„Ateitis“, 2013 m., Nr.1,„Karys“ 2010 m. Nr.1 (1971)

Kova mieste – lietuviška versija

 

Albertas Daugirdas

LKKSS VAS narys, atsargos majoras 

Praėjo jau 22 metai nuo tų įvykių, kurie išbandė daugelio mūsų įsitikinimus, valią ir ryžtą. Apie tai parašyta šimtai straipsnių, keletas knygų. Tačiau rimtesnės studijos apie 1991 m. sausio–rugpjūčio karinius aspektus taip ir neteko aptikti. Įvairiais sumetimais kai kam šį etapą norisi tyliai nugramzdinti užmarštyje, kai kas linkęs manyti, kad tik Čečėnijos–Rusijos, Gruzijos–Rusijos ar kitų karų patirtis yra verta dėmesio, o dalis į Sausio įvykius žiūri tik per emocinę prizmę…
Būtų logiška, kad specializuotos paskaitos ar pratybos turėtų būti vedamos mažų mažiausiai karinėse mokymo įstaigose ar Valstybinio pilietinio pasipriešinimo rengimo centre prie KAM. Deja, paaiškėjo, kad tik vienintelėje Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje visai neseniai, prieš ketverius metus, kariūnams pradėti dėstyti istoriniai, politiniai ir tam tikri kariniai Sausio 13-osios įvykių aspektai, o prieš trejus metus buvo pradėtos organizuoti interaktyvios būsimų karininkų pratybos ir pačiuose Seimo rūmuose. Ar to tikrai jau užtenka puoselėjant istorinę-karinę mintį karinėje ir patriotiškai nusiteikusioje bendruomenėje?!
Tad šis straipsnis būtų vienas iš bandymų glaustai ir sistemingiau apžvelgti Nepriklausomos Lietuvos gynėjų kovos mieste patirtį. Nepretenduodamas chronologiškai ir smulkiai perpasakoti visų tų dienų įvykių, vis dėlto pabandysiu pateikti kuo daugiau detalių (renkant jas remtasi įvairiais šaltiniais bei asmeniniais prisiminimais), kurios galėtų dominti skaitytoją. Daugiausia dėmesio bus sutelkta į Aukščiausiosios Tarybos (toliau – AT arba Parlamentas arba Seimas) gynybos principus sausio–vasario mėn. ir inžinerinį operacijos aprūpinimą. 

SITUACIJA

 

Bendra

 

Po to, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, Sovietų Sąjungos vadovybė ėmėsi ekonominio ir politinio spaudimo. Situacija valstybės viduje ir santykiai su Maskva taip įkaito, kad 1991 m. sausio 8 d. ,,penktoji kolona“, vadovaujama organizacijos ,,Jedinstvo“, mėgino užimti AT rūmus. Sausio 11 d. sovietinė kariuomenė pradėjo užiminėti valstybinius objektus visoje Lietuvoje ir jau sausio 13-osios naktį šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos televizijos ir radijo centrą, o tankų ir šarvuočių vora pajudėjo Parlamento link. Okupacinės kariuomenės vadovybė įsakė gynėjams apleisti AT rūmus.
Tačiau pasaulio visuomenės dėmesys buvo sukoncentruotas į bręstantį Persijos įlankos karą, kuris netrukus ir prasidėjo.

Priešas

 

107 motošaulių divizija, dislokuota Šiaurės miestelyje (tai dabartinis Vilniaus Žirmūnų rajonas, kuriame įsikūrę prekybos centrai ,,Senukai-Banginis“, ,,Ogmios“, ,,Rimi“), maždaug 5–10 min. kelio atstumu iki AT. Be įprastos lengvosios šaulių ginkluotės, motošauliai savo arsenale turėjo šarvuočius BTR-60PB ir BTR-70, savaeigius zenitinius pabūklus ZSU-23-4 ,,Šilka“ ir tankus T-72.
Pskovo 76-osios oro desanto divizijos 234-o pulko kareiviai (ne mažiau kaip 50), ginkluoti kovinėmis desanto mašinomis BMD-1 ir BMD-2, šios divizijos desantininkai yra duomenų, kad ir Vitebsko Gvardijos 103-iosios oro desanto divizijos, taip pat 400 kareivių iš Kaliningrado srities, kaip ir nežinomas skaičius kitų kariuomenės padalinių, buvo perdislokuoti į Lietuvą sausio 8–11 d. Apie apytikslį skaičių galima spręsti ir pagal tai, kad Šiauliuose sausio 8 d. nusileido daugiau kaip 30 transportinių lėktuvų IL-76, kurių viename telpa iki 145 desantininkų.
KGB specialios paskirties grupės ,,A“ (plačiau žinomos kaip ,,Alfa“) 67 kariai, nors yra duomenų, kad jų galėjo būti ir apie 150, atskraidinti į Vilnių sausio 11 d. vakare dviem lėktuvais.
KGB lietuviškojo skyriaus agentai, stebėję padėtį Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose.
Būrys ,,OMON“ milicininkų, sulaužiusių priesaiką Lietuvos Respublikai ir perėjusių į okupantų pusę.
Apie 400 ,,raudonraiščių“ – ,,Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ ir organizacijos ,,Jedinstvo“ suformuoti būriai.

