Interviu su LKA Studijų skyriaus viršininku mjr. Stasiu Vilkinu / Kariūnas / „Kariūnas“ 2016 m. Nr. 2

„Kariūnas“ 2016 m. Nr. 2 (129) 32-38 psl.

Tikslas – ne tik baigti studijas, bet ir tapti išsilavinusiu karininku

KARIŪNO žurnalo vyr. redaktorius Arūnas ALONDERIS kalbina Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Studijų skyriaus viršininką mjr. Stasį VILKINĄ

A.Alonderio nuotr.
A.Alonderio nuotr.

Gerb. majore, pradėkime pokalbį nuo pamatinių dalykų. Kada ir kur pradėjote karo tarnybą? Kaip pasirinkote karininko kelią? Gal tam turėjo įtakos Jūsų šeima, artimieji?

Į pirmąjį klausimą galima atsakyti dvejopai. Sąmoningai apsisprendžiau prisijungti prie Lietuvos gynėjų jau 1991 metais, žiemą, kai sausio 11 d. su draugu ir Šiaulių miesto gyventojais atvykau į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų. Deja, mūsų neįleido į parlamento vidų, nes buvome per jauni, todėl prisijungėme prie „žaliaraiščių“, kurie gynė pastatą iš išorės. Grįžęs namo stojau į miesto šaulių gynėjų gretas, o vėliau ir į savanorius – Šiaulių rajono kuopą. 1991 m. liepos 8 d. su Šiaulių šaulių būriu atvykau į Vilnių. Tada ir patekau į rūmus – gynėme mums priskirtą šiaurinį įėjimą.
Dar mokydamasis mokykloje, dabartinėje Šiaulių Didždvario gimnazijoje, vakarais ir per atostogas traukdavau į mokymus ir tarnybą. Greitai iš paprastos kuopos buvau perkeltas į Šiaulių SKAT (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnyba) rinktinės Specialiosios paskirties „Lūšiukų“ padalinį. Čia man buvo patikėtos rinktinės vėliavininko pareigos. O tapti karininku 1992 metais paskatino tuometis rinktinės vadas (dim.) kpt. Rimantas Jurgaitis, jis ir pasiūlė vykti į Vilniuje kuriamą Karininkų mokyklą, dabartinę Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją.
Kaip minėjau, mano sprendimas tapti karininku buvo sąmoningas, bet, peržvelgęs darželio laikų piešinius, tarp jų radau vieną, kuriame nupieštas karys ir yra auklėtojos užrašas: „Kuo aš noriu būti?“. Tada buvau 6-erių. Kad ir kaip keista, piešinio turinys sutapo su mano dabartimi ir apsisprendimu rinktis karininko gyvenimo kelią.
Tam įtakos, manau, turėjo ir mamos auklėjimas, nes seneliai kovojo dėl nepriklausomos Lietuvos. Senelis – mamos tėtis – vienas iš savanorių, stojusių į kovotojų dėl mūsų nepriklausomybės tarpukariu gretas. Kitas senelis – tėčio tėtis – žuvo po karo, kovodamas su sovietiniais okupantais. Už tai močiutė ir tėtis su visa šeima buvo ištremti į Sibirą Abiejų senelių istorijas sužinojau tik nepriklausomybės metais, nes apie šį laikotarpį tais laikais buvo mažai kalbama. Vis dėlto mama nuosekliai ugdė meilę Lietuvai, supažindino su jos istorija, kurios nebuvo mokoma mokykloje. O mamos sesuo buvo ištremta už tai, kad pas ją saugumiečiai rado kopijavimo popieriaus – kalkės.
Jei jau užsiminiau apie šeimą, turiu paminėti ir tėčio draugą, kuris yra mano dvasinio gyvenimo formuotojas, kunigą Zigmantą Grinevičių. Jis visada savo bibliotekoje rasdavo man įdomių knygų ir tarpukario leidinių, supažindino su lietuviškais kūriniais, kurie tuo metu buvo uždrausti okupuotoje Lietuvoje. Jo dėka mokykloje skiepytas priešiškumas Bažnyčiai manęs nepaveikė.
Auklėjimas, matyt, lėmė ir tai, kad 1989 metais įsitraukiau į naujų jaunimo judėjimų – Žaliųjų, Gediminaičių ir Vyčio klubo, kurie tapo alternatyvomis pionierių ir komjaunimo organizacijoms, – veiklą. Būdamas gediminaitis, prisidėjau prie Baltijos kelio organizatorių, kurie buvo atsakingi už Šiauliams skirtą ruožą. Atsiradus galimybei kovoti dėl nepriklausomybės atgavimo, prisijungiau prie bendražygių Šaulių sąjungoje ir SKAT.

