www.pasienieciuklubas.lt

Pirmieji pasieniečiai. J. A. Paužolis, VSAT kūrėjas ir vienas pirmųjų vadovų

Loreta Dumbauskienė

J. A. Paužolis gimė 1934 m. gegužės 1 d. Lazdyniškių k., Kriukų v., Joniškio aps. 1954 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą, tais pat metais pašauktas į karinę tarnybą mokėsi Kijevo artilerijos mokykloje. Tapęs karininku, tarnavo Kaukaze, Vilniuje, Vokietijoje, vėl Vilniuje. Karinę tarnybą baigė 1986 m. turėdamas papulkininkio laipsnį.
1988 m. su grupe patriotiškai nusiteikusių lietuvių karininkų aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, inicijavo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos atkūrimą. 1989 m. gruodžio – 1990 m. gegužės mėn. J. A. Paužolis buvo  komisijos „Jaunuoliams, tarnaujantiems sovietinėje armijoje, ginti”, veikusios prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, karinis ekspertas.
Jis parengė pirmą kovinio rengimo programą apsaugos būriams apmokyti bei Krašto apsaugos dalinių sukūrimo struktūrinius projektus. 1990 m. balandį įsteigus Krašto  departamentą (KAD), buvo paskirtas I (mobilizacinio) skyriaus viršininku, o 1991 m. sausio mėn. – KAD generalinio direktoriaus pavaduotoju
J. A. Paužolio indėlis yra ypač svarus organizuojant atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugą ir formuojant tam tinkamą personalą. 1990 m. rugsėjo mėn. KAD generalinio direktoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė valstybės sienų kontrolei ir apsaugai organizuoti. Jai buvo pavesta kuo skubiau parengti reikalingų priemonių projektą ir sąmatas. Jos vadovu buvo paskirtas J. A. Paužolis. Grupė darbą atliko skubiai ir laiku, todėl jau spalio pradžioje pradėti organizuoti pasienio kontrolės postai visos Lietuvos pasienyje. Nedelsiant buvo sudaryta ir mandatinė komisija darbuotojų atrankai organizuoti, kurios pirmininku vėl paskirtas J.A. Paužolis.
Jis gerai prisimena valstybės sienos apsaugos organizavimo pradžią:
“1990 m. rugsėjį Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Kazimieros Prunskienės, priėmė nutarimą dėl ekonominės  sienos apsaugos. Tada buvo pradėta organizuoti ir valstybės sienos apsaugą (VSA). Pradžioje galvota, kad ją turėtų organizuoti Vidaus reikalų ministerija, tačiau tuo metu pastaroji tebebuvo susiskaldžiusi, dalis darbuotojų nenorėjo pereiti dirbti nepriklausomai Lietuvos Respublikai. Tuomet Audrius Butkevičius, KAD generalinis direktorius, ėmėsi organizuoti VS,. Šį uždavinį pavedė spręsti man. Prisimenu, kaip Žemės ūkio ministerijoje ant grindų pasitiesę Lietuvos žemėlapį su lupa nagrinėjome kiekvieną dar Stalino laikais nubrėžtą Lietuvos sienos liniją, bandydami suplanuoti, kur galima būtų nustatyti tikrąją valstybės sieną, nes juk iki tol nei su Latvija, nei su Baltarusija jokios sienos nebuvo. Pasienio apsaugos tarnybos organizavimas vyko savanoriškumo pagrindu. Buvo nuspręsta siūlyti pasienio rajonuose gyvenantiems žmonėms tapti pasieniečiais. Sudarius priėmimo komisiją, mane paskirė jos pirmininku. Komisija turėjo 2 pogrupius. Kadangi laiko turėjom mažai, teko ir pačiam vykti į Rytų Lietuvos regionus bei komplektuoti užkardų darbuotojus. Šiam darbui pasitelkėme ir vietos Sąjūdžio atstovus bei kunigus. Man dalyvaujant buvo sukomplektuotos Švenčionių, Ignalinos ir Pabradės užkardos. Kitas užkardas šiame regione komplektavo tuomet jau paskirtas Pasienio apsaugos tarnybos viršininkas Virginijus Česnulevičius.  Vakarų Lietuvoje pasieniečius verbavo kita komanda”.
Tuo pačiu metu daug padirbėta ir rengiant Valstybės sienos apsaugos įstatymo projektą. Sėkmingas ir intensyvus darbas davė rezultatų – 1990 m. lapkričio 19 d. pasienio apsaugos tarnyba buvo pradėta visuose 64 pasienio postuose.
