„Savanoris“ 2013 m. sausio 31 d. Nr. 1 (445) 12-13 psl.

Patirtis apsaugo nuo klaidų

Eil. Vilius DŽIAVEČKA
„Savanorio“ korespondentas

Sausio 13-osios įvykių dalyvis, savanoris kūrėjas mjr. Albertas Daugirdas, praėjusiais metais išėjęs į atsargą, niekur nedingo, įsijungė į visuomeninę veiklą ir aktyviai daro tai, ką sugeba geriausiai – dalijasi savo įgyta patirtimi, kaip tai darydavo Vadų mokymo centre Savanorių pajėgose arba Karo akademijoje. Savanorių kūrėjų sąjungos įstatuose kaip viena iš veiklos formų ir numatoma švietėjiška veikla. Todėl nenustebau pernai rudenį majorą sutikęs Didžiosios Kovos rinktinės štabe, kur jis į misiją besirengiantiems kariams skaitė paskaitą apie tai, kaip sėkmingai vykdyti užduotis atšiaurios žiemos sąlygomis:
– Vilniaus rinktinės, o kartu ir PAG-16 vadas plk. ltn. Linas Kubilius, senas bendražygis, mane pasikvietė papasakoti į Afganistaną išvykstantiems kariams apie veikimą žiemos sąlygomis. Pasirodo, be paties vado daugiau niekas iš PAG karių nėra baigęs Norvegijoje rengiamo žiemos karo kurso (apie šį kursą ne kartą buvo rašyta „Savanoryje“). Pakviestas apie tai papasakoti džiaugiuosi, kad esu reikalingas ir galėjau padėti. Savo paskaitoje „Rengimosi principai“ išdėsčiau, kaip efektyviau išnaudoti turimą (išduotą, ar papildomai
pakeliui į misijos rajoną įsigytą) karišką aprangą bei ekipuotę, kaip išvengti nušalimų atšiauriomis Afganistano žiemos sąlygomis. Visiems aiškinau ne tik teisingo apsirengimo žiemą principus, akcentavau, kad Afganistanas yra konflikto zona, ir kiekvienas misijoje dalyvaujantis karys gali pakliūti į sudėtingą situaciją – reikės sustiprinti sargybą arba veikti lauke, šaltyje, toli už bazės ribų. Pagrindas šiai paskaitai buvo paimtas iš įvairių kursų ir iš gausybės šaltinių – norvegų ir amerikiečių instruktorių rengtų išgyvenimo kursų bei realios mano patirties Afganistane. Paskaitoje rodžiau ir aiškinau, kaip aprangos elementus, kuriuos kariuomenė mums išduoda, efektyviai panaudoti misijoje. Į tarptautinę operaciją Afganistane, ISAF štabe, išvykau tarnaudamas Sausumos pajėgų štabo išmoktų pamokų skyriuje. Dirbau uždaroje teritorijoje Kabule, tačiau iš savo misijos Afganistane norėjosi išpešti kuo daugiau naudos, ir rotacijos viduryje, gavęs atostogų, vietoj galimo grįžimo į Lietuvą, pasirinkau darbines atostogas Čagčarane. Ten, per gerą savaitę, kiek tik turėjau galimybių, važinėjau į patrulius, gilinausi į problemas, fotografavau, bendravau su pačiais kariais. Tada vienas mano ataskaitose atsiradusių pasiūlymų buvo į tuometinių mobilių stebėjimo grupių (buvusių MRSG, dabar – UVG), kariams į parengimo programą būtinai įvesti išgyvenimo kursą. Sausumos pajėgų vadovybė pasirengimo misijai laikotarpiui mums davė ne daugiau kaip 24 valandas tokiam kursui bendroje karių rengimo programoje. Mažoka. Reikėtų paminėti, kad Sausumos pajėgų štabas tuo metu buvo operacinio lygmens ir kuravo visų tarptautinių misijų reikalus Balkanuose, Irake ir Afganistane. Man grįžus ir pateikus analizę, šis kursas minėtų grupių kariams buvo įgyvendintas. PAG-6 kariams jį pravedžiau asmeniškai. Vėliau, mūsų skyrių Sausumos pajėgų štabe išformavus, visa išgyvenimo kurso medžiaga buvo perduota Butigeidžio dragūnų mokomajam batalionui, tikiu, kad keletą metų jis buvo sėkmingai vykdomas tenai. Bendraudamas su misijai besirengiančiais kariais supratau, kad dalis jų nežino Afganistano istorijos. Nedaug karių gilinosi, kokios ilgamečio Afganistano karinio konflikto priežastys, dėl ko ten vyksta karas, kokia ten pasaulėjauta ir tradicijos yra priimtinos ir per amžius įsigalėjusios. Parengiau paskaitą šia tema. Gilinausi ir dėsčiau medžiagą per karinę bei istorinę prizmę, gretindamas panašius Lietuvos ir Afganistano istorijos momentus. Tai gali būti (ir yra) svarbūs argumentai derantis su afganais, kalbant apie reikalus, ar tiesiog šnekučiuojantis prie arbatos. Pavyzdžiui, Čingischano kariuomenė buvo sumušta Afganistane, o lygia greta tie patys mongolai-totoriai gavo į kaulus nuo lietuvių. Pasirodo, kad kažkada turėjome bendrą priešą.
