„Karys” 2017 m. Nr. 9(2061) „Knyga” 52-55 psl.

Ambasadorius dim. gen. ltn. Arvydas Pocius
Nematomuose apkasuose

Parengė Darius Varanavičius

„Ši knyga skirta visiems Lietuvos žmonėms, ypač aktyviems Atgimimo laikotarpio įvykių dalyviams ir 1990–1991 m. Lietuvos Laisvės gynėjams, kurie sunkiu Lietuvai metu savanoriškai atliko savo pareigą – gynė Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.
Tikiuosi, kad ji bus naudinga Lietuvos jaunimui, būsimiems kariams, svarstantiems galimybę stoti į Lietuvos karo akademiją ir rinktis garbingą Tėvynės gynėjo – karininko profesiją.“

Gerbiamas Ambasadoriau, prie visų savo užsiėmimų pradedate dar ir rašytojo amplua. Kas paskatino imtis knygos „Nematomuose apkasuose“ ir kaip jaučiatės jai pasirodžius knygų lentynose?

Žinote, visu pirma noriu pasakyti, kad esu tos nuomonės, jog žmogus, parašęs tik vieną knygą, dar neturėtų jaustis rašytoju. Taigi tokiu dar nesijaučiu.
Pats faktas, kad knyga jau išspausdinta ir pasirodė knygynuose mane tikrai maloniai nudžiugino. Manau, kad tokį jausmą daug kas patiria, kai pamato savo daugiamečio darbo galutinį rezultatą. O pirma mintis, kad reikėtų parašyti prisiminimų knygą apie Atgimimo metu ir 1991 metų sausio-rugpjūčio mėn. patirtus bei išgyventus įvykius, kilo 1997 metais studijuojant Vokietijoje Bundesvero vadovavimo akademijoje Hamburge. Jaučiau pareigą bendražygiams, Lietuvos žmonėms, šeimai, ateinančioms kartoms, kad privalau tai padaryti, nes laikui bėgant daug kas užsimiršta ir vėliau visa tai daug sunkiau atgaminti ir prisiminti. Besibaigiant studijoms, atsirado daugiau laivo laiko, tada ir buvo parašyti pirmieji prisiminimų epizodai ir keli straipsniai. Grįžęs į Lietuvą, tarnybos metu, kai kas nors įdomesnio atsitikdavo, tuos epizodus trumpai pasižymėdavau savo užrašuose.

Nuėjote įspūdingą kelią nuo Sąjūdžio „žaliaraiščio“ iki Lietuvos kariuomenės vado. Ar ta politinė potekstė, apie kurią užuominų gausu knygoje, visuomet buvo jaučiama pakankamai aštriai? Ką įvardytumėte tomis „politinėmis girnomis“, apie kurias rašote?

Visą karinės tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpį buvau tarp vadovaujančių karininkų, kuriuos labai įdėmiai stebėjo savi ir svetimi. Savi – tai mūsų politinė vadovybė, svetimi – užsienio valstybių spec. tarnybos. Neduok Dieve, padarysi klaidą – būsi „sumaltas tarp politinių girnų“ arba nežinia kieno užsakomaisiais (nuperkamais) straipsniais spaudoje. Kariškiai buvo kontroliuojami politinės civilių valdžios, nes būtent civiliai įstatymų suteikta teise skiria vyresniuosius karininkus į aukštesnes pareigas, suteikia jiems aukštesnius karinius laipsnius. Todėl keičiantis politinei valdžiai kas ketveri metai neišvengiamai atsiliepia ir vyresniųjų karininkų karinei karjerai. Pavojinga yra būti lojaliam tik vienai politinei pusei, nes kitu atveju ta kita pusė, buvusi opozicijoje, po kelerių metų atėjusi į politinę valdžią ir turėdama politinę kontrolę, kariškius gali „pamalti“ tarp savo girnų.

Kiek įtakos Jūsų pasirinkimui stoti į Sąjūdžio pusę, o vėliau – į Lietuvos karių savanorių gretas turėjo Jūsų šeimos bei giminės istorija? Papasakokite apie dėdės Antano „mokyklą“.

Manau, kad prieš atsakant į šį klausimą geriausia būtų paskaityti kelis epizodus iš knygos.

