Lietuva, ruošdamasi kovai su iki dantų ginkluota Tarybų Sąjunga, rėmėsi Džino Šarpo nesmurtinio pasipriešinimo strategija. Kokių veiksmų teko imtis, kad pavyktų nepasiduoti kolaborantų provokacijoms, pasiruošti artėjantiems sausio įvykiams ir suvaldyti situaciją? Savanorių vyrų fiziniu parengimu rūpinosi geriausi kovų menų ir bokso meistrai, kad atėjus dienai X, vyrai drąsiai kautųsi rankomis ir pasižymėtų stipria valia. Lietuva ruošėsi tyliai ir išmoktas pamokas puikiai panaudojo gindami Parlamentą.
Bet koks politinis režimas gyvuoja tik tol, kol visuomenė bendradarbiauja ir vykdo nurodymus. Kai žmonės nustoja bijoti ir atsisako paklusti, valdžia netenka savo galios šaltinių ir žlunga. Tai yra garsaus politologo, nesmurtinio priešinimo stratego Džino Šarpo teorijos esmė.
Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, Krašto apsaugos departamento Generalinis direktorius 1990-1992, pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras 1992-1993
Per paskutinius 200 metų mes niekada nelaimėjom prieš savo pagrindinį priešą naudodami ginklą. Niekada nelaimėjom naudodami stiprios ir didelės valstybės strategiją.
Šiandien mums mirk, gyvenk buvo reikalinga tokia strategija, kuri leistų išnaudoti savo stipriąsias puses. Ir taip scenoje pasirodo profesorius, visuomenininkas, žmogus, sukūręs civiliais asmenim pagrįstą gynybos sistemą – Džinas Šarpas.
Jis rašė: Diktatoriams reikia, kad žmonės jų klausytų. Jei žmonės atsisako tai daryti, diktatoriai neturi jokios galios.
A. Butkevičius. Rytiečiai sako, kai mokinys pasiruošęs, mokytojas pasirodo. Ir taip vieną dieną susilaukiu telefono skambučio. Gražina Miniotaitė, mokslų daktarė ir Arūnas Degutis kviečia mane pokalbiui. Susitinkam Parlamento kavinėje ir iš didžiulio krepšio jie pradeda traukti knygas. Taigi, ant stalo gula ar 40 Džino Šarpo veikalų kaip panaudoti žmonių jėgą kovojant su totalitariniais režimais ir okupacijomis. Ant stalo gula vienas pagrindinių jo veikalų, tai yra civiliais asmenimis pagrįsta gynyba. Ant stalo gula jo veikalas „Padarykime Europą nenugalima“. Ir kaip tik tą akimirką aš suprantu, jog dievai atsakė į mano maldas ir aš žinau, kaip man kautis.
Atgimusiai Lietuvai reikėjo išsaugoti ne tik nepriklausomybę, bet ir savo žmones. Pajutę laisvės skonį, tūkstančiai vyrų ir moterų, pamiršę asmeninį saugumą, stojo į lemiamą kovą. Tai nebuvo atsitiktinumas. Šalis atsakingai ruošiasi tiek tylioms provokacijoms, tiek realiems agresoriaus išpuoliams.
A. Butkevičius. Mes puikiai supratom, jog prieš mus panaudota labai sofistikuota tarybinė sistema, KGB, specialios pajėgos, karinė žvalgyba, jog bus stengiamasi mus įtraukti į įvairų ginkluotą konfliktą, tam kad būtų galima mus apkaltinti terorizmu, nacionalinės nesantaikos kurstymu. Mes suvokėm, jog dirbs daugybė prieš mus nukreiptų provokatorių, kurie turi būti mūsų suvaldyti.
1991-01-08 kadrai
– Čia ne lietuviai, čia fašistai! Tiesa!