Mjr. A. Daugirdas visiškai teisus. Jei nemoki kalbos, gelbsti istorijos ir papročių išmanymas, tada lengviau surasti bendrą kalbą. Man pačiam, dalyvaujant PAG-6 pasirengime, kroatų karininkas puikiai išnaudojo panašų kozirį, derėdamasis su menamu „afganistaniečiu“ parodęs savo laipsnio ženklą – rombą ir paminėjęs, kad tokie patys rombai panašiai išdėstyti Goro provincijoje stūksančio Džamo minareto puošyboje. O jų protėviai, pasirodo, į dabartinę Kroatijos teritoriją per amžius nusileido pat nuo tų pačių – Hindukušo kalnų. Taigi pyktis nereikėtų, nes jie kaip ir iš vienos genties… Grįžtant prie lietuviškų pėdsakų Afganistane viskas yra kur kas įdomiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Štai XIX a. žemaičių bajorėlis iš Kražių, Jonas Vitkevičius, dabar pasisavinamas tiek rusų, tiek lenkų istorikų, už antirusišką veiklą pogrindinėje organizacijoje vietoj bausmės 1824 m. patekęs į carinę armiją, sugebėjo tapti karininku, ir turėdamas puikių diplomatinių bei kalbinių gabumų 1837 m. tapo pirmuoju Rusijos pasiuntiniu Kabule. Verta pažymėti, kad tuomet 19 a. pirmoje pusėje, Anglijai ketinant užgrobti Afganistaną, Rusija taip pat turėjo interesų Centrinėje Azijoje. Nepaisant anglų žvalgybos pastangų, Vitkevičiui 1838 metais pavyko palenkti į savo pusę Afganistano emyrą Dostą Muchamedą Šachą. Anglai kenkė kaip įmanydami ir derybos nutrūko. Vitkevičių Centrinėje Azijoje vietiniai vadukai vadino Batyru, jis auginosi barzdą, netgi rengėsi rytietiškais rūbais…
Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų lietuviai vėl atsidūrė Afganistane. Ir ne tik kaip okupacinės kariuomenės kareiviai, prievarta įmesti į karo katilą. Vilniaus politechnikumo direktorius Juozas Mažintas vadovavo grupei specialistų, atsiųstų dirbti Afganistano mokymo įstaigose. J. Mažintas dirbo Kabulo automechanikos technikumo direktoriaus padėjėju. Toje grupėje dirbo apie 40 specialistų iš visos Tarybų Sąjungos – inžinierių, filologų, ekonomistų ir kt. Visi jie buvo civiliai. Lietuviai pasižymėjo ne tik kaip geri specialistai, bet ir gabūs organizatoriai, buvo netgi išmokusių dari kalbą. Grįžtant prie istorijos, pirmą kartą lietuviai Afganistane pasirodė toli gražu ne 2005-aisiais su PAG-1, ir ne 2002-aisias „Erelio-02“ sudėtyje, ir net ne 1979 su rusų desantininkais, o gerokai ankščiau…
Ats. mjr. A. Daugirdas prisimena, kad jo „pasisvečiavimas“ PAG-4 2007 metais padėjo sukonkretinti lietuvių misijos Afganistane problemas ir sukaupti reikalingą informaciją jo skyriui Lietuvoje – nuo šarvų nebuvimo dalyje tuo metu misijos rajone naudotų visureigių iki aukšto pravažumo technikos poreikio. Ne paslaptis, tuo metu dar daugelio dalykų stigo kariams Goro provincijoje:
– Ilgai buvo aptarinėjami šie poreikiai, kol pagaliau Afganistane atsirado visa misijai reikalinga technika. Antai 2006 metais Goro pietiniuose rajonuose buvo apšaudytas mūsų partnerių kroatų patrulis ir žmones išgelbėjo tik šarvuoti visureigiai. Kitaip šis patruliavimas neišvengiamai būtų pasibaigęs tragiškai, nes šaudė tikrai taikliai. Taip pat labai reikėjo papildomai apmokyti vairuotojus, nes važiavimo sąlygos kalnuose yra ypač sudėtingos ir blogos. Todėl Dragūnų batalione buvo įrengta ekstremalaus vairavimo trasa ir būsimiesiems PAG vairuotojams tekdavo joje mokytis važinėti. Tai geriau, nei mokytis vietoje, ką turėjo daryti pirmosios pamainos. Batalione dirbo PAG veteranas srž. Benas Kaupas ir kiti instruktoriai. Vykstant kariuomenės reorganizacijoms, vėliau šis kursas grįžo į Puskarininkių mokyklą. Tikiuosi, kad programos tęstinumas išliko ir jis atitinka pirminį sumanymą. Jau 2007 metais buvo pradėta kalbėti apie elektroninių dažnių slopintuvų įrengimą ant visų PAG automobilių, nes man tuo metu tarnaujant Kabule, pagal pareigas buvo prieinama žvalgybinė informacija ir ji, deja, nedžiugino. Atšilus orams ir išdžiuvus kalnų keliams, buvo laukiama priešiškų jėgų suaktyvėjimo ir ta informacija dažniausiai pasitvirtindavo. Mūsų nedraugai naudojosi įvairiomis priemonėmis, siekdami pakenkti NATO patruliams. Tos aparatūros pirkimas buvo vykdomas per mūsų išmoktų pamokų skyrių, kadangi nei Ryšių ir informacinių sistemų tarnyba, nei kitos tarnybos, kurios galėjo turėti kompetencijos šioje srityje, tuomet neapsiėmė inicijuoti pirkimų. Vienas mūsų skyriaus karininkas tai sėkmingai padarė ir ilgą laiką kuravo šį projektą. Beje, šiuo metu jis vėl Afganistane…
Dar iki mano misijos Afganistane, PAG-e buvo įgyvendinti keli svarbūs darbai, nupirkti vėjo neperpučiami kombinezonai apsaugos kuopos kariams, taip pat nors ir nedidelis kiekis, tačiau labai gerų ir nepigių austrų gamybos miegmaišių mobilioms stebėjimo grupėms.
Jau pirmosiomis dienomis ketvirtame PAG-e, iš grupės vado plk. Almanto Leikos išgirdau:
– Iš logistų būtinai išsirašykite neperpučiamą kombinezoną. Kalbėta būtent apie mjr. A. Daugirdo anksčiau paminėtus kombinezonus. Tiesa sakant, kariai naudojo daugiausia tik striukes, pastarosios buvo labai praktiškos ir jomis naudojosi dar daug žieminių PAG karių pamainų, kol jos nebuvo sudėvėtos. Dabartinei buvo nupirkta nauja partija. Miegmaišiai geri, tačiau jų likimas kiek liūdnesnis – dėl netinkamo naudojimo jų savybės suprastėjo…
Įvykdyti užduotis atšiauriomis Afganistano sąlygomis visos lietuvių grupės sugebėjo, o dabartinė PAG-16, Gore spaudžiant 30 laipsnių šalčiui, ats. mjr. A. Daugirdo perduotas žinias išbando praktikoje.