„Naujasis Židinys-Aidai“ 2010 m. Nr.7–8 42-46 (258-262) psl.

KIRVIS
Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas

 

Algimantas Švegžda

 

Kariuomenės kūrėjas savanoris, VU Filosofijos fakulteto vyr. mokslo darbuotojas, mokslų daktaras, biofizikas. Trumpa autobiograma: „Gimiau 1947 m. Biržų rajone, Papilio miestelyje. 1951 m. mirus tėvui (gydytojas), mama (nors buvo mokytoja) išbuožinama, bet sugeba įrodyti savo proletarišką kilmę: Pandėlio vykdomojo komiteto pirmininkei Zemleckaitei „padovanojo“ prancūziškų kvepalų buteliuką, o ši atsilygindama surašė pažymą, kad „per klaidą Švegždienė Bronė įtraukta į buožinamų ūkių sąrašus“, ir pasirašė. Mama su penkiais vaikais skubiai paliko Papilį ir mes užaugome Prienų rajone, Bagrėno kaime. Save laikau suvalkiečiu. 1965 m. baigiau Prienų vidurinę mokyklą. Mano septintos klasės baigimo charakteristikoje auklėtojos Seiliuvienės įrašyta: „Turi tvirtus higieninius įgūdžius ir plauna dantis. Pasaulėžiūra formuojama teisinga kryptimi. Turi teisingą nuomonę apie Tarybų Sąjungos užsienio politiką“. Koks įžvalgumas!
1965 m. įstojau į Vilniaus universitetą, biofizikos specialybę. 1985 m. Leningrade, I. P. Pavlovo fiziologijos institute apgyniau mokslų kandidato disertaciją. Kalbamu metu dirbau VU Gamtos fakultete“.

Publikuojamas tekstas surašytas vieno asmens, tačiau jį galima laikyti viso būrio bendraminčių, sumaniusių ir atlikusių „Lenino ir Kapsuko Poronine“ pašalinimo iš Saulėtekio operaciją, „kolektyvinės atminties“ kūriniu. Pats skulptūrinės grupės sukūrimas ir pastatymas – visai kita istorija, su čia aprašytąja bemaž visai nesusijusi. Veikiau skulptūrų pastatymo sovietinės nelaisvės metais, o ne jų likvidavimo Lietuvai laisvėjant istoriją pratęsia ir tolesni įvykiai, sekę čia aprašytuosius: nupjautos/ nukirsdintos skulptūrų galvos buvusios vėl „prilipdytos“, dabar skulptūrinė grupė, su autoriaus pritarimu, eksponuojama Grūto parke, prie jos fotografuojasi turistai (žr. grutoparkas.lt)

Užrašyti prisiminimus apie Vilniuje, Saulėtekio al. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui pastatydintos skulptūrinės grupės (toliau – paminklo) „Leninas ir Kapsukas Poronine“ (aut. Konstantinas Bogdanas, 1979 m.) nuvertimą ir išvežimą paskatino savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariai – geologas Vytautas Račkauskas ir istorikas Sigitas Jegelevičius. Gavau šiais metais ir žodinį skulptūros nuvertimo iniciatoriaus ir organizatoriaus Vygando Vanago sutikimą, esą „jau gal ir galima apie tai rašyti“.

Prabėgo dvidešimt metų nuo tų įvykių. Jau išsitrynė iš atminties akcijos dalyvių vardai ir pavardės žmonių, su kuriais man yra tekę tada bendrauti. Apie Lenino ir Kapsuko nuvertimą esu pasakojęs tik keletui artimųjų žmonių. Pasakodamas tevartodavau bendrinius vardus: kranininkas, jo padėjėjas, vairuotojas, studentas, mano draugas ir panašiai. Vytautui ir Sigitui šią istoriją papasakojau prieš kokį penketą metų, – jie vis primygtinai prašė tai surašyti. Tačiau rašant reikia turėti tikrus vardus ir pavardes. O mano jau jos pamirštos. Taip susiklostė aplinkybės, kad Vytautas baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą ir dirba bendrovėje „Grota“ vyresniuoju inžinieriumi geologu. Prieš ketvertą metų (2006-03-06) jis surinko mano išvardytų bendrinių asmenų konkrečius vardus ir netgi užrašė keletą jų prisiminimų fragmentų; nemažai jų yra vėliau dirbę toje pat bendrovėje. Algirdo Misiūno liudijime matau nurodytą skulptūros nuvertimo datą – 1990 m. pavasaris (gegužė). Mano atmintyje išlikusi tarytum kita data. Bet apie viską – iš eilės.