– Kodėl anksčiau nebuvo, o dabar pasirodė? Nes pasirodė Landsbergis ir jo klika, ir viskas pasirodė…
A. Butkevičius. Todėl mums buvo reikalingi gerai treniruoti vyrai, turintys psichologinės, sakykim, savitvardos, taip pat mokantys naudoti netraumuojančias, o kitąkart ir traumuojančias technikas, kurios leistų išvengti provokacijų, kurios galėtų privest prie kur kas didesnio kraujo praliejimo.
Šiuose įvykiuose persipynė daugybė likimų. Vitalijus Straleckas, buvęs boksininkas, ilgametis treneris, atsargos majoras ir būsimasis Lietuvos kariuomenės bokso rinktinės vyriausiasis treneris, dar 1988 metų laikraštyje pastebėjo skelbimą, kuris nulėmė jo tolesnį gyvenimo kelią.
Dim. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas, SKAT pirmosios Kauno rinktinės vadas, Lietuvos kariuomenės bokso rinktinės vyr. treneris
„Kauno dienoj“ buvo skelbimas, kad renkami vyrai savanoriai gint tėvynę. Tai aš nubėgau perskaitęs ir nubėgau iškart. atbėgau į būstinę. Ten sėdėjo Virginijus Vilkelis. Jisai pamatė mano dosje, kad aš sportininkas buvęs, kadangi vyrams tuo metu buvo reikalinga fizinės jėgos, reikalinga drąsos kažkokios, tai jisai ir sako: Gal tu galėtum? Sakau, be jokių problemų. Galiu tikrai, mesiu darbą, bet čia padirbėsiu, jeigu reikia. Gerai. Pradėjau rinkt žmones, skelbimą parašiau. Kaunas yra Kaunas. Tai per dieną susirinkdavo virš 100 žmonių. Vieną dieną 100, kitą dieną jau 200, trečią dieną 300. Aš žiūriu, kad jau mes neįsitenkam tuose rūmuose, taip man gera būdavo. Tai dirbdavau nuo 6 vakaro, kai žmonėm darbas baigėsi, iki maždaug 12:00 nakties. Grįždavau namo apie pirmą valandą. Dariau, ką moku. Tai reikėjo vyram vis tiek kažką tai mokėt. Na, atsiprašom, muštis – tas žodis tinka turbūt. Visus pratimus darydavom. Mokiau smūgiuoti, smūgiavimo meno mokiau, mokiau stovėsenos, mokiau kaip atsistot reikia, kokia ranka mušt reikia, kaip mušt. Ruošiau žmones, kad nebijotų ir smūgiuotų. Jeigu žmogus yra fiziškai pasiruošęs, aš taip galvoju, tai jisai psichologiškai jau stiprus yra.
Būtent šiose sporto salėse per discipliną ir treniruotes buvo ugdomi patys pirmieji būsimos Lietuvos kariuomenės kariai. Šiandien dažnai pamirštama, kad pasirengimas vyko ne tik Vilniuje. Milžiniškas darbas buvo atliktas Kaune, kur bazavosi sovietų desantininkų daliniai.
Dim. plk. ltn. Virginijus Vilkelis, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM direktorius
Kadangi Kaunas buvo pakankamai sovietiškai militarizuotas ir tas socialinis tų militarizuotų asmenų laukas taip pat buvo savo nuostatas turintis ir jiems tas nepriklausomybės siekis lietuvių buvo kaip rakštis.
Iš Kauno kilęs Virginijus Vitalijus Vilkelis, pirmųjų nepriklausomybės metų krašto apsaugos departamento Kauno zonos vadovas bei SKAT Kauno rinktinės vadas. Šis atsargos pulkininkas leitenantas tiesiogiai formavo pirmąsias vietos savanorių ir valstybės gynėjų pajėgas.
