Dvidešimt vieneri Lietuvos metai NATO: autoritariniai lyderiai gerbia tik jėgą
Justyna Siemienowicz-Jaszyna
2004 m. kovo 29 d. Lietuva įstojo į NATO ir tapo pilnateise galingiausio pasaulyje karinio aljanso nare. Prisijungimas prie bendruomenės ne tik padidino Lietuvos saugumą, bet ir padidino stabilumą regione bei sustiprino valstybių narių solidarumą.
Minint 21-ąsias Lietuvos įstojimo į NATO metines, kalbėjomės su NATO Šiaurės rytų daugiašalės divizijos (MND-NE) štabo viršininku pulkininku Aleksiejumi Gaiževskiu, kuris pasidalijo savo mintimis apie Lietuvos vaidmenį Aljanse ir iššūkius, su kuriais šalis susiduria šiandien Rusijos keliamų grėsmių kontekste. Mūsų pokalbyje pulkininkas Gaiževskis aptarė ne tik Lietuvos istoriją NATO, bet ir pagrindinius elementus, suteikiančius jai pranašumą gynyboje ir atgrasymo nuo potencialių agresorių srityse.
– Su kokiais iššūkiais susiduria Lietuva ir NATO Rusijos keliamų grėsmių kontekste?
– Lietuvos siekis prisijungti prie NATO kilo ne tik iš geopolitinio poreikio užtikrinti savo saugumą per aljansą su stipresniu partneriu, bet ir iš gilių istorinių pamokų.
Lietuva visada buvo reikšminga valstybė tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu, ne mažiau svarbu tai, kad turėjome drąsių ir mūšyje užgrūdintų karių bei išmintingų valdovų. Mūsų stiprybė visada slypėjo gebėjime kurti sąjungas, pirmiausia su kaimyninėmis šalimis, kurios leido mums sujungti karinį ir ekonominį potencialą, užtikrinant mūsų piliečių saugumą ateinančioms kartoms. Šis požiūris, apėmęs įvairių valstybių karinių ir ekonominių išteklių sujungimą į vieną darnią ir nenugalimą sąjungą, buvo labai svarbus.
Vienai šaliai, ypač mažai geografiniu ir demografiniu požiūriu, apsaugoti savo sienų vientisumą be gynybinio aljanso paramos visada buvo, yra ir bus nepaprastai sunku – ypač kai ji ribojasi su agresoriumi, kuris be jokio preteksto užpuola savo kaimynus, naikina infrastruktūrą, žudo žmones ir grobia vaikus. Ir visa tai vyksta dabar, XXI amžiuje…
Lietuva per visą savo istoriją dar nepriklausė tokiai galingai sąjungai, nuo tada, kai kartu su Lenkija sudarė unijinę valstybę. Dabar, kaip ir ankstesniais dešimtmečiais, Rusija siekia vieno tikslo: griauti NATO šalių vienybę, pulti pasaulį savo propaganda ir atnaujinti bandymus pavergti nepriklausomas valstybes. Visada lengviau nugalėti šalis, kurios nepriklauso gynybiniams aljansams – karas Ukrainoje yra puikus to pavyzdys.
Didžiausias iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria Lietuva ir visas Aljansas, yra išlaikyti vienybę, operacinį sąveikumą ir užkirsti kelią stabilios galios bei ekonomikos pusiausvyros sutrikdymui NATO ir ES viduje. Nuoseklus gynybos pajėgumų vystymas tiek nacionaliniu, tiek kolektyviniu lygmeniu yra labai svarbus. Tai turėtų būti pasiekta plėtojant ginklų pramonę ir laiku integruojant Rusijos karo prieš Ukrainą pamokas – ne tik karinėje srityje, bet ir civiliniame gyvenime.
–Kokie veiksniai suteikia Lietuvai pranašumą kaip NATO narei ir kaip jie veikia jos gebėjimą atgrasyti potencialius agresorius tiek nacionalinės gynybos, tiek bendradarbiavimo su sąjungininkais kontekste?
