1991 m. liepos 4-7 dienomis Vilniuje, Vingio parke, įvyko pirmosios Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) sporto žaidynės. Tai – ne tik pirmasis tokio pobūdžio sporto renginys po Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir reikšminga pilietinė bei politinė akcija, pademonstravusi tautos vienybę. Jonas Gečas jau tuomet pabrėžė, kad savanoriams neužtenka tik karybos žinių, jiems reikia suteikti ir kultūrinį, patriotinį turinį: įkurti orkestrą, rengti žaidynes, turėti savo filmavimo studiją. Šios žaidynės suvienijo daugybę jaunų savanorių, suteikė jiems galimybę pasirengti fiziškai, išgyventi saldų pergalės skonį, būti apdovanotais.
Lietuvai pasirinkus laisvės kelią reikėjo ne tik suburti šalies gyventojus, bet ir ugdyti jų patriotinę dvasią. kaip sakoma, pasiūlyti jiems ne tik ginklą, bet ir knygą. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos viršininkui Jonui Gečui, puoselėjančiam šauliškas vertybes, kilo mintis surengti eilę kultūrinių, sportinių renginių ir pradėti leisti laikraštį, skirtą visiems laisvės gynėjams.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Savanorių tarnyba 1991-1992 metais iš tikrųjų padarė labai daug. Pirma – tuojau po Sausio įvykių pradėjome leist laikraštį „Savanoris“.
Algimantas Arnastauskas, Parlamento lauko gynybos štabo viršininkas
Sėdint pas Gečą štabo posėdy (o aš tuo laiku buvau parlamento išorinis gynybos vadas, nu, ir mes visą laiką susirinkdavom, kiekvieną dieną netgi susirinkdavom, ne taip), nu, ir kilo mintis tokia, kad reikia vis dėlto, jau viskas jau daugmaž aprimo, reikia išleist laikraštį – kažkokį tai spaudos vienetą. Ne, iš pradžių nebuvo netgi tos minties, kad ten laikraštis bus ar žurnalas – kokį tai vienetą, nes popieriaus nėra, nieko nėra.
1991 vasario 9-ąją gimė laikraštis „Savanoris“. Jis atsirado iš gyvybiško poreikio kreiptis į Lietuvos žmones, kviečiant juos ginti savo valstybę.
Dim. mjr. Antanas Burokas, SKAT pirmasis Mokymo skyriaus viršininkas, šaulys, savanoris
Buvo visuose pagrindiniuose miestuose rinktinės, o rajonuose buvo kuopos. Tai, kitaip sakant, reikėjo laikraščio, kuris pasiektų ir rajonus.
A. Arnastauskas. Na ir pradėjom kalbėt, diskutuot. Prie šito prisijungė Antanas Burokas.
Šitas laikraštis gimė per mane ir grynai per Antaną. Na ir dar labai stipriai prisidėjo Česiukas Jezerskas.
Nors diskusijų ir ginčų virė įvairių, dėl vieno dalyko nesiginčijo niekas – dėl leidinio pavadinimo.
A. Arnastauskas. Taigi, kas gynė Parlamentą? Savanoriai. Nu, tai jau kito pavadinimo jau turbūt jau niekas nesugalvos, niekas kito ne… Čia automatiškai buvo „Savanoris“. Aš tiktais prisimenu Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko žodžius: „Tai nuostabiausias dalykas, ką šiandien aš išgirdau, kad Parlamento gynėjai išleido tokį leidinį“. Nu, kada jam nunešė Skučas.
Tuomečiams Parlamento gynėjams teko nelengva užduotis surasti lėšų bei medžiagų leidybai ir svarbiausia – suburti kūrybinę komandą.
A. Burokas. Kreipiausi pas Čiurlionio vidurinės meno mokyklos dailės skyriaus vedėją Romą Karpavičių ir jisai padarė tą vinjetę pirmo „Savanorio“. Kai atnešė, ir tada Butkevičius buvo su Motieka kambary (kartu Butkevičiaus buvo kabinetas) ir Romas Karpavičius atėjo, atsinešė tą vinjetę, tai [Butkevičius] sako, žinot, kad taip gerai padaryta, jog galim daryti laikraštį.