1991 m. sausio 11 d. sovietiniams desantininkams užpuolus KAD ir užėmus pastatą, J. A. Paužolis buvo sumuštas ir paimtas į nelaisvę. Šiuos įvykius jis prisimena puikiai:
“Likvidavus sovietinę Laisvanorišką draugiją armijai, aviacijai ir laivynui remti (LDAALR), jos valdytas turtas buvo perduotas KAD. Nors perėmimas ir nebuvo labai sklandus, daug konfliktuota su sovietinės armijos karininkais, tačiau 1991 m. sausio 5 d. KAD būstinė jau buvo perkelta iš Kostiuškos g. Vilniuje į Laisvės pr. buvusį LDAALR pastatą (dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgų pastatas – L. D. past.). Vos spėjus įsikurti, sausio 10 d. darbuotojai per langą pamatė prie pastato privažiavusį sovietų karinį automobilį su mėlynu kryželiu (esą medikų tarnybos). Tačiau jo viduje buvo sovietinėmis lauko uniformomis vilkintys kariai. Mūsų pareigūnui priėjus paklausti, ko jie atvažiavo, automobilis staiga atgaline eiga iš aikštelės pasišalino. Telefonu informavau Audrių Butkevičių (tuometinį KAD generalinį direktorių, kuris tuo metu jau dirbo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, o departamente vyriausiuoju buvo paskirtas J. A. Paužolis- L. D. past.) apie šį incidentą. Tuomet buvo duotas įsakymas darbuotojams surinkti visus dokumentus, archyvą ir juos išsinešti į namus, o kitą dieną į darbą ateiti tik vyrams, moterys turi likti namuose. Taip ir buvo padaryta. Kitą dieną, t. y. sausio 11-ąją, į darbą susirinko tik vyrai. Apie 10.30 val. prie pastato privažiavo tankas ir šarvuotis, abu apsėsti sovietų kareivių. Mano kabinetas buvo 5-me aukšte, todėl dar spėjau paskambinti A. Butkevičiui ir pranešti, kad atakuojamas KAD pastatas. Tuo pat metu pabiro pastato langų stiklai. Iš apatinių aukštų darbuotojai spėjo išbėgti, o 5-me aukšte buvę mes su Klemensu Radzevičiumi leidomės laiptais. Ties 3-iu aukštu jau susitikome su kopiančiais sovietų desantininkais. Prieš mus atsirado karininkas su papulkininkio antpečiais ir 2 ginkluoti  kareiviai, vienas – automatu, kitas – kulkosvaidžiu. Karių akys buvo kažkokios keistai „negyvos“, todėl pagalvojau, kad gal jie gal buvo pavartoję narkotikų.
Mus ir dar tris pastate budėjusius pasieniečius iš V. Česnulevičiaus komandos nutempė į 4 aukštą, iškeltom rankom pastatė veidais į sieną, apieškojo ir atėmė visus turėtus dokumentus (tarnybinį pažymėjimą, asmens dokumentus, vairuotojo pažymėjimą). Po to visus suvarė į nedidelį kambarėlį. Į jį netrukus įėjo Vilniaus Šiaurės miestelio divizijos vadas generolas Uspatskich (vardo neprisimenu) ir rusiškai davė komandą „Gult ant grindų!“. Iš karto nesigulėm. Tuomet pasigirdo automato papliūpa į lubas, pabiro tinkas, tad saviškiams paliepiau geriau sugulti. Generolas mus išplūdo, išvadino „svoloči, fašisty“ ir paliepė saviems: „Jei judės – sušaudyti kaip šunis“. Tada jis išėjo. Po to atėjo karininkas mėlyna uniforma, kaip supratom, Pskovo desantinės divizijos „zampolitas“. Paklausė: kas sukėlė gaisrą 1-me aukšte? Atsakiau, kad patys ir sukėlėte. Pasigirdo šūksnis „Nutilk!“, kurį sekė smarkus smūgis automato buože per nugarą juosmens srityje (pastarojo pasekmes jaučiu iki šiol). Vėliau jaunuolius paleido (jie buvo neuniformuoti), o mus su K. Radzevičiumi uždarė į ventiliacinę patalpą, užstūmė suolą ir pastatė du sargybinius. Kadangi patalpos sienos buvo plonos, girdėjom, kaip pastate viskas buvo laužoma, daužoma, atidarinėjami seifai. Pasidžiaugėm, kad buvom spėję viską išvežti. Kaip buvo galima spręsti iš garsų, okupantai po to papietavo ir išvažiavo į Spaudos rūmus. Pastebėjau, kad kartu su sovietinės armijos kariais buvo ir vietinių – Lietuvos vidaus reikalų ministerijos II pulko kareivukų bei civilių, taip pat vadinamųjų „jedinstveninkų“, kurie uoliai talkininkavo desantininkams. Dar po kiek laiko išgirdom kažką už durų klausiant: „Ką saugote?“. Kareiviai atsakė, kad 2 civilius. Iš balso pažinau, kas klausia – ogi buvęs sovietinės Lietuvos LDAALR vadas generolas Ginutis Taurinskas. Pastarasis liepė atidaryti duris – ir štai akimis susidūrėm su juo, buvome pažįstami iš buvusios tarnybos komisariatuose. Pažinęs mane G. Taurinskas sušuko: „Čia gi Butkevičiaus dešinioji ranka!“ ir pasišalino. Dar po kiek laiko, vakare, vėl duris atidarė, dabar jau desantininkų kapitonas. Paliepė išeiti ir paleido. Pasistengėm kuo greičiau palikti pastatą. Bet automobilių stovėjimo aikštelėje liko stovėti mano asmeninis automobilis, kuriame dar buvo ir medžioklinis šautuvas IŽ-54. Paskambinau sūnui Žilvinui ir paprašiau, kad padėtų kaip nors paimti iš ten automobilį. Kaip ne keista, rakteliai tebebuvo mano kišenėje. Žilvinui pavyko nepastebėtam tamsoje prisėlinti prie automobilio ir juo iš ten išvažiuoti”.