V. Vilkelis. Struktūrų dar tada nebuvo. Tai budėjimai, ačiū Dievui, kad mes turėjome žmogiškąjį resursą nuo 1988 metų, kuomet Sąjūdis kilo ir turėjome tą žaliaraiščių darbo grupę per 1 000 vyrų Kaune, kuriais dieną – naktį galima buvo juos pasikelti ir organizuoti budėjimus. Savanorius žaliaraiščius siųsdavom ir į Vilnių padėti vilniečiam. Ekipažus buvom suformavę. Pas mumis savanoriai, tie žaliaraiščiai, buvo struktūrizuoti į būrius, į kuopas, pagal mašinų ekipažus tuo metu – penki žmones, kad tilptų. Ir įvykdėm labai daug užduočių. Ir mums užtat buvo labai lengviau, sakykime, kaip struktūrai tokiai visuomeninei, veikti sausio įvykių metu. Vyrai žinojo, kada važiuos, kaip važiuos, ir visas ciklas buvo koordinuojamas.
Čia kurti planai, kaip padėti sostinei perimti radijo bei televizijos stočių darbą ir užtikrinti valstybės valdymą, jei Aukščiausiajai Tarybai tektų trauktis iš rūmų.
V. Vilkelis. Kaunas turbūt buvo tuo metu išskirtiniausias tuom, kad mes turėjome labai stiprią tuo metu savivaldą –Miesto tarybos pirmininką Gintarą Puką, miesto merą Vidmantą Adamonį, kuriam nereikėjo daug ko aiškinti. Kaunas taip pat turėjo ir tą alternatyvią kritinę infrastruktūrą. Aš turiu omeny televizijos, radijo, ryšio perdavimo kanalus. Ir mestas variantas B, jisai buvo įjungtas ir pasinaudotas.
– Vilnių, kaip jūs tikriausiai jau supratote, užgrobė mūsų kaimyninės šalies kolaborantai.
– Susirišt telefonais nepavyko?
–Buvo skambinta ir atsiliepė tas susidaręs nacionalinio gynimo komitetas. Koks tenai jų …
– Į bokštą?
–Taip, į Vilniaus bokštą. Va ten atstovas jų ir atsiliepė.
– 1991-01-13 3:58. Esame radijo stoties viduje. Visur pilna žmonių. Minios žmonių vis dar eina į Sitkūnus.
– Nutarėm, kad reikia pakviesti žmones, kad apgint Juragių televizijos perdavimų centrą, kad jeigu Vilniaus televizija užimta, tai kad žmonės iš Kauno girdėtų lietuvišką žodį ir, kaip sakant, nepasimestų, kad žinotų, ką reikia daryt.
– Paskambino iš Klaipėdos. Mus labai gerai mato, mus labai gerai girdi.
V. Vilkelis. Dabar galima pasakyti, kad apart varianto B buvo ir variantas C numatytas dar kitokioj infrastruktūroj, jautresnėj infrastruktūroj buvo dislokuotos radijo stotys, galingos, kurios būtų ir jeigu Kauno infrastruktūra, ta stacionari, televizijos radijo būtų užimta, būtų perjungiamas tumbleris ir būtų transliacijos nesustojusios iki tam tikro momento, kol būtų galima.
Jei būtų pradėtas naudotis smurtas, Kaunas turėjo net kelis paruoštus pasipriešinimo scenarijus.
V. Vilkelis. Buvo tokių planų parengta, atsako planų – ne tik gintis, slėptis ar maskuotis, bet ir tam tikrų priemonių buvo pragalvota. Būtų imtasi kraštutiniu metu, jeigu būtų liejamas kraujas. Kad mes irgi būtume davę žinoti apie save kitu būdu, atakos būdu, smaigalinės atakos, kadangi Kaune turėjome pakankamai didelį kiekį Rusijos kariškių dalinių. Geografiškai jie buvo, jeigu paimsime Panemunės regioną, šlaitai aplinkui, tai tais šlaitais buvo galima ridenti įvairias ir degančias padangas. Vizualizuodamas pasakoju. Buvo kitokie būdai numatyti – ir parasparniai, ir kiti, kad būtų galima jiems padaryti kuo didesnės „iškados“ taip pat.