A. Arnastauskas. Pirmas klausimas pas visus buvo: tai iš kur čia mes gausim informacijos, kaip, kaip? Nu, sakau, tu parašai straipsniuką, aš parašau straipsniuką, Jonas, Petras parašo po straipsniuką, sakau, ir išeina tas leidinukas, sakau, pirmas numeris. Taigi redaktoriaus nėra, nieko?! Nu, sakau, surasim. Tai Dieve tu mano, sakau, žurnalistų tai yra daug.
Kitą dieną pro šalį eina Delkus, sporto žurnalistas, dabar jau miręs žmogus, labai padorus vyras. Sakau: „Klausyk, taigi televizija užimta, ar darbo turi?“ Nu, sako, neturiu. Klausyk, mums, sakau, reikia redaktoriaus, sakau, užeik pas mus į štabą. Užėjom, pakalbėjom, visa kita. Nuvedžiau pas Butkevičių tiesiai. Butkevičius apsitarė, ir viskas. Ir taip atsirado laikraščio redaktorius.
A. Burokas. Tai sakom, kaip čia padaryti tą laikraštuką? Sako: einam į „Lietuvos aidą“. Atėjom į „Lietuvos aidą“ ir mums patvirtino, kad padarys. Ir nemokamai leido Savanoriškos krašto apsaugos laikraštį „Savanorį“.
„Lietuvos aido“ spaustuvė nedvejodama sutiko padėti. „Savanorį“ ji spausdino visiškai nemokamai.
A. Arnastauskas. Daug prie šito dar prisidėjo „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotojas Valentinas Ardžiūnas, dabartinė prezidento patarėja Asta Skaisgirytė. Su jos sesute Sąjūdyje mes… Nes aš buvau Lietuvos darbininkų sąjungos atsakingas sekretorius, Kazimieras Uoka buvo pirmininkas – iš tų laikų jos sesutė, o ji dirbo „Atgimime“. Nu ir iš tų laikų per Ozolą, su Ozolu… Bet įdomiausia, kad per tris dienas – tai čia stebuklų stebuklas. Ir nežinau, ar kada nors gyvenime Lietuvoj bus dar toks dalykas, kad per tris dienas ir prie šitokio krūvio ir visa kita, kad išeitų toks leidinukas. O jisai ėjo gana ilgai, o po to buvo nutraukta, visa kita, bet tai čia yra nuostabiausias dalykas.
Tuometis Parlamento lauko gynybos štabo viršininkas Algimantas Arnastauskas buvo ne tik puikus organizatorius, bet ir poetiškos sielos žmogus. Jo sukurtas eilėraštis „Lietuva“ nugulė į pirmąjį laikraščio puslapį.
A. Arnastauskas. Iš pradžių vizijos visiškai nebuvo. Iš pradžių. Po to, po to jau ji atsirado. Tiesa, buvo įžanginis žodis, visa kita buvo parašyta, ir Butkevičius, ir Gečas ten, ir visa kita – viskas labai tvarkingai. Bet, sakau, tos vizijos dar mes iš pradžių nematėm, po to ji atsirado.
Aš sakau, aš parašysiu eilėraštį. Jonas ten tą, tą, tą. Nu ir vienu žodžiu taip susidėstė ir galiausiai išėjo, kad pirmam numery mano tas eilėraštis „Lietuva“. Jau antram, trečiam, ketvirtam… O pirmas buvo tai, kaip sakoma, iškeptas blynas.
Bet jis tiek patiko, tiek patiko, kad netgi, kada mes jau pasiėmėm tą laikraštį iš spaustuvės su Antanu Buroku ir vežėmės prie Parlamento išdalint žmonėm, kad čia visa kita, kad čia va pirmas leidinys toks nuostabus, lietuviškas, tikrai jau buvo nuostabus dalykas. Eina Jurga Ivanauskaitė, tempia lagaminą savo. O ji buvo Antano Baroko mokinė Čiulionio meno mokykloj. Antanas: „Jurga, tu žinai, naują leidinį turim!“ Antanai, sako, tai parodyk, supranti. Nu, su Antanu atidarom tas to automobilio duris užpakalines, to „kabluko“ vadinamo, supranti, „Moskvičiaus“, supranti, atidarom. O ten po 50 vienetų surišti šitie „Savanorio“ numerio leidinukai. Ji pažiūrėjo, pažiūrėjo, išsitraukė, išsitraukė vieną, privažiavo savo lagaminą, pristūmė prie šiukšlių dėžės. Viskas, kas lagamine buvo – suknelės ten, – nu, tuščia pasidarė lagamine. „Vyrai, aš važiuoju į Švediją. Duokit man“, – sako, „du įpakavimus, du įpakavimus šito leidinio“. Nu ką, nu Dieve, tu mano – į užsienį išvažiuoja leidinys! Nu kaip tu neduosi? Nu mes iš karto: „Nu, imk.“
Laikraštis tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu tarp rinktinių ir kuopų. Tais laikais jis buvo platinamas tiesiog iš rankų į rankas.