Vėliau J. A. Paužolis vadovavo barikadų statybai, organizavo žvalgybą, palaikė ryšius su tuometiniu gynybos štabu Aukščiausioje Taryboje ir karinėmis komendantūromis. Darbo kabinetas jam buvo nuolatinė tarnybos ir gyvenimo vieta iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo.
1991 m. lapkričio 23 d. J. A. Paužolis vadovavo pirmajam atkurtos Lietuvos kariuomenės paradui Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Gruodžio 9 d. buvo paskirtas krašto apsaugos ministro pavaduotoju, o gruodžio 30 d. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnis.
1991-1992 m. J. A. Paužolis kaip karinis ekspertas dalyvavo derybose su Rusija dėl buvusios sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Dar kartą prie valstybės sienos apsaugos reikalų J. A. Paužolis grįžo 1992 m. liepą, kai buvo paskirtas VSAT viršininku. Tuometinis jo svarus indėlis į veiklos organizavimą – drausminių priemonių įvedimas pasienio užkardose, sugriežtinta pareigūnų kontrolė.
1994 m. VSAT reorganizavus į Pasienio policijos departamentą prie VRM, J. A. Paužolis dirbo vyriausiojo pasienio policijos komisaro pavaduotoju kadrų klausimams. 1996 m. lapkričio 27 d. buvo išleistas į atsargą.
Tačiau ir toliau J. A. Paužolis neliko nuošalyje nuo svarbiausių valstybės reikalų. Iki dabar dimisijos pulkininkas yra aktyvus Pasieniečių klubo narys, Etikos komisijos pirmininkas. Jis taip pat dalyvauja Nepriklausomybės gynėjų sąjungos valdybos veikloje, yra Savanorių kūrėjų sąjungos Vilniaus skyriaus narys, buvo Atsargos karininkų sąjungos pirmininko pavaduotoju.
Šiandien bendraujant su netrukus 83-iąjį gimtadienį minėsiančiu J. A. Paužoliu, negalima nesižavėti  jo aktyvumu, patriotišku nusiteikimu, tvirta laikysena, savo pavyzdžiu skatinančiu pilietiškais būti ir kitus šalia esančius bendraminčius.
Prie valstybės sienos apsaugos ištakų prisilietęs ir jai vadovavęs dimisijos pulkininkas nelieka abejingas ir dabartinėms pasieniečių aktualijoms. Atidžiai seka VSAT pasiekimus, domisi diegiamomis naujovėmis. J. Paužolis sako: “Dabar tarnaujančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų – pasieniečių materialinį aprūpinimą, naudojamas technikos priemones, aprangą ar ginkluotę nėra ko ir lyginti su tomis sąlygomis, kurias turėjo 1990-jų pasieniečiai. Pagrindinis skirtumas tarp anų ir šių dienų pasieniečių yra tai, kad dabartiniams šiek tiek trūksta suvokimo, kokią misiją jie vykdo. Kad už jų nugaros yra  Tėvynė, kurią jie turės ginti nuo priešo, jei toks atsirastų. Todėl didesnį dėmesį būsimųjų pasieniečių auklėjimui turėtų skirti Pasieniečių mokykla”.
Sužinojęs, kad pasieniečių rengimo laikas vis trumpėja ir pastaruoju metu mokykla turės parengti VSAT pareigūną per vienerius metus, J. Paužolis labai nusiminė. Jo nuomone, nei 9 mėn. dabartiniams Lietuvos kariuomenės šauktiniams, nei juo labiau 1-eri metai sienos apsaugos pareigūnų parengimui nėra tinkamas terminas. “Juk čia reikia išmokyti jaunuolius ne tik atpažinti asmens ir technikos priemonių dokumentus, juos tinkamai patikrinti, apsaugoti valstybės sieną nuo nelegaliai sieną kertančių pažeidėjų, žinoti visus su sienos apsauga susijusius teisės aktus bei tuo pat metu padėti vykdyti kitas policines funkcijas duotoje vietovėje, bet ir paruošti juos tapti kariu – tėvynės gynėju”, – susijaudinęs kalbėjo pašnekovas.
Pasak pulkininko, puolimo technikos šiam jaunam pareigūnui gal ir nereikės, bet reikės mokėti gintis. Todėl būtina prieš stojant į tarnybą tinkamai išmokti gynybinę karinę taktiką, gerai išmanyti pačią įvairiausią ginkluotę. “Patarčiau Vidaus reikalų ministerijai labiau įsigilinti į valstybės sienos apsaugos misiją, atsisakyti vien policinio mąstymo, suvokti, kad pasieniečiai turi būti paruošti būti ne tik policininkais, bet ir tikrais kariais”, – mintimis dalijosi sienos apsaugos veteranas.