Tegul tiesa ir garbė būna mūsų kelrodžiai

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas,
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas,
LKKSS VAS garbės narys
prof. Vytautas Landsbergis

kalba sakyta  2019-01-12 Laisvės gynėjų susitikime Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje

Sveiki, bendražygiai,

Susitinkame, kol susitinkame, ir pasikalbame, kol susikalbame. O kai susikalbame ir kol susikalbame, tol ir esame. Ir būkim – tą jau sakiau šiandieną rikiuotėje. Tai labai paprastas linkėjimas: būkim. Būkim savimi, net jeigu aplink matysime liūną. Tegul tiesa ir garbė būna mūsų kelrodžiai. Ir pasikalbėti yra apie ką. Aš neatsisakau tos progos.
Lietuva yra dideliame pasaulyje, kuris pilnas visko: ir gražių dalykų – atradimų, ir tarpusavio pagalbos – ir bjauriausių dalykų – ir neapykantos, ir noro valdyti, žudyti. Tai iš pradžių ir pasakysiu kelis žodžius apie tą pasaulį, o paskui apie Lietuvą.
Pastaraisiais metais, kai vadinamoji Putino karų epocha tęsiasi ir plinta, pradėtas vartoti naujas hibridinio karo terminas. Iš tiesų nieko nėra nauja šiame pasaulyje, nebent kai kurie žodžiai, kaip štai šis žodis. Tikriausiai mokslininkai dar nesutarė, kaip jį aiškinti žodynuose tą hibridinį karą, bet mes Lietuvoje susivokiame ir be žodynų. Hitleris ir Gebelsas jau tada gyrėsi žengiantys į totalinį karą, visuotinį karą visomis įmanomomis priemonėmis ir sapnavo, kad pirmieji gaus atominį ginklą, atneš priverstinę taiką. Kaip kai kurie šių dienų vadai kalba taip pat. Priverstinė taika reiškia: „ Mano sąlygomis. Ar negerai? Gal yra norinčių?“  Naujieji gebelsai atvirai didžiuojasi, kad pirmiausia apmeluos bet ką danguj ir žemėj. O galų gale jų agresijos politikėlei žodžių nė nereikia, jie kalba veiksmais. „Jūs ten murkdykitės žodžiuose, galim dar ir patręšti jūsų debilišką darželį“ – tokia Kremliaus nuostata. Ir Hitleris, ir Stalinas naudojo išverstas uniformas, perrengtus kareivius ir apgavystėmis vergė liaudies smegenis, kad smurtas ir melas eitų išvien. Nuo jų pakto laikų –Teufelspakt – Velnio paktas – anot amžiną atilsį kanclerio Helmuto Kohlio (jis taip pavadino). Nuo to sandorio, kuriuo buvo pradėtas Antrasis pasaulinis karas, velnio jėga nesnaudė. Atsirado naujausios ištobulintos ne tik žudymo, bet ir nuprotinimo technologijos, padedančios užkariauti ir pavergti ištisas tautas, bet ir globali terorizmo ir masių ginklo strategija ir taktika. Masių ginklas – tai jau nebe nuvalkiotas masinis žudymas, o pati žmonių masė kaip ginklas. Tik pažvelk į perspektyvą – jau milijonai, einantys per valstybių sienas į pažadėtos gėrovės žemes. Matome ir vadovų blaškymąsi – ar statyti sienas, ar šaudyti, ar bėgti; ir dar nežinia, kuo tie blaškymaisi baigsis, kai organizatoriai trina rankas. Žinia, gėrovė milijonų žmonių kaina tai jau nebe gėrovė, o velnio gėrovė, kaip ir anas senasis Velnio paktas.  Vienas to pakto autorių vėl garbinamas. Tai perspėjantis ženklas visiems žmoniškumo ir laisvės gynėjams.