Mūsų pajėgos

 

Apie 20 tūkst. civilių beginklių žmonių aplink AT rūmus, tarp jų ir keli šimtai išorinio perimetro gynėjų (iš viso 15 būrių).
Apie 2000 gynėjų AT pastatų viduje, tarp jų pirmųjų Lietuvos karininkų kursų klausytojai ir instruktoriai, šauliai, Krašto apsaugos departamento (toliau – KAD) pasienio rinktinių kariai ir kiti. Ginkluotė – 1 AK sistemos automatinis šautuvas, medžiokliniai ir mažo kalibro šautuvai, savadarbiai šaunamieji ginklai, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvairių šalių gamybos trumpieji ir ilgieji ginklai, tarp jų ir vienas ,,degteriovo“ kulkosvaidis, granatos, taip pat metaliniai strypai ir mediniai pagaliai, peiliai, priešgaisrinė vandens sistema rūmuose, buteliai su benzinu.
Tuometinės milicijos padalinys, turėjęs pozicijas ketvirtame pagrindinių AT rūmų aukšte. Ginkluotė – vienintelis kulkosvaidis (tikėtina RPK-74), keli AK automatiniai šautuvai ir keli snaiperiniai šautuvai (tikėtina – SVD).
Apie 120 AT Apsaugos skyriaus darbuotojų, ginkluotų maždaug 20 pistoletų, 4 vnt. AK automatiniais šautuvais bei 16 medžioklinių šautuvų.
Iš viso ginkluotų šaunamaisiais ginklais galėjo būti maždaug 200–300 žmonių.
Netrukus po sausio 13 d. Chemijos technologijos institute buvo pagamintas ašarinių dujų analogas, o dezodorantų gamykloje paleista balionėlių su dujomis linija.

 VADOVYBĖS SUMANYMAS

 

Sutelktomis visuomenės ir gynėjų pajėgomis pasaulio opinijos akyse fiksuoti karinės agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą. Sovietams užėmus valstybinius objektus, užtikrinti politinį šalies atstovavimą ir organizuoti įvairiapusišką pasipriešinimą okupantams.

Užduotis

 

Pirmomis Sausio įvykių dienomis tik mažesnė gynėjų dalis turėjo aiškesnę užduotį – pagal galimybes ginti AT rūmus siekiant užfiksuoti patį pasipriešinimo faktą, o daliai ginkluotų gynėjų stengtis AT šturmo metu įsimaišyti į žmonių minią ir atakuoti šturmuojančias sovietų pajėgas iš nugaros. Tuo pačiu tikslu dalis ginkluotų vyrų buvo išdėstyti ties Žvėryno tiltu kitoje Neries pusėje ir ant Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos stogo.
Didesnė dalis gynėjų turėjo nerašytą misiją – pasipriešinti bet kokiu atveju ir nepakartoti 1940 metų klaidos!

VEIKSMAI

Aprūpinimas

AT rūsyje įrengiamos ginklų remonto ir šovinių, sprogmenų gamybos dirbtuvės bei šaudykla.
Ginklai ir sprogmenys – gyventojų sunešti, gauti iš VRM, Lietuvos banko inkasatorių, parduotuvės ,,Medžioklė. Žūklė“ ir kt. Benzinas – gyventojų suaukotas.
Maistas – gyventojų ir maitinimo įmonių suaukotas. Šiek tiek parūpino Vilniaus miesto tarybos deputatai.Statybinės medžiagos – statybinių organizacijų paaukotos (daugiausia jau po sausio 13 d.), iš AT viešbučio statybvietės, Vilniaus miesto tarybos deputatų kanalais gautos priemonės.
Statybininkų šalmai ir dujokaukės – gauta Vilniaus miesto tarybos deputatų pastangomis.
Medicininė pagalba ir priemonės – miesto medicinos įstaigos, pirmosios medicinos pagalbos ir medicininio vadovavimo punktas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, įkurtas Raudonojo Kryžiaus pastangomis ir atsakingas už žmonių evakuaciją iš Parlamento prieigų, medikamentai ir tvarsliava, gauti privačia medikų iniciatyva, o vėliau – pagalba ir iš užsienio.

