V. Landsbergis: „Mums trūksta matymo, kokios Lietuvos norime, kokią ją kuriame visiems“
Vytautas Markevičius
Sakoma, kad istorija rašoma rašalu. Mūsų laisvė buvo parašyta bekompromisiu „Ne“ blogio imperijai. Šiandien, kai pasaulio žemėlapis vėl braižomas įtakos linijomis, grįžtame prie pamatinių valstybės dalykų.
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ Sausio 13-osios 35-ųjų metinių proga išskirtinį interviu davė pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.
Pone Landsbergi, minime 35-ąsias Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos – metines. Valstybės gyvenime tai nedidelis laiko tarpsnis, žmogaus gyvenime – beveik pusė amžiaus. Per šį laikotarpį Lietuva pasikeitė neatpažįstamai. O ko, jūsų matymu, jai labiausiai trūksta šiandien?
Norėčiau, kad Lietuva pasikeistų neatpažįstamai. Deja, yra įvairių prastų Lietuvos bruožų, kurie labai atpažįstami. Jie velkasi kaip blogasis mūsų paveldas ir kliudo mums gyventi žmoniškai, draugiškai, broliškai. Visą laiką mums kažkodėl patinka priešiškumas, puldinėti vienam kitą – visai ne į tai turėtume eiti.
Todėl, kai jūs kalbate apie neatpažįstamai pasikeitusį gyvenimą, aš klausau skeptiškai. Manau, kad kalbate šiek tiek socialistinio realizmo stiliumi – taip, kaip norėtųsi, kad būtų, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų.
Mes labai nesidžiaukime, kaip dabar puiku ir nuostabu, kaip pasikeitė žmonių santykiai, kaip mes darniai ir draugiškai gyvename. Taip nėra. Pakanka pamatyti, kas vyksta vidaus politikoje.
Profesoriau, jūs dažnai pabrėžiate dvasinę nepriklausomybę. Žvelgiant į šiandienos Lietuvos politinį lauką – apie tai užsiminėte, – ar matote pakankamai valstybinio mąstymo, kuris peržengtų vienos kadencijos ar vienos partijos interesus? Ko mums trūksta iki tikros politinės brandos?
Kaip tik to ir trūksta. Mums trūksta matymo, kokios Lietuvos norime, kokią ją kuriame visiems, o ne tik sau ar savo grupuotei. O kokią Lietuvą kuriame visiems – apie tai beveik nesikalbama. Čia yra didžioji ir iki šiol neišspręsta arba net nesprendžiama problema. Ko mes norime?
Daugelis pasakytų, kad nori ko nors gero sau – didesnių algų, didesnių pensijų. Negaliu pasakyti, nesu ekspertas, kuris kalba už visus žmones, bet matau, kad žmonės labai lengvai kurstomi vienas prieš kitą, ir tai negerai.
Pone Landsbergi, Sausio 13-ąją gynėmės nuo tankų, o šiandien ginamės nuo dezinformacijos ir skaldymo iš vidaus – tai ir jūs minite. Ryškus to pavyzdys, kaip pamename, praėjusių metų pabaigoje vykę keli dešimttūkstantiniai mitingai, kvietę žmones ginti laisvą žodį, mūsų kultūrinį identitetą. Ar mūsų valstybinė sąmonė yra pakankamai tvari atlaikyti bandymus griauti pasitikėjimą valstybe?
Jūs pasukote ne iš tos pusės. Kalbate apie mitingus, tartum jie būtų kalti, būtų blogis. O mitingai yra kaip tik kvietimas stabdyti blogį. Tai žvelkime, iš kur kyla šis blogis. Blogis kyla iš egoizmo, iš grupuočių siekio užvaldyti valstybę ir pasinaudoti ja savo labai primityviai naudai. O užvaldyti valstybę reiškia sukiršinti žmones, kad jie ir negalvotų apie valstybę, o tik apie savo grupuotės laikiną valdžią: kaip ją įtvirtinti ir naudotis. O naudotis valstybe – labai blogas paveldas, ateinantis iš sovietinių laikų.
Jūs dažnai pabrėžiate egzistencinę grėsmę ir piliečių atsakomybę savo valstybei. Matome paradoksą: visi norime būti saugūs, tačiau, kai valstybė nusprendžia plėsti karinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, kurti poligonus regionuose, susiduriame su vietos bendruomenių pasipriešinimu. Kaip kalbėti su žmogumi, kuriam asmeninis komfortas ar kiemo ramybė šiandien atrodo svarbesni už bendrą valstybės gynybos pajėgumą? Kas galėtų pakeisti šį žmonių požiūrį?
Nenoriu kalbėti, tarsi perspėčiau ar gąsdinčiau. Pakeisti situaciją galėtų ne tik iš anksto nurodoma grėsmė ir pavojus, bet ir ištikusi grėsmė – užpuolimas. Mes ir dabar puikiai suvokiame, ir ne tik mes – visa Europa suvokia, kad yra labai apsileidusi, nepasirengusi būsimam užpuolimui, kuris yra pažadėtas, rengiamas ir laukiamas. O mes gyvename, tartum tos grėsmės nebūtų, ir gal pradėsime galvoti apie savigyną tada, kai grėsmė ateis. Esame trumparegiai, ir ne tik Lietuvoje – visa Europa yra trumparegė, apsileidėlė, nesirūpinanti savo vaikų ateitimi.
Kas priverstų atsikvošėti, susivokti, kad grėsmė šalia?
Kas priverstų žmones gesinti gaisrą? Pats gaisras. Ar reikia laukti gaisro, kad žmonės suprastų, jog jau dabar gaisras, jau reikia nešti vandenį?