Raseiniškiai kovose už Lietuvos Nepriklausomybę 

Antanas Kliunka
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos narys

2018 m. lapkričio 23 dieną minėsime Lietuvos kariuomenės atkūrimo 100 – metį. Atkūrimo, nes Lietuvos didieji kunigaikščiai jau buvo sukūrę vieną didžiausių Europos valstybių, tam panaudodami ne tik diplomatiją, bet ir kalaviją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenės garsūs žygiai pasaulio istorijoje įrašyti aukso raidėmis. Bet istorijos ratas negailestingas, visos imperijos ir sąjungos anksčiau ar vėliau žlunga. LDK prie žlugimo privedė bajorų ,,liberum veto“, t. y. neribota laisvė vetuoti visus Seimų ir seimelių sprendimus. Dėl to LDK įsiviešpatavo anarchija, plutokratija ir nepotizmas. Priešams to ir reikėjo, jie nusilpusią LDK suplėšė į gabalus.

Tačiau be galo vitališkai stipri Lietuvių tauta savyje rado jėgų ir 19–ame amžiuje vėl atgimė. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba tarė žodį. Tas žodis buvo Nepriklausomybė, kurią reikėjo apginti. To ėmėsi iš Rusijos ir vokiečių nelaisvės į tėvynę grįžę jauni karininkai ir puskarininkiai. Lapkričio 23 d. Ministras pirmininkas A. Voldemaras, kuris buvo prieš kariuomenės steigimą, nes manė, kad Lietuvai užteks pasienio policijos, pagaliau išleido įsakymą steigti 1–ajį pėstininkų pulką.

Mykolas Šleževičius (1882-02-21 – 1939-11-11) Lietuvos laikinosios vyriausybės II ministrų kabineto ministras pirmininkas

Paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę į Lietuvą slinko bolševikų gaujos, Vilnių taikėsi atplėšti lenkai. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona ir Ministras pirmininkas A. Voldemaras išvyko ieškoti paramos į Vakarus. Jauna Lietuvos valstybė, likusi be vadovybės, atsidūrė ant prarajos krašto.

Kritiniu momentu iniciatyvos ėmėsi Mykolas Sleževičius, kilęs iš Raseinių apskrities Viduklės valsčiaus. Jis skubiai sudarė naują vyriausybę ir kreipėsi į tautą (šis kreipimasis buvo tikras moralinis mūsų kariuomenės kūrimo pagrindas): ,,Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva. … Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą – stokime visi į Krašto Apsaugą. … Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir seneliai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį: už Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!

Į šitą šauksmą atsiliepė 12 000 Lietuvos vyrų, daugiausia sodžiaus jaunimas. Būriais ir po vieną, dažnai silpnai ginkluoti, slaptai ar atvirai, ne kartą pakeliui susiremdami su vokiečiais, ėjo jie į nurodytus punktus: Kauną, Alytų, Kėdainius, Tauragę, Raseinius ir kitur, kur buvo organizuojami savanorių pulkai.

Vincas Rimavičius (1896-06-14 – 1919-10-28). 1919-01-30 įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Kauno komendantūros jaun. karininku. 1919-02-20 perkeltas į Raseinių komendantūrą, paskirtas 3 kuopos vadu. 1919-10-27 kautynėse su bermontininkais, ginant Raseinius, jų suimtas ir 10-28 sušaudytas. 1919-11-18 suteiktas pėst. vyr. ltn. laipsnis (po mirties)

Kovų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę metu Raseiniams teko garbė tapti viena iš savanorių telkimosi vietų. 1919 m. pradžioje buvo įsteigta Raseinių komendantūra. 1919 m. gegužės 4 d. Raseiniuose pradėtas steigti 3–asis pėstininkų pulkas. Sunkus buvo steigimo darbas, trūko pinigų, rūbų. Iš visų pusių reikėjo gintis nuo priešų. Prieš 30 metų seni raseiniškiai dar prisiminė su kokiu entuziazmu viso miesto gyventojai šelpė savo karius. Bet darbas nenuėjo veltui, pulkas iš apiplyšusių žmonių išaugo į rimtą karinę jėgą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pulkas užėmė fronto barą su bolševikais prie Dauguvos upės. 1920 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvos Respublikos Prezidento įsakymu pulkas buvo pavadintas 3–uoju L.D.K. Vytauto pulku. Vienas pulko batalionas tarpukaryje buvo dislokuotas Raseiniuose.