Jūsų karinėje karjeroje būta visko, netgi pasiūlymo nusišauti vieno aukšto valstybės pareigūno kabinete. Ką išskirtumėte labiausiai, kas suteikė didžiausią džiaugsmą, o kas – nusivylimą?

Visko buvo. Ir gąsdinimų, ir siūlymų nusišauti. Apie tai parašyta knygoje.
Pirmą kartą didžiulį džiaugsmą tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje jaučiau, kai sužinojome, kad 1991 m. rugpjūčio mėn. komunistinis pučas Maskvoje žlugo ir subyrėjo Sovietų Sąjunga (SSRS). Antras kartas – kai 1993 metų rugpjūčio 31 d. vėlyvą vakarą sužinojome, kad okupacinė Rusijos (buvusi SSRS) kariuomenė jau paliko Lietuvos teritoriją. Galiausiai sunkiai žodžiais nusakomas, nepaprastai geras jausmas buvo apėmęs dalyvaujant ir matant Lietuvos priėmimo į NATO ceremoniją Baltuosiuose rūmuose 2004 m. kovo 29 d. Vašingtone. Šis Lietuvos politikų, diplomatų ir kariškių politinis strateginis pasiekimas vainikavo mūsų svajones ir siekius, apie kuriuos nelabai drįsome pasvajoti tais 1990 – 1991 metais.
Per visą tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpį nei Lietuva, nei Lietuvos kariuomene niekada nebuvau nusivylęs. Tačiau tiems, kurie mane, 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos gynėją ir atsidavusį Lietuvos kariuomenės kūrėją savanorį, dergė ir šmeižė, trukdė ir kenkė, gyvenimas ir Dievas jau atlygino. Aš ant jų nepykstu ir jiems atleidžiu.

Kaip manote, kokios patirties šiandieninis Lietuvos karys, pvz. tarnybą pradedantis šauktinis, galėtų pasisemti „Nematomų apkasų“ puslapiuose?

Į šį klausimą vienareikšmiškai sunku atsakyti. Visi mes esame skirtingi, todėl vieniems patinka vieni dalykai, kitiems – kiti. Kariai savanoriai knygoje atras daug jiems artimų ir pažįstamų dalykų, o karo prievolininkai į tuos pačius dalykus pasižiūrės skirtingai. Tikiuosi, kad jie baigę privalomąją karinę tarnybą į kariuomenę jau žiūrės kitomis akimis. Baigę karinę tarnybą ir knygą skaitys kitaip. „Nematomuose apkasuose“ nemažai dėmesio skyriau pareigos jausmo supratimui. Gal šiuo atveju jaunuoliams, kurie dar nėra tarnavę kariuomenėje arba tik pradeda karinę tarnybą, verta būtų paskaityti, kad suprastų, kodėl mūsų protėviai ir mes ėjome ginti ir aukotis už mūsų Tėvynę. Kas kitas, jeigu ne aš, ne tu?
Manau, kad perskaitę šią knygą visi atras atsakymus į šiuos klausimus, o ypač tie, kuriems šie klausimai rūpi.

Ištraukos iš knygos

Įvadas

Nei daug nei mažai – 24 metai – prabėgo ginant ir saugant Lietuvos valstybę. Nuo 1990 metų kovo 12 d., tarnaudamas Lietuvai  kaip Aukščiausios Tarybos Pirmininko asmens sargybinis, o nuo 1991-ųjų metų sausio 11 dienos kaip karys savanoris, jaučiau pareigą ir atsakomybę už jos likimą ir buvau pasirengęs bet kuriuo paros metu atlikti piliečio pareigą – ginti Tėvynę.

