1991-ųjų sausį prieš tankus ir ginklus stojo ne tik barikados, bet ir tautos dvasinė stiprybė. Laisvės gynėjus prie svarbiausių valstybės objektų telkė ir palaikė ne tik malda bei kunigų žodžiai, bet ir mažiau matoma, tačiau gyvybiškai svarbi pagalba – paromis Aukščiausiojoje Taryboje budėję psichologai ir psichoterapeutai.
Apie tai, kaip baimei ir nežiniai priešinome vidinę ramybę, vienybę ir dvasios tvirtybę – naujoje „35 metai tylos“ laidoje.
– Skambina Afanesjevas iš Maskvos
– (AT pirmininkas Vytautas Landsbergis) Jurijau Nikolajevičiau, na pas mus daug sužeistų, tą žinom […], apie žuvusius informacijos neturim, bet turbūt bus. Skambinau į Gorbačiovo priimamąjį ir prašiau, kad jam tuojau pat perduotų, jog mieste prasidėjo akcija su šarvuotais transporteriais, ginkluotais kareiviais ir tankais televizijos bokšto kryptimi, kur daug žmonių ir tai labai pavojinga. Aš primygtinai prašiau, kad jis nutrauktų akciją, kad nebūtų prieita iki kraujo praliejimo ir aukų.
1991-ųjų sausis. Lietuva stovėjo ant bedugnės krašto, o ore tvyrojo stingdantis nežinomybės ir pavojaus jausmas. Tomis dienomis tautoje gimė jėga, stipresnė už tankų šarvus. Tai buvo dvasinė gynyba. Ir šios gynybos priekinėse linijose stojo tie, kurių ginklas buvo tik žodis, malda ir gili meilė tėvynei – Lietuvos vyskupai ir kunigai. Tomis lemtingomis dienomis jie peržengė įprastas bažnyčių sienas. Jie tapo laisvės šaukliais. Kunigo sutana tapo vilties ir nepalaužiamos dvasios simboliu. Jie ne tik guodė, bet ir apeliavo į okupantų sąžinę.
– (Kun. mons. Kazimieras Vasiliauskas) Dieve, duok jiems Šventą Dvasią, kad jie vieną kartą suprastų, kad žmogui mylėt savo tėvynę jos laisvę nėra jo nuodėmė. Ir man atrodo, jeigu mūsų rytų kaimynas vieną kartą suras šitą tiesą, jis jau nebegalės į mus piktai žiūrėt. Tegul Dievas duoda mūsų rytų didžiajam kaimynui šventą, gražaus, tauraus, humaniško supratimo dvasią.
– (Kun. Antanas Keina(?)) Šiandien mes stovime ne prie pralaimėjimo. Šiandien mes bręstame didžiajai ateičiai– laisvei. Laisvė yra Dievo dovana.
Įsiklausykite. Lietuvos kunigų žodžiai skambėjo taip pataikliai ir įtikinamai, kaip ir rūmų gynėjų. Jie kvietė žmones neapleisti svarbiausių valstybės objektų ir tapti gyvąja barikada, kurios neįmanoma sugriauti.
– (Kun. Robertas Grigas) Nepraraskim budrumo, nepalikim pustuštės aikštės, kaip tai bebūtų sunku. Dėl to dalyko, dėl kurio čia atėjom ne per sunku pašalti, paalkti ir pavargti. Tegul niekada nesumažėja mūsų čia ir visuose kituose svarbiausiuose sostinės, Lietuvos taškuose, kol bus pavojus.
– (Kun. mons. K. Vasiliauskas) Telaimina visagalis Dievas mus ir mūsų brangią tėvynę Lietuvą.
Kol kunigas Robertas Grigas kvietė žmones neprarasti budrumo, kunigas Sigitas Tamkevičius ragino nepasiduoti provokacijoms.
– (Kun. Sigitas Tamkevičius) Broliai, seserys, išlaikykime rimtį, nesiduokime išprovokuojami. Tegu jie žino, kad mes taikiai su malda, su šventa giesme lūpose susirinkome čia ne kariauti, ne mušti. Susirinkome ne neapykantos pilni, bet atėjome su meile. Atėjome su meile Dievui. Atėjome su meile savo tėvynei.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Aš tuomet buvau Kauno kunigų seminarijos rektorius ir, na, visą laiką turėjau būt su seminaristais. Sekmadienį labai anksti atėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Radau minią žmonių. Na, ir visi ragino, kad kuo greičiau būtų aukojamos mišios. Prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkusius žmones jau buvo pasiekus informaciją, kas įvyko prie televizijos bokšto. Na, ir visi tikėjos, kad greitai gali tie šarvuočiai atvykti ir į čia. Pasiruošėm vietą mišioms ir kartu su kunigu Robertu aukojau mišias.
– (Kun. Sigitas Tamkevičius) Man giliausią įspūdį padarė viena Kristaus kalba, užrašyta evangelisto Mato. Kristus žmonėms kalbėjo: Nebūkite bailiai susirūpinę rytdiena. Kristus nekalbėjo: Nesirūpinkite! Bet jis sakė: Nebūkite bailiai susirūpinę rytdiena.
Kard. S. Tamkevičius. Kai aukojau mišias, vyrai ant savo pečių pastoviai nešė armatūras, stiprino barikadas, bet atrodė, ką tos barikados galės padėt.
Visi meldės taip karštai, kaip turbūt kaip niekad, nes visiem buvo aišku, kad jeigu kas ir gali padėt, tai nebent Dievas. Na, ir ačiū Dievui, kad tankai neatvažiavo.
Kunigai tapo tikrais dvasiniais tautos ruporais, kurių balsai aidėjo per aikštes, virš lauko altorių, per radijo imtuvus ir laikinas televizijos stotis.
Kunigas Ričardas Mikutavičius tomis dienomis budėjo Kauno televizijos stotyje.
– (Kun. Ričardas Mikutavičius) Šiandieną galime džiaugtis dar vienu labai išryškintu momentu. Lietuviai, Lietuvoje gyvenančios tautos, net ir religine prasme jungiasi į bendrą kovą, į bendrą pastangą, į bendrą maldą, į bendrą siekinį Lietuvos vardan. Ir tas vieningumas pastaruoju metu pasireiškė tokia jėga, tokiu stiprumu, kad mes savo kūnais, savo vienybe, savo dvasiomis, savo rankų susipynimu esame ištisinė, pastovi barikada, o tai jėga, tai kažkas nepaprasta.
– (Kun. Antanas Keina) Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi.
Kard. S. Tamkevičius. Išlikę atminty tada tokia minioj buvusi didelė įtampa, bet kartu ir toks gražus žmonių pasitikėjimas Viešpačiu. Na, ir Dangus neapvylė.
Parlamento koridoriuose, kai aplinkui tvyrojo provokacijų grėsmės, pyktis, begalinis nuovargis, dvasininkų balsas kvietė į neįtikėtiną kovą be neapykantos. Tačiau svarbiausia – jie gydė baimę.
– Na, iš pradžių tokia iš pradžių tokia baimė buvo, bet paskui viską nugalėjau kažkaip. Ir visi vieningi jau buvom pasiruošę. Jau laukėm, kad ir čia bus.
–Įtampa didelė buvo. Cigaretę po cigaretės žmonės traukė. Visi sėdėjo, tylėjo, kažkoks žmogus užtraukė „Ant kalno mūrai“ ir visa salė pradėjo dainuoti ir ta įtampa visa nuslėgo. Visi kaip ir pakilo, visi pasiryžo.
– Jau vienas su kitu atsisveikinam jau. Tikėjomės pačio blogiausio. [..] to neįvyko.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Daugelis žmonių neišėję iš Aukščiausiosios Tarybos, šimtai išbuvo mėnesį ar net daugiau. Neišeidami iš Aukščiausiosios Tarybos. Psichologiškai tai žmonėm vien klaustrofobija nuo uždaros erdvės, pastovus tas įtampos baubas virš galvos. Jau išgirsta vienas per kitą: jau atvažiuoja tankai jau atakuos. Tos psichologinės problemos buvo labai, labai sudėtingos. Bene didžiausią pagalbą suteikė kunigai Grigas, Keina, Svarinskas, Tamkevičius. Laikas nuo laiko. Pamenu, sėdi Grigas ant palangės ir ten eilutė laukia išpažinties pas kunigą, nes gal naktis paskutinė, o jeigu tikintis žmogus, tai jam svarbu gauti išrišimą, nuodėmių atleidimą.
Aukščiausiosios tarybos rūmuose viena po kitos kūrėsi maldos vietos su improvizuotais altorėliais. Gynėjai čia nešėsi viską, kas jiems buvo brangiausia. Tuo metu dvasininkai atliko šventąją pareigą, klausė išpažinčių tų, kurie buvo pasiryžę mirti ir suteikė jiems visuotinį nuodėmių atleidimą.
Kard. S. Tamkevičius. Tas įtemptas dienas budėjo kunigas Robertas Grigas. Tai vienu metu jis pakvietė žmones, kurie yra tikintys katalikai, kad sužadintų gailestį, ir davė bendrą išrišimą.
– (kun. R. Grigas) Katalikų kunigas turi pareigą, kada atsiduria mirties pavojuj didelė grupė žmonių. Paprastai, žinoma, mes praktikuojam asmeninę išpažintį. Bet tokiu atveju, kai krenta lėktuvas, skęsta laivas arba karo atveju yra aišku, kad tuoj pat gali žūti didelis skaičius žmonių, Bažnyčios yra leidžiama vadinama generalinė absoliucija. Žmonės paraginami gailėtis savo širdyje dėl viso blogio, kuris buvo gyvenime padarytas.
Tai ir buvo mūsų pranašumas prieš tas jėgas, kurios buvo ginkluotos tiktai geležimi, tiktai tankais. Mes turėjome savo tiesą, savo laisvės siekimą įtvirtinę aukštesniu lygiu, sujungę su amžinybės, Dievo idealais.
Kard. S. Tamkevičius. Kunigo Grigo vaidmuo tomis dienomis buvo labai, labai brangus. Jis dieną naktį buvo su Aukščiausios Tarybos gynėjais ir na, kaip kunigas, kaip dvasiškis žmones stiprino. Manau, tikrai didelė pagarba jam.
Po tragiškų sausio įvykių dvasininkams į pagalbą atskubėjo būrys Lietuvos psichologų ir psichiatrų. Jie padėjo rūmų gynėjams įveikti patirtą stresą, mokė nusiraminimo technikų ir aktyviai stiprino pačių kovotojų dvasinę bei psichologinę būseną. Virš 50 specialistų talkino rūmų gynėjams net keletą savaičių.
– (J. Gečas) Jau ne kartą kalbėjome, kad pirmosiomis rūmų gynimo ir saugojimo dienomis savanoriai, Krašto apsaugos departamento darbuotojai susidūrė su daugybe problemų. Netikrumo jausmas apimdavo ne vieną, net ir patyrusį, Afganistane tarnavusį ar šiaip gyvenimo vėtytą ir mėtytą vyrą, nes kiekvienas norėjo padėt, kiekvienas buvo pasiryžęs ir dauguma nežinojo, kaip geriau padėt.
– Mano pavardė Eugenijus Laurinaitis. Aš esu universiteto darbuotojas ir aš pats tai esu gydytojas psichoterapeutas. Pradžią šitai tarnybai, pradžią iš viso šitam darbui davė Vilniaus klinikinio psichoterapijos centro skyriaus vedėjas gydytojas Kazys Remeikis, kuris jau 13-tą dieną atvyko į rūmų su šiokia tokia labdara ir tada jisai savo profesionalo žvilgsniu pamatė, kokia yra šitų vyrukų būsena.
Prof. Eugenijus Laurinaitis, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas ir grupių terapeutas
Mes dirbome labai gražiu adresu – Malonioji gatvė 5 – ir ten dirbome virš 10 metų. Ir iš tikrųjų tai buvo labai įdomi įstaiga, vienintelė psichoterapinė įstaiga tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet svarbiausia, mes buvom tiesiai už upės nuo Parlamento. Ir mūsų vadovas nuėjo tenai. Vaikščiodamas koridoriais, jis pamatė, kokie įsitempę, iš tikrųjų neišsimiegoję, kokie, reiškia, susimobilizavę iki kraštutinumo yra žmonės. Ir jis kaip profesionalas suprato (jis pats gi buvo gydytojas psichiatras, psichoterapeutas), kad šitaip jie nelabai ką apgins. Jie buvo pasiruošę žūti. Bet ką apginti jie galėtų tokioje būklėje, yra labai neaišku. ir jisai pakalbėjo su gynybos vadovais, kad žmonėms reikia pagalbos.
Dr. Gintaras Chomentauskas, psichologas, psichoterapeutas
Ir sekantis žingsnis buvo jau konkretus. Jau buvo sąrašas žmonių savanorių iš psichologų, kurie galėtų kiekvieną dieną 24 valandas į parą būti Seimo rūmuose. Ir akivaizdu, patekus į Seimo rūmus ir matant situaciją ten, kad mūsų ten labai reikėjo. Pagrindinė jėga, gynybinė jėga buvo savanoriai, kurie neturėjo jokios karinės patirties. Gal kažkokią tai kas individualiai, bet kaip visuma, tai buvo žmonės, na, iš gatvės, pareiškę norą aukoti savo gyvybę, kad ginti, ginti šalį. Pasiruošimo nebuvo, aiškumo nebuvo, gyvenimo sąlygų būti jiems 24 valandas Seime nebuvo. Tas pirmo aukšto foje ir buvo jų gyvenamoji vieta, kur ir geriama arbata, ir miegama, ir šnekamasi, sėdima, juokaujama, pasidėjus ant kelių ginklus, kurie buvo labai primityvūs. Aš prisimenu, kad buvo ir savadarbių ginklų ten –medžioklinių šautuvų su nupjautais vamzdžiais ir panašių tokių reliktų. Rimtų ginklų buvo labai mažai.
– (E. Laurinaitis) Jis pamatė iš vienos pusės tikrą, gilų, visiškai įsisąmonintą pasiryžimą daryti tai, kas yra būtina Lietuvai šiuo metu, pasiryžimą netgi ir paaukoti gyvybę už ją, ir iš kitos pusės labai daug psichologinės įtampos, netikrumo, informacijos trūkumo, nežinojimo savo tikros rolės ir vietos šitoje situacijoje.
G. Chomentauskas. Aišku, kad vyrai – sėdintys ten ne pirmą parą, ne pirmą savaitę – kai kurie buvo tokioj būsenoj, kad, na, jiems tikrai reikėjo pagalbos. Ir jeigu aš gerai pamenu, mano budėjimo metu to nebuvo, bet ar vienas, ar keli, jiems jau reikėjo ūmios psichiatrinės pagalbos, nes neišlaikė įtampos. O tokioj situacijoj, kur ir „Molotovo kokteiliai“, ir ginklai, toks žmogus galėjo pridaryti labai daug, daug žalos.
E. Laurinaitis. Didžiausia bėda buvo, kaip tiems žmonėms parodyti, kad ta pagalba jiems iš tikrųjų reikalinga, nes jie buvo įsitikinę, kad jeigu jų ideologinė, dvasinė būklė yra pasiryžimas iki galo stovėti ten, tai daugiau nieko ir nereikia. Ir tai netiesa.
Dabar, netgi apie darbus kalbant, aš visiems aiškinu paprastą dalyką, kad gerai dirbt gali tik tas, kuris moka gerai ilsėtis. Lygiai tas pats ten galiojo. Ten galėjo gerai gintis tik tie, kurie buvo pailsėję, galėjo susikoncentruoti ir veikti greitai ir beveik automatiškai labai daugelyje situacijų. O tie žmonės, kažin ar galėjo šitaip veikti.
G. Chomentauskas. Mano pagrindinis darbas buvo keliauti per tą salę iš esmės ir kalbėtis su vyrais. Mūsų tas darbas pagrinde buvo nuimti garą, nuimti tas perdėtas fantazijas apie grėsmes, daugiau orientuoti į tai, ką gali jie padaryti, daugiau orientuoti į tai, kaip užpildyti šią dieną. Kartais tiesiog aš mačiau savo misiją kaip paprastas pokalbis ne apie grėsmes, kurios laukia už lango galimai, bet apie gyvenimą ir taip toliau, tarsi, na, nuimant tą perdėtą stresą.
–(E. Laurinaitis) Jeigu kalbėt apie problemas, su kuriomis iš tikrųjų susidūrėm, tai pirmoji pati didžiausia, raiškiausia buvo įtampa. Ir kai mes kalbėdavomės kartais jau su vyresniais rūmų gynėjais, jie labai tiksliai apibūdindavo. Per tas dienas šitie vaikinukai suvyriškėjo. Jie tapo vyrais. Perėjo išbandymą (aš nebijau šito pasakyti) mirties alsavimu, mirties artumu. Ir tai negali praeit be pėdsako.
G. Chomentauskas. Streso būta išraiškų labai įvairių. Šiandien mes galime kažkaip ir norėt įsivaizduoti gynėjus kaip herojus, pasiruošusius žūtbūtinei kovai, bet tu negali būt pasiruošęs kovai, kai tas pasiruošimas tęsiasi savaitėmis.
Tai realiai ta atmosfera buvo tokia, na, siurrealistinė, tokia nerimo pilna, tylos pilna. Nes jau anekdotai baigėsi, gražios istorijos irgi baigėsi. Ir buvo laukimas neaišku, neaišku ko.
E. Laurinaitis. Ir tada mes pasitarėm su vadovais, kaip žmonėms parodyti, ką gali psichoterapija. Ir buvo nuspręsta, kad visus, kurie tuo metu yra laisvi nuo pamainų, sukviesti į Parlamento posėdžių salę. Ir aš nuėjęs ten padariau jiems atsipalaidavimo pusiau hipnozės tokį seansą. Žmonės neįsivaizdavo ir netikėjo, kad jie gali gauti kokią nors naudą iš to. Jie sėdėjo su savo medžiokliniais šautuvais ar netgi tiesiog nudrožtom lazdom tose eilėse, kur sėdėdavo parlamentarai. Ir vis dėlto per 45 minutes jiems pavyko daugeliui atsipalaiduoti taip, kad jie paskui, iš tos būklės išėję, stebėjosi, kad jie galėjo atsipalaiduot, kad iš tikrųjų galima pailsėti. Ir svarbiausia – jie suprato, kad žodis turi reikšmę, kad jisai veikia ne tik mūsų protą, bet ir kūną. Ir tai buvo pradžia mūsų bendradarbiavimo su savanoriais ir jų vadais.
G. Chomentauskas. Žvelgiant iš dabarties į praeitį, matyt ne kažin ką daugiau mes ir galėjom padaryti.
– (E. Laurinaitis) Iš tikrųjų būdavo labai daug dalykų, su kuriais mums tekdavo bandyt tvarkytis. Tai miego sutrikimai, pastovus nervingumas, greitas užsidegimas bet kokiam mažam, netgi menkam žodžiui, kaip mes sakytumėm, dirgikliui neadekvati reakcija, sproginėjimas, netikėti konfliktai, atrodytų dėl menkniekio, tarp draugų, kariškos grynai subordinacijos dalykų trūkumas, drausmės, dienos režimo. Atrodytų labai primityvūs dalykai, tačiau visa tai turi įtaką į žmogų, įtaką į jo psichologinį funkcionavimą.
G. Chomentauskas. Na, dažnai net nereikia būti specialistu, kad matytum, kad žmogus stipriai sutrikęs. Pradeda keistis jo aplinkos vertinimas, jo savęs vertinimas, santykiai su kitais ir tada tai jau yra signalas, kad su žmogum darosi kažkas negerai.