Atgavus nepriklausomybę, svarbiausia buvo kuo skubiau sukurti institucijas, atsakingas už šalies saugumą. Įsteigti Krašto apsaugos ministerijos iškart nepavyko.
A. Butkevičius. Jau paskelbus nepriklausomybę, mes įtikinom ponią Kazimirą Prunskienę, jog turi atsirasti Krašto apsaugos ministerija. Ir Vyriausybės programoje, ir Vyriausybės struktūroje Krašto apsaugos ministerija buvo, ir ponas Pavilionis buvo pirmuoju kandidatu. Tačiau kalba, kurią Seime pristatant Vyriausybę ir Vyriausybės programą pristatė ponas Pavilionis, daug kam pasirodė tokia radikali ir suforsuota, jog buvo staigiai atsisakyta daryti Krašto apsaugos ministeriją ir tai atidėta vėlesniems laikams.
Vis dėlto 1990 metų balandžio 25 dieną Prunskienės vadovaujama vyriausybė priėmė esminį sprendimą ir įkūrė Krašto apsaugos departamentą, o jo generaliniu direktoriumi paskyrė Audriu Butkevičių. Valstybės stiprėjimas, sukarintų organizacijų atsiradimas, kaip rakštis gerklėje strigo vietiniams kolaborantams, kurie sekė, fiksavo ir perduodavo visą informaciją į Maskvą.
– (Edmundas Kasperavičius, Kolaborantų televizijos „kaspervizija“ siužetas) Žiūrėjome į vaikiškus Butkevičiaus žaidimus su pašaipa. Mes buvome naivūs. Tai, ką daro Butkevičius ir jo, taip vadinami generolai, yra ne kas kitas kaip fašistinio perversmo Lietuvoje labai svarbi, jei ne pagrindinė grandis.
– Parlamento atsistatydinimas.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Krašto apsaugos departamento branduolį sudarė tarybinės kariuomenės aukšto rango kariškiai, išskyrus keletą, kurie buvo atsargos kariškiai, kaip Jezerskas, Česnulevičius, Stankovičius, Gečas, Žukas ir departamente ultra patriotų buvo pavadinta „raudonieji generolai“ ir „sąjūdiečiai.” Tai žodžiu, departamentas nebuvo vienalytis. Ir jame iki pat sausio mėnesio vyravo tie „raudonieji generolai“, taip vadinami. Jie tikrai nebuvo raudonieji. Jie rizikavo žymiai daugiau negu taip vadinamieji sąjūdiečiai, kurie nelabai turėjo ką prarast, nes iš jų jau 1990 metais buvo atimti tarybinės kariuomenės kariniai laipsniai. Jie buvo paskelbti persona non grata. Jiems iškeltos bylos. Jie rizikavo ir jų šeimos rizikavo žymiai daugiau.
Dim. gen. Česlovas Jezerskas, KAD karinio techninio sporto klubo viršininkas 1990-191, Brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrėjas ir pirmasis vadas 1992-1996, LR ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius 1996-1997, Lietuvos karo akademijos vyr. ekspertas 2001-2002, KAM generalinis inspektorius nuo 2002
Aš tuo metu dar tarnavau sovietų kariuomenėj. Butkevičius sako: Klausyk, sako, tarnauji kariuomenėj? – sako –, patikėk, Lietuva tikrai bus laisva, nepriklausoma, viskas tikrai bus, laimėsim.
Ir mes su juo taip jau tada kažkaip pagalvodavom apie Lietuvos kariuomenę. Netgi parašiau tą raportą, kad išeit iš sovietų kariuomenės, kad su Butkevičium kartu parašėm: kadangi įvykiai Lietuvoj nesiderina su mano tarnyba sovietų kariuomenėj, prašau mane atleisti. Divizijos vado pavaduotojas sako: Klausyk, ką tu, ką tu čia rašai? Bet mano su divizijos vado pavaduotoju labai geri santykiai buvo. 1989 metais aš išėjau iš Sovietų kariuomenės. Aišku, ten pensiją praradau tą vadinamą, bet taip čia buvo menkniekis.