Kaip ginsime žmoniškumą ir laisvę, broliai ir sesės gynėjai? Pirmiausia – žmoniškumo tarpusavio parama ir parama tiesai, ir, be abejo, ištikimybė Tėvynės garbei. Gynėjau, nesitaikstyk su patyčiomis iš Lietuvos vargų, iš Lietuvos aukų ir tavo Tėvynės niekinimo. Bet ir nesudaryk pagrindo ar priežasčių, kad ji būtų niekinama. Būk pats garbingas ir teisingas ir nepritark nei melagiui, nei vagiui. O jų gausu. Štai išleidau tokią knygelę, kurią Seime šiek tiek dalino, bet jūsų tiek daug, nežinau, ar kas ją gavo. Ten išspausdintas vienas laiškas anų laikų, ano sausio laiškas, kurį parašė berniukas: „Aš noriu ginti Lietuvą, bet mama neleidžia. Bet siunčiu jums savo santaupas. Panaudokit kaip reikia, kad laimėtumėm.“ Štai kur buvo supratimas – mes turim laimėti. Nepaisant teroro, smurto, žudynių, tragedijų, bet mes einam į laimėjimą, mes einam į pergalę. Ir tą matė mažas berniukas. Tai nejaugi mes nematom? Mes ir toliau einam laimėti. Neturime teisės svyruoti ir abejoti.
Vis dėlto paminėjau Europos kryžkelę. Europa apskritai slenka kultūriškai, dvasiškai, ne tik demografiškai, kadangi europiečiai nenori gyventi, jie nenori turėti vaikų, jie nenori, kad tęstųsi jų civilizacija – keisti žmonės – slenka į sunykimą, ir mūsų laukia, gal ne manęs – aš suspėsiu išvengti – bet po keliasdešimties metų gali ateiti tokia krizė, kuri dabar tik nujaučiama, didžiulių masių migrantų ir dar klimato atšilimo, kuris savo ruožtu pajudins milijonus žmonių bėgti ne tik iš Pietų, ne tik iš Afrikos, bet ir iš Šiaurės. Todėl suprantant, šiek tiek matant perspektyvą, nekišant galvos po priegalviu, turėtume galvoti apie užduočių užduotį ir mums – t.y. stiprinti lietuvių tautos atsparumą savo žemėje.
Mūsų pagrindinė jėga ir apsauga, ir galimybė išlaikyti tą artėjantį egzaminą yra tiktai brolystė, tarpusavio parama. Galvų skaldymas kits kitam – tai beprotybė ir savižudybė. O mes tą praktikuojam. Ne tik individualią savižudybę, kuri Lietuvoje tartum nesustabdoma, todėl, kad pakirsta dvasia, kuri nori gyventi, bet ir visuma neatsisako savižudybės.
Kol kas vargšas Seimas, veikiau jo dauguma, tiesiog svaigsta savo visagalybe ir daužymo per galvas malonumu. Štai naujas projektas įstatymo, pagal kurį kritikuoti valdžios įstaigas būtų jau nusikaltimas. Tai draudžiama daryti. Draudžiama papeikti valdžią. Už valdžios kritiką siūlomas baudžiamasis kodeksas. Tai putinizmas aukščiausiam laipsny. Turime apsiginti.
Esame Seime. Jūs, gynėjai, gynėte šią žmonių atstovų instituciją ir pavadinote ją Lietuvos širdimi. Apgynėte anuomet ir Parlamentą, ir Lietuvą. Tai garbės dalykas. Ėjote mirti už garbę. Vienas kažkada parašė tokias eilutes: „Kai vyrai mirdavo už garbę, nemirdavo garbė“. Tačiau būna, kad širdis pavargsta, ima sirgti, atsiranda permušimų ir spazmų. Jūs, gynėjai, turite teisę stebėti Lietuvos širdį – Seimą, sudaryti konsiliumą, nustatyti diagnozę ir gydymą. Stebėkite ir vertinkite, kas čia vyksta. Daug juokingų dalykų. Visi dar turbūt prisimenam operaciją „gelbėti eilinį Bastį“ ir panašių dalykų, kurie juokingi iki tam tikro momento, kol liaujasi būti juokingi arba darosi vis mažiau juokingi. Gali būti pateikta pasiūlymų į Seimo statutinę arba paprotinę teisę. Vienas  labai senas pasiūlymas turbūt neliko įrašytas į statutą. Jisai skambėjo, kad daugumiečių pasiūlymai Seime balsuojami tiek kartų, kiek reikia, kol daugumiečiai laim.; ir „vsio zakonno“. Jei kuri nors demokratinė struktūra tampa nepavaldi valdančiai grupuotei, ši struktūra arba išformuojama, reorganizuojama, arba ignoruojama steigiant kokią nors vienkartinę alternatyvą. Pačioje pradžioje mūsų valstybės atkūrimo jau taip buvo, kai buvo ignoruota vyriausioji rinkimų komisija, kažkas bijojo, kad ji nebus visai pavaldi kritišku momentu, ir buvo daugumos balsavimu įsteigta nekonstitucinė vyriausioji prezidento rinkimų komisija. Tokie pavyzdžiai iš mūsų istorijos išlieka atminty ir, galbūt, skatina savivalę ir šiandien, tariamai demokratinę savivalę. Be abejo, vyriausioji rinkimų komisija turi būti kontroliuojama daugumos, tada „vsio zakonno“.
Yra ir kitų dalykų. Yra gerųjų papročių, kuriuos reikia skatinti arba diegti. Neturėtų būti kviečiami kalbėtojai, kurie iš Seimo tribūnos niekintų Laisvės kovas, lietuvišką laisvės ir demokratijos pasirinkimą, kurį mes čia padarėme ir toliau čia gynėme. O taip jau yra buvę, pavyzdžiui, per Sąjūdžio minėjimą, kai Lietuvos pasirinkimas buvo atvirai niekinamas, taip, kaip tą daro Maskva. Neturėtų būti žeminami paskutiniai viską ištvėrę Laisvės kovotojai, skiriant jiems po septintądalį Laisvės premijos.
Senovės lietuvių kaukai ir bezdukai, čia iš folkloro ir tautosakos, tie kaukai ir bezdukai, kurie kyla iš mūsų šventųjų raistų, neturėtų skatinti raganavimo, bent Seimo salėje. Arba tenustato Seimo statutas, kad raganaujama tik prieš didžiąsias šventes. Kolega Seimo narys antai paskelbiamas priešu, jo portretas arba vardas viešai sušaudomas arba subadomas raganų adatomis – tegu sau žūsta. Tie metodai kyla iš kaukų ir bezdukų mitologijos, dar nepaskelbtos oficialia Lietuvos religija. Tad stabtelkime – kultūros dalykai. Tegu tokį elgesį tepasvarsto kultūros komitetas. Net kai raganaujama iš nevilties ir demokratijos baimės, galėtų būti įvesti kalendoriniai apribojimai: patyčios iš kolegų – tik prieš šventes.
Turime apie ką mąstyti, turime kaip į save pasižiūrėti. Ir vis dėlto čia yra Lietuvos širdis – Lietuvos Seimas. Neturime bijoti konstatuoti ligą. Slėpti ligą yra blogiausia. Konstatuodami ligą, galime, turime ir privalome rūpintis, kaip ją gydyti, kaip apsaugoti visą valstybės organizmą, kad jis nenugarmėtų į kokį nors putinizmo liūną.
Štai, gynėjai, ką sumąsčiau jums pasakyti šia proga, kai dar galiu kalbėti. Pakvietėt mane, aš labai džiaugiuosi, esu dėkingas ir sveikinu jus, sveikinu čia susirinkusius, norinčius gyventi, pasiryžusius ginti tai, ką gynėme ir toliau giname, kiek mums užtenka jėgų, ir kaip mums Dievas padeda. Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.