Nakčia iškėlė trispalvę

Pirmą kartą neapykanta okupantų režimui ir jį gaubiančiam terorui Kasparui prasiveržė dar mokykloje. Paauglys, 9–10 klasės moksleivis gyveno Mažeikiuose, mokyklos internate.
„Tame internate aš pamačiau visą okupacijos siaubą. Ten pagrinde gyveno vaikai be tėvų: vienų tėvai buvo partizanai, ryšininkai, kitų – ištremti į Sibirą. Vaikų amžius – įvairus: nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. O direktorius, būdavo, išvaro tuos vaikučius be pirštinių į šaltį kasti ledų, sniego. Valgyti eidavome pas virėjas, prašydavome duonos. O patys tų internatų direktoriai susirinkdavo ir keldavo didžiausias puotas iš mūsų maisto ir mūsų pinigų. Mes buvome lietuvių vaikai, ir, matydami visas skriaudas, mes tarpusavyje guosdavomės, ilgainiui net pradėjome burbėti prieš okupantus. Kalbos nėra, kad mes supratome, jog čia yra okupantai, o mes esame lietuviai. Mums nereikėjo nieko aiškinti“, – tikina pašnekovas.
Ir kartą kažkas širdy sukirbėjo, nuoskaudos veržėsi laukan. Norėjosi šituos raudonuosius rusus, trypiančius Lietuvos žemę, kaip nors nubausti. Greitai atsirado ir bendraminčių – broliai Anicetas ir Stasys Lukšiai. Jiems kažkas pasiuvo trispalvę. Anicetas su Kasparu suokalbiškai sutarė iškelti trispalvę virš Mažeikių vykdomojo komiteto katilinės bokšto. Tokio akibrokšto kol kas turėtų pakakti skaudančiai lietuvių jaunuolių širdžiai nuraminti.
Abu nakčia išsliūkino iš internato ir slaptą misiją įvykdė. Grįžo abu patamsiu besididžiuodami savim, širdy virpuliai, tarsi jie būtų partizanai miške, surengę tikrą ataką prieš okupantus.
Trispalvė iškabėjo iki aštuntos valandos ryto. Ją nukėlę komunistai ilgai netruko suuosti, kas tokio akibrokšto kaltininkai. Tiesiu taikiniu į internatą atėjo asmenys iš vykdomojo komiteto, prasidėjo apklausos.
„Jie žinojo, kad tai mūsų darbas. Iš kur – nežinau, bet užverbuotų vaikų mokykloje buvo ne vienas. Tada mane nuo nemalonumų išsuko. Antraip būčiau išsiųstas į vaikų namus arba į vaikų koloniją“, – pamena Kasparas.

Auklėjimui išsiuntė į Turkmėniją

Ateinantys penkeri metai buvę ramesni, be akibrokštų, bet okupacinė valdžia ir toliau laužė jaunuolio dvasią. Sumanė po vidurinės Kasparas stoti studijuoti skulptūros į tuometinį Dailės institutą. Tačiau kas dezertyro sūnui, banditui, drįstančiam kelti vidury nakties trispalvę, leis? Juolab, kad vietos laukia „labiau nusipelnę“ jaunuoliai, turintys skaisčiai raudoną užnugarį.
Tyliai nurijęs neteisybę Kasparas įstojo į Geologijos technikumą. Su mintimi, kad laimę skulptūroje pabandys po metų. Tačiau geologijos technikume buvo suformuota naftos žvalgymo ekspedicija Klaipėdos krašte ir jaunuolis į šį darbą įsitraukė stačia galva. Ramybė truko dvejus metus. Iki technikumo diplomo įteikimo.
„Vos gavusį diplomą mane tik už čiupros ir į kariuomenę. Tuo metu buvau dvidešimties. Man, pavartę mano bylą, pasakė, kad esu vertas auklėjimo. Mano byloje buvo įrašai ir apie trispalvės iškėlimą Mažeikiuose, prierašai, kad esu spygliuotas, nepaklusnus, tėvas – kone dezertyras, giminaičiai iš mamos pusės – buvę Lietuvos karininkai. Tai mane dviem savaitėm uždarė į pagrindinį karinį komisariatą, kuris buvo dabartinės Krašto apsaugos ministerijos vietoje. Ten buvo surinkimo punktas iš visos Lietuvos.
Dvi savaites pralaikę be maisto kareiviai, ginkluoti automatais, su šunimis nuvarė mus į geležinkelio stotį, sulaipino į traukinį, užrakino visus vagonus ir mes dvylika parų važiavome iki Karakumų, iki Maro miesto Turkmėnijoje. Neturėjome net vandens, nors karininkai ne tik kad jį gėrė, juo išdidžiai prausėsi. O mes per langus, kai sustodavo traukinys, mėtėme paskutinius drabužius, keitėme juos į kumisą, kumelės pieną, ar kokį kitą maistą. Kol nuvežė – likau su vienomis glaudėmis. Išlaipino mus visus tokius kone nuogus ir garsiai pareiškė: mes atvežėme šunis fašistus iš Pribaltikos“, – pasakoja Kasparas.
Patyčios kariuomenėje lydėjo nuolat. Niuksai, kartais pereidavę į daužymą, palydimą smūgiais kojomis. Taip sau leisdavo elgtis vyresnybė. Bėgti nėra kur. Aplink, kiek užmatai – dykuma. Saulė kepina iki 60 laipsnių. Silpna, o vandens davinys dienai – litras. Jei niekas gertuvės miegant nepavogė. Išalkę, pervargę, be miego, iki gyvulio lygmens nuvaryti kariškiai, kurių gretose Kasparas, alinant karščiui, lauke varinėjami vyresniųjų iki nukritimo, visa gerkle traukia tarybines dainas. Nedainuosi – užvaikys negyvai. Visą būrį.
„Toks besaikis tyčiojimas manyje sukėlė pyktį, padarė aršesnį. Ir mes dviese su kitu tarnavusiu, pagauti įsiūčio, suplėšėme savo komjaunimo bilietus ir išmetėme į išmatų duobę. Tas bilietas buvo kaip pasas, privaloma buvo jį nešiotis. Mane greitai paskundė. Žinojau, kad už tai grės atsakomybė, bet man visos tos patyčios, nuolatinis engimas atrodė nebepakeliamas. Įsivaizduokit, esi žmogus, o iš tavęs daro gyvulį. Bet mes atvažiavę iš Lietuvos, kur gyvas pasipriešinimas, kur mūsų istorijoje, mūsų kraujyje įaugusi nepalaužiama dvasia.
Kai tik vyresnybė sužinojo, kitą parą, vos sugulusius, mus pakėlė. Man liepė eiti ir iš išmatų duobės ištraukti savo bilietą. Mane užstojo kažkas iš grupės ir tada mus visus išvarė laukan ir vaikė iki sąmonės netekimo. Galiausiai per prievartą mane įmurkdė į tą išmatų duobę, kad bilietą ištraukčiau“, – patirto smurto padariniai giliai įrėžė vyro širdyje randus. Ir šiandien užkabinti prisiminimai staiga įstringa gerklėj, stoja tyla. Vyras kurį laiką neprataria nė žodžio, žiūri prieš save į sunertus delnus. Galiausiai atsidūsta ir tyliai taria: „Buvo siaubingi laikai“.

Vietoje gydymo – į frontą

Patyčios nesiliovė ir negalėjo liautis, nes jas skatino vyresnieji. Tokia buvo komunistinė tvarka už geležinės sienos – gręžti visus iki kaulų, kad niekuo netikėtum, niekuo nepasitikėtum.
Tačiau po pusės metų atėjo atokvėpio valanda. Bent taip atrodė Kasparui. Jį su dar keliomis dešimtimis vyrų dviejų savaičių pamainai paskyrė dirbti į požeminę raketinę bazę. Čia nesvilino saulė, buvo ramiau. Taip atrodė. Pavojus buvo neužuodžiamas, nejuntamas, sukeltas nemokšiškumo ir po to bjauriai nutylėtas.
„Vienas juodukas, kurio tarnyba jau ėjo į pabaigą, sugalvojo pasigaminti suvenyrą. Buvo tokia mada, kažką savo susimeistrauto iš kariuomenės parsivežti. Tai jis nusuko rankeną nuo pulto ir iš jos gaminosi žiedą. Tačiau, kai nusuko rankenėlę, jis paliko ją tokioje pozicijoje, kurioje atidaromi liukai, per kuriuos pakraunamos atominės raketų galvutės. Mes visi, 30 vyrų, dėl to gavome nemenką dozę radiacijos. Mums pradėjo darytis silpna. Iš pradžių galvojome, kad dėl karščio, dėl saulės aktyvumo. Vėliau nukrito vienas, po to kitas. Kai tik vadovybė suprato, kas nutiko, ėmėsi priemonių, kad tik apie atvejį nesužinotų Maskvos generolai, kad šitiems antpečių nenuimtų. Apie gydymą nebuvo nė kalbos. Jie turėjo kitą planą“, – pasakoja žemaitis.
Visi radiacijos apšvitinti vyrai buvo skubiai susodinti į malūnsparnį ir nuskraidinti į karinį Maro oro uostą, esantį netoli Irano – Afganistano sienos. Ten visi perrengti arabų karinėmis uniformomis ir išsiųsti į Sirijos – Izraelio karą. Visus pasiuntė mirti, kad klaidos neliktų nė pėdsako. Negyvi nekalba. Ir negyvų buvo. Per oro antskrydžius, ištisus bombardavimus iš 28 atvykusių neliko nė pusės. Žuvusių ištaškytas kūno dalis draugai rinko ir į maišus kišo. Gyvi iš Kasparo būrio liko 11 vyrų. Gerai aplamdytų, sužeistų, bet gyvų.
„Mus parskraidino į Achkabadą, išmėtė po visas karo ligonines. Tik tada sužinojau, kad mes buvome apšvitinti radiacijos. Bet liepė mums pasirašyti, kad niekam nepasakosim, antraip grasino mirties bausme už tėvynės išdavimą. Po to parsiuntė mus namo“, – apie naujosios, raudonos tėvynės dėkingumą byloja buvęs karys.

Per Sąjūdį patyrė vidinį išsilaisvinimą

Prasidėjo vadinama „peristroka“, kai 1985 m. naujojo TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos, siekiant pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Tarybų Sąjungą. Kartu pamažu kilo ir tautinis bruzdėjimas. Negalėjo neprasidėti. Ilgai gniaužę laisvės troškimą ir kentę priespaudą lietuviai pratrūko. Ignoruoti atsivėrusios galimybės išsilaisvinti nebuvo įmanoma. Kiekvienas praleistas mitingas gulė akmeniu ant patriotų sąžinės.
Neliko nuošaly ir Kasparas Gensbingelis. Būrėsi į bendraminčių būrelius, dalyvavo diskusijose, platino uždraustą spaudą, klausėsi Amerikos Balso. Už tai komunistų valdžios griežtai baustas: atleistas iš darbo Daržovių ir vaisių ministerijos transporto skyriuje, nugrūstas į Panerių šiltnamius dirbti prietaisų reguliavimo inžinieriumi, po to pažemintas iki šaltkalvio. Bet tai nebebuvo svarbu. Staiga pagrindiniu tikslu, padiktuotu sąžinės, tapo kova už laisvę. Už Lietuvą. Mūsų sutryptą, sulaužytą Lietuvą. Aplaistytą partizanų krauju, išbarstytą po Sibiro platybes. Apšmeižtą. Apvogtą. Tokios palikti savo vaikams negalėjo nė vienas lietuvis. Ir Kasparas negalėjo.

Tačiau ilgai širdį spaudęs sopulys išsiliejo pačiu netikėčiausiu metu. Tarsi kas jungiklį būtų paspaudęs. O nuspaudė milicija, netikėtai užpuolusi iš Vagos leidyklos grįžtantį jauną vyrą su automobilių remonto vadovu rankoje. Užpuolę pareigūnai gerokai jį aplamdė, iš rankų išplėšę bukletus ir juos paleido skutais.
Ištrūkęs iš milicininkų nagų Kasparas, sprukdamas kiemais pastebėjo, kad šie prikimšti milicijos automobilių. O netoliese, prie Mažvydo bibliotekos, vyksta pirmasis Sąjūdžio mitingas.
Staiga pats nesuvokdamas, tarsi genamas iš vidaus, Kasparas pripuolė prie renginio organizatorių, paprašė megafono ir susirinkusiems mitinguotojams garsiai su įniršiu viską išklojo, kas giliai tūnojo užrakinta širdyje. Pirmą kartą ir atvirai: „Gana jiems slėptis už tų nepermatomų stiklų ir tyčiotis iš žmonių! Gana kankinti tautą! Tautai laikas sukilti“. Visa tai nufilmavo aikštėje buvę žurnalistai ir parodė per žinias.
Išliejęs tautai širdį, tarsi patyręs vidinį išsilaisvinimą, vyras pakylėtas grįžo namo. O ten – verkianti žmona, ką tik mačiusi žinių reportažą, kuriame jos vyras kelia tautą sukilti prieš okupantus. Verkė ne veltui. Žinojo, kad gali prasidėti jų šeimos persekiojimas. O spaudimo ilgai laukti nereikėjo. Grasinimų išmesti iš darbo sulaukė tiek Kasparas, tiek jo žmona.
„Bet Sąjūdis įsisiūbavo tiek, kad ir patiems okupantams tapo aišku, kad jo nebesustabdysi. Buvo liepta saugumo visiems infiltruotis į jį ir iš vidaus griauti. Ta Sąjūdžio veikla iki pat suvažiavimo buvo labai marga. Veikėjai – margi. Tačiau laisvės troškimas buvo toks didelis, kad mes tuos infiltruotus agentus ignoravome, jų iš renginių nevarėme ir stengėmės nereaguoti į jų bandymus provokuoti, kad neatsirastų Maskvai preteksto įsikišti. O priemonių susidorojimui buvo daug“, – pasakoja Kasparas.

Sovietų vėliavą sudegino Amerikoje

Mitingai nepertraukiamai sekė vienas kitą: prie Katedros, Vingio parke. Vėliau – Baltijos kelias, Sąjūdžio grupės ir jų susivienijimo susirinkimai, suvažiavimas. Kasparas dalyvauja visur.
„Tada tvyrojo tokia euforija! Suvažiavime A. Brazauskas paskelbia, kad grąžins Katedrą – žmonės visi pakyla. J. Marcinkevičius gražiai pasibeldžia į žmonių širdis. Vėl garsiai kalbama apie mūsų tautos praeitį, kunigaikščius Vytautą, Algirdą – visi euforijoje. Ir staiga iššoka Rolandas Paulauskas, šaukia, kad nereikia sutikti su Lietuva TSRS sudėtyje, reikia dabar ir šiandien reikalauti nepriklausomos Lietuvos. Kyla sąmyšis. Iššoka Vytautas Petkevičius. Atsiranda tokių veikėjų, sukeliančių milžiniškus ginčus, per pertraukas jau verda diskusijos. Dvi dienos kraštų diskusijų ir provokacijų. O tų provokatorių buvo gal dvidešimt, jei ne daugiau. Vėliau tokie veikėjai bėgo į Ameriką. Su visais baldais jiems leido išvažiuoti. Tas Sąjūdis V. Landsbergio ir kitų žmonių sumanumo dėka užgožė tuos provokatorius ir pavyko gražiai išlaviruoti“, – su palengvėjimu atsidūsta Kasparas.
1990 m. Amerikos lietuvių išeivių dėka šeimyna išvyksta į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten gyvena žmonos brolis. Pirma išvyksta žmona, vėliau leidimą gauna ir visi trys šeimos nariai. Laikas Lietuvai sudėtingas – vyksta ekonominė blokada. Maskva bando Lietuvą tokiu būdu palaužti, pasauliui siekdama parodyti, kad tokia mažytė valstybė gali egzistuoti tik didelės sąjungos sudėtyje.
Būdamas JAV Kasparas su Čikagos lietuvių bendruomene išskuba prie Kapitolijaus į mitingą. Užjūrio lietuviai prašo JAV valdžios spausti Maskvą, kad ši nutrauktų Lietuvai ekonominę blokadą. Greta jų su plakatais rankose stovi Kasparas. Nufilmuoti vaizdai, kaip šis vyras su keliais užsienio lietuviais sudegina Sovietų Sąjungos vėliavą, pasklinda po visą Ameriką.
Greitai tarp JAV aukštų politikų pasklinda žinia, kad mitinguotojų tarpe yra iš Lietuvos atvykęs žmogus, savo akimis regėjęs sovietų valdžios represijas. Kasparas tampa labai laukiamu pašnekovu kongresmenų, senatorių tarpe.

Maskva ruošiasi puolimui

1990 m. lapkritį be incidentų per Maskvą Kasparas vienas, be šeimos, grįžta į Lietuvą ir iškart lekia į Sąjūdžio grupių koordinatorių susirinkimą. Ten jau sklando žinios apie Maskvos rengiamą puolimą. O Lietuva nuoga, basa, be savos kariuomenės. Tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek milicija vis dar pavaldžios Maskvai. Priimamas sprendimas kurti savanorių būrius. Kasparas – vienas pirmųjų savanorių sąraše.
1990 m. gruodis. Kūčios. Per televiziją ištransliuojama žinia, kad Maskva galimai rengiasi puolimui.
„Namie nieko nėra. Dukra su žmona Amerikoje. Aš iš Karoliniškių pėščiomis pasileidžiu iki Parlamento, per visą Žvėryną. Susimąstęs. O miestas tuščias. Toks sunkumas širdy – tikriausiai bus puolimas, o kaip žmonės taip abejingai, ramiai miega. Ateinu pas A. Skučo vyrus, pasibeldžiu. Kažkas atidarė duris. Sako, šiąnakt puolimo nebus, gali ramiai eiti. Tada namo grįžtu su troleibusu. O prie namų tamsu. Karininkų namas tiesiog juodas. Nė vienos šviesos lange. Manau, kad tuo metu jau jie savo šeimas buvo pervežę į Šiaurės miestelį ir ruošėsi puolimui“, – nerimastingas dienas iki puolimo prisimena Kasparas.
Šaukimo ginti Tėvynės ilgai laukti nereikėjo. Sausio 8-ąją dar vienas, šįkart tikras pranešimas, kad Maskva ruošiasi puolimui.
„Labai anksti ryte gaunu žinią, kad gali būti puolimas. Bėgu pas kaimyną Henriką, sakau, duok šautuvą. Ginklo tuo metu neturėjau. Niekas neturėjo. Gorbačiovas prieš tai išleido įsakymą, pagal kurį buvo visi medžiokliniai šautuvai surinkti iš Lietuvos. Surinko visus: medžioklinius, mažo kalibro šautuvus iš mokyklų ir kitur, net iš bako apsaugos. O „jedinstvininkai“ tuo metu buvo puikiai apmokomi, turėjo karinius instruktorius iš Maskvos, jie buvo rengiami provokacijoms, puolimams, apginkluoti geležtėmis.
Aš žinau, kad Henrikas turi vinčesterį. O jis – tikrai, Kasparai, neduosiu, tave nušaus, o mane tampys. Man tai buvo smūgis. Nieko nelaukęs metuosi pas kitą kaimyną, Izoldą. Žinau, ne lietuvis jis, totorių kilmės vyrukas, gyvena pirmame aukšte. Jis man sako, duosiu aš tau gerą peilį. Apkabino mane, palinkėjo sėkmės. Atsisveikinu su dukra, kuri tuo metu buvo jau grįžusi, sėdu į automobilį ir traukiu link Parlamento.
O ten, matau, – tylu ramu. Prašytos milicijos – nė kvapo. Sako, milicija gali pasirodyti apie devintą valandą. O „jedinstvininkai“ pasirodo po septynių. Suvežė juos iš visų karinių gamyklų. „Jedinstvos“ gaujas išlaipino kiemuose netoli Seimo. Jie per dešimt minučių subėgo visi prie Parlamento. A. Skučo vyrai – viduje, mūsų, keletas savanorių, – lauke.
Stovim, į mus siūbuoja visa minia, rėkdama. Vienas ranką iškėlęs rusiškai diriguoja „Stot, pradedam“. Ir tos grupės kaip kokiom dėžutėm siūbuoja, veržiasi artyn. Kažkas iš A. Skučo vyrų išnešė šlangą, vandens čiurkšle apliejo protestuotojus. Bet vandens čiurkšlė nutrūksta. „Jedinstvininkai“ pasiunta, ima laužti duris, keletas iš jų įpuola vidun į Parlamentą. Šiaip ne taip sutvarko vyrai šlangą, gerą srovę paleidžia antrą kartą ir tai juos nubloškia. O prasiveržusius vidun A. Skučo vyrai pagriebė už parankių, nugrūdo į kitą pusę, kur dabar sėdi II-ųjų Seimo rūmų apsauga.
Lange pasirodo V. Landsbergis, paskelbia, kad kainų pakėlimas atšauktas. Minia siūbuoja toliau. Milicijos atsiranda tik 8–9 vyrai. Aikštėje – visi užverbuoti „jedinstvininkai“. Mūsiškio – nė vieno. Stovime keliomis žmonių grandinėmis apjuosę parlamentą, susikibę už parankių, mes, savanoriai, ir stumiame tą minią lauk. Mus spardo, daužo. Minia atsitraukia, kai iš visų kampų pradeda bėgti žmonės ir už mūsų nugarų rikiuojasi. Lietuvių patriotų masė nubloškia „jedinsvininkus“ prie Mažvydo bibliotekos. Pirmas šturmas atremtas. Vietinis“, – tą dieną tarsi vakarykščius įvykius pamena Kasparas.

Įkvėpė iš partizanų perimta priesaika

Sausio 8-ąją įėjęs į parlamentą Kasparas žinojo, kad čia teks praleisti ne vieną parą. Buvo imti formuoti savigynos būriai, ruošiamasi šturmui, tikrinami ginklai. Pastarųjų buvo labai mažai. Šaunamųjų suskaičiuota apie 50, o savanorių – apie 700.
„Mes, vilniečių III-ojo būrio štabas, įsikuriame Seimo bibliotekoje. Valentinas Gurkšnys – štabo vadas, Romualdas Katinas – mūsų būrio vadas. Greta – Jonas Juodišius, Adomas Zaramba ir kiti. Susiburiame ir pradedam ruoštis puolimui. V. Gurkšnio dukra, kuriai tuo metu buvo gal 10–12 metų, ji prie Šiaurės miestelio su vaikais lipa į medžius, stebi ir bėga iki draugės namo, laidiniu telefonu skambina į Seimą, raportuoja, koks Maskvos karinių jėgų judėjimas.
Ginklų turime labai mažai. Aš pasidarau bananą, dar ir dabar turiu: specialus kabelis, kurio viduje yra metalinis strypas. Kiti laužia iš Seimo laiptinės virbus, vynioja į laikraščius. Ruošiamės. O po to stoja ramybė. Ateina kunigai Algimantas Keinas ir Robertas Grigas. Išsiruošia širmas ir prie vitražų galerijos pasidaro klausyklas. Vyrai, mokėdami ir nemokėdami, eina išpažinties. Po to pajunti tokį palengvėjimą, kad tu jau gali. Gali atlikti tai, ką tau reikia ir kas bus lemta. Vyrų gana šviesūs veidai“, – prisimena Kasparas.
Sausio 11-ąją prasideda aktyvūs Maskvos veiksmai. Karinė technika pajuda Spaudos rūmų link. Kaukia sirenos, girdisi šūviai, riksmai. Per radiją pranešama, kad desantininkai užėmė Krašto departamento patalpas, gyventojai kviečiami ginti Spaudos rūmų.
„Tą vakarą mums paskelbia, kad dar galime apsispręsti: likti Parlamente, ar išeiti. Vieniems davė trisdešimt minučių, kitiems – daugiau laiko. Kai kurie išėjo. Kas liko – liko. Ir tada paskelbė, kad reikia duoti priesaiką. Išrikiuoja mus visus prie Vitražų galerijos. Ateina A. Butkevičius, kunigas R. Grigas ir V. Landsbergis. Jie pakelia ranką, taria priesaikos žodžius, o mes juos kartojame. Panašūs žodžiai, kaip partizanų priesaika. Kartojame ją visi susikaupę, labai rimti. Tokia tyla, ramybė ir žodžių griausmas. Jaučiau, kad mes esame tąsa partizanų. Atsikračiau baimės, mąstymų, siekių. Aš esu laisvas. Aplinkui žmonės, senutės, ūkininkai, kurie veža mums maistą, vaikai, šeimos. Tu esi vientisas su tais žmonėmis. Į tave pereina ta dvasia, kur miškuose žmonės dešimt metų tą kentė. O tau apsisprendimas – viena naktis ar dvi. Velnias nematė, kaip bus – taip“, – pasiryžimą ginti Tėvynę prisimena Kasparas.

Sausio 13-osios naktis

„Tą naktį aš buvau ant tvoros stogelio savo poste. Laukiame pasiruošę, užsiglaudę už barjero, kada tankai pradės važiuoti čia. Buvome suplanavę juos padegti mūsų pasiruoštais molotovo kokteiliais ir po to trauktis į požemį, į rūsius ir gintis iš ten. A. Skučo vyrai buvo Parlamento viršuje, o mes, savanoriai buvome apačioje. Pirmieji smūgiai būtų tekę mums. Nė vienas gyvas neplanavo pasiduoti. Tegul tai mato visas pasaulis.
Staiga girdime, kaukia sirenos, ataidi šūvių tratėjimas nuo Radijo ir televizijos rūmų. Nuo Televizijos bokšto pusės blyksniai pašvaistę nušviečia. O mes sėdime be šviesų, kad Seimas netaptų taikiniu. Lauke girdisi – žmonės gieda maldą, bet ji labiau primena maldavimą, rėkimą. Ir visi pritaria. Laukiame, kada ateis mūsų eilė. Keletą kartų tankai pravažiavo pro Seimą, iki Žėryno tilto buvo nukakę iš kitos pusės. Sukiojosi aplinkui. Galėjo pulti bet kurią minutę. Nežinojome, puls dabar, ar tik mus taip bando.
Po žudynių prie bokšto tą naktį įsijungėme televizorių. Turėjome tokį mažą pasistatę pirmuose rūmuose. Nezorovas šaukia, kad greitosios pagalbos mašinomis lavonus iš avarijų vietų veža prie bokšto. Toks šmeižtas pilasi. Burokevičius ir kiti trata: „Gelbėjimo komitetas kviečia visus, eikite namo, ramybė žmonėms, visa valdžia Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankose. Nereikia kraujo“. Ir visa tai liejasi. Toks melas. Kumščius sugniaužę klausėme.
Tada R. Katinas man sako: „Tavo mašina čia pat, trūks, plyš reikia mūsų būrį apginkluoti“. Susiskambinu su savo darboviete, garažo vedėjais, kurių vienas – medžiotojų pirmininkas. Jie suorganizavo keturis 12 kalibro medžioklinius šautuvus. Man išrašo leidimą išvykti. Sėdu į savo „Žiguliuką“, ir suku link Parodų rūmų. Kolegos šautuvus atvežė į darbinius chalatus susuktus. Iš sunkvežimio po tiltu palindę perkrovėme ginklus į mano „Žigulio“ bagažinę. Nuo dujokaukių turėjau pasiėmęs maišų. Jie man juos prikrauna pilnus šovinių.
Sėdu vėl į automobilį ir per Karoliniškes maunu tiesiai į Parlamentą. Važiuoju: kulinarijos parduotuvė, miškelis nusileisti link Žvėryno. Staiga žiūriu – kariškių postas ir milicija stovi. Prie pat to žiedo. Važiuoju ir matau, kad viskas. Pas mane šautuvai. Už tai mane arba pridaužys arba nušaus ir išmes kur nors. Žinojau, kad šalia buvo vienas kiemas su bromu, šalia rusų mokyklos. Tačiau ten buvo vamzdis – užtvaras, kad mašinos nevažinėtų. Tai aš su savo „Žiguliu“ per tą vamzdį mečiausi, su buferiu jį nulenkiau ir dideliu greičiu nulėkiau link Seimo“, – pasakoja Kasparas.
Tačiau nei tą naktį, nei kitą rusų desantininkai Parlamento nepuolė. Kasparo nuomone, juos apsaugojo viešumas, Seime budėję ir viską fiksavę ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žurnalistai. Ir aišku, bebaimiai žmonės, drąsūs, beginkliai stoję prieš tankus.
Kasparas Parlamente išbuvo iki pat vasario 28 – osios. Rusijos desantininkai Lietuvoje išbuvo iki 1993-iųjų rugpjūčio 31-osios.
Per kruvinus sausio įvykius davęs priesaiką ginti tėvynę Kasparas nematė kito kelio – įstojo į savanorišką tarnybą.
Šiandien Kasparas Gensbigelis yra Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narys. Taip pat vadovauja Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Brolijai, dirba Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus koordinacinės tarybos pirmininko pavaduotoju.
2016 m. liepos 6 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Kasparą Gensbigelį ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.