O 1990 metų kovo 11 dieną, kaip ir sakė – laisva, nepriklausoma Lietuva. Ir balandžio 25 dieną – departamentas.
Jau po mėnesio Audrius Butkevičius pasirašė įsakymą įsteigti karinį techninį sporto klubą su filialais šalies regionuose.
Č. Jezerskas. Ir Gintaras Pūkas pasiūlė įkurt karinį techninį ir sporto klubą, kadangi sporto sales nuomodavom ir ten treniruodavomės, su septyniais filialais zonose, po kurio priedangą mes tas kovines formuotes ir kūrėm.
Kariuomenės pamatams reikėjo ne tik strategijos, bet ir nepalaužiamo autoriteto. [muzika] Šio klubo viršininku tapo triskart pasaulio sambo čempionas Česlovas Jezerskas. Savo sportinę discipliną jis perkėlė į valstybės gynybą, suformavo pirmuosius reguliariuosius batalionus, o vėliau tapo pirmuoju brigados „Geležinis Vilkas“ vadu.
Č. Jezerskas. Mūsų reikalas buvo tiktai budėt, treniruotis ir būti parengty. O išlaikyt taip nusprendėm, kad darydavom sutartis su objektais įvairiais. Kaune Vilkelis sudarydavo sutartį, Vilniuj – Merkys Artūras. Mes budėdavom, na, sakykim, Spaudos rūmai, Kirtimai, įvairūs tie objektai ir Krašto apsaugos departamente buhalterijoj atsiskaitydavo. Tas karinis techninis klubas neturėjo buhalterijos.
Simboliniu žingsniu besikuriančiai sistemai tapo 1990 metų lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje įvyko pirmoji istorinė atkurtos Lietuvos savanorių priesaika.
Č. Jezerskas. Vadovybė – Landsbergis, Brazauskas, – uniformos, priesaika, saliutas ir jau su ginklais buvom, nes mes penkis karabinus turėjom. Irgi tas karinis klubas turėjo teisę ginklus turėt. Saliuto grupė buvo sudaryta. Saliuto grupei vadovavo Rimas Baltušis. Ir tada buvo saliutuojama nežinomam kareiviui ir tėvynei.
Iki lemtingų sausio įvykių Lietuva nesėdėjo rankų sudėjusi. Šalyje buvo kuriami sukarinti ir civilinės tarnybos padaliniai, kurie atėjus dienai X gavo svarbiausią užduotį – saugoti Aukščiausiąją Tarybą.
A. Butkevičius. Kalbam apie žmones, kurie buvo tuo metu Aukščiausiojoje Taryboje. Viena, tai buvo krašto apsaugos departamento pajėgos. Ir čia reikia iškart pasakyt, jog Krašto apsaugos departamento pajėgas sudarė 1 000 žmonių pasieniečių. Mes apnuoginom sieną, palikom ant sienos 1 200 žmonių ir 1 000 žmonių, sakykim, vieną pulką mes permetėm į Aukščiausiąją Tarybą jos apsaugai. Toliau mes permetėm 400 žmonių, kurie buvo mūsų specialiųjų pajėgų užuomazga. Jie tarnavo Krašto apsaugos departamente nuo to momento, kai departamentas dar nebuvo įkurtas. Tai yra maždaug du mėnesiai iki oficialiai departamentui atsirandant. Tie žmonės užiminėjo komunistų partijai priklausančius pastatus, tie žmonės vykdė įvairias apsaugos funkcijas ir net ir nebūdami apiforminti Krašto apsaugos departamente, jau buvo mūsų viena iš būsimų spec. tarnybų užuomazgų.