1919 metų viduryje į Lietuvą iš Latvijos atsibastė bermontininkai – nevykęs kapituliuojančios Vokietijos projektas, iš vokiečių ir baltagvardiečių sudarytas karinis junginys. Jie terorizavo Raseinių apskrities gyventojus, trukdė Raseinių komendantūrai telkti karius, palaikyti ryšius su Kaunu. Raseinių komendantūros kuopa savo iniciatyva nusprendė likviduoti besibastančius priešus. 1919 m. spalio 25 d. juos puolė ties Šimkaičiais ir likvidavo. Praėjus trims dienoms iš Šiaulių atvyko 150 bermontininkų. Klasta apsupo ir suėmė dalį Raseinių savanorių, o jų vadą Vincą Rimavičių sušaudė. Tuo metu Raseinių komendantas Vincas Vitkauskas, vietoj to, kad gelbėtų draugą, su dalimi karių pabėgo. Tai tas pats V. Vitkauskas, kuris 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Valstybės gynimo taryboje priešinosi kariuomenės panaudojimui prieš kraštą okupuojančią Raudonąją armiją, o sovietams okupavus Lietuvą, stropiai vykdė jų įsakymus likviduojant Lietuvos kariuomenę ir jos karininkus.

Kazys Ladiga (1893-12-25 – 1941-12-19)

Andrius Eiva

 

Lietuvos vyriausybė, siekdama nutraukti besitraukiančių į Vokietiją bermontininkų savivalę, atitraukė kariuomenę iš Rytų fronto su bolševikais ir metė ją prieš bermontininkus. Frontui vadovavo jaunas plk. ltn. Kazys Ladiga (Ladyga). Lietuviai lapkričio 19 – 22 d. sumušė bermontininkus ties Radviliškiu ir pradėjo juos vyti iš Lietuvos. Visišką bermontininkų sunaikinimą sutrukdė Antantė (būsima Tautų Sąjunga). Fronto vadas Kazys Ladiga iš karto nepakluso įsakymui, nes toliau triuškino Rytprūsių link besitraukiančius bermontininkus, už tai gavo griežtą Lietuvos vyriausybės perspėjimą.

Šio straipsnio autoriui 1990-1991 metais, kuriant Lietuvos kariuomenę ir ginant Aukščiausiąją Tarybą, teko daug bendrauti su generolo Kazio Ladigos anūku Andriumi Eiva, JAV karinių pajėgų ,,žaliąja berete“. Prieš vykstant į Lietuvą jis buvęs perspėtas Lietuvoje nedaryti dar vienos „revoliucijos“. Pasirodo, jog tai jis, pakariavęs Afganistane modžehedų pusėje prieš sovietus, afganams JAV Kongrese ,,pramušė” stingerius, po ko sovietai, netekę paramos iš oro, pradėjo patirti milžiniškus nuostolius ir buvo priversti pasitraukti iš Afganistano. Andrius Eiva, pamatęs mus – gynėjus, beveik beginklius, sako: ,,jūs ką, blogesni už vengrus, kurie 1956 metais „molotovo kokteiliais“ sudegino dvi sovietų tankų divizijas?“ Automobilių, stovinčių prie Aukščiausios Tarybos, bakai labai gretai buvo ištuštinti. Mūsų pavyzdžiu 2014 metais pasiekė ukrainiečiai Euromaidane.

Edvardas Adamkavičius (1888-03-31 – 1957-05-10) 1919-12-01 – 1920-09 7 pėst. pulko vadas

Raseinių miesto kapinių kampelyje palaidoti savanoriai, beveik visi žuvę susidūrimuose su bermontininkais 1919 metų pabaigoje, dauguma – 7–tojo pėstininkų pulko kariai. Pulkas, tuo metu vadovaujamas karininko Edvardo Adamkavičiaus, būsimo Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dėdės, kaip tik dalyvavo kovose su bermontininkais ties Baisogala, Raseiniais, Tauragės apylinkėse.

Zigmas Tiška (1898-08-08 – 1920-11-17). 1919-07-31 įstojo į Karo mokyklą.. 1919-12-16 suteiktas pėst. ltn. laipsnis, paskirtas 7 pėst. pulko 7 kuopos jaun. karininku. 1920-06 paskirtas eiti 8 kuopos vado pareigas. Dalyvavo kovose su lenkais prie Maišiagalos, Giedraičių, Širvintų. Nukautas mūšyje prie Širvintų, palaidotas Ukmergės kapinėse

Po Lietuvos savanorių, kurie kovėsi trijuose frontuose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, pirmųjų pergalių buvo nuspręsta skelbti visuotinę 60 000 Lietuvos vyrų mobilizaciją. Ji galėjo vykti tik neokupuotoje Lietuvos dalyje, todėl būtent į šį pulką buvo pašaukta daug Raseinių apskrities vyrų. 7–asis pulkas ypač pasižymėjo 1920 m. žūtbūtiniame mūšyje ties Giedraičiais ir Širvintomis. Pulkas žiauriuose kautynėse sustabdė lenkų kariuomenės veržimąsi į Lietuvos gilumą. Šiose kautynėse pasižymėjo betygališkis karininkas Zigmas Tiška, po mirties apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu (tose kautynėse sunkiai buvo sužeistas ir šio straipsnio autoriaus senelis). Netrukus 7–ajam pulkui teko stipriai rizikuojant apnuoginti savo laikomo fronto barą, nes pagal bataliono vado Teodoro Balno parengtą planą, naktį iš lapkričio 18 į 19 d. 200 rinktinių karių apėjo lenkų Gardino pulką. Ankstų rytą 7–ojo pulko kariai puolė priešą iš flango bei užnugario. Lenkai buvo iš 3 pusių apsupti ir sumušti. Lietuviai paėmė 200 belaisvių, Lenkų kariuomenė pakriko, bet Lietuvos kariuomenei puolimą išvystyti sutrukdė į konfliktą įsikišusi Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisija. Tautų Sąjungai nutarus, buvo nuspręsta lietuvių ir lenkų konfliktą Vilniaus krašte išspręsti plebiscitu. Ši 1–ąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių įkurta organizacija, vadovaujama prancūzų, ne kartą išdavė Lietuvą ir sutrukdė jos kariuomenei atkovoti Vilnių.

Pranas Eimutis (1897 – 1919-03-18). Nuo 1919-01 Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo Kauno komendantūros mokomojoje komandoje. Vienas pirmųjų per Nepriklausomybės kovas žuvusių savanorių. Palaidotas Eigulių kapinėse.

Kitas mūsų kraštietis, kuriuo mes galime pagrįstai didžiuotis, tai savanoris nuo Ariogalos Pranas Eimutis, kurio žygdarbį Kaune ženklina memorialinė lenta ant ,,Metropolio“ viešbučio Laisvės alėjoje.

2019 m. kovo 18 d. sukaks 100 metų, kai čia žuvo Pranas Eimutis gindamas Jungtinių Amerikos Valstijų misiją. JAV misiją puolė vokiečių kariai, įsiutinti Versalio taikos sutarties ir sąlygų. Jie naktį iš kovo 16 į 17 d. Kaune nuplėšė visas Amerikos vėliavas, Lietuvos iškabintas svečių garbei. Kaune vos nekilo gatvių kautynės tarp vokiečių ir Lietuvos savanorių. Visas Kaunas laidojo mūsų kraštietį. 1927 metais Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) Kauno skyrius gavo garbingą Prano Eimučio vardą. 1934 m. kovo 18 d. Prano Eimučio žuvimo vietoje ant ,,Metropolio“ sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta.

Sovietiniais laikais lenta buvo nuplėšta. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. kovo 18 d. memorialinė lenta buvo atkurta ir pritvirtinta. Kaune yra mokykla ir gatvė pavadintos Prano Eimučio vardu.  Kaunas 2019 m. kovo 18 d. ruošiasi iškilmingai pažymėti mūsų kraštiečio žuvimo šimtmetį. Būtų gražu, kad Raseinių rajono delegacija dalyvautų šioje Vyčio kryžiaus kavalieriaus pagerbimo šventėje.

aminklas žuvusiems Lietuvos kariams Červonkos (Latvija) kapinėse

Paminklas žuvusiems Lietuvos kariams Červonkos (Latvija) kapinėse

Taigi, Lietuvos savanoriai 1918 metais pradėję nuo mažo būrelio pasiryžėlių, laimėjo karą su trimis priešais ir atkovojo lietuvių apgyvendintų etninių žemių tiek, kiek leido jų jėgos.

Visų 1918 – 1923 metais žuvusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę karių auka yra pagerbta Kaune, Karo muziejaus sodelyje. Čia 1934 m. lapkričio 23 d. buvo palaidoti Nežinomo Kareivio palaikai. Jie buvo iškilmingai atgabenti iš Červonkos (Latvija) kapinių, kur ant ten palaidotų lietuvių savanorių kapo parašyta:,,Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes kritome gindami Tėvynę“. Kaune šalia Nežinomo Kareivio kapo ant aukuro uždegta amžinoji ugnis, o į aukuro akmenį įkirsti lotyniški žodžiai:

„Redde quod debes“ (liet. Atiduok ką privalai).

Tai priesakas mums. Jie, savanoriai, už Tėvynės laisvę atidavė kas brangiausia – Gyvybę, o mes privalome jiems atiduoti Pagarbą.

Sovietinės okupacijos metu kapas buvo išniekintas, Nežinomo kareivio palaikai nežinia kur užkasti.

Nežinomo Kareivio kapas buvo atkurtas 1990 m. lapkričio 23 d., Lietuvos kariuomenės dieną. Šiame kape palaidotas Nežinomas Kareivis, žuvęs Giedraičių mūšyje, taip pagerbiant visus už Lietuvos Laisvę žuvusius karius, ir vėl uždegta amžinoji ugnis. Tame pagerbime taip pat dalyvavo 1990 – 1991 metų Raseinių savanoriai.

Nežinomo Kareivio kapas Kaune

Nežinomo Kareivio kapas Kaune

Kitais 2019 metais sukaks 100 metų, kai už Tėvynės laisvę trijuose frontuose kovojo Raseinių krašto savanoriai. O jų likimas, užėjus okupantui, nepavydėtinas – kurie neemigravo, buvo išsiųsti į lagerius, daugelis negrįžo, kiti su savo sūnumis paguldė galvas partizaniniame kare. Vienas kitas, visiškai nepagerbtas, tyliai atgulė nieko neišsiskiriančiame kape mūsų kapinėse. Deja, raseiniškius, išėjusius į karą ir žuvusius, kol kas pagerbė tik Viduklė. Todėl visoms Raseinių seniūnijoms moralinė užduotis kitiems metams: surasti visų savo žuvusių, Vyčio kryžiaus kavalierių ir išėjusių į karą savanorių sąrašus ir juos įamžinti miestelių aikštėse.

Rytoj pagerbsime ne tik 1919 – 1923 metų savanorius, bet ir jų sūnus ir dukras, žuvusius 1944 –1965 metais partizaniniame kare, jų anūkus, žuvusius 1991 metais Lietuvos Baltarusijos pasienyje, prie Televizijos bokšto ir prie Aukščiausios Tarybos, Vilniuje.

Pasaulio istorija – tai karų istorija. Mes – maža tauta, todėl niekada nešvęsime galutinės pergalės, mūsų laukia amžina kova dėl to, kas daro mus Tauta, tai – teritorija, kalba ir papročiai.

Mes maži, bet gal tik skaičiumi, o ne dvasia. Kad esame karių Tauta, istorijos verpetuose įrodėme ne tik sau, bet ir supančiam pasauliui.

Jus visus su Lietuvos Kario diena!

Kariuomenės kūrėjai savanoriai prie paminklo Romui Kalantai jo susideginimo vietoje

Kariuomenės kūrėjai savanoriai prie paminklo Romui Kalantai jo susideginimo vietoje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.