 Kokios Krašto apsaugos mokykloje ir Karo akademijoje įgytos žinios buvo naudingos siekiant karjeros?

Stasys Vilkinas, 1992 m.
Stasys Vilkinas, 1992 m.

1992 metais įstojau į Krašto apsaugos mokyklą, o 1994-aisiais baigiau Karo akademiją. Kaip suprantate, per tokį trumpą laiką aukštojo išsilavinimo neįmanoma įgyti, tai baigiau profesinį išsilavinimą suteikiančias studijas. Vėliau jas teko papildyti aukštąjį mokslą atitinkančiomis antros pakopos studijomis. Pirmos pakopos studijų metu daug dėmesio buvo skiriama karybai, bet dėstytojai geriausiai išmanė sovietinės kariuomenės taktiką. Šios žinios man padėjo tarnaujant su užsieniečiais, nes buvau įdomus savo kolegoms iš NATO ir ES šalių dėl turimų kitokių taktikos žinių, mokėjimo naudoti Rusijos kariuomenės ginkluotę. Galiu tik padėkoti savo dėstytojams ir atsiprašyti jų už priešiškumą „sovietinei mokyklai“. Juk jie išmokė gerai valdyti Lietuvoje turimą ginkluotę. Tačiau didžiausią įtaką man padarė karo meno istorijos paskaitos: sužinojau apie istorijos lobynuose glūdinčius perliukus, meno kūrinius, kurie kartais gali net pakeisti kariavimo būdus. Mane žavėjo garsių vadų gebėjimas mažesnėmis pajėgomis atsilaikyti ir laimėti prieš didesnes kariuomenes. Balandžio mėnesį teko dalyvauti karybos mokslinėje konferencijoje Estijoje, kurioje žymūs mokslininkai ir karininkai, karų ir svarbiausių mūšių tyrėjai, pasiūlė Baltijos šalims pagalvoti apie galimybę kurti studijų programas, kurių pagrindą sudarytų karybos istorijos, o ne socialiniai mokslai.
Pirmųjų studijų Karo akademijoje metu man didelę įtaką padarė ir 1993 metais Danijos kariuomenės organizuoti seržantų instruktorių kursai, kuriuose dalyvavau su pirmu Lietuvos karių būriu. Ten prisireikė ir mokykloje įgytų anglų kalbos žinių. Už jas esu dėkingas savo anglų kalbos mokytojai Elenai Skinkienei. Nors ji manęs ir nelepino gerais pažymiais, bet išmokė kalbėti angliškai. Odense (Danija), kur vyko kursai, pradėjau domėtis mažais specializuotais padaliniais. Ten gavau pedagogikos – instruktoriaus darbo – pagrindus (šias žinias dažnai tenka taikyti ir dabartiniame darbe), susipažinau su NATO šalyse naudojamais lengvaisiais ginklais. Bendraudamas su Danijos instruktoriais ir kursų klausytojais išmokau kitaip, nei buvome mokomi Karo akademijoje, elgtis su kariais. Ten suvokiau, kad vadovaujant reikia rodyti asmeninį pavyzdį ir tai yra kur kas efektyviau, nei įsakinėjimas ar nurodinėjimas.

Pirmosios SKAT sporto žaidynės Vingio parke. Pirmas iš dešinės – Stasys Vilkinas, 1991 m. rugsėjis
Pirmosios SKAT sporto žaidynės Vingio parke. Pirmas iš dešinės – Stasys Vilkinas, 1991 m. rugsėjis
Stasys Vilkinas (antroje eilėje pirmas iš dešinės) su parlamento gynėjais, 1992 m. liepa
Stasys Vilkinas (antroje eilėje pirmas iš dešinės) su parlamento gynėjais, 1992 m. liepa

 Kur vėliau mokėtės ir ką studijavote?