E. Laurinaitis. Kai kuriuos atvesdavo jų vadai, nes jų psichinė būklė tikrai buvo prasta ir jiems, kai kuriems, reikėjo tikrai ne tik psichoterapijos, bet ir vaistų. Ir mūsų budintieji psichiatrai išrašydavo. Ir tuo metu mes stengdavomės kaip galima geriau, švelniau, bet vis dėlto pakoreguoti šitų žmonių būklę, kad jie arba galėtų tikrai dalyvauti šitoje gynyboje, arba juos reikėtų pakeisti.
Bet viena grupė žmonių, kuri turėjo savo labai specifines užduotis, dirbo ir gyveno pačiame Parlamente ištisus mėnesius, šitai grupelei buvo nuspręsta padaryti grupinę psichoterapiją ir mes su jais dirbome porą savaičių kas antrą dieną grupėje su visais, kurie toje komandoje buvo. Ir ten jau buvo kalbama apie gilesnius dalykus, apie gyvenimo prasmę, nes jie žinojo, kad jeigu jie išeis iš Parlamento, jie bus medžiojami.
Pokalbyje 1991 m. dalyvauja savanoriai Simonas Juzefavičius, Antanas Mažvila, Albertas Daugirdas, Modestas Chmieliauskas, Leonas Kaladė ir kiti
– (M. Chmieliauskas) Ir tas efektas buvo, kai šaudyt pradėjo. Vat va tada, man atrodo, mes supratom, na taip, tikriausiai, nu toks kitas jau, viskas persivertė mumyse, kad šaudo ir kad mes jo…
– Su kuo turim reikalą, kad ten tikri žmogžudžiai…
– O mes tiktai turim armatūrą, kiti kastuvų tuos kotus…
– (L. Kaladė) Kirvius turėjom.
– (M. Chmieliauskas) Kirvius turėjom…
– (S. Juzefavičius) … Geriausias ginklas, reiškia, vyrai rado kotus vėliavų ten medinius. Tai iš vieno koto išeina trys pagaliukai maždaug po 80 cm. Ir paskui dar susipjaustė. Kitas net kaip ietį…
– (M. Chmieliauskas). Jo, kaip ietį nusmailino smailą, smailą ir kaip ietį. Sakom na vis tiek bėgdamas dursi ar ką nors, kad na tokį jau tiesiog norėjom, kaip sakoma, nusinešt vieną.
–Ne, kad panikos būtų, nebuvo.
E. Laurinaitis. Jie negalėjo ateiti į namus pas save. Jiems iš tikrųjų buvo labai tokia ryški izoliacija, reikalinga tik tam, kad išgyventų, nes jie žinojo, kad apie juos šita priešiška pusė žino ir žino labai daug.
– Kova pasibaigus. turės atsakyti,
– atrodo, viskas užsidarys.
– Užsidarys visas mūsų visas […] irgi niekas neprasidės […] vėl viskas iš […] reikėjo iki galo stovėt…
– (E. Laurinaitis) ir aš noriu pasakyt. Šiaip šitas darbas čia, Aukščiausiojoj Taryboj buvo daugeliui iš mūsų specialistų neeilinis, absoliučiai naujas ta prasme, jog atrodė ir daugeliui lygi šiol atrodo, kad va čia, būtent šitam pastate yra tikras gyvenimas, yra tikros vertybės, yra tikra tikrai riba tarp gėrio ir blogio, yra tikras pojūtis gyvenimo ir mirties. Ir labai daugeliu iš mūsų norisi čia grįžti. Net ir nebėr jau to darbo, net ir atslūgo ta įtampa ir jau tie vaikinukai pailsėję jaučiasi šią savaitę nepalyginamai geriau, negu tą savaitę po kruvinojo sekmadienio. O mums vis vien norisi ateiti čia, norisi su jais pasišnekėt. Ir aš manau, kad ne tik jie gavo iš mūsų šiokią tokią pagalbą, bet ir mes gavom iš jų dalykų, kurių turbūt toj drungnoj gyvenimo kasdienybėj mes nebūtumėm gavę.
Tai tiek.