Vygandas Vanagas, Biochemijos ir biofizikos katedros docentas (biofizikas, tuo metu visų VU Sąjūdžio grupių koordinacinis vadovas), kartu su geologais ir žaliaraiščiais (vėliau savanoriais) doc. Ramučiu Bonifacu Mikšiu bei Geologijos katedros vedėju doc. Petru Musteikiu apsilankė pas universiteto rektorių Joną Kubilių paprašyti pritarimo arba bent painformuoti apie subrendusį ketinimą nukelti šią skulptūrą. Vizitas prasidėjo žodžiais: „Gerbiamas rektoriau, Saulėtekyje yra tokie du piliečiai. Ar ne laikas jau būtų jiems iš ten išeiti?“ Rektorius suokalbiškai (Mikšio žodžiais) maloniai sutikęs šią žinią: „Vyrai, reikia atsargiai ir subtiliai padaryti. Žinote, dar tokie laikai. Padarykite taip, kad kuo mažiau apie tai žinotų. Visokių žmonių dabar yra“. Prisiminus tą laiką, tai buvo itin rizikingas sutikimas. Neseniai buvo nukeltas pirmasis sovietinis paminklas Lietuvoje – Vinco Kapsuko, bet jedinstveninkai su sovietų kariškiais jį atėmė ir vėl rengėsi atstatyti. Spaudoje jau buvo pasirodžiusios nuotraukos, kaip jie ginkluoti pradėjo saugoti sovietinius paminklus.

Po pokalbio pas rektorių Vanagas sukvietė iniciatyvinę grupę pasitarimui. Be dviejų minėtų bendradarbių dalyvavo dar du Gamtos fakulteto darbuotojai – būsimi savanoriai: Vitas Gustaitis ir aš. Tuo metu buvau ir Gamtos fakulteto Sąjūdžio grupės „Gamta“ pirmininkas. Pasiskirstėme pareigomis. Man ir Gustaičiui buvo pavesta organizuoti techniką paminklui nukelti ir transportą jam išvežti. Aptarėme tikslų laiką, kada turime pradėti operaciją. Mano prisiminimu, pasirinkome ankstyvą penktadienio (o gal ir šeštadienio?) rytą – be penkiolikos minučių penktą. Tikslios datos nebegalime atkurti. Mano, Vanago ir Mikšio nuomone tai buvęs rudens metas. Prisimenu kalbas, kad prieš nedarbo dieną kareiviai baigsiantys saugoti paminklus, o ir per šventines dienas jie nepradėsiantys ieškoti paminklo. Kapsuko paminklas tuo metu jau buvo nuverstas maždaug prieš porą savaičių. Galbūt kreipusis į meteorologus datą galima būtų patikslinti, mat tą naktį labai stipriai pašalo. Dėl pašalo atkrito vienas mūsų galimų paminklo paslėpimo planų: užkasti į žemę ir aparti lauką.

Paskutinę dieną prieš paminklo nukėlimą reikėjo painformuoti gana didelį kiekį žmonių. Numatėme situaciją, kad informacija apie būsimą operaciją gali kaip nors „nutekėti“, ir mes susidursime su kareiviais. Operacijos dalyvius kareiviai galėję prikulti. Galimybės, kad kareiviai gali pradėti šaudyti, nenumatėme. Veiksmo metu Saulėtekio miškelyje prie paminklo buvo gana daug pasislėpusių Audriaus Butkevičiaus vyrų. Jie turėjo ateiti į pagalbą, jeigu paminklo nukėlėjus sovietų kareiviai pradėtų mušti.