Kaip jau supratote, Danija buvo pirmoji užsienio šalis, kurioje mokiausi karybos. Ten man ne kartą teko grįžti, kad papildyčiau žinias. Labai daug jų pasisėmiau Kanadoje, Gagetowno pėstininkų mokykloje. Remdamasis ten įgytomis žiniomis parašiau savo pirmąjį vadovėlį – „Patrulio vadovą“, jį man padėjo išleisti Puskarininkių mokyklos personalas. Tarnyboje dažnai teko taikyti mažųjų padalinių taktikos žinias, kurias man perdavė Kanados ir Australijos karininkai. Išbandžiau savo galimybes planuodamas oro desanto veiksmus su sraigtasparniais. Ten teko pirmą kartą susipažinti su mechanizuotųjų padalinių vado darbu, pajusti, ką reiškia veikti kartu su priskirtais tankais ir kitomis kovinės paramos priemonėmis.
Kelis kursus esu baigęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten patobulinau savo anglų kalbą, įgijau įgūdžių, kuriuos paskui visą laiką taikiau tarnyboje. Tai – išskirtinis tarptautinis kursas, jo metu įgijau ne tik profesinių, bet ir kultūrinių žinių apie tokias šalis kaip Japonija, Saudo Arabija, Kuveitas. Dar ir dabar bendrauju su keliais šio kurso dėstytojais, kurie tapo labai gerais mano draugais.
Esu baigęs trumpalaikius kursus Anglijoje, Belgijoje ir Vokietijoje. Dar norėčiau išskirti vieną trumpą Italijoje, NATO Gynybos koledže, vykusį kursą. Į jį patekau atsitiktinai. Po metų tarnybos NATO karinėje vadavietėje Briuselyje, Belgijoje, mane ten išsiuntė Anglijos viceadmirolas, atsidėkodamas už darbą jo vadovaujamame padalinyje. Buvau labai sužavėtas lektorių, kuriuos sugebėjo pasikviesti NATO Gynybos koledžas, tai – tikra vadų kalvė, turinti ilgametes tradicijas ir patirtį.

 Kokius mokytojus, instruktorius, dėstytojus norėtumėte išskirti ir kodėl?

Norėčiau išskirti kelis dėstytojus. Pirmiausia – atsargos majorą Daivį Petraitį, kuris man padėjo sudėlioti visas karybos žinias į reikiamas „lentynas“, kuriam turėčiau padėkoti už tai, kad dabar galiu dėstyti Lietuvoje mūsų kariams ir kartu esu įdomus sąjungininkams. Jis buvo vienas pirmųjų mano tiesioginių viršininkų, iš kurio išmokau savo žinias paversti vadams reikalinga informacija. Jo dėka pavyko garbingai atstovauti Lietuvai NATO vadavietėje, parengti vadovėlį, kuris šiuo metu naudojamas Akademijoje, tarptautiniuose Jaunesniųjų vadų ir štabo karininkų, taip pat Vytauto Didžiojo kursuose.
Magistro studijų metu susipažinau su labai šviesaus proto, tikra savo srities žinove profesore Gražina Miniotaite. Dar ir dabar jos darbai yra aktualūs, padeda daugeliui, tiek studijuojantiems bakalaurams, tiek magistrams, rašant baigiamuosius darbus, taikant Galios teorijas. Profesorė sugebėjo man padėti suvokti mokslo darbų rašymo ir netgi skaitymo ypatumus. Jos atvertos durys dar ir dabar man leidžia toliau tobulinti savo žinias neprofesinėse srityse. Dirbant Krašto apsaugos ministerijoje ne kartą pravertė jos patarimai teikiant informaciją ministrui ir kitiems atsakingiems sistemos darbuotojams.
Paminėjau dvi sritis, bet, kaip suprantate, žmogus turi turėti ne tik profesinių, akademinių žinių, bet ir dvasinį pasaulį. Mano dvasinis mokytojas buvo ir visada liks jau minėtas kunigas Zigmantas Grinevičius, kuris supažindino su Naujuoju ir Senuoju testamentais, Bažnyčios istorija. Savo gyvenime vadovaujuosi jo posakiu: „Skubėkime daryti gera.“
Savo meno vadovu tikriausiai laikyčiau dailininką Arūną Vasiliauską, kuris leido man ne tik pažinti meninę tikrovę, bet ir išmokė kalbėti per kūrybą. Jo suteiktos žinios man padėjo tiek iki apsisprendžiant tapti karininku, tiek tarnybos metu. Gal dėl šios priežasties labai noriu, kad mūsų kariūnai turėtų ne tik profesinių žinių, bet ir kūrybiškumo, kuris jiems sunkiose situacijose leistų rasti unikalius sprendimus.