A. Burokas. Redaktoriai suredaguodavo, padarydavo. Tai laikraštį pasiimdavom .Paskui atvažiuodavo iš visų rinktinių. Tai jie atvažiuodavo ne tiktai laikraščius pasiimt, bet ir foto-video laboratorijos medžiagą priverstinai sakydavom, kad pasiimtų, atvažiuotų, kad A4 formato jau galėtų tiesiog į stendą dėti tas nuotraukas, tuos laikraščius. Juos dalindavo. Ir tuo pačiu pasiimdavo medžiagos.
Savanoriškoji Krašto apsaugos tarnyba įrengė vieną moderniausių fotolaboratorijų šalyje. Vadovybė puikiai suprato, tam, kad žinia sklistų plačiai, reikalinga itin kokybiška vaizdinė medžiaga.
A. Burokas. Vat, pavyzdžiui, apmokinom penkis fotografus mūsų Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos. Visus renginius, kokius darydavom, fotografuodavom. Kas būdavo Vilniuje ar kažkur tokio, viską fotografuodavom ir dėjom į medžiagą, kur surašyta penki kadrai ir aprašyta laikas ir taip toliau.
J. Gečas. Tai buvo pirmas krašto apsaugos sistemos leidinys.
A. Burokas. Visi ant to laikraščio – ir Butkevičius, ir Gečas, ir Karpavičius, tas autorius vinjetės ir aš – visi pasirašėm. O antram laikrašty aš savo eilėraštį įdėjau.
Tą eilėraštį prisimenat?
A. Burokas. Prisimenu. Nežinau, ar patogu čia. Nu, po truputį, truputį, kiek aš atsimenu, nu, buvo tokia istorija. Visą laiką žaisdavo Žalgiris su CASK. Ir man teko vieną kartą su viena tokia moterim žiūrėti, ir Žalgiris pralaimėjo. Ir aš grįžtu namo ir parašiau tokį greitą eilėraštį:
Kas tu, Lietuva?
Ar teritorija? Ar patirtis?
Virpėjimas natų
ar neapčiuopiamų jausmų
iš skausmo, džiaugsmo, pergalių, kančių
suplakta, sumaišyta?
Rodos lyg kažką jauti.
Bet ką? Kas tai?
Kas priverčia kentėt, mylėt, neatsižadėt?
Gal motinos lietuvės pienas?
Gal tėvo kalavijas kietas?
Gal rytmety žadinantis beribis džiaugsmas?
Gal Kudirkos žalvarinis varpo gausmas?
Gal dievobaimingos močiutės maldos?
Gal pletkininkų išdavikų kalbos?
Gal naktys Dzūkijos miškuos vėjuotos?
Gal Baltija savo milžino bangom paduotom?
O gal žaizda, kai skauda visada,
kai Žalgiris pralaimi CASK?
Tai kas gi tu Lietuva?
Bet aš laikrašty parašiau: O gal žaizda, kai skauda visada, / kad taip ilgai mes bręstam kaip tauta. į laikraštį.
Netrukus buvo žengtas dar vienas žingsnis. Sukurtas pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės orkestras.
J. Gečas. Orkestras buvo sukurtas Čiurlionio meno mokyklos dėstytojų ir studentų pagrindu. Kadangi Antanas Burokas dirbo Čiurlionio meno mokykloje, tai ir pirmajam parade prie Aukščiausiosios Tarybos jau grojo savanorių orkestras.
A. Burokas. Štabo viršininkas Jonas Getras pasakė: „vat artėja Kovo 11-osios pirmosios metinės ir Landsbergis pasakė, kad reikėtų orkestro“. Sako: „Eik, tavęs Landsbergis laukia“. Ateinu 3 val. nakties. Dar keli tie žmonės. Pamatė, sako: „Užeik, Antanai“. Aš užeinu. Sako: „tai ką ten ruošiesi orkestrą kurt?” Sakau: „nesiruošiu. Aš“, sakau, nueisiu pas skyriaus vedėją Gasiūną ir paprašysiu, kad gal padėtų mums suorganizuot, nes gi Čiurlionio mokykloj pilna atlikėjų. Nu, ateinu ir nerandu Gasiūno, suradau Egidijų Dulkę. Sako: „nu nežinau“. Sako: „aš gi neturiu patirties nieko“. O anksčiau gi mobilaus nebuvo. Skambina, sako: „mokytojau, mes jau repetuojame“. Nu ir vat ir pradėjo repeticijos. Atėjo, aprengėm juos. Porą savaičių pasitreniravo ir per Kovo 11-ą Česlovas Jezerskas vadovavo rikiuotei, o mūsų orkestras groja.
Kolektyvas sparčiai augo, profesionalėjo ir tapo tikra tarnybos vizitine kortele, išdidžiai reprezentavusia Lietuvą.
J. Gečas. Ir dar 1992 metais pavyko jį aprengt ir išsiųst į Prancūziją. Gavom jų pakvietimą ir finansavimą, ir jie dalyvavo Europos karinių orkestrų parade. Tai čia buvo pirmas Lietuvos kariuomenės meno kolektyvo pasirodymas Europoje.
A. Burokas. Kai sugrojo pirmą kartą, tai pastoviai vyko tokie sekmadieniais koncertai. Ir žmonės apie Aukščiausiąją Tarybą, kaip apie Lietuvos širdį, ėjo ištisai. Ir buvo labai didelis tada pakilimas visoj Lietuvoj. Suvažiuodavo tiesiog kaip į ekskursiją.
Ir tai buvo tik pradžia. Netrukus šalia orkestro susibūrė choras, dramos studija ir buvo įkurtas savanorių muziejus.
Kita svarbi veiklos sritis buvo sportas. Savanorių gretose susitelkė būrys iškilių Lietuvos sportininkų. Jų autoritetas padėjo pritraukti itin daug naujų gynėjų.
J. Gečas. Dar1991 metais, dar iki pučo, nusprendėme, kad suburt savanorius, kadangi daugelis savanorių buvo buvę sportininkai, aktyvūs sportininkai, sporto meistrai Tarybų Sąjungos kategorijom kalbant.
– (J. Gečas) Išplečiant tą mintį, kad nesukurt naujos militarinės struktūros, nesukurt Lietuvoje baubo kažkokio, kurio mes ir negalėsime sukurt, o sukurt dvasinę, kultūrinę daugiau struktūrą,
Nes mes tiek jau buvom čia sėdėję, praktiškai visi šitie vyrai šituose rūmuose nuo sausio 8, nuo sausio 10 dienos ir jau sausio gale mes jautėm, kad pradedam išsekti, kad ta uždara patalpa mus slegia, kad reikia, reikia judėt, reikia rengtis, kad negalima užsidaryt, gyvenimas nesibaigia šitomis sienomis – jis verda toliau, kad reikia eiti už šitų sienų, eiti į Lietuvą. Ir tada kilo mintis, kad reikia organizuot varžybas, reikia pradėt kultūrinį darbą, kurt orkestrą, chorą, savo kino studiją, leist savo laikraštį.
Ir viskas tada prasidėjo sausio mėnesį. Ir tada ieškodami datos, aišku, tai turėtų būti vasarą iš karto. Jeigu vasarą, kada? Ir tada mes priėjom, kad vis dėlto reikėtų galbūt derintis prie Mindaugo karūnavimo datos. Prieš jus pagrindinis prizas varžybų komandinis – komandiniam nugalėtojui. Ir jame yra du tokie atributai, kur ir karūną, ir kalaviją, ir ąžuolo lapus stilizuotus…
A. Arnastauskas. Sportas buvo, kaip sakoma, antroji religija. Nu, nu, visi – jauni vyrai visi. Taigi neužmirškim, kad Česlovas Jezerskas kelis kartus pasaulio čempionas ir visa kita. O dar ten, o dar kiek tų tų sportininkų buvo, kiek dar jų ten buvo? Nu, norėjosi žmonėm. Nu, va ir taip ir staigiai gimė.
J. Gečas. Net ir štabe, jeigu kalbėt, tai aš – Panevėžio sporto mokyklos auklėtinis. Mano pavaduotojas Arvydas Pocius – imtynių sporto meistras, vėliau kariuomenės vadas. Kitas pavaduotojas Kliauza amžinatilsi – sporto meistras imtynių. Panevėžio vadas Bronislovas Juozaitis – kandidatas į sporto meistrus, imtynininkas. Juozas Juocevičius – Europos bokso čempionas, Auksė Treinytė – pasaulio rekordininkė šaudymo. Branduolį tiek Vilniuje štabe, tiek rinktinėse sudarė žmones, kurie vienaip ar kitaip buvo buvę aktyvūs sportininkai.
Sovietų kariuomenei vis dar esant Lietuvos žemėje 1991 metų liepos 6 –7-ąją dienomis Vilniuje Vingio parke įvyko pirmosios savanorių sporto žaidynės. Tai buvo ne tik sporto renginys, bet ir stipri politinė akcija.
– (Arvydas Pocius) Rinktine, klausyk mano komandos! Iškilmingam paradui žengte marš!
A. Burokas. Komisiją sudarėm, brošiūras išleidom. Nu ir Vingio parke įvyko pirmos žaidynės. Tai nutarėm, kad su žirgais. Ir, skaitosi, žirgas prieky, rinktinės vadas ir būrys. Ir Vingio parke „vėliavos iškeltos, plakas, renkas vyrai – žygius bus“ su šita daina jie ir žygiavo.
J. Gečas. ir taip dar iki pučo, Vingio parke, skraidant viršum Mi-8 sraigtui, kaip ir per mitingą, kur mėtė lapelius, mes su žirgais atjojom, atėjom į Vingio parką. Ir įvyko pirmosios savanorių žaidynės.
– (J. Gečas) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininke, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Alytaus ir Utenos rinktinės paradui išrikiuotos. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas Jonas Gečas.
– (AT pirmininkas Vytautas Landsbergis) Raportas priimtas. Sveiki, Lietuvos savanoriai!
Dainuoja Janina Bukontaitė.
– (V. Landsbergis) Tokių kaip jūs visur tegu būna ir uniformuoti, ir neuniformuoti su ta pačia dvasia žmonės Lietuvoje, vyrai ir moterys, kurie žino, kam yra Lietuva pakilusi, kam ji pasiryžusi ir kurie nesuabejoja. Tas ne savanoris, kuris sako: „Kas iš tos nepriklausomybės, jeigu kainos pakilo“. Tas ne savanoris, kuris sako: „Kokia čia valstybė, jeigu po jos žemę važinėja svetimi tankai“.
J. Gečas. Čia buvo ir dvipūdės kilnojimas, ir virvės traukimas, ir šaudymas, įvairios kitos rungtys. Buvo kūrenamas laužas, giedamos giesmės, pakilo į orą balionas. Buvo šventė. Buvo tai ne tik sporto šventė. Iš esmės tai buvo demonstracija: Mes esame ir mes jūsų nebijome.
Žaidynėse varžėsi ne tik savanoriai, bet ir mokomojo junginio kariai. Sausumos pajėgų vado pavaduotojas Darius Vaicikauskas tą dieną iki šiol prisimena su šypsena, tuomet jis pats buvo šio junginio karys.
Plk. Darius Vaicikauskas, Mokomojo junginio „Geležinis Vilkas“ kuopos granatsvaidininkas 1991 1992, Sausumos pajėgų vado pavaduotojas
Mes atėjom prisidėti, parodyti kovinės savigynos parodomąją programą. Ten atėjūnų žargonu kalbant ir turbūt senesnei kartai labiau suprantama tai atėjūnų žargonu tai, nu, parodyti tą vadinamąją „pakazuchą“ – kovinės savigynos „pakazuchą“. Tai aš kartu su Gintaru Jurčiukoniu buvau poroje ir vedami Prano Kastecko mes atėjom į tas savanorių žaidynes. Ir įvyko savanorių žaidynių atidarymas. Ir mes ten parodėm tos kovinės savigynos suderintą kovinę programą tą.
Žaidynės sulaukė milžiniško populiarumo. Palaikyti sportininkus susirinko minios žiūrovų.
D. Vaicikauskas. Įsivaizduojat dabartinį Vingio parką, tą areną. Ir nepaisant to, kad mes buvom gerai pasiruošę, fizinis parengtumas mūsų buvo geras, žinojom, kokią programą rodyti, bet jaudulį aš asmeniškai jaudulį didelį jaučiau. Ar atliksiu teisingai veiksmą, ar pakelsiu tą koją, ar aš pagausiu tą smūgį? Mes buvom su Gintaru Jurčiukoniu apsikalbėję, kokius kovinės savigynos veiksmus darysim. Ir Gintaras turėjo kirsti man tą vadinamą mavaši geri, tokį šoninį smūgį, terminologiškai kalbant – mavašį man į galvą. Jis labai gerai buvo prasitampęs ir užkėlė tikrai, tą koją užkėlė iki mano galvos. Ir deja, deja, – aš turėjau blokuoti tą smūgį, pagauti koją, daryti pakirtimą jam, kad jis pargriūtų, nu ir tada smūgis į galvą – jis išjungtas. Deja, aš tą smūgį prasileidžiu į savo galvą, ir iš to kareiviško bato aš gaunu tą tiesioginį tą mavašį geri į savo galvą. Ir suskamba mano galva. Ir tas aidas nuvilnija tribūnoj. Ir ką aš girdžiu? Aš šiek tiek apsvaigstu ir ką aš girdžiu? Kad auditorijoj, visoj toj tribūnoj nu toks nuvilnija ū-ū-ū. Ir galvoja, ar jis, ar jis dabar kris, ar kas bus Tai aš šiek tiek taip pasvaiguliavau, bet vėlgi greit susigriebiau, dar kartą pasiėmiau jo koją ir atlikau tą veiksmą iki galo. Bet šiek tiek nedaug trūko, kad būtų mane išjungęs.
A. Burokas. Kaip tik man teko vat ir žaisti pačiam. Aš buvau buvęs futbolininkas, žaidžiau už Vilniaus rinktinę. Ir man su Alytum ir koją sulaužė pirmą kartą per tas rungtynes. Nu tai va, tai buvo įspūdingos rungtynės labai, nes susirinko. Tai Uschopčikas, kuris buvo komendantas, mūsų vyrai nugirdė jį, tai jisai sako: „Kad čia manęs niekas neklauso, aš komendantas ir taip toliau.”
J. Gečas. Juk aišku, kad tie, kurie mums buvo ne draugai, ar tai „Jedinstvo“, ar KGB, ar dar kažkas, jie visa tai matė ir matė tą dvasią, kuri yra pas tuos žmones ir juos nepavyks taip lengvai palaužt. Tai buvo demonstracija.
A. Burokas. Faktiškai paskaičiavom, kad mes miegojom gal kažkur tai per parą, 3-4 valandas. Pastoviai buvo minios žmonių. Na, informaciją reikėjo teikti. Tai ateidavo užsieniečiai, tai tokią dėžutę padarėm, tai jie mesdavo ir pinigus. Ir apifilmavom viską, ką mes turėjom, viską apifilmavom. Buvo kaip šventė. Ištisinė šventė. Žavėjosi visas pasaulis, kaip sakyt, Lietuva.
J. Gečas. Na, nežinau, tuomet kažkaip pavykdavo rast gana glaudžius santykius su žiniasklaida. Aišku, interneto nebuvo dar, kompiuterių nebuvo, bet buvo televizija, buvo radijas, buvo spauda. Dar iš įsibėgėjimo, nes Sąjūdžio laikais iki 1990 metų praktiškai kiekvieno rajono Sąjūdžio taryba leido savo leidinį. Jų buvo, nežinau, kelios dešimtys, daugiau, gal šimtas ir daugiau tų leidinių. Tai bendravimas su jais ir skleidimas tų idėjų savanorių buvo labai veiksmingas per vietinę žiniasklaidą ir aišku per centrinę televiziją ir radiją.
Kol okupantai šeimininkavo sausį užgrobtuose pastatuose, savanoriai demonstravo geležinę ištvermę ir puikų fizinį pasirengimą. Nugalėtojais tapo Kauno savanoriai. Antrąją vietą iškovojo alytiškiai, trečiąją – Panevėžio gynėjai.
Šių žaidynių metu buvo įteikti pirmieji garbės savanorių ženklai. Juos gavo Lietuvai nusipelnę ir tarnybai daug padėję asmenys: Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, kunigas Robertas Grigas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas Algirdas Patackas ir Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius.
– (J. Gečas) Ateities žmonės, kurie gyvens po 10, 15, 20 metų, aš įsitikinęs, labai godžiai žiūrės tuos filmuotus dabar kadrus, nuotraukas ir sakys: „Tai mūsų tėvai, jie atkūrė Lietuvos kariuomenę.“ Ačiū visiems. Sėkmės.