Mikšys man davė Algirdo Misiūno telefono numerį, tad važiuoju su savo „Žiguliuku“ jo ieškoti kažkur link oro uosto. Randu jo darbovietę. Ilgai laukiu, kol jis man atveda žmogų, vairuojantį automobilį su kranu – Stasį Labanauską. Pakeliui į Saulėtekį iš Gamtos fakulteto paimu bendradarbį Gustaitį. Važiuojam kartu į Saulėtekį prie paminklo ir visą kelią tylime. Nuvažiavome: paminklas didelis, sveria apie septynias su puse tonos. Apžiūrime ir paaiškiname vairuotojui, kad jam reiks su kranu pakelti ir įdėti skulptūrą į autovežį taip, kad abu piliečiai mašinoje atsigultų, o ne stovėtų stati. Mums tebesant prie paminklo jis dalykiškai aiškina, kur krano lynus reikia užkabinti, kad būtų taip, kaip mes norime. Visi trys neturime supratimo, kaip tas paminklas pritvirtintas prie pamato. Nutariame, kaip jis užkabins lynus ir kur mes stovėsime, daužydami pamatą, kol abi statulos atsiskirs nuo pamato. Po paminklo apžiūros vežame kranininką atgal į darbovietę ir staiga jis sako: „Vyrai, nieko nebus. Aš jau Sibire sėdėjau“. Dabar jau aš su Gustaičiu tylime. Po kiek laiko – dar vienas klausimas: „Vyrai, o kas jūs tokie būsite?“ Gustaitis tyli toliau. Jaučiu, kad kažką reikia greitai atsakyti, bet nesugalvoju. Sakau: „Lietuviai abu esam“. Daugiau nieko jis nebeklausė, kol nenuvažiavome iki jo darbovietės. Tuomet jis nuėjo pasikalbėti su savo pagalbininku, lyg „prikabinėtoju“ jį vadino. Laukiame atsakymo, ar bus jis rytoj anksti ryte. Ateina prie manęs sustingusiu veidu kranininkas su savo pagalbininku, o tas net susirietęs iš juoko lėtai deklamuoja Kosto Kubilinsko eilučių parafrazę: „Tėvas neša transparantą, o aš Leniną velku“ ir chi chi chi. Dar kartą pakartoja eilutes ir vėl susiriečia iš juoko (visi vaikai darželiuose deklamuodavo: „Tėvas neša transparantą, o aš Leniną nešu!). Išsiskyrėme negavę aiškaus atsakymo, ar atvyks jis anksti ryte prie paminklo, ar ne.

Dalis iniciatyvinės grupės susirinkome pas Vanagą namuose ir iki vėlyvos nakties negalėjome prisiskambinti nei Misiūnui, nei kranininkui Labanauskui. Atvyks ar ne – mums abejonė išliko. Neramu buvo grįžti į namus…

Anksti ryte nuvykstu prieš sutartą laiką į sutartą vietą miškelyje ir randu manęs jau laukiantį kraną. Lygiai laiku kranas privažiuoja prie paminklo. Visa iniciatyvinė grupė ir Gamtos fakulteto darbuotojai Petras Gaučas, Alfredas Norvila, Gediminas Rūkas, Aleksandras Pleskačiauskas, Rimantas Daugėlavičius bei keturi ar penki studentai su kūjais ir laužtuvais stovi numatytose vietose. Planavome, kad paminklo pamatą suskaldysime per 10 minučių. Nenumatytam atvejui, jei reikėtų ką nors nupjauti keliant paminklą, turėjome ir suvirintoją su acetileno aparatu. Rodos, tai buvo suvirintojas Šimkūnas, vardo neprisimenu, dirbęs universiteto dirbtuvėse Čiurlionio gatvėje. Šimkūnas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nežinau, mums padėti buvo atsiųsti kažkieno iš rektorato. Mūsų nuostabai, abu piliečiai labai paprastai pakyla aukštyn ir pradeda siūbuoti. Paminklas buvo visai nepritvirtintas, tik pastatytas ant postamento. Kad nebus ko veikti su sunkiaisiais įrankiais – šito nenumatėme. Didžiulis autovežis Kolchida turėjo privažiuoti vėliau, po dešimties minučių. Kabo siūbuoja paminklas, o mes kantriai laukiam, kada atvyks autovežis. Kaip būtų pravertusios nors kokios ryšio priemonės! Mobiliųjų telefonų tada niekas nebuvo nė matęs. Gretimame pastate pas fakulteto budinčiąją – telefonas. Tam atvejui, jeigu kas būtų norėjęs įbėgti iš išorės ir bandyti skambinti tuo telefonu, ten nuo operacijos pradžios budėjo studentai, kurie turėjo nutraukti telefono laidus, einančius iš budinčiosios telefono. Ryšio nutraukimo klausimais rūpinosi kiti asmenys. Vienas tų studentų buvo Rolandas Tučas. Su juo susitinku ir dabar. Rengdamas šiuo užrašus paskambinau jam. Jis prisimena, kad dalyvavo keturi penki studentai, bet prisimena tik vieną pavardę – Artūro Ladinskio.