 Kokiose tarptautinėse misijose ir operacijose dalyvavote ir kokią tai turėjo įtaką Jūsų tarnybai, karjerai?

Tarnaujant teko dalyvauti keliose tarptautinėse operacijose su Junginių Tautų (JT) ir NATO vėliavomis. Pirma ir labai pasitarnavusi mano karjerai buvo JT misija Kroatijoje su LITPLA-1 ir Danijos kariais. Dar studijuodamas Akademijoje kartu su penkiais bendrakursiais perėjau atranką į naujai Lietuvoje renkamą taikos palaikymo padalinį. Esu dėkingas tuometei Akademijos vadovybei, kad mums šešiems sudarė galimybę anksčiau išlaikyti paskutinius egzaminus, įskaitas ir laiku prisijungti prie mokymų Rukloje dalyvių. Ten mus pasiekė žinia apie pirmojo karininko laipsnio suteikimą.
Teko dalyvauti abiejose NATO viešųjų renginių apsaugos operacijose. Graikijos ir Latvijos prašymu jas surengė NATO tuo metu, kai tarnavau NATO vadavietėje Belgijoje. Tai buvo 2004 metų olimpinės žaidynės Graikijoje ir 2006 metų NATO viršūnių susitikimas Rygoje. Priešingai nei misijoje Balkanuose, dalyvavau ne tik pačiose operacijose, bet ir jų planavime, o vėliau ir aptarime tiek kariniu, tiek politiniu lygmeniu.
Tai – labai skirtingos patirtys. Misijos LITPLA-1 sudėtyje metu savo akimis pamačiau karo padarinius, galėjau įvertinti pokario sąlygas, susipažinti su šiomis sąlygomis gyvenančiais žmonėmis. Pamačiau ir žmonių poreikius, kuriuos mes dabar dažnai pamirštame, nes gyvename taikiai. Tai taktinio lygmens patirtis, o kitos dvi operacijos vyko strateginiu lygmeniu. Šios operacijos metu ne kartą užplūdo pasitenkinimas sužinojus, kad mūsų nedidelės grupės veiksmai užkirto kelią nelaimėms.

 Į kokias pareigas skyrimas Jums buvo svarbiausias, padarė didžiausią įtaką Jūsų karinei karjerai?