Tiems, kurių 1988 – 1991 m. laikotarpiu tarp mūsų nebuvo, arba jauniems žmonėms, kurie ten dar ir negalėjo būti, matyt, sunku suvokti, kodėl keli tūkstančiai pasiryžėlių vis dėlto buvo ten.
Kas tuo metu dėjosi mūsų mintyse ir širdyse?
Mes nebuvome fanatikai ir nebuvome bepročiai – nė vienas iš mūsų nenorėjo mirti. Buvome jauni ir labai norėjome gyventi, mylėti, būti mylimi, auginti vaikus ir būti laimingi. Likimas lėmė, kad už tą laisvę kažkam reikėjo kovoti, pasiaukoti. Kodėl tam ryžomės? Kokia jėga mus vedė? Kokios mintys sukosi galvoje sužinojus, kad sovietų armijos tankai, šarvuočiai ir sunkvežimiai, pilni ginkluotų kareivių, artėja prie ginamo objekto? Tokiais atvejais, nujausdamas priešo jėgų persvarą, lauki savo mirties. Visi normalūs žmonės bijo mirti, o ypač jauni, kurie dar nespėjo pasidžiaugti gyvenimu. Sakoma:  „Nebijo mirti tik bepročiai arba fanatikai.“ Drąsa – tai baimės mirti vykdant pareigą įveikimo rezultatas. Neabejodamas galiu pasakyti, kad svarbiausia buvo pareiga. Šalia jos – garbė, kurios prarasti niekas nenorėjo. Žinojome, kad taip gali nutikti tik kartą. Matėme, kaip per 1991 m. sausio mėn. įvykius keli parlamento gynėjai, gavę informaciją, jog sovietinė armija šturmuos Aukščiausiosios Tarybos rūmus, mus paliko. Jie tiesiog pabėgo. Taip pasielgę mūsų akyse jie prarado garbę, kurios niekada daugiau ir neatgavo. Nemanau, kad vėliau jiems buvo lengva gyventi. Po tokio poelgio sąžinė turėtų graužti visą gyvenimą.

Jausmai, kurie ima kankinti žmogaus sąmonę ir sąžinę, atsakomybė už šeimą ir už Tėvynę – tai, ką patyriau per 1991 m. sausio – rugpjūčio mėn, sudėtingą laikotarpį kaip tų įvykių dalyvis ir liudininkas. Mąstydamas apie pareigą visada sau užduodavau klausimą – kas kitas, jeigu ne aš? Piliečio pareiga –tai tikėjimo vedinys, užtikrinantis įsitikinimo neklystamumą einant ginti Tėvynės.
Rašydamas prisiminimus neturėjau tikslo nušviesti Lietuvos kariuomenės atsikūrimo ir vystymosi visus etapus, chronologiškai išdėstyti svarbiausius įvykius, pateikti statistinius duomenis ir kt. Sąmoningai neįvardijau daugybės žmonių pavardžių, kurie nusipelnė būti paminėti, nes kovojo už laisvę, gynė savo tautą. Tokių Tėvynę mylinčių patriotų yra daug ir visų išvardyti neįmanoma. Jų pavardės įrašytos į valstybės apdovanotųjų sąrašus, apie  Lietuvos kariuomenės atsikūrimą galima perskaityti Krašto apsaugos ministerijos iškeistuose žurnaluose, Lietuvos kariuomenės interneto svetainėje, įvairiose knygose ir kt..

[Kariuomenės vado] Darbas su visuomeninėmis organizacijomis

[…]
Su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga siejo ypatingi ryšiai, nes buvau vienas iš šios organizacijos atkūrimo iniciatorių (dar būdamas SKAT štabo viršininko pavaduotoju). Kadangi pats buvau ir tebeesu LKKSS narys, gerai žinojau situaciją organizacijoje, kurioje vienu metu galėjai užuosti „pelėsį“. Jį reikėjo pašalinti. Organizacijoje buvo prasidėjusi trintis tarp civilių asmenų, kurie 1991 m. per sausio įvykius gynė Aukščiausiąją Tarybą ir kitus valstybinius objektus, bet vėliau nebuvo užsivilkę karinės uniformos, nė dienos netarnavo Lietuvos kariuomenėje ir nedalyvavo ją atkuriant. Dėl šios priežasties kai kurių asmenų ambicijos vedė prie šios organizacijos susiskaldymo. Gal tai kažkas darė sąmoningai? Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti, bet tokių įtarimų buvo. Laiku bėgant šią trintį bendromis jėgomis pasisekė sumažinti ir organizacija, įgavusi naują kvėpavimą, pradėjo normaliai funkcionuoti ir užsiėmė pagal įstatus numatyta veikla.
[…]