 Ryšiai ir valdymas

 

Radijo stotys – gautos iš Dariaus ir Girėno skraidymo klubo, nešiojamosios radijo stotelės, perimtos iš buvusios DOSAAF (jomis buvo sukurtas ryšio tinklas tarp lauko postų), R-105 ir R-107 karinės radijo stotys, gautos iš kol kas nežinomų šaltinių ir panaudotos radijo žvalgybai (sovietų ryšio pasiklausymui). Ryšiui su išoriniu pasauliu buvo kuriamas palydovinis kanalas tiesiogiai iš AT ir iš Klaipėdos, taip pat pasinaudota trumpabangininkų turėtais ryšiais su užsieniu (iš AT į Kauną, Šiaulius, o toliau – į užsienį) bei atsarginiais ryšio kanalais, kuriuos turėjo energetikai.
Užėmus Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, radijo laidų rengimas ir transliavimas buvo perkeltas į Aklųjų ir silpnaregių biblioteką, turėjusią visą reikiamą įrangą.
Signalinės raketos, turėjusios gynėjams nurodyti atsitraukimo momentą ir kryptį.

 Parlamento gynybos principai

 

Galima išskirti tris principus: 1) informuotumas, 2) gynyba kariniais metodais, 3) pilietinio pasipriešinimo organizavimas.
Informacijos valdymas buvo itin aukšto lygio, pagrįstas tiek kryptingomis operacijomis, tiek ir panaudojant aktyvią visuomenės poziciją. Parlamento gynybos štabas vykdė, dabartiniais kariniais terminais kalbant, SIGINT-ą (signalų-radijo žvalgybą), HUMINT-ą (agentūrinę žvalgybą – netgi Šiaurės miestelyje buvo savas informatorius, įspėjęs apie tankų pajudėjimą sausio 11 d.), OSINT-ą (atvirų šaltinių žvalgybą), taktinę žvalgybą (stebėjimo postai prie sovietinių karinių objektų) ir apdorotą iš gyventojų suplaukiančią informaciją . Taip pat efektyviai vyko ir visuomenės bei pasaulio bendruomenės informavimas apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Žvalgybos dėka buvo žinoma apie papildomų sovietų dalinių perdislokavimus į Lietuvą, apie karinių kolonų judėjimą miestuose, apie objektų užiminėjimus, apie politinę situaciją regione ir pasaulyje.
Iš karinių metodų labiausiai būtų galima išskirti inžinerinį operacijos aprūpinimą. Šaulių ir kiti lengvieji ginklai dėl kiekio ir kokybės svarbesnio vaidmens nevaidino, o inžinerinės kliūtys turėjo sustabdyti sunkiąją kovinę techniką atokiau nuo Parlamento rūmų ir sudaryti galimybę išvengti TV bokšto scenarijaus. Pasyvios ir aktyvios kliūtys prieš pėstininkus turėjo tikslą tiesiog sulėtinti šturmo greitį ir suteikti erdvės gynėjams manevruoti ir nukauti kuo daugiau puolančiųjų. Karinės inžinerijos prasme rūmų gynybą sudarė trys žiedai:

• rūmų vidus,
• rūmų išorinis perimetras,
• rūmų tolimosios prieigos.