Tikrai labai sunku išskirti svarbiausias pareigas iš tų, į kurias buvau paskirtas per visą tarnybos laikotarpį, nes visos jos buvo tam tikras karjeros postūmis. Jums leidus, norėčiau atsakyti, ne kurios pareigos buvo reikšmingiausios mano profesinėje biografijoje (tarnavau Generaliniame štabe, Ministerijoje ir kt.), o kurias aš asmeniškai laikau svarbiausiomis, nors jas eidamas ir nedaug pakilau karjeros laiptais, bet tikrai patobulėjau kaip karininkas. Tai lėmė ne vieta, o žmonės, su kuriais tuo metu dirbau, bendravau, ir vadai, kurie man suteikė trūkstamų žinių arba leido pačiam jų pasisemti.
Grįžęs po mokslų Kanadoje buvau paskirtas į Generalinį štabą. Čia praleidau tik kelerius metus, o prisiminimų turiu lyg iš pusės tarnybos periodo. Dėl tuomečių vadų ir mano tiesioginio viršininko sprendimo, kad Generalinis štabas turi būti arti karinių vienetų ir karių, dėl anglų kalbos žinių savo darbo vietoje praleidau gal tik trečdalį paskyrimo laiko. Visą kitą laiką buvau pratybose su užsienio ekspertais, kariuomenės padalinių mokymuose, karių ir karinių vienetų žinių vertinimo komisijose, organizuodavau ir vesdavau kursus. Nors tai – strateginė vadavietė, joje tarnaudamas galėjau susidėlioti taktikos žinias į savo „minčių ir žinių biblioteką“, kurią nuolat su savimi nešiojuosi. Be to, daug keliavau iš Vilniaus į Kauną, Panevėžį, Pabradę, Šiaulius ir Ruklą. Ten praleisdavau ne dienas, o savaites. Kaip minėjau, tuo metu ir apibendrinau Kanadoje įgytas žinias vadovėlyje „Patrulio vadovas“.
Įsimintinas paskyrimas buvo ir į Gynybos štabą. Šis tarnybos laikotarpis, trukęs ne vienus metus, – reikšminga operatyvinio ir nacionalinio lygmens strateginių žinių ir patirties įgijimo proceso dalis. Ten sutikau daugybę karininkų, į kuriuos lygiuodamasis suvokiau savo žinių spragas, ką ir kaip planuoti rengiant atsaką į galimas grėsmes Lietuvai. Be to, susipažinau su pagrindiniu savo karybos ir specialybės mokytoju D. Petraičiu. Tuo metu sukauptą patirtį taikiau (ir dabar taikau) savo darbe, gindamas magistro darbą, ja dalijausi tarptautiniuose karininkų kursuose.
Kitas man labai svarbus taktinio ir operatyvinio lygmens paskyrimas buvo į Klaipėdą. 2000 metais buvau paskirtas į MPB „Žemaitija“ štabą eiti vieno skyriaus viršininko pareigas. Ten ir vėl teko glaudžiau dirbti su žmonėmis. Kad ir ne vadas, buvau atsakingas už beveik šimto darbuotojų mokymą, jų organizavimą tiek potvynio metu, tiek remiant kitų jėgos struktūrų veiksmus tuometės Vakarų apygardos atsakomybės rajone. Esu dėkingas tuomečiam vadui atsargos pulkininkui leitenantui Česlovui Šlegaičiui, kuris leido laisvai įgyvendinti idėjas ir naudoti visų brigados batalionų bei prie apygardos priskirtų rinktinių kovinės paramos vienetus, kurių prireikdavo vykdant skirtas užduotis. Jo dėka galutinai perpratau padalinių valdymo ir taikos meto operacijų planavimo ypatumus, supratau, kas yra tikras bataliono lygmens kovinio rengimo ciklas.
Nors paskyrimą į NATO karinę vadavietę Briuselyje paminėsiu paskutinį, jis buvo toks pat svarbus, kaip jau paminėti kiti mano karjeros etapai. Tai vieta, kurioje išmokau dirbti tarptautiniu strateginiu lygmeniu. Susipažinau su NATO operacijų planavimo ir vykdymo specifika. Tenykščiai vadai mane išmokė žmones vertinti pagal jų žinias, o ne pagal laipsnius. Supratau, kad norint tikrai galima sugalvoti, kaip paskatinti žmones, jiems atsidėkoti.
Čia paminėtos pareigos neturėjo didelės įtakos mano karjerai, bet tikrai leido tobulėti, tapti tokiam, kokį dabar ir matote.

 Kaip vertinate dabartinį paskyrimą į Lietuvos karo akademiją?

Man tai – didelė garbė ir dar viena likimo dovana. Čia galiu suderinti tiek tarnybinius, tiek asmeninius poreikius. Randu dar „neartų žinių dirvonų“, nes eidamas Studijų skyriaus pareigas turėjau progą susipažinti su Švietimo ir mokslo įstatymu. Esu dėkingas tiems, kurie patikėjo man šias pareigas ir užduotis, nes pradėjęs tarnauti turėjau tikrai kuklų šios srities žinių bagažą. Tiesiog su ja nebuvau rimtai susidūręs. Dar ir dabar dažnai tenka konsultuotis su vadovybe, akademine bendruomene ir savo pavaldiniais. Pirmosiomis dienomis jaučiausi taip, kaip tikriausiai jaučiasi mūsų absolventai, gavę laipsnį ir pirmą kartą susidūrę su daug metų kariuomenėje tarnaujančiais profesionaliais kariais.

 Kokius tikslus keliate sau vadovaudamas Studijų skyriui ir kokį jį matote ateityje?

