– Sovietų kariuomenė tebekontroliuoja Baltijos valstybių sienas. Mes žinome, kad atėjo laikas. Svarbiausias kiekvienos nepriklausomos valstybės požymis – jos teritorijos kontrolė. O jie prasideda būtent nuo sienos. 1990-aisiais rugsėjo 10 dieną Lietuvos vyriausybės sprendimu kurti pasienio apsaugą buvo patikėta Krašto apsaugos departamentui.
Ats. gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, KAD kadrų skyriaus viršininkas, Lietuvos kariuomenės vadas 2014 – 2019, Lietuvos prezidento patarėjas 2019 – 2020
Sąlyga, kurią mums kėlė ir užsienio valstybės dėl Lietuvos valstybės pripažinimo. Pagrindinė sąlyga arba viena iš pagrindinių sąlygų buvo, kad jūs nekontroliuojat savo valstybės sienų. Ir tada buvo vasarą, 1990 metų vasara buvo priimtas sprendimas, kad reikia pradėt formuot pasienį. Ir tada buvo pradėta galvot, nuo ko pradėsim, kas yra svarbiausios sienos. Tai pirmoj eilėj tai buvo siena su Lenkija, tai siena su Baltarusija. Ir viskas prasidėjo nuo to, kad buvo paskirta Krašto apsaugos departamento pasienio vadovybė ir jo pirmasis vadas, kuris buvo paskirtas, buvo Virginijus Česnulevičius. Ir nuo jo viskas prasidėjo, kad reikia pradėt formuoti pasienio apsaugos tarnybą.
– Plk. ltn. Virginijus Česnulevičius, pirmasis KAD Pasienio apsaugos tarnybos vadas
Mano gyvenime 1990 metai buvo svarbiausi, kadangi kovo 11-tą tų metų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. O man asmeniškai teko kurt ir vadovaut vienai iš pagrindinių valstybės institucijų – Pasienio apsaugos tarnybai.
J. V. Žukas. Tada buvo sudarytos dvi komisijos. Vienai vadovavo jisai. Joje buvau ir aš, ir dar lygtai majoras Maštavičius, vėliau gavęs majoro laipsnį. Tai buvo viena komisija, o kitai vadovavo Jonas Paužuolis, kiek prisimenu. Ir tos dvi komisijos turėjo važiuot per Lietuvą ir pradėt formuoti pasienio tarnybą – tai yra užkardas, postus ir, žodžiu, rinkt žmones, kad būtų galima rudenį arba kaip galima anksčiau, kada tos tarnybos bus suformuotos, galėt pradėt eit pareigas ir mes įvykdytume tą sąlygą, kuri tuo metu tada buvo keliama, kad jeigu nori diplomatinio pripažinimo, privalot pradėti kontroliuoti savo sienas.
Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, Krašto apsaugos departamento Generalinis direktorius 1990-1992, pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras 1992-1993
Kiekviename iš pasienio rajonų buvo įkurta taip vadinama pasienio užkarda, tai yra vadovaujantis centras, kuris valdė, na, skirtingai, priklausomai nuo atskirų rajonų, keliolika pasienio apsaugos punktų, kurie buvo lokalizuoti prie pagrindinių kelių. Greta šių postų veikia ten mobilios tarnybos, tai yra, kurios kontroliavo visus smulkesnius kelius, per kuriuos galėjo būti vykdoma ir, žinoma, vyko įvairi kontrabanda tuo metu.
Čia reikia pasakyt, jog vienais atvejais ta kontrabanda buvo mums naudinga. Kai, pavyzdžiui, Tarybų Sąjungai pradėjus blokadą prieš Lietuvą, mes netgi skatinome tokį dalyką kaip įvairių degalų įvežimą į Lietuvą. Kitais atvejais, kuomet ėjo kalba apie maisto produktų išvežimą iš Lietuvos, maisto produktai buvo vienu iš pagrindinių mūsų valiutų, mes turėjome kontroliuot šią tarnybą.
– Plk. Jonas Algimantas Paužolis, KAD skyriaus viršininkas 1990 – 1991, Krašto apsaugos viceministras 1991 – 1992, Valstybės sienos apsaugos tarnybos viršininkas 1992 – 1994
Grįžo, reiškia, direktorius ponas Butkevičius iš Vyriausybės, pasikviečia mane ir sako: „Jonai, organizuok darbo grupę, reikia greitai savaitės bėgy paruošt metmenis dėl valstybės sienos apsaugos ir kontrolės. Tokią gavom užduotį, reiškia, iš vyriausybės; yra nutarimas, reiškia, 219 rugsėjo mėnesio 10 -os 1990 metų.“ Nu tai čia buvo pradžia, sakyčiau, valstybės sienos, nu tada nebuvo „valstybės“ žodis minimas, sienos apsaugos, reiškia, kontrolės.
– Dim. plk. ltn. Petras Maštavičius, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys
Na, iš Vidaus reikalų tos ministerijos man ten teko per tokį vieną gaut. Ten labai geras žemėlapis ir mastelis buvo toks, kaip tik jis tiko mums. Aš jį perkopijavau, pernešiau pagal kvadratus pernešiau, nes mano truputį specialybė civiliška atitiko, kai baigęs žemėtvarkos technikumą ir tekę tą dalyką darbyti. Skubiai buvo duotas įsakymas nubražyt. Turbūt per dvi paras ir žemėlapis buvo padarytas. O postus išdėstė vietoj jau čia ponas Pažuolis su savo sūnum Liutauru, kuris irgi tuo metu tarnavo.
J. V. Žukas. Nu ir pradėjom važinėt po Lietuvą. Buvo paskelbta, kad bus pradėta formuoti pasienio apsaugos tarnyba tokiom ir tokiom valandom, tokiuose ir tokiuose miestuose. Paprastai tai buvo netoli pasienio, tai buvo Lazdijai, tai buvo kiti pasienio miestai. Didžiuosiuose miestuose, kiek aš pamenu, mūsų komisija nevažiavo. Nu ir pradėjom kviesti žmones, kalbėtis su kiekvienu asmeniškai ir priiminėti į tarnybą. Tai norinčių buvo labai daug. Mes dirbdavom aplamai 24 beveik valandas, kol neapkalbėdavom su visais kandidatais ir paskui iš tų kandidatų rinkdavomės ir rinkdavomės labai labai atsargiai ir labai atsakingai.
– P. Maštavičius. Pirmiausia mes žiūrėdavom kuom žmogus buvęs, į jo požiūrį į nepriklausomybę. Be to, dar žiūrėdavome į karinę patirtį ir į išsilavinimą. Ir be to turėdavome rekomendacijas. Pirma, svarbiausia būdavo rekomendacija Sąjūdžio. Tuo metu dar ir iš policijos turėdavom, kad jisai nebūtų kuom nors ir anais laikais dar susirišęs.
J. V. Žukas. Kad turėt tokią rekomendaciją ir charakteristiką taip pat iš vietinės savivaldybės ir taip pat netgi jeigu turi klebono ar kunigo rekomendaciją – dar geriau.
– P. Maštavičius. Į pasienį buvo labai daug norinčių, bet buvo ir atsijojami kai kurie žmonės. Kartais dėl amžiaus, o kartais dėl savo praeities.
J. V. Žukas. Mes nesvarstydavom tų, kurie ateidavo šiaip be nieko ir neturėdavo jokių rekomendacijų ir charakteristikų. Tai tiesiog pasakydavom ačiū ir nevesdavom jokio pokalbio. Apie tai, kad kažkas buvo teistas ar kažkur tai atleistas iš darbo dėl drausmės pažeidimo ar dar dėl kokių nors sudėtingų dalykų, tai mes tiesiog tų kandidatūrų nesvarstydavom, iš karto jas atmesdavom. Kandidatų buvo tiek, kad buvo iš tikrųjų galima iš ko rinktis. Tai stovėjo didžiulė eilė žmonių koridoriuje, ir mes nesugebėdavom viso to atlikti darbo metu. Tikslas buvo sukomplektuoti užkardą arba reikalingus postus. Ir mes sėdėdavom tiek neskaičiuodami laiko net iki ryto. Jeigu nespėdavom iki ryto, tai toliau tęsdavom kitą dieną be miego, kad būtų galima atlikti darbą, nebereikėtų čia daugiau atvažiuoti. Ir mes neturėjom nei psichologo, nei kažkokio tai dar ypatingo specialisto, kuris galėtų įvertinti žmogų pagal jo išvaizdą ar pagal jo šnekėjimą. Tiesiog žiūrėjom, kokia yra reputacija, ką jisai darė, kokios jo charakteristikos.
Kiekviena užkarda turėjo po kelis postus. Vienoje pamainoje budėdavo trys – keturi vyrai, o visoje užkardoje dirbo keliasdešimt žmonių.
Vilniaus apskrityje surinkti patikimą komandą buvo kiek lengviau nei kitur.
– Mum buvo šiek tiek lengvesnė situacija, nes, kaip, žinote, 1990-ais balandžio mėnesį Sąjūdžio taryboje Gedimino 1 buvo surašomi savanoriai, kurie galėtų atlikti pareigą tėvynei. Ir mes per Šarūną Vasiliauską suradom sąrašus. Jis mum juos perdavė. Ten buvo maždaug apie virš 600 užsiregistravusių vyrų pokalbiui. Ir atrinkinėjom, kurie galėjo tarnaut pasieny.
Rytų Lietuvoje situacija buvo kur kas sudėtingesnė. Lavoriškių muitinės posto viršininkas Vytas Petruškevičius prisimena – vietos gyventojų paramos tikėtis buvo beveik neįmanoma.
Vytas Petruškevičius, pirmasis Lavoriškių muitinės posto viršininkas
Buvo pasakyta, žodžiu, kad reikia kurti Lietuvos muitinės pasieny rytų pusėje – tai yra Lavoriškės, Medininkai, Šalčininkai. Kur tai turi būti, kaip tai turi būt padaryta, su kuo ten reikia derinti, kas duos elektrą ryšį ar dar ką nors – šito nieko neturėjom.
J. V. Žukas. Pasienyje nebuvo nieko. Nebuvo nei ginklų, nebuvo nei užkardų, nei transporto priemonių, nei vagonėlių, nei kažkokių tai techninių priemonių, kad būtų galima pradėt stabdyt mašinas. Tiesiog tie, kurie atėjo pilni entuziazmo žmonės – verti didžiausios pagarbos.
V. Petruškevičius. Pirmiausia rūpinomės. Kalba buvo tokia, kad koks turėtų būt pirmas ženklas, kaip atskirti Lietuvos muitininką ant sienos ar poste ir taip toliau. Tai atsirado Lietuvos muitinės raištis ant kairės rankos.
Jokių lėšų, jokio nieko nebuvo. Ir mes nuvažiuojam į Lavoriškių apylinkę (tuo metu apylinkė turbūt buvo, o ten, kaip žinia, buvo labai rimtas nu tos Jedinstvos lizdas, ten jie susirinkimus net darė), tai tarybinio ūkio direktorius buvo dar (vadinosi tada), tai tas užėjo į seniūniją netyčia. Tai maždaug taip, kaip kunigas paklaustų: „Kas čia darosi?!“ Tai tas seniūnas atsistojo (mes sėdim dviese): „Tai va, čia dėl muitinės žmonės atvažiavo“. Tai jis ten apsisuko ir išėjo. Tai seniūnas buvo nusiteikęs taikiai ir taip sako: „Kiek galėsim, tiek padėsim, kur reikia, ten ir stokit.”
Dim. plk. dr. Norbertas Vidrinskas, KAD dir. pavaduotojas, Krašto apsaugos ministro pavaduotojas, knygos „Pradžia“ autorius
Tais laikais nebuvo pastatų, nebuvo įrangos ir viską, ką galima buvo padaryt taip jau operatyviai, tai buvo tie vagonėliai, ten apšvietimas, ten ryšio priemonės ir ten poilsio