Kol Leninas su Kapsuku siūbavo, pradėjo iš miško rinktis Butkevičiaus vyrai. Gana daug jų buvo. Vienas nufotografavo besiūbuojantį ore paminklą. Prieš tai buvo perspėta, kad niekas nefotografuotų operacijos dalyvių. Kadangi blykstė buvo nukreipta į paminklą (tuo metu dar buvo visiškai tamsu), o paminklas – irgi tamsus (nors vietomis jau šviesiais dažais ištepliotas), tai greitai nusprendėme, kad fotografijoje nieko nesimatys, todėl nereikalavome ištraukti juostelės iš fotoaparato. Vis dėlto būtų įdomu pamatyti, jeigu tam fotografui kas nors pavyko: tai būtų vienintelė paminklo nukėlimo operacijos fotografija. Visose vėlesnėse operacijos stadijose ką nors fotografuoti draudėme. Paminklui kabalduojant ore aptikome, kad visas granitinio postamento paviršius uždengtas švino plokšte. Kas norėjo, tas atminimui ar meškeriojimui prisirinko to švino ritinėlių.

Paminklo nukėlimas buvo įvykdytas taip tyliai ir organizuotai, kad spaudoje visą savaitę nebuvo nė menkiausios užuominos, kad „du piliečiai paliko Saulėtekį“. O ir vėliau spauda beveik neberašė, kadangi paminklo jau senokai nebebuvo. Netgi būrelis valytojų, traukusių į rytinius darbus, nepastebėjo aukštai tamsoje kybančių figūrų ir praeidamos paklausė, ko čia anksti jaunimas susirinkęs? Susilaukė atsakymo, kad čia studentų festivalis ir kad dabar ne anksti, o labai vėlai.

Po dešimties minučių paminklas jau gulėjo autovežyje, – padėkojome per naktį miške budėjusiems vyrams ir greitai išvykome Dvarčionių kryptimi. Padėkojau kranininkui už tai, kad atvyko, ir už tai, ką padarė. Supratau, kad jam tikrai buvo baisu. Kadangi sutikau jį atvykusį, tai ir pats išlydėjau. Jis neprašė jokio atlygio, tai padovanojau bagažinėje turėtą butelį. Atsisveikindamas pasakiau: „Kai bus nepriklausoma Lietuva – neužmirš ir padėkos kitaip“. Kiekvieną kartą, kai važiuoju į Kairėnus, ties Fizikos fakulteto rūmais akys savaime nukrypsta į dešinę: stovi ar nestovi kranas?