Dar prieš atvykdamas į Akademiją, kai sužinojau, kur esu paskirtas, nusprendžiau siekti kuo daugiau prisidėti prie būsimų karininkų rengimo. Tikėjausi, kad turėsiu pakankamai laiko pabendrauti su kariūnais, tiek, kiek turėjau „Žemaitijos“ brigados štabe. Norėjau kuo aktyviau dalyvauti rengiant būsimus karininkus, bet jau po kelių mėnesių supratau, kad tai bus labai sunku įgyvendinti, tad teko į savo tikslą pažvelgti kiek kitu kampu.
Dabar siekiu, kad jie gautų šiuolaikišką, kokybišką išsilavinimą, matytų kuo daugiau tikro karininko tarnybos ir gyvenimo pavyzdžių, kad kariūnai ir karininkai kursuose išmoktų, remdamiesi Akademijoje įgytomis žiniomis, priimti tinkamus sprendimus, kurie padėtų išsaugoti jiems patikėtų karių gyvybes, gebėtų vykdydami savo užduotis apginti civilius gyventojus. Norėčiau, kad jie išmoktų ieškoti tiesos.
Atskira tema – apie Studijų skyriaus darbą, valdant studijų procesus ir su tuo susijusias struktūras, Kad jos vyktų sklandžiai, turi būti sukurti tam tikri akademinių studijų, karjeros (karinės ir civilinės) procesą reguliuojantys, administracinę veiklą vykdantys elementai. Taip pat reikalingas struktūrinis vienetas, galintis užtikrinti studijų ir kursų programų rėmimo ir tobulinimo veiklą. Be to, siekiant neatsilikti nuo pažangos, reikia turėti grupę specialistų, kurie rūpintųsi naujų technologijų ir programų taikymu Akademijoje.
Taip pat svarbu aktyviai dirbti tarptautinių mainų ir bendradarbiavimo studijų srityje klausimais. Tam šiais metais gavau pastiprinimą. Eidamas Studijų skyriaus viršininko pareigas pastebėjau, kad labai reikšminga yra veiksmų planavimo ir norminių dokumentų rengimo veikla. Atsižvelgdamas į išvardytas kryptis ir kalbuosi su tuo besidominčiais darbuotojais apie galimus veiklos tobulinimo variantus. Paminėsiu du: vienas – centralizuojant šią veiklą, t. y. sutelkiant atitinkamas funkcijas viename (Studijų) skyriuje, kitas – išskaidant visus resursus, paskirstant funkcijas ir užduotis katedroms, kursams ir institutams ir paliekant minimaliai administracinių funkcijų mano vadovaujamam skyriui. Abu variantai turi savo privalumų ir trūkumų. Esu pasirengęs atsakingai dirbti tiek vienu, tiek kitu atveju, kaip ir dabartinis Studijų skyriaus kolektyvas. Neseniai Akademijos viršininko sprendimu jis buvo sustiprintas keliais darbuotojais, visi gavo naujų užduočių, deja, dar negaliu, nors norėčiau, sumažinti darbo krūvio seniau dirbantiems skyriaus specialistams.

 Ką manote apie dabartines magistro studijas ir doktorantūrą? Ar to reikia šiuolaikiniam karininkui, gal galite tai plačiau pakomentuoti?

Viena iš kinų patarlių sako: „Išsilavinimas yra turtas, kuris bus su tavimi, kad ir kur eitum.“ Aš manau, kad universitetinis išsilavinimas reikalingas ne tik kariui, bet ir kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris prisideda prie savo šalies stiprinimo, saugumo didinimo ir sėkmingos ateities. Tarnyba kariuomenėje trunka kelis dešimtmečius, bet ir vėliau dar tikrai esame pajėgūs prisidėti prie gimtinės stiprinimo ir augimo. Kariai, baigę profesinę tarnybą ir išėję į atsargą, pradeda naują gyvenimo etapą, kuriame gali prireikti universitetinių žinių. Pasak vienos visiems gerai žinomos patarlės – mokslo ant pečių nenešiosi. Pastebiu, kad tai pradeda suvokti vis daugiau karių, kad tai tampa aktualu ne tik karininkams, bet ir puskarininkiams. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais Akademija atvėrė magistro studijų duris mūsų puskarininkiams, kad galime formuoti grupes iš karių ir civilių, turinčių skirtingą žinių ir įgūdžių bagažą. Tai tikrai paįvairins šių grupių diskusijas, praturtins studijas, paskatins klausytojų žinių mainus.

Studijų skyriaus viršininkas mjr. Stasys Vilkinas visada sulaukia daug klausimų apie studijas LKA per Kariuomenės ir visuomenės dieną, 2016 m.gegužė. A.Alonderio nuotr.
Studijų skyriaus viršininkas mjr. Stasys Vilkinas visada sulaukia daug klausimų apie studijas LKA per Kariuomenės ir visuomenės dieną, 2016 m.gegužė. A.Alonderio nuotr.