– Didžiausias mūsų, kaip NATO narės, pranašumas yra gebėjimas atgrasyti bet kokį potencialų agresorių nuo bet kokios formos atakos – tiek kinetinės, tiek ir nekinetinės. Tai įmanoma dėl keturių pagrindinių veiksnių: plataus visuomenės pasirengimo pasipriešinimui, mūsų ginkluotųjų pajėgų gebėjimo apsiginti – tiek savarankiškai, tiek NATO kolektyvinės gynybos sudėtyje (kas jau yra įtvirtinta regioninių planų koncepcijose). Mūsų ekonominė galia ir inovacijų potencialas taip pat yra veiksniai, suteikiantys mums pranašumą prieš potencialius agresorius.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenė, bendradarbiaudama su NATO kariuomenėmis, yra pajėgi vykdyti didelio masto karines operacijas visose kovos veiksmų srityse. Mūsų kariai yra įgiję tarptautinių operacijų patirties, o ginklų ir ryšių sistemų sąveikumas ir integracija yra tobulinami kasdienėse pratybose ir manevruose.
– Kokia pažanga modernizuojant karinę techniką ir technologijas prisideda prie Lietuvos ir NATO karinio potencialo didinimo?
– Karinė įranga ir ginklai nuolat modernizuojami, ryšių sistemos tampa vis efektyvesnės ir saugesnės, o karinės technologijos – vis pažangesnės. Ne mažiau svarbus veiksnys yra karių moralė – jų pasirengimas ginti ir saugoti savo tėvynę. Puikiai suprantame, kad mūsų stiprybė slypi vienybėje ir operaciniame sąveikume.
Šiandien mūsų NATO sąjungininkai yra fiziškai dislokuoti rytiniame Aljanso flange ir yra pasirengę ginti mūsų bendras sienas.
– Kokios pamokos buvo išmoktos iš karo Ukrainoje, kurios galėtų padėti plėtoti mūsų šalių gynybos pramonės ir karinių strategijų potencialą, ir kaip parama Ukrainai veikia ginkluotųjų pajėgų pasirengimą?
– Svarbiausios pamokos, išmoktos iš karo Ukrainos ir Rusijos teritorijoje, suteikia mūsų šalims unikalių galimybių – net ir taikos metu – išvystyti savo gynybos pramonės pajėgumus. Remiantis besikeičiančiomis karo formomis ir metodais būtina tobulinti jau esamas šiuolaikines ginklų sistemas ir pritaikyti karines strategijas prie naujausių įvykių Rusijos ir Ukrainos karo fronto linijose.
Mūsų parama Ukrainai ne tik atgraso agresorių nuo invazijos į Europos Sąjungą ir NATO, bet ir leidžia išgirsti vertingų įžvalgų iš Ukrainos karių. Jų patirtis leidžia mums paruošti savo ginkluotąsias pajėgas būti ne vienu, o keliais žingsniais pirmesnėmis nei priešas.
– Kokie yra pagrindiniai elementai, užtikrinantys NATO oro gynybos pranašumą, ir kiek Aljanso technologinis ir ekonominis pranašumas veikia jo gynybinius pajėgumus?
– Šiuo metu vien efektyvios oro gynybos sistemos užtikrinimas gerokai apriboja potencialaus priešininko pranašumą ore. Nepaisant to, NATO šioje srityje turi aiškų pranašumą, nes modernūs, naujausios kartos Vakarų naikintuvai pasižymi nepalyginamai didesnėmis galimybėmis nei bet kuris potencialus priešininko aparatas.
NATO ir Europos Sąjungos šalių karinė ir ekonominė galia yra daug kartų didesnė ir efektyvesnė, o jų technologinis pranašumas neginčijamas. Sankcijos kenkia agresoriaus pramonei, o finansiniai apribojimai tik skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi, gerokai susilpnindami karo mašiną maitinantį valstybės biudžetą.
– Kokios yra pagrindinės šiuolaikinės informacinio ir ekonominio karo grėsmės ir kaip Lietuva bei kitos NATO narės ruošiasi nuo jų gintis?
– Karas turi keturis matmenis: diplomatinį, informacinį, karinį ir ekonominį. Galime užtikrintai teigti, kad plataus masto informacinis karas jau vyksta. Rusijos propagandos kanalai, tiek vietiniai, tiek užsienio, bando paveikti mūsų sąmonę manipuliuodami realybe ir indoktrinuodami piliečius. Rusija psichologiškai ruošia savo visuomenę karui su Vakarais nuo mažens – dar darželyje formuoja antivakarietiškas nuostatas. Ekonomika yra karo varomoji jėga. Europos Sąjunga čia turi didžiulį pranašumą – mūsų ekonomika yra stipresnė ir stabilesnė. Tuo tarpu Rusija, sutelkdama savo ekonominį potencialą į ginklų pramonę, patiria milžiniškus nuostolius plėtojant savo civilinę ekonomiką, o tai ilgainiui sukels tragiškų ekonominių pasekmių.
Svarbiausias klausimas: ką mes darome ir kiek esame pasiruošę gintis nuo agresoriaus? Lietuvos ir Lenkijos išskirtinumas NATO gynybos kontekste slypi mūsų puikiame potencialaus priešininko– jo karinių ketinimų, mąstysenos tiek karinėje, tiek politinėje srityse, kariavimo metodų ir potencialių ketinimų – išmanyme. Neturime jokių iliuzijų ar naivaus tikėjimo, kad valstybė, šimtmečius kėlusi grėsmę mūsų egzistencijai, staiga pasikeistų. Priešo propaganda, bandymai susilpninti mūsų gynybinį ryžtą ir veiksmai, skirti suskaldyti mūsų vienybę, buvo ir tebėra pagrindiniai jos strategijos elementai.
Bandymai mus destabilizuoti bus nuolatiniai, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Mūsų stiprybė slypi tos grėsmės suvokime ir gebėjime veikti aktyviai. Mes ne tik negalime netikėti propagandos melu, bet ir privalome būti keliais žingsniais priekyje priešo ir ankstyvoje stadijoje eliminuoti vadinamąją „penktąją koloną“. Tai atimtų iš priešo galimybę rasti kolaborantų, kurie galėtų paremti jo ketinimus ir palengvinti mūsų šalių okupaciją.
– Kokių veiksmų imasi Lietuva ir kitos NATO narės, siekdamos padidinti gynybinę parengtį ir sustiprinti visuomenės atsparumą galimoms grėsmėms?
– Mūsų šalys turi tvirtus, reguliariai atnaujinamus NATO kolektyvinės gynybos planus, kurie yra nuolat peržiūrimi ir prireikus gali būti nedelsiant įgyvendinti. Esame ir būsime pasirengę ginti savo šalis.
Mūsų visuomenių atsparumas stiprėja kiekvieną dieną. NATO šalių gynybos biudžetai didėja, karinė patirtis didėja, o gynybos pramonė glaudžiai bendradarbiauja su civiline ekonomika, išlaikydama pusiausvyrą tarp karinių poreikių ir socialinės gerovės. Pilietis, kuris jaučiasi socialiai saugus, labiau linkęs ginti savo šalį nei gyvenantis skurde.
Lietuvoje įdiegta nauja komendantūrų sistema, užtikrinanti glaudžią civilinių institucijų integraciją su kariuomene ekstremalios situacijos atveju. Sukarintų organizacijų, netgi civilinių, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į gynybos planus ir reguliarus jų apmokymas, ne tik sustiprina gynybos pajėgumus konflikto metu, bet ir suteikia kiekvienam Lietuvos piliečiui aiškų savo vaidmens karo metu supratimą. Sąmoningumas ir realus situacijos vertinimas užtikrina žmonių pasirengimą kovoti – ir nebūtinai tik su ginklu rankose.
– Kokią reikšmę aljansų ir narystės NATO istorija turi Lietuvos ir regiono saugumui?
– Turime istorinės patirties – bendra istorija su Lenkija parodė, kad aljanso dėka šimtmečius galėjome užtikrinti savo šalių saugumą. Šiandien priklausome NATO – 32 šalių aljansui, galingiausiam gynybos paktui pasaulyje.
Tačiau turime nepamiršti, kad esame tiek stiprūs, kiek stipri yra silpniausias mūsų aljanso narė. Privalome stiprinti savo jėgas, kad atgrasytume priešą ir užkirstume kelią bet kokiems, net ir menkiausiems, agresijos ketinimams. Autoritariniai lyderiai gerbia tik jėgą – tai reiškia, kad turime daryti viską, kas įmanoma, kad jos turėtume ne tik daugiau, bet ir išlaikytume tiek laiko, kiek reikia.
Negalime leistis užliūliuojami priešo propagandos. Mūsų pareiga – sukurti stabilią aplinką verslumui, ekonomikos augimui ir stiprių valstybių kūrimui. Privalome užtikrinti saugią ateitį savo vaikams, o senjorams – orų gyvenimą ir poilsį. Tai įmanoma tik turint stiprias ginkluotąsias pajėgas ir vienybę Aljanse.