Atrodė, kad sausio 8-ą dieną, kuomet vyriausybė pakėlė kainas, užklupo mus netikėtai. Minios darbininkų iš sovietinių gamyklų šturmavo parlamentą. Čia parlamento gynėjams prireikė visų išmoktų savigynos ir puolimo elementų.
E. Straleckas. Jedinstvo kai veržėsi į rūmus, tai mano vyrai tą, ką mokiau, tą ir padarė. Kovojom ne ginklais, bet rankom. Daužėmės, mušėmės iki kraujų. Kadangi durys siauros buvo, jie negalėjo įlįst daugiau žmonių. Tiktai po vieną, po du galėjo praeit. Tai mes tuo naudojomės, kadangi jų buvo daugiau, apie 5 000, mūsų buvo apie 1 000. Ten vyrukai matyt persirengė ir treninguoti visi buvo daugiausia. Tai rankom mums patogu buvo. Tie vaikinukai paruošti buvo mūsų, tai ten papuolė tie kaip į kuliamą mašiną. Tai jeigu sausio 8- 9-ą būtumėm neišsilaikę, nebūtų nei 13-osios buvę, nieko. Ir kažkas tai gavosi, jeigu mes atstovėjom.
A. Butkevičius. Ir, žinoma, buvo tikimasi, kad mes panaudosim ten šaunamą ginklą, ko pasėkoj žūtų žmonės, o Tarybų Sąjungos vadovybė tada galės įvesti savo pajėgas, teigdama, jog lietuviai sukūrė tarpnacionalinį konfliktą, nes veržėsi tai rusakalbiai pagrinde, ar ne? Tada aš pasiūliau ponui Vytautui Landsbergiui, pas jį kabinete mes sutarėm, jog mes turim steigt tokį darinį, kaip laikinąją gynybos vadovybę.
Žinoma, aš ją gavau iš Džino Šarpo. Mes tada jau bendravom ir telefonu. Jis man tiesiai pasakė: Greitai, greitai kurkit tam tikrą jėgos bloką, kuris galėtų priiminėti sprendimus, jeigu neliks jūsų Aukščiausiosios Tarybos.
J. Gečas. Nes sausio 8-ą tai buvo atvirų durų diena. Nieko iš esmės. Ėjo, kas kur norėjo ir kas ką… Išskyrus gal pasieniečius ir vadovybės apsaugos departamentą, Skučo vadovaujamą. Sukūrus štabą ir maždaug sutvarkius leidimų sistemą į Aukščiausiąją Tarybą kažkaip pavyko organizuot pirmiausia tai gyvenimą.
Sąmoningai pasirinkta drausmė tapo skydu pačioje valstybės širdyje. Atsargos pulkininkas Jonas Gečas, būdamas Krašto apsaugos departamento gynybos štabo viršininku, jis suvaldė logistinį bei strateginį chaosą rūmuose, užtikrino sklandžią parlamento gynybą, o vėliau tapo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos štabo viršininku.
J. Gečas. Kokios buvo problemos tomis dienomis? Net ne ginklai, o elementarios tvarkos ir gyvenimo sąlygų įvedimą. Jeigu galit įsivaizduot, tai yra apie 2 000 – 2 500 žmonių. Pirmiausia tai higiena, tualetai. Nusiprausti elementariai nėra kur. Antras dalykas – kur pailsėt, fotelių ne visiems užteko. Ant žemės. Atvežė čiužinių, ant čiužinių. Trečias dalykas – maistas. Tokį skaičių žmonių reikėjo kažkaip maitint. Ketvirtas dalykas, ko gero, svarbiausias – visą tą tūkstantinę minią kažkaip suskirstyt. Na, ir buvo nuspręsta Aukščiausiąją Tarybą suskirstom aukštais. Tada, kai jau suskirstėm pastatus, aukštus, kiekvienam aukšte gynybos postus. Kas kur? Tavo langas čia – postas numeris toks. Čia durys – postas toks. Na, pirmam aukšte vitražas – postas toks.
Stasys Ignatavičius, Lietuvos Šaulių sąjungos vado pavaduotojas 1992-1997, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas nuo 1998 m.
Mums buvo patikėta saugoti drauge su Karininkų kursų kursantais, kuriems vadovavo pulkininkas Bronislovas Vizbaras, mums buvo patikėtas Aukščiausiosios Tarybos rūmų antras korpusas saugoti.
E. Straleckas. Aš atsakingas buvau už pirmo aukšto gynybą, buvau pirmo aukšto komendantas paskirtas ir žiūrėjau, derinaus su štabu. Visą laiką mes buvom „ant ryšio“. Mano žmonės pasiruošę stovėt savo vietoj, kurį paskyriau, o aš ten laksčiau. Tai štabo, tai pasitarimai – visą laiką vyko judesys.
–Rinktinė, baik tvarkytis.
S. Ignatavičius. Vienas postas buvo taip labai atsakingas, nes mes saugojome išėjimą į vidinį kiemelį. Tai pagrindinis buvo, kurį saugojo KAD-o Butkevičiaus žmonės ir vidinį mes, šauliai, saugojom.
J. Gečas. Čia jau viskas buvo iš esmės sausio 12-ą užuomazga, o realiai tai buvo po sausio 13-osios jau įvesta daugmaž normali tvarka.
Atlaikius pirmąjį parlamento šturmą, viskas trumpam aprimo. Ore tvyrojo didžiulės grėsmės nuojauta. Vyrai budėjo beveik plikomis rankomis, be ginklų, tik su begaliniu užsispyrimo. Neatiduoti laisvės be kovos.
E. Straleckas. Aš praktiškai, kaip buvau tarnavęs kariuomenėj desantininkuose, žinojau, kad mes neatsilaikysim. Aš žinau, bet aš negaliu vyrams to sakyti: Kaip tu atsilaikysi? Su ragatkėm? Prieš ginkluotus automatais vyrus? Niekaip. Bet aš galvojau, kad 1940-ais metais Lietuva kariuomenę gražią turėjo, vieną iš gražiausių Europoj. Ir nei vieno šūvio. Atėjo su autkojais tie, trise vieną šautuvą turėdami, ir mus paėmė. Aš galvojau – o, vaikinai, taip nebus čia. Nužudykit mūs kokį 1 000 ar kad tada galėsit atgal paimt per mūsų lavonus. Ir iš tikrųjų tie žmonės, kurie ėjo, Seime nei vienas negalvojom, kad išliksim gyvi.
Iš tikrųjų sunkiausia buvo laukti. 1991 sausio 8-12 dienomis nerimą augino atskriejančios žinios, kad sovietai permetinėja desantininkus ir karinę techniką iš Pskovo į Vilnių. Buvo aišku – prasideda atvira karinė agresija.
A. Butkevičius. Priešininkas mus tuo metu kaltino, jog mes esam teroristai ir kad mes tuoj sukursim nacionalinę nesantaiką ir pradėsim šaudyt. Ir aš to labiausiai vengiau, kadangi jeigu, neduok Dieve, nušautume berniuką iš Azijos ar nušautume ten ukrainietį, ar baltarusį, visa tai būtų tiesiog dovana mūsų priešininkam. Tada mes labai, labai turėjom vengt, jog netyčia nežūtų žmogus ir ta žūtis nebūtų panaudota prieš mus.
Lygiai tas pats su Rusija. Žmonės, kurių ten 500 000 išeidavo į mitingus mus paremti, būtų visai kitaip pasižiūrėję į šitą reikalą, jeigu mes būtume pradėję šaudyti.
Sausio 12 dieną virš šalies tarsi Damoklo kardas kyboti liko tik vienas klausimas: kada jie pajudės?