Baigęs vidurinę mokyklą, rinkdamasis karininko kelią, nemąsčiau, kokį išsilavinimą turėsiu. Mano tikslas buvo tapti karininku. Galėjau baigti bet kokius mokslus, kad tik to pasiekčiau. Taip mąstančių kariūnų yra ir dabar. Dėl to esu įsitikinęs, kad sistema turi nebijoti kelti mokslo kartelę kariams ir gebėti suteikti kuo aukštesnį universitetinį išsilavinimą. Dabar esu baigęs politikos mokslo bakalauro studijas, turiu magistro laipsnį. Jei matysiu, kad sugebėsiu tęsti studijas, ir tai nebus riba.
Šiuo metu Akademijos produktyvus ir intelektualus kolektyvas akademines studijas keičia, tobulina pagal Lietuvos kariuomenės poreikius. Vadovybė turi vidinių resursų ir galėjo suburti grupę žmonių, kurie, atsižvelgdami į du įstatymus, sugebėjo sukurti jungtinę akademinių studijų ir karinio rengimo programą. Ši unikali programa – „Visuomenės saugumas ir gynyba“ – atitinka kariuomenės ir akademinės bendruomenės keliamus reikalavimus. Tai socialinės krypties programa, užtikrinanti ir magistro studijų tęstinumą. Aš Akademijoje norėčiau matyti dar vieną programą, kuri būtų techninės krypties ir leistų bendradarbiauti su Lietuvos technikos universitetais ir atitinkamomis mokymo institucijomis. Tai galėtų būti Moderniųjų gynybos technologijų vadybos programa, kurioje būtų pritaikytos naujosios programos patirtis. Džiaugčiausi, jei galėtume atidaryti tokioms studijoms pritaikytas laboratorijas. Asmeniškai dar norėčiau matyti trečią pirmos pakopos programą, kuri būtų sukurta karo studijų pagrindu. Jos tikslas būtų rengti vadus, ne vadybininkus, atskleisti, kaip karybos mokslą išmanantys vadai kūrė meną, kurį mes ir dabar studijuojame, kuriuo grožimės ir žavimės. Šių kūrinių pagrindu dabar kuriami filmai Holivude, rašomos knygos įvairiose pasaulio šalyse. Būtume mokymo įstaiga, kuri geba sujungti skirtingas mokslo kryptis, galėtume lengviau bendradarbiauti su įvairių krypčių universitetais, suburti platesnį ratą mokslininkų, teikti universalesnes žinias būsimiems vadams ir kariuomenės specialistams.
Norėčiau, kad kariuomenėje būtų daugiau magistro ir daktaro laipsnius turinčių karininkų, kad jie galėtų kompetentingai dėstyti Akademijoje, dirbti mokslinį darbą vadovaudamiesi savo patirtimis ir žiniomis, atsižvelgdami į kariuomenės poreikius. Tai galima padaryti keliais būdais: įvedant privalomo magistro išsilavinimo majorams reikalavimą ir rekomendaciją įgyti daktaro laipsnį pulkininkams arba finansiškai skatinant aukštesnio nei bakalauro išsilavinimas turėtojus. Šiuo metu privalomas tik bakalauro išsilavinimas, o mums reikia karo mokslą išmanančių dėstytojų, lektorių jau pradėtoms dabar vykdyti naujoms programoms įgyvendinti, taip pat būtina peržiūrėti puskarininkių karjeros piramidę, nes Akademijos karinio rengimo sistemoje jų profesinės žinios labai svarbios.

 Manau, kad niekam neturėtų kilti klausimo, ar reikia karininkui universitetinio išsilavinimo, bet gal vis dėlto užtektų profesinio?

Tikriausiai jau supratote, kad mano atsakymas vienareikšmis – karininkas turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Suprantu, kad dabartinių grėsmių ir iššūkių akivaizdoje kariuomenė vėl pradeda naują etapą: mes jau esame pasirengę stoti į kovą, bet priešas, tai matydamas, augina raumenis. Mes negalime atsilikti, dėl to karininkų poreikis ir reikalavimai jiems tik didėja. Norintys paspartinti karininkų skaičiaus augimą prisimena mano studijų laikus, kai karininkai buvo mokomi keliais etapais, bet tai – ne išeitis, nes mes, siekdami naudos tik sistemai, neatsižvelgsime nei į tų jaunų žmonių ateitį, nei į Lietuvos poreikį turėti kuo daugiau inteligentų, intelektualų. Okupacijos metais Lietuvoje buvo tikslingai naikinamas šis sluoksnis. Tad prisidėkime prie Lietuvos intelektinio augimo, nes tai – reikšminga nacionalinės galios dalis.

Iš karto į prorektoriaus pareigas paskirtas prof. dr. V. Rakutis 2009 m. iškėlė tikslą – Lietuvos karo akademijoje studijuojamus „civilinius dalykus sukarinti, o karinius – sucivilinti“. Ar tai pavyko, nežinau, tačiau dabar vis dažniau girdime klausiant: ką Akademija rengia – vadą lyderį ar žaliavą darbo biržai?

Esu ne kartą asmeniškai kalbėjęsis su prof. Valdu Rakučiu, panašių minčių, kad mūsų studijas reikėtų „sukarinti“, esu išgirdęs ir iš Lietuvoje žinomo Danijos brg. gen. Michaelo H. Clemmeseno. Kaip minėjau, mes pradėjome įgyvendinti naują programą, kurioje atsirado daug karinių disciplinų. Tai ne mechaniškai į universitetines studijas įkelti ir kreditais įteisinti dalykai, o sunkaus darbo produktas. Jie bus dėstomi vadovaujantis akademiniais principais, bet kartu turės atitikti kariuomenės vado reikalavimus.
Naujų studijų metu kariūnai anksčiau išmoks valdyti būrį, kuopą, susipažins su bataliono lygmens ginkluote, įgus taikyti padalinių valdymo procedūras. Bus siekiama, kad jie perprastų ir sprendimų priėmimo procesą. Ieškome galimybių, kad jie kuo geriau pažintų galimą priešą. Manau, kad dabar gerb. prof. V. Rakutis tikrai galėtų pasidžiaugti pokyčiais, įvertinti mūsų siūlomas programas. Tikiuosi, kad po ketverių metų mes tikrai išleisime kokybiškesnes studijas baigusius karininkus.

Ne paslaptis, kad kasmet keletas pirmakursių palieka Akademiją dėl labai „sucivilėjusių“ studijų? Stojantieji į LKA tikisi studijuoti daugiau karinio rengimo dalykų. O kaip yra iš tikrųjų? Pastaruoju metu kai kas, ypač dėstytojai, kariūnus pradėjo vadinti studentais. Kariūnų bataliono dienotvarkė, valdymo sistema kiekvienais metais vis labiau liberalėja, vis daugiau pastabų sulaukiama dėl kariūnų, seržantų ir karininkų laikysenos, kitų būtinų kariui atributų nepaisymo. Ar nėra pavojaus, kad netrukus kariūnai Akademijos teritorijoje pradės vaikščioti į paskaitas ir pratybas neuniformuoti?

Esu girdėjęs tokių nuogąstavimų, bet lazda turi du galus, moneta ar medalis – dvi puses. Tokios ir yra studijos Akademijoje. Krašto apsaugos ir Švietimo ministerijų reikalavimai – labai dideli. Nors oficialiai esame išskirtinė universitetinė mokymo institucija, turime atitikti ir tarptautinius aukštojo universitetinio mokslo įstaigos reikalavimus. Kad kariūnai nenusiviltų ir suprastų, kad jiems reikės ilgai sėdėti prie knygų, o ne tik mokytis karybos ir „kariauti miškuose“, galime pasiekti ne tik keisdami mokymo programas ar „sucivilėjusias“ studijas į „kariškesnes“.
Jau šiais metais pradėjome kitaip agituoti stoti į Akademiją. Iš pradžių kviečiame apsispręsti tapti karininkais, o tik po to rinktis mūsų studijas. Mes atvirai sakome, kad studijuojant Akademijoje reikės daug laiko skirti knygoms ir skaitiniams. Tai numatyta visų universitetų programose. Be to, mūsų kariūnai likusį laiką skiria karybos žinioms įsisavinti, įvairiems profesiniams ir lyderio įgūdžiams įgyti. 2016 metais įstoję kariūnai jau studijuos pagal dvi programas, kurių 50 procentų sudarys karybos dalykai, bet ir tų „50 procentų“ laikas bus skirtas ir darbui auditorijose, ir savarankiškoms studijoms.
Noriu paskatinti kariūnus siekti ne tik baigti studijas, bet ir tapti išsilavinusiais karininkais, įgyti žinių, kurios padės išsaugoti tiek jų karių, tiek civilių gyvybes. Ir tų žinių tikrai nebus per daug, nes mes nežinome, ko gali prireikti sunkiausiu momentu. Priimkite mūsų pamokymus ir patarimus, kartu ieškokite tiesos ir stenkitės išmokti to, ko dar nemokate!

A.Alonderio nuotr.
A.Alonderio nuotr.
Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *