„Savanoris“ 2015 m. rugpjūtis / Nr. 8 (476) 12-13 psl.
Plk. Romualdas Moldaris: „Tapau Pajėgų dalimi“
Su buvusiu KASP vadu kalbasi „Savanorio“ redaktorius vyr. eil. Vilius Džiavečka
Tamsta, praėjo pora mėnesių, kai perdavėte pareigas, ar galite kalbėti apie Savanorių pajėgas iš šalies?
Žinoma negalėčiau, nes beveik ketvirtį amžiaus ištarnavus Pajėgose, tampi jų dalimi. Aš apie jas galvoju visą laiką ir manau, kad dar galvosiu. Kaip vadas ir kaip savanoris. Savanorių problemos ir džiaugsmai man visados bus artimi. Ir išėjęs iš KASP už pajėgas aš lygiai taip pat pergyvenu, kaip ir anksčiau. Manau, kad taip jaučiasi ir kiekvienas Savanorių pajėgų karys, tarnavęs ilgesnį laiką. Atsivertęs kariuomenės tinklapį internete, aš automatiškai „einu“ į KASP naujienas, seku, kas naujo įvyko. Įprotis baisiau už prigimtį, o čia dar savos, gimtosios pajėgos, todėl žinybiniame internete apsilankau dažnai, netgi atostogaudamas. Socialinę žiniasklaidą seku mažiau, bet ją vertinu palankiai. Žinau, kaip aktyviai jaunieji savanoriai seka ten publikuojamas naujienas ir nuotraukas, jomis dalinasi ir panašiai. Taip mes populiariname pajėgas ir sutelkiame daugiau jaunimo. Socialinė žiniasklaida suteikia galimybių ir pakomentuoti įvykius, o tai daro Pajėgas dar labiau prieinamas ir matomas.
Kokie momentai per du tarnybos dešimtmečius įstrigo labiausiai?
Pirmas dalykas, kuris labiausiai įstrigo tai buvo 1991 m. rugpjūčio pučas. Tada iš Vilniaus gavome užduočių ir jas vykdėme Aukštaitijoje, mano gimtajame krašte. Stebėjome kelius nuo Rygos į Panevėžio pusę. Tuomet tvyrojo didelė įtampa ir nežinomybė, kokie papildomi kontingentai gali būti įvesti, sekėme Sovietinės armijos judėjimą. Rinkome informaciją ir ją perdavinėjome aukštesniems vadams.
Dar vienas įsimintinas momentas – tai Savanorių žaidynės. Pradedant pirmosiomis, baigiant XXV, jubiliejinėmis. Nėra nieko smagiau, kaip stebėti besivaržantį jaunimą ir jausti sportinį azartą, „sirgti“ už pasirinktą komandą. Žaidynės, sportas sujungia ir vienija visus savanorius. Sportas, aistra, noras nugalėti, pergalės skonis, tai neatsiejama nuo Savanorių pajėgų.
Ar niekada nebuvote nusivylęs savo pasirinkimu?
Savo pasirinkimu nusivylęs niekada rimtai nebuvau, bet grįžęs iš sovietinės armijos sakiau, kad „į batus“ daugiau niekada nebelipsiu. Po gero mėnesio viskas apsivertė aukštyn kojom, Pasvalyje tvėrėsi SKAT kuopa, pabendravęs su draugais, tapau savanoriu ir tuo esu labai patenkintas, kad taip atsitiko. Praėjus pučui, pasilikau, tarnavau, vykau ten, kur buvau siunčiamas, tapau karininku. Kiti, išėjo anksčiau, ir, manau, kad reikia gerbti kiekvieną pasirinkimą. Aš visuomet galvojau, kad galėčiau būti naudingas kariuomenei, tai mane motyvavo ir motyvuoja…
Kaip skiriasi atsakomybės našta tarnaujant rinktinės ir pajėgų vadu?
Atsakomybė, einant vadovaujančias pareigas, yra visada. Visose pareigose, pradedant mokymo centro viršininku, baigiant rinktinės, ar pajėgų vadu. Už savo karius, už patį save, už vykdomas užduotis ir tada pastebėtų trūkumų pašalinimą. Be atsakomybės tarnybos nėra. Negali būti neatsakingų pareigų. Pats karys yra atsakingas už save ir už savo kolegą, jau nekalbu – pavaldinį. Kai įpranti prie tos atsakomybės, tai net ir kylant pareigoms nebejauti didėjančios šios naštos svorio.
Ar visus tikslus pavyko įgyvendinti, kokius pradėtus darbus būtina tęsti?
Tarnyboje ne viskas vyksta taip kaip nori ar tikiesi. Ne viskas taip greitai, kaip norėtųsi. Pavyzdžiui logistika. Kituose daliniuose taip pat yra karių aprūpinimo problemų. Tarkime, sistemos finansavimas yra per mažas ir t. t. Tikiu, kad problemos, kurios man vadovaujant buvo pradėtos spręsti bus sėkmingai baigtos vadovaujant naujam vadui plk. ltn. Arturui Jasinskui. Siekiau atnaujinti bendradarbiavimą su Estijos ir Latvijos Savanorių pajėgomis, manau, kad man tai pavyko. Tikiuosi, kad tai bus plėtojama toliau. Abiejų šalių savanoriai jau dalyvauja tradicinėse Savanorių sporto žaidynėse, atsiunčia visą komandą, vyksta bendri mokymai. Taip pat kaimynai sėkmingai dalyvauja ir geriausio KASP skyriaus varžybose. Rinktinės jau užmezgė ir tiesioginius ryšius su kaimynų Savanorių pajėgų daliniais. Norėjau pagerinti situaciją kuopaviečių sektoriuje. Ne paslaptis, kad kai kurios kuopavietės yra apverktinos būklės, nuomojamos kažkur administraciniuose pastatuose, bendrose patalpose su kitomis įstaigomis ir pan. Dar savo kadencijos metu norėjau padaryti, kad visos kuopavietės būtų įsikūrę gerai, arba bent patenkinamai. Šito padaryti nepavyko. Labai ilgai pas mus trunka kai kurie biurokratiniai procesai. Tęsti šiuos darbus perdaviau naujajam vadui ir, esu tikras, viskas bus padaryta. Taip pat norėjosi pagerinti kario savanorio socialines garantijas, atstatyti sumažintą atlygį už pratybas, dotuoti aukštąjį mokslą, sutvarkyti laipsnių kariams savanoriams suteikimo tvarką – šie dalykai buvo įgyvendinti. Logistinis pajėgų aprūpinimas, kaip jau minėjau, ne vien nuo Savanorių pajėgų vadovybės valios priklausė ir tebepriklauso. Manau, dabar, gerėjant bendram kariuomenės aprūpinimui, situacija pagerės ir pas mus.
Ką veikiate laisvalaikiu? Sportas, žvejyba…?
Reikėtų formuluoti „kai…“, arba „jeigu…“ yra to laisvalaikio. Kaip ir seniau nespjaunu į sportą, nors nebesu toks aktyvus sportininkas, koks buvau anksčiau – traumos ir laikas koreguoja savaip. Nepaisant to, dar pažaidžiu futbolą, tinklinį, krepšinį: komandiniai žaidimai man patinka labiausia. Žvejoju, kaip ir seniau. Tai padeda atsipalaiduoti, praskaidrinti mintis, kuomet pabūnu vienas gamtoje, su meškere, ramybėje, apgalvoju visus reikalus. Gegužės mėnesį prižvejojau daug karšių. Išsirūkėme. Visiems draugams užteko. Vietos, kur sugavau, neišduosiu – paslaptis…
Ko palinkėtume kariams savanoriams?
Pirmiausia palinkėčiau būti tikrais kariais savanoriais. Ateinant į mūsų Pajėgas reikia perskaityti jų pavadinimą, gerai įsiskaityti. Neužmiršti kario priesaikos, neužmiršti, ko atėjai į Savanorius. Ištarnauti tą laiką, kurį pasirašei sutartyje. Nuo to prasideda pasitikėjimas kariu. Taip pat norėčiau palinkėti stiprybės visiems kariams savanoriams: ir esamiems, ir buvusiems, ir būsimiems. Tarnaujantiems palinkėčiau nenuobodžios tarnybos. Galbūt ne viskas nuo jų priklauso, tačiau dalis karjeros sėkmės – tikrai pačių savanorių rankose. Tereikia turėti kantrybės – sulaukti savo laiko, nepabėgti susidūrus su pirmais sunkumais, juk jų bus visada.
Buvęs kariuomenės vadas atsargos gen. ltn. Arvydas Pocius, o prieš dvylika metų pulkininkas, perduodamas Savanorių vado pareigas plk. Antanui Plieskiui pasakė: „Savanorių pajėgos daug kam daug metų buvo it kokia rakštis…“ Kaip galėtumėt pakomentuoti šią frazę?
Tarkime, praeityje taip buvo. Dabar visi kampai yra nugludinti. Savanorių pajėgos yra lygiavertė Sausumos pajėgų dalis, daug svarbių užduočių jau įvykdžiusi ir dar įvykdysianti. Jeigu užduotys yra įvykdytos, tai niekam neturėtų kilti papildomų klausimų ar nepasitenkinimo. Savo buvimą mes pateisiname. Ir dabar aš nepažįstų tokio žmogaus, kuris galėtų pasakyti, kad Savanoriai nepateisina savo egzistavimo. Arba jis užsitrauktų negandą nuo manęs, o visų kitų liktų nesuprastas…
Pulkininkas Romualdas Moldaris, gimęs 1970 balandžio 22 d. Biržuose, 1991 m. pradėjo tarnauti Savanoriškoje krašto apsaugos tarnybos (SKAT), dabar vadinamos Krašto apsaugos savanorių pajėgomis (KASP), Panevėžio rinktinės Pasvalio kuopoje. Po dvejų metų tapo šios rinktinės 504 kuopos vadu. 1994 m. paskirtas vadovauti SKAT Panevėžio apskrities Pasvalio TGŠ kuopai. 1996 m. baigė Lietuvos karo akademijos I pakopą bei įgijo motorizuotų šaulių vado kvalifikaciją ir tais pačiais metais buvo paskirtas vadovauti SKAT Panevėžio rinktinės 51 batalionui. 1998 m. tapo SKAT Tauragės ATG štabo mokymo centro viršininku, po metų – SKAT Tauragės ATG rinktinės S3 skyriaus mokymo skyriaus viršininku. 2000 m. paskirtas KASP Kęstučio apygardos 9-osios rinktinės S3 skyriaus mokymo skyriaus viršininku, o 2001 m. paaukštintas iki skyriaus viršininko pareigų.
2003–2008 m. dirbo KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės Štabo viršininku. 2008 m. ėmė vadovauti KASP Butigeidžio mokomojo bataliono štabui, 2009 m. buvo paskirtas KASP Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės vadu. Nuo 2010 m. iki 2015-07-03 ėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado pareigas. Plk. R. Moldaris tarnybą tęsia Lietuvos
gynybos atašė Prancūzijai pareigose.
Plk. R. Moldaris studijavo Štabo karininkų mokykloje Prancūzijoje (2003 m.), Klaipėdos universitete 2005 m. įgijo Eukologijos bakalauro laipsnį. 2009 m. studijavo Jungtiniame gynybos koledže Prancūzijoje.
Įvertinimai: Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis (1996 m.), Kariuomenės vado medalis „Už pasižymėjimą“ (2000 m.), Krašto apsaugos ministro įteiktas KASP proginis įstojimo į NATO medalis (2004 m.).
yrasalis.lt