„lzinios.lt“ 2017-11-27

Valerijus Šerelis: informacinei savigynai turime du ginklus – tapatumą ir intelektą

Jūratė Važgauskaitė

Valerijus Šerelis./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Valerijus Šerelis./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Apie visuomenės atsparumą bei informacines atakas paskaitas skaitantis pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis yra įsitikinęs, kad visuomenė turi būti budri, o jos nariai – stebėti ne tik aplinką, bet ir save. „Svarbu apgalvoti informaciją, kurią gauname, klausti savęs, kiek tai svarbu mums, kitiems, kam tai gali būti naudinga ar žalinga“, – sako karininkas, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Erelis-02“ (dabar – SOP „Aitvaras“) Afganistane vadas, dirbęs instruktoriumi ir patarėju karo akademijoje Irake ir Baltijos gynybos koledže.

– Lietuvoje daug kalbama apie informacinius karus ir manipuliavimą faktais, informacija. Visuomenė jautriai reaguoja į tam tikras žinias, mėginimus falsifikuoti istoriją. Didesnių ar mažesnių skandalų matome kasdien. Kokia visuomenės informacinė sveikata yra dabar?
– Pilnos viešosios erdvės analizės aš nedarau, tam reikia daug laiko ir kitų resursų, bet joje, įskaitant ir socialinius tinklus, pvz. „Facebooke“, pastebiu tas žinutes, kurios akivaizdžiai turi potencialą kurti tam tikrą efektą. Tai, ką pastebiu, dažniausiai būna erzinantis, klaidinantis, užgaunantis, pykdantis informacijos poveikis.
Taip siekiama skaldyti visuomenę. Krizės ar karinio konflikto atveju susiskaldžiusioje visuomenėje būtų daug skirtingų „ląstelių“, turinčių skirtingas nuomones, jos skirtingai elgtųsi. Visuomenė nėra vienalytė ji įvairi ir sakyčiau, keturmatė.
Jei kas nors nori daryti įtaką tam tikrai auditorijai, pirmiausia būna vertinamas jos pasiekiamumas, t.y. kaip, kokiomis priemonėmis, kanalais ją galima pasiekti. Reakcija į tam tikrą informaciją jau yra įrodymas, kad tikslinė auditorija yra pasiekta. Po to gali būti tikrinamas jos paveikumas, kiek tikslinė auditorija buvo išerzinta, supykdyta, įbauginta ar įtikinta vienaip ar kitaip reaguoti.
Informacinei savigynai yra pritaikomi du pilietiniai ginklai: tapatumas ir intelektas. Vienas ateina per vertybinę prizmę, o kitas – per žinias ir gebėjimą jomis naudotis. Visus sprendimus, kuriuos mes priimame, priimame remdamiesi informacija, kurią turime, nepriklausomai nuo jos patikimumo.
Jei mums trūksta kokios nors informacijos, mes tuos „tarpus“ pripildome prielaidomis. Kai mes patys prisigalvojame tam tikrų dalykų, susikuriame informaciją, kuri vėliau įtakoja mūsų žinias, pomėgius, pažiūras, nuotaikas, nuostatas ir elgesį. Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kuri paliečia svarbiausius mūsų istorijos etapus ji tikrai bus pastebėta, nes vieni istorija didžiuojasi, o kiti – ne. Taip paveikiami abudu „pilietiniai ginklai“ bet emocijos paveikiamos labiau priklausomai nuo vertybinių nuostatų.
Visuomenėje pasitaiko tokių situacijų, kai vieni žmonės palaiko vieną, o kiti kitą pusę, gali būti ir daugiau nei dvi skirtingos nuomonės tuo pačiu klausimu. Tai normalu, negali būti, kad visi dėl visko sutartų ir nuomonė būtų vienoda. Kiekvienas visuomenės narys yra unikalus ir pilietinės pozicijos nebūtinai sutampa. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, manau, kad ji yra stabili. Visgi galima manyti, kad provokacijų dar sulauksime.

– Kaip visuomenė gali atpažinti „informacinius spąstus“? Kaip suvokti, kad tam tikra informacija, veiksmas yra specialiai „patiektas“? Kaip išmokti atskirti tai, kas tikra nuo to – kas melaginga?
– Piliečiai turi įvertinti, kaip juos veikia ar gali paveikti informacija ir kokią informaciją jie patys išleidžia į aplinką. Yra toks Boido ciklas, kuriuo remiantis galime išryškinti savo reakcijų eiliškumą – pirmiausia reikia stebėti, vertinti, spręsti ir tik tada veikti. Stebėjimas ir vertinimas turi būti iki veiksmo.
Šiandien socialiniai tinklai yra pagrindinis „mūšio laukas“. Žiniasklaida nėra asmeninė, o socialiniuose tinkluose žmogus išreiškia pats save ir mano esąs matomas, svarbus ir reikšmingas. O kuris iš mūsų nenori toks būti? Socialiniai tinklai yra puiki vieta organizuotis, jei menininkas nori pakviesti žmones į koncertą – socialiniai tinklai yra tinkama vieta tai padaryti, bet tai galioja ir kitiems dalykams, tarkime riaušėms.
Grįžtant prie stebėjimo, manau tiktų citata „Neturėtų stebinti tai, kad stebisi tie, kurie nestebi ir tie, kurie stebi – nesistebi“. (iš knygos „5.56×100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių.“) Žmonės stebi tam, kad pamatytų. Patį matymą galima suskirstyti į tris grupes.
Vieni žmonės mato aplinką savarankiškai, kiti pamato, kai jiems parodoma ką stebėti. Treti, tai tie, kurie nenori matyti – blokuoja informaciją, ignoruoja grėsmę. Taip kuriama saugios aplinkos iliuzija.
Tikslios instrukcijos, kaip visuomenė turėtų išmokti apsisaugoti nuo netikros informacijos ir informacinių atakų, aš neturiu, bet galima išmokti stebėti ženklus. Svarbu apgalvoti informaciją, kurią gauname, klausti savęs, kiek tai svarbu mums, kitiems, kam tai gali būti naudinga ar žalinga. Yra ne tik tiesioginė informacija, kuri pasiekia ir veikia. Yra ir informacija, kuri formuoja aplinką, jos nuotaiką, užpildo informacinį lauką. Yra informacinis triukšmas ir tame triukšme – tam tikri „juodi taškeliai“, kurie panašūs į „citavimą iš konteksto“. Svarbu tai atskirti.
Gal tai skamba paranojiškai, bet geriau persistengti su saugumu nei vėliau nustebti, kur aš atsidūriau. Jei žmogui rūpi, jis turi vertinti beveik visą gaunamą informaciją.

– Kalbėdami apie informacines atakas, manipuliavimą visuomene galvojame, kas yra tie, kurie tai daro ir kaip jiems tai pavyksta? Ar yra kažkas, kas manipuliuoja visuomenės nuotaikomis? Ar tai daro pati visuomenė? Kaip veikia šis mechanizmas?
– Informacija gali sklisti chaotiškai pačių piliečių pagalba, bet gali būti kuriama ir skleidžiama profesionalaus manipuliatoriaus. Ar mes galime tai atsekti ir įrodyti? Manau, kad galime, bet svarbu ne tai. Svarbiausia nėra pagauti melagį, svarbiausia – nepatikėti melu ir neleisti sau atlikti klaidingą veiksmą.
Ar teisingą informaciją turinčios žinutės gali turėti propagandinį poveikį? Gali. Informacija gali būti ne visa, paskleista specifiniu laiku, sumaišyta su melaginga informacija siekiant tikrąją diskredituoti arba įtikinti dėl kitos, tikra informacija gali būti skirta nukreipti dėmesį, paslėpti ar papildyti kitą informaciją.
Profesionalūs „koordinatoriai“ subtiliai gali sužadinti aplinką, kuri vėliau manys, kad veiksmus atlieka savarankiškai ir kad daro teisingą darbą.
Svarbu žinoti, kad ir draugiškas šaltinis gali paskleisti nedraugišką informaciją, o neutralus šaltinis kartais gali būti nevisiškai neutralus.

– Ar yra vyraujančios propagandos temos, istorijos, kurios visada naudojamos? Ar jos paveikios? Ar jos kinta?
– Yra keletas dalykų, kurie dažnai naudojami viešojoje erdvėje, socialinėje medijoje, komentaruose. Tarkime, „mums nereikalinga kariuomenė, nes mūsų niekas nepuls“. Žinoma, visada galima tokiu atveju pasakyti, kad mums ir greitosios nereikia, nes niekas niekada nesirgs, ar ugniagesių nereikia, nes niekas niekada nedegs.
Toks atsakas gana gerai „nugesina“ oponentus. Kitas, dažnai girdimas argumentas: „kam mums ta kariuomenė, ji nieko nesugeba“. Atsakymas paprastas – jau sugebėjo, nes jos buvimas jau yra atgrasymo momentas, nes pulti nepavyks greitai, o ir puolimas nebus pigus.
Reiktų atkreipti dėmesį ne į pagrindinius naratyvus, nes jie gali keistis, o į neteisėtų argumentų struktūrą. Tarkime: „todėl, kad taip buvo visada“, „dėl to, kad taip daro visi“, „dėl to, kad kitaip bus blogai“, „dėl to, kad aš/jis pasakė“. Kas yra visi? Kas yra jie?
Gali būti taip, kad skelbiama informacija bus be aiškaus turinio ar žinutės, paliekamas lyg ir vakuumas kuris skatina informacijos gavėją išsiaiškinti tai kas neaišku ir vakuumą užpildyti. Klausimas, ar tas užpildas bus teisingas. Suvokiant aplinką galima tiesiog pajausti, kodėl informacija „eina“ būtent dabar. Gaunant daug informacijos, reikėtų užduoti sau klausimą „ar tai svarbu“. Nes dažnai yra nukrypstama į detales ir nematome „dramblio“. Svarbu „atsitraukti nuo žemėlapio“ stebėti iš toliau, kad matytume bendrą vaizdą, matyti veiksmus, kurie daro įtaką vaizdo kūrimui.

– Kaip kalbėti su žmonėmis, kurie negirdi? Ką daryti su ta visuomenės dalimi, kuri yra „prarasta“, kuri gyvena kitoje informacinėje erdvėje?
– Mes neturime teisės savo piliečių vadinti prarastais, nes taip patys prisidėtume prie visuomenės supriešinimo. Tiesa, dažnai žmonės, kurie žino tik vieną tiesą, arba girdi tik vienos pusės argumentus, išties nemąsto kritiškai ir nesikalba su „oponentu“, o tik bando priversti sutikti su „vienintele nuomone“. Jei aplinka yra sveika, tai nesveika informacija yra greit pastebima ir ignoruojama.
Jei aplinka kiek serganti – joje veiksmai su informacija kiek prasilenkia. Lietuvoje taip pat yra dalykų, kuriuos panaudos prieš mus, kad ir socialinę atskirtį, nelygybę. Svarbu neatstumti tų, kurie mano kitaip, bendrauti su jais.

– Ar mes neperlenkiame lazdos bijodami svetimos propagandos? Įtakos?
– Aš manau, kad mes nepersistengiame. Bet vėlgi, kas tie „mes“. Socialiniuose tinkluose tikrai galima pastebėti daug emocingų pasisakymų, kuriuose nestinga įžeidinėjimų. Manau reikėtų to vengti. Laisvė nėra anarchija, viskas turi būti daroma atsakingai ir apgalvotai.
Visgi privalome žinoti, kad kažkas gali panaudoti mūsų laisvę prieš mus pačius. Svarbu stebėti aplinką, matyti, kas vyksta. Jei žmogus tiki, bet nemeluoja, nereikėtų jo „mušti“, bet jei žmogus yra pagautas tikslingai meluojant jis turėtų patirti tam tikras teisines pasekmes.
Jei mes kalbame apie saugią visuomenę, reikėtų suprasti, kad žodžio laisvė galioja tol, kol neatneša žalos. Jei ji atnešė žalą, ji turi būti atlyginta. Jei pamatysime vieną ar kitą atvejį, kai žmogus už šmeižtą gavo tam tikrą teisinį atsaką, kitas jau pagalvos. Svarbu pagarba kitam, negalima visą laiką galvoti tik apie save. „Jeigu galvosi tik apie save, tai tik tu ir galvosi.“ ( iš knygos „5.56×100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių.“)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *