ir sakė: „jūs, vaikai, jauni, nieko nesuprantate. Sovietų Sąjunga dar gyvens“. Iš tikrųjų tuo metu Sovietų Sąjungai bebuvo likę aštuoni mėnesiai. Pažiūrėkite tokiu žvilgsniu į Putino Rusiją. Geriausia šių metų naujiena – tai kiti draugo Putino rinkimai, kiti šeši metai Rusijos izoliacijos. Dar šešis metus ši imperija eis Šiaurės Korėjos keliu… Manau, kad kito Rusijos prezidento gali ir nebebūti, kaip, kad Gorbačiovas buvo paskutinis Sovietų Sąjungos prezidentas.
Laikykimės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.