Inžineriniai įtvirtinimai buvo įrengti trimis etapais. Pirmiausia, dar sausio 11–12 dienomis, rūmų viduje spygliuota viela buvo apraizgyta dalis praėjimų ir ventiliacinių angų, smėlio maišais ir armatūros tinklais įtvirtintas pagrindinių AT rūmų pirmasis aukštas, užminuojami laiptai į antrą aukštą, pradėtos įrenginėti baldų barikados rūmų viduje. Tačiau reikia pasakyti, kad toli gražu ne visi gynėjai buvo ,,rimtai“ nusiteikę. Pavyzdžiui, šiaurės rytų AT korpuse (dabartiniai III Seimo rūmai, o tuo metu – Profsąjungų tarybos rūmai) vyresnio amžiaus vyrai buvo skeptiški – ,,tokia ,,jėga“ pro mus praeis per 5 minutes, tai kam dar vargti statant kažkokias kliūtis?!“ Tačiau ten buvęs Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) Studentų skyrius taip nemanė ir inicijavo barikadų statybą iš baldų, benzino paieškas ir butelių užpildymą, modeliavo veiksmus galimo šturmo atveju… Išoriniame perimetre smėlio barstytuvais buvo blokuotas įvažiavimas į šiaurinį AT kiemą, įėjimas į AT kiemą iš pietų pusės atkirstas armatūros tinklais, įėjimas iš vakarų pusės (nuo Neries pusės) užminuotas.
Antro etapo pradžia galima laikyti 1991 m. sausio 13-osios naktį, kai pasiekė informacija apie įvykius prie TV bokšto – po tankų vikšrais ir nuo šturmuojančiųjų šūvių žuvo civiliai žmonės. Aplink Parlamentą susibūrę žmonės beveik instinktyviai ėmė statyti barikadas, siekdami užtverti privažiavimo kelius prie rūmų ir juos supančios teritorijos. Jau rytą stiklinis pirmo aukšto AT fasadas buvo apdengtas armatūros tinklais iš čia pat buvusių statybų (būsimo Seimo viešbučio). Tolimosiose prieigose ties įvažiavimais į aikštę prie Parlamento buvo daromos barikados iš armatūros ir kitų statybinių medžiagų, nuo I posto iki Geležinio Vilko gatvės pieva buvo užtverta autobusais, pietinis ir vakarinis rūmų sparnas taip pat buvo apjuostas autobusais. Žvėryno tiltas užtvertas lengvąja barikada, ,,Kraz“ sunkvežimiu ir dviem ,,Kirovets“ traktoriais, Goštauto gatvė ties Žvėryno tiltu blokuota sunkiąja technika, Gedimino prospektas blokuotas lengvąja barikada ir sunkiąja technika.
Trečias gynybinių įrengimų etapas prasidėjo jau po sausio 13-osios. Nuo stichinio barikadų statymo pereita prie planingos gynybos sistemos kūrimo, kuriai vadovavo ir profesionalūs inžinieriai, ir iš sovietinės armijos pasitraukę lietuviai desantininkai karininkai, ir Vietnamo bei Afganistano karo veteranai, taip pat Karininkų kursų instruktoriai. Pirmosiomis savaitėmis po kruvinosios nakties, o faktiškai tik per sausio 14–16 d., buvo įrengtos smėlio, akmenų ir gelžbetonio barikados vietoje ankstesnių ,,lengvųjų“ barikadų, atliekami kiti fortifikavimo darbai:

1. Rūmų viduje sprogdinimui parengiami kai kurie įėjimai, rūsiuose ir patalpose sukaupiamos didelės benzino atsargos, įrengiamos papildomos smėlio maišų užkardos. Viename iš koridorių netgi įrengiami spąstai – prie lubų pakeltas tinklas su pritvirtintais stambiais žvejybiniais kabliais, turėjęs nukristi ant puolančių kareivių.
2. Parlamento rūmų išorinis perimetras blokuojamas gelžbetonio plokštėmis, taip pat betono ir smėlio sienomis. Kieme ties valgykla iškasamas šulinys. Ant parlamento stogo, saugantis galimo desanto išlaipinimo, įrengiamos armatūros ir spygliuotos vielos kliūtys, jos užminuojamos prieštankinėmis granatomis. Taip pat pasirengiama stogą užlieti vandeniu ir pajungti elektrą.
3. Ties visais įvažiavimais į AT teritoriją sustiprinamos užtvaros (Gedimino ir A. Goštauto gatvių sankirta – akmenų užtvara, Žvėryno tiltas – gelžbetonio barikada, gelžbetonio plokštėmis sutvirtinamas I postas, išdėstomi prieštankiniai ,,ežiai“, iškasamas prieštankinis griovys nuo I posto per pievą Geležinio Vilko gatvės link, o nuo Geležinio Vilko gatvės atsitveriama sunkiąja technika ir ,,ežiais“, smėliu iki pat viršaus blokuojamas Geležinio Vilko gatvės tiltas, ties įvažiavimu iš Gedimino prospekto į Nepriklausomybės aikštę – gelžbetonio barikada. Įvažiavimas nuo krantinės aikštės link ties Žvėryno tiltu blokuojamas gelžbetonio žiedais. Nuo Lukiškių kalėjimo pusės skersgatvis taip pat blokuojamas gelžbetonio blokais.

Dar vienas įdomus, efektyvus ir visų karų metu naudotas ginklas pasitelktas siekiant apginti AT. Tai dezinformacija! Imti skleisti gandai apie tai, kad:

• yra parengti minų laukai pievoje tarp I posto ir rūmų bei prie vakarinės sienos iš A. Goštauto gatvės pusės (iš tikrųjų buvo ,,minuojama“ mokomosiomis prieštankinėmis minomis); kad būtų įtikinama, pakabinami užrašai ,,Minos“; tiesa, jau per pučą minų laukas buvo iš tikrųjų, o sprogmenų AT buvo tiek, kad rūmus galėjo sulyginti su žemės paviršiumi;
• rūmų gynėjai gavo daug šaulių ginklų, tarpe jų – kulkosvaidžių;
• ant rūmų stogo įrengtas kovai su sraigtasparniais skirtas lazeris (Lietuvos fizikai jau po sausio įvykių iš tikrųjų buvo tokį lazerį pastatę, tad jo žalias spindulys kartkartėmis raižydavo rūmų padangę, tačiau realiai buvo tikimasi tik apakinti sraigtasparnių pilotus);
• rūmų šturmo atveju gynėjai yra pasiryžę susideginti kaip Pilėnų didvyriai (tokia mintis tvyrojo, tačiau realiai buvo rengiamasi pagal galimybes organizuotai pasitraukti, kad būtų galima tęsti kovą (vėliau visi suvokė, kad Lietuvai labiau reikia gyvų kovotojų).

 

Pilietinis pasipriešinimas

 

Pilietinio pasipriešinimo sėkla brendo per visą okupacinį laikotarpį, o sudygo Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, buvo patręšta ekonominės blokados metu, kai niekas nesiskundė dėl nepriteklių, bet demonstravo kantrybę ir išradingumą prieš sovietų spaudimą. Galutinis egzaminas Kovo 11-osios apsisprendimui buvo laikomas būtent 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais.
Pilietiniam nepaklusnumui ir pasipriešinimui visų pirma kvietė AT vadovybė, buvo priimti ir atitinkami teisiniai aktai. Tačiau labiausiai žmones sutelkė sovietų fizinė ir psichologinė agresija. Kai per TV bokšto šturmą žuvo 14 civilių gyventojų, daugiau kaip 1000 buvo sužeisti, o žmonės vis tiek nesitraukė nuo saugomų objektų, sovietinės kariuomenės vadovybė nebesiryžo atakuoti Parlamento rūmų (nors tankų ir šarvuočių vora buvo pasiųsta jų link).
Jau tomis lemtingomis Lietuvai dienomis tarp gynėjų sklido toks juokas: sovietai komunizmo Lietuvoje nesukūrė per 50 metų, o mes tai padarėme per kelias dienas. Ir iš tiesų visus buvo apėmusi beribio susitelkimo, pakantumo ir meilės euforija – daugybė vilniečių į aikštę nešė maistą, privatūs restoranai ir kavinės nemokamai įrengė lauko valgyklas, ūkininkai iš visos Lietuvos vežė lašinius ir netgi šviežią mėsą; vietiniai gyventojai nakvynei priglausdavo atvykusiuosius iš kitų Lietuvos kampelių, aprūpindavo šiltais rūbais. Tai, kad prie TV bokšto susirinkę žmonės neišsigando tankų ir jų šūvių, šturmuojančių kareivių smūgių, sprogstamųjų paketų ir šaudymo, žuvusiųjų kraujo – pribloškė sovietus. Jau žinodami, kas įvyko, prie AT rūmų susirinko dar daugiau žmonių! Tūkstančių žmonių (!) vienu metu tariama malda minią tiesiog sucementavo…

 Vietoj apibendrinimo

 

Sovietų karinės agresijos sustabdymą lėmė daugybė faktorių ir tai vis dar yra tyrimo objektas. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad masinis pilietinis pasipriešinimas, paremtas kariniais gynybos metodais atliko reikšmingą vaidmenį. AT rūmų gynybai buvo pasitelktas visas priemonių kompleksas: profesionaliai įrengta inžinerinių kliūčių sistema, panaudotos tiksliosios technologijos, improvizacija ir dezinformacija, gynybon stojo pirmieji KAD kariai ir savanoriai gynėjai bei savanoriai rėmėjai.
Turimi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad užėmus Parlamentą kova prieš sovietus būtų buvusi tęsiama jau pasitelkus pogrindinius, partizaninius, ardomuosius ir sabotažinius kovos metodus.
AT rūmų gynimo operacija gali pasitarnauti kaip puikus kovos mieste ir pilietinės pozicijos pavyzdys totalinio pasipriešinimo atveju. Tad gal jau pagaliau metas imti mokytis ir iš savo patirties?…

• Alberto Daugirdo, Audriaus Petrulevičiaus ir Vytauto Taraškevičiaus asmeninių archyvų nuotr.