Užšalusi tą naktį žemė nenorėjo priimti paminklo. Nuvežėme jį į Kairėnų botanikos sode esantį tvartą. Autovežiu nebuvo įmanoma įvažiuoti pro tvarto duris, tad abiems piliečiams teko patiems „išlipti“. Pririšome virves prie galvų, o kitus virvių galus – prie atramų. Autovežis pavažiavo tolyn, ir abu kniūbsti sukišo nosis į žemę prie tvarto durų. Vyresniojo piliečio ranka buvo atsikišusi, tai ir toji įsmigo į žemę. Tai tapo didžiausia kliūtimi įstumiant juos į tvartą. Nupjovėme su pjūklu vieną tuopą. Rąstą įrėmėme į paminklo pamatą, o į kitą  rąsto galą autovežis vis stuktelėdavo savo bamperiu. Rąstą visi laikėme apglėbę iš abiejų pusių. Po kiekvieno stumtelėjimo paminklas pajudėdavo keletą centimetrų į priekį ir vis pasisukdavo į kurią nors pusę. Tada iš kitos pusės įremdavome rąstą, kad paminklas atsitiestų, bet po smūgio jis vėl pasisukdavo į priešingą pusę. Taip centimetrą po centimetro įstūmėme paminklą į tvartą.

Kai tik jau galėjome uždaryti tvarto duris iš vidaus, padėkojome autovežio vairuotojui, perlojiškiui Juozui Ciuniui. Prie pasliko paminklo vis dar pasiliko būrelis. Visą laiką nė vieno neapleido mintis, kad operacijoje dalyvavo daug žmonių ir kad kas nors apie tai gali pranešti sovietiniam saugumui arba kariškiams. Ką daryti, kad paminko nesurastų ir vėl neatstatytų? Neatsimenu, kas pirmas pakišo mintį, kad reikia nupjauti galvą, ir tada paminklo neatstatys. Netoliese tekėjo upelis. Prakirtus ledą vanduo buvo pasiekiamas. Šimkūnas užpylė vandens į acetileno įrenginį. Pabandė uždegti acetileną. Kuriam pirmam pjauti galvą? Visi vienbalsiai sutarė, kad tam, kuris svarbesnis. Acetileno ugnis buvo nukreipta svarbesniojo kaklan, o kito kaklą pradėjome pjauti su metalo pjūkleliu. Iš anksto nieko panašaus nebuvome sumanę, o ir suvirintojui niekada nebuvo tekę pjauti vario. Kitaip nei geležis, varis nedega acetileno liepsnoje, o jo šiluminis laidumas didelis. Ilgai kaitinant varis išsilydo, bet jis burbuliuoja ir sustingsta, vos tik pradėjęs varvėti. Tada ta vieta tampa dar storesnė. Greitai suradome būdą: kaitinti vieną tašką, kol metalas išsilydo iki skystumo ir į tą skystą vietą kirsti kirviu. Tada kirvis praplečia išlydytąją vietą ir galima kaitinti toliau, kol išsilydys kita vieta, o tada – vėl kirviu per ją. Artėjo pavakarys, kai milimetras po milimetro pavyko nupjauti pirmąją galvą. Traukėme burtus, kas turi išsivežti nupjautąją galvą. Įridenus galvą į bagažinę, automobilis taip pažemėjo, kad buvo baisu, jog važiuojant bagažinė žemės nesiektų. Visus nustebino viena skulptūrų detalė: abiejų piliečių galvos viršugalvyje buvo kiauros.

Lygiai po savaitės pasiprašėme į pagalbą daugiau studentų, kad padėtų užkasti paminklą į žemę. Gamtos fakulteto studentus rinkomės pagal sąrašus. Pirmiausia tuos, kurie buvo savanoriškai keletą kartų užsirašę kartu su dėstytojais budėti saugomuose objektuose. Nusprendėme, kad kasime duobę tame pačiame tvarte. Vėl atsivežėme senąjį suvirintoją ir vėl kirtome galvą jau antrajam ta pačia metalo kaitinimo ir kirvio kapojimo technika. Kiti tuo pat metu jau kasė aplink paminklą duobę. Ir vėl nenumatyta aplinkybė – žemė nenorėjo priimti šio paminklo. Iškastoje duobėje pasirodė vanduo ir jo vis daugėjo kasantis giliau. Teko po purvą braidyti ir košę iš duobės graibyti bei vandenį semti. Vis dėlto užkasėme visą paminklą. Iš žemės kyšoti liko tik apatinės dalies fragmentas.

Tas kirvis daugiau niekada nebebuvo naudojamas. Keletą metų jis buvo tapęs nuo vario geltonas, bet dar po kelių metų aprūdijo ir tapo iš pažiūros nešvarus. Gabalais išdaužyti ašmenys primena, kad jis buvo naudotas ne pagal paskirtį. Vienas pažįstamų užsiminė, kad gal šio kirvio vieta – Grūto parke? Ne vieta šiam kirviui Grūto miške, o Grūto parkui – ne vieta Lietuvoje. Neįsivaizduoju europiečio, kuris įkurtų parką su Hitlerio statulomis, kaip ir neįsivaizduoju europiečio, kuris lankytų tokių skulptūrų parką. Neįsivaizduoju europiečio, kuris mąstytų, kad klaida buvo nugriauti paminklus Hitleriui. Iš tūlo lietuvio dažnai dar ir šiandien išgirstu, kad klaida buvę nugriauti paminklą, gerai, kad buvęs įkurtas Grūto parkas. Mikšys prisimena mums skirtus Justino Karoso žodžius: „Chunveibinai“.

Jeigu yra toks muziejus, kuriame eksponuojamos mėšlo kabinimo šakės, tai šito kirvio vieta – šalia kanabėko.

Gal skaitytoją sudomins kai kurie vėlesni įvykiai, susiję su šiuo paminklu. Užkastas į žemę jis buvo ir galvos nupjautos vien tik todėl, kad jis nebūtų surastas ir atstatytas. Galvos buvo paslėptos viename iš universiteto studentų bendrabučių. Vario kaina tuo metu buvo labai maža, tad iš pradžių niekas to paminklo nepasigedo. Vienas jo nuvertimo iniciatyvinės grupės narių Mikšys buvo sutaręs su skulptoriumi Jonu Jagėla, kad iš 7,5 tonos vario bus nuliedinti keturi Vytauto paminklai, kurie bus skirti Lietuvos totoriams. Deja, vario kaina labai greitai pradėjo kilti. Vilniaus universitetui po paminklo nuvertimo gana greitai telefonu buvo pranešta, kad dingo paminklas, įtrauktas į kultūrinių vertybių sąrašą. Universiteto ūkio reikalų prorektorius Kundrotas telefonu paskambino Vanagui, kad ieškomas paminklas. Vienas pirmųjų paminklo pasigedo Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas Juozas Stasiulaitis. Vanagas paprašė Kundroto, kad duotų jo telefoną ir pats paskambino jam. Ką jie tarpusavyje kalbėjo – istorija nutyli. Dabar Stasiulaitis jau miręs. Paminklosauga besidomintys tvirtina, kad tai buvęs be galo doras ir pareigingas žmogus. Jo dėka buvo išsaugota daugybė tiek senų, tiek naujų paminklų. Kadangi rektorius Jonas Kubilius žinojo paminklo likimą, tai jautėmės ir mes kalti. Nepriklausomai nuo Vanago iš kitur sužinojome apie paminklo paiešką, ir kad Romas Batūra pažįsta tą asmenį ir galbūt gali paveikti, kad bauda universitetui nebūtų skirta. Paskambinau Batūrai. Pokalbio metu pasakiau, kad teks paminklą be galvų atstatyti, jeigu bauda būtų skirta arba Saulėtekyje senojoje vietoje, arba prie Sporto rūmų. „Vyrai, jūs nejuokaukit, bet paminklo nestatykit“, – išgirdau. Ar Batūra ką nors su kuo nors kalbėjo, ar kitos aplinkybės susiklostė, bet daugiau niekas universitetui pretenzijų dėl šio dingimo nepareiškė. Idant nebūtume apkaltinti, kad norime pasipelnyti iš pabrangusio vario, pačias galvas ir tai, kas liko jas atėmus – sugrąžinome. Kas su galvomis ir viskuo kitu vyko toliau – jau visai kita istorija, kurioje nebedalyvavome ir ja nesidomėjome. O štai švino niekas nepasigedo. Rūsyje mėtosi švino plokštelės. Meškeriojimui jų užteks ilgam.