Karybos klasika
Pilietinis atsparumas
Plk. ltn. Valerijus ŠERELIS
Jei nežinai, kur esi, tai ir eiti neturi kur…
Kas yra atsparumas? Tai – nepasidavimas poveikiui.
Sveikas žmogus yra tas, kuris neserga. O neserga dėl to, kad yra atsparus ligos sukėlėjui. Galime tai vadinti imunitetu, bet tik iš dalies. Šalčiui atsparus būna jam pasiruošęs: yra arba užsigrūdinęs, arba tinkamai apsirengęs.
Šiame straipsnyje mes aptarsime atsparumą vienai poveikio rūšiai. Taigi, atsparumas kam?
Apie tai Lietuvos Respublikos karinės strategijos (patvirtintos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2016 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. V-252) 12.3 punkte parašyta: „Rengti piliečius valstybės gynybai ir neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui, ugdyti piliečių valią ir atsparumą informacinėms atakoms…“
Pakartosime – „atsparumą informacinėms atakoms“ ir tuo apsiribosime! Nekalbėsime apie šnipinėjimą ir informacijos saugumą, informacines sistemas ir jų pažeidžiamumą (pvz., kompiuterius ir virusus), neminėsime interneto ir kitų galimų informacijos skleidėjų (ir medijų, ir paskalų nešiotojų), neanalizuosime netgi šaltinių (tikrų, netikrų, žinomų, nežinomų, neaiškių, nenustatytų, pirminių, antrinių ir t. t.). Susitelksime tik į informaciją, kuri gali pasiekti pilietį, ir į tai, kaip pilietis gali išlikti atsparus klaidinamam jos poveikiui, kurį dažnas vadina „propaganda“. Tai – tiesioginės ir netiesioginės naudos siekiant išplatinta informacija, mintys ir doktrinos arba specialus kreipimasis kurios nors žmonių grupės nuomonei, nuostatoms, požiūriui ar elgesiui paveikti (žr.: NATO terminų žodynas (NATO glossary of terms and definitions (AAP 6), 2001, 171 p.). T. y. piliečių „nuomonei, nuostatoms, požiūriui ar elgesiui paveikti“. Šaltinio patikimumas čia ne toks svarbus kaip gavus informacijos kintanti nuomonė, nuostatos, požiūris ir elgesys. Atsparus pilietis įvertins ne tik informaciją (ir / ar šaltinį), bet ir, prieš imdamasis veiksmų (taip pat ir kalbų), kas iš to gali išeiti ir ar tikrai to nori. Atsparus pilietis – tai kritiškai mąstantis analitikas, nes ketinantis jį paveikti informacijos skleidėjas dėlioja informacijos „plyteles“ taip atsargiai, kad nelengva nuspėti, kokio efekto siekiama, todėl kiekviena klaidinanti ar nestabilumą provokuojanti žinutė turėtų priversti susimąstyti – ar tai ne ardomoji veikla (veiksmai, kurių tikslas – silpninti karinę, ekonominę ar politinę valstybės galią, griaunant jos piliečių moralę, lojalumą valdžiai ir pasitikėjimą) ( žr.: NATO terminų žodynas, 206 p.). Valia – tai tik noro stiprumo matavimo vienetas.
Pilietiškas asmuo nėra abejingas ir nori veikti. Todėl jam reikia suprasti situaciją, stebėti ir vertinti aplinką. Pagrindiniai ginklai, kuriuos naudos atsparus pilietis, yra du – tapatumas ir intelektas. Bet taip pat įvardijami ir jų taikiniai. Tautinis ir valstybinis tapatumas gali būti paveiktas iškreipiant ar interpretuojant istoriją, menkinant pergales ir kitus laimėjimus, sureikšminant asmenybių klaidas, nevertinant savo kultūros ir (ar) liaupsinant svetimą. Vietoje valstybinio ar tautinio tapatumo galima pasiūlyti, pavyzdžiui, Europos ar pasaulio piliečio tapatumą.
Atrodytų, kad tai – nieko blogo, bet tik tada, kai viena neeliminuoja kito. Intelektas glaudžiai susijęs su tapatumu, todėl, jei jis neįsisąmonintas, yra ne toks pavojingas. Su intelektu sietini jo taikiniai – mokslas ir švietimas. Tai sudėtinės klaidinimo dalys. Klaidinti galima suplakant priežastis ir padarinius, cituojant, ištraukus iš konteksto, pabrėžiant esmę iškreipiančias detales. Viską sudaro detalės, bet vienos jų yra svarbesnės už kitas. Galbūt ketinama piliečio dėmesį nukreipti nuo kažko arba į kažką atkreipti, įbauginti ar įtikinti, siekiant apkvailinti, „perkrauti“, apriboti jo galimybes rasti teisingą informaciją.
Atsparus informaciniam poveikiui bus tas, kuris įvertins jam brukamą informaciją, prieš patikėdamas ja – patikrins, jeigu reikia – papildys, išsiaiškins šios informacijos atsiradimo priežastis ir galimus tikslus. Atpažįstantis galimus ketinimus ir jiems nepasiduodantis pilietis ir yra jai atsparus.
Karyba kinta, bet tai, ką vadiname klasika, išlieka. Nekinta ir Carlo von Clausewitzo karo tikslo apibrėžimas: kad tai – ketinimas primesti priešininkui savo valią. Ir priešininkas sieks to paties, tik „prievartos aktas“ informacinio mūšio lauke tampa kitoks. Jis susijęs su nekonvenciniu kariavimu, kai suklaidinti vietos gyventojai veikia siekdami oponento tikslų. Neįsigilinęs žmogus gali labai nuoširdžiai tikėti, kad elgiasi „teisingai“ ir kad pats viską sprendžia, nesuprasdamas, kad tam jau buvo sudarytos sąlygos ir apribotos galimybės. Tad jo pasirinkimas buvo „užprogramuotas“. O ši programa – kaip virusas, kaip ligos sukėlėjas.
Kalbant apie ligas ir jų plitimą, pravers schema „Epidemijos trikampis“. Čia matome, kaip agentas per vektorių palankioje aplinkoje gali pasiekti šeimininką ir jį paveikti. Agentas – tai „ligos“ sukėlėjas (klaidingai veikti skatinanti informacija), aplinka – sąlygos, kurios gali būti palankios „ligos“ sukėlėjui, vektorius – medija – televizija, radijas, spauda, internetas, tiesioginis žmonių kontaktas ir t. t. Šeimininku gali tapti tas, kuris dėl nepakankamo atsparumo „suserga“. „Ligos“ būna ir užkrečiamos, tokiu atveju naujas šeimininkas tampa agentu, kuris gal net netyčia, nes „serga“, toliau per vektorius ieško naujų šeimininkų.
Jeigu nepamiršime, kas esame, būsime vieningi, neabejingi, mažiau pavydėsime, mažiau pyksimės, savarankiškai mąstysime, atkakliau sieksime bendrų tikslų – liksime atsparūs ir neįveikiami. Niekas nebandys mūsų įveikti, nes žinos, kad tai nepavyks.
Paskaita „Pilietinis atsparumas“
2017-08-26 festivalyje „Mėnuo Juodaragis XX“, Dūburio ežero saloje (Zarasų r.)