Pakilome už Lietuvą prieš netiesą
Kun. Robertas Grigas
kalba sakyta 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje
Mylimi bičiuliai, bendražygiai, Lietuvos ir laisvės gynėjai! Manau, kad viskas labai paprasta. Mes mylėjome, tikiu, tebemylime laisvę ir Lietuvą. Mums buvo džiaugsmas ir garbė čia su ja būti aną Sausio 13-ąją. Šiandien mums už tai dėkoja, apdovanojimus skiria kaip už ką nors ypatingo. Ar nebuvo mums pati didžiausia dovana būti tomis dienomis čia, Lietuvos pusėje, pasiūlyti jai ginti daugiausia, ką turime, – jei prireiks, save pačius, būti sukilėlių, savanorių, partizanų ištikimybės tęsėjais? Ar gali tekti asmeniui didesnis įvertinimas? Kas iš tikrųjų mylėjo, kas myli, gali tai suprasti.
Per šias Kalėdas į amžinybę išlydėjau savo tėvelį, sąžiningą Dzūkijos bažnytkaimio mokytoją. Jis labai mėgo ir mums, vaikams, kartodavo Bernardo Brazdžionio eilutes:
Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė
Ne duonos… – laisvės, saulės ir žiedų?
Dėl ko mes čia susirinkome prieš 20 metų rizikuoti, priesaika įsipareigoti? Dėl geresnio ekonominio gyvenimo, dėl duonos? Jos, pasak kažkurio nūnai populiaraus istoriko, Leonido Brežnevo laikais tikrai pakako. Turbūt troškome, kad ir ką tvirtintų materialistai, kažko kito, kažko daugiau, mūsų žmogiškajai ir lietuviškajai prigimčiai esmingesnio. Štai tą „dėl ko“, dėl ko atėjome ir prisiekėme sutikti mirtį, jeigu prireiks, dera kaskart iš naujo suvokti, įsisąmoninti ir mums patiems, ir visuomenei.
Įžvelgiu perdėto pragmatizmo pavojų nūdienos politikoje. Šiandien „blogai“ remti Gruziją, Ukrainą, Čečėniją. Antai buvo neišmintinga „veltis į pogrindį, į mišką, į Sąjūdį“. Tik kas ir kur šiandien būtų Lietuva, jeigu visi būtume išlikę tokie karjeristiškai, konformistiškai, apdairiai išmintingi. Manau, kad vadinamasis vienišas padorumas turi begalinę reikšmę tautoms, žmoniškumui, religiniam šventumui. Nesvarbu, kaip elgiasi visi, nesvarbu, ką daro kiti. Aš neskųsiu, neišduosiu, aš paslėpsiu tuos žydus, aš padėsiu persekiojamam tautiečiui, užstosiu šmeižiamą žmogų. Drąsa asmeniškai apsispręsti už gėrį ir tiesą – štai kas pirmiausia turi būti ugdoma Lietuvos mokykloje.
Mano amžinąjį atilsį tėvas, kuklus kaimo mokytojas, stengėsi, kur galėjo, padėti sovietmečiu persekiojamam žmogui, norintiems į Vakarus emigruoti vokiečių kilmės asmenims, kaip vokiečių kalbos mokytojas, besislapstančiam nuo KGB, vėliau pabėgusiam į Švediją Vladui Šakaliui, žymiam Vilniaus disidentui, ar tiesiog režimo absurdų engiamiems mokiniams. Simas Kudirka, paprastas Lietuvos jūrininkas, savo šuoliu iš sovietų laivo į amerikiečių parodė žmogaus teisę ir teisėtą troškimą gyventi, keliauti, judėti taip, kaip jis nori, o ne nustato kokia nors valdžia.
Nuostabi asmenybė ir tokio prasmingo pavadinimo Dzūkijos Savanorių kaimo gyventoja, tremtinė, Sibire sužalota ir visam amžiui praradusi sveikatą, iki mirties prasėdėjusi neįgaliojo vežimėlyje Julija Ūselytė, iš kurios gaudavau pogrindžio spaudos, mane, paauglį, sutikusi, uždavė klausimą, kurio niekada neklausė anuometė sovietinė mokykla, ir, abejoju, ar paklausia vaikų dabartinė: ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną? Tiesi, graži, ori kaip romėnų matrona neįgaliojo vežimėlyje sėdinti moteris. Prisimenu tą sakinį, tą klausimą ir dabar pažodžiui: „Ar tu žinai, kas yra laisvė ir kas yra vergystė už duoną?“
Sesuo Nijolė Sadūnaitė, už šešis padaugintus pogrindžio leidinio lapus šešerius metus praleidusi Sibiro nelaisvėje, Juozas Lukša, kovojęs Lietuvoje ir ėjęs į Vakarus nešti žinios apie mūsų viltingai beviltišką visų užmirštą kovą, Sausio 13-osios taikūs Lietuvos gynėjai – sovietų agresoriaus ginklų aukos.
Paminėjau šituos asmenis ne dėl to, kad jie būtų kokie nors išskirtiniai, o todėl, kad juos žinau. Tikriausiai ir jūsų kiekvieno šeimoje, giminėje buvo tokių asmenų, asmeniniu sukilimu prieš netiesą liudijusių Lietuvą, jos teisę ir jos laisvę. Be tokių asmenų, be tokių žmonių mes neturėtume šiandien mūsų valstybės, kaip Kęstutis Genys sako: „Net ir tos, kurią šiandieną ašaromis laistėm.“ Iš jų mažų asmeninių drąsos pareiškimų, iš jų asmeninių sukilimų kaip bičių korys yra sulipdyta dabartinė tautos ir jos valstybės egzistencija. Jokių įstatymų, įsakymų, jokio atlygio, pažadų, niekas jų nevertė elgtis taip, kaip jie elgėsi. Jie asmeniškai pasirinko ir apsisprendė. Verta gilių apmąstymų, ypač mūs švietimo, politinio, pilietinio ugdymo ir politikos sistemose, kokios savybės, kokios idėjos subrandina panašias asmenybes, nes jų dėka išlieka, prisikelia ir egzistuoja tautos, valstybės. Be jų garma į istorijos nebūties tamsą, kad ir kokių įspūdingų BVP rodiklių būtų pasiekę.
Politkalinys, Kovo 11-osios signataras Liudas Simutis, kai atgimimo pradžioje prasidėjo dideli dejavimai, kaip čia mums bus sunku ir neįmanoma išgyventi be Maskvos, užduodavo tokį klausimą tiems, kurie labai greitai ir anksti pradėjo klausinėti, ką man duos ar davė ta keistoji nepriklausomybė. Jis sakydavo: „O ką aš daviau Tėvynei? Ką aš duodu Lietuvai?“
Palyginkime šeimos narių, bičiulių meilę, ji yra tol, kol mylima neklausiant, kas man už tai, stengiantis lenktyniauti, kad mylimam asmeniui būtų geriau. Taip ir patriotizmas, Tėvynės meilė be šios nuostatos lieka grynas savanaudiškumas, telieka naudingumo koeficiento apskaita, kuri paprastai neatveda žmogaus į Vilnių, kai ten šaudo ir važinėja svetimi tankai. Ačiū jums, kad buvote čia tada, kad esate šiandien, ir toliau būkite tokie, neapskaičiuojantys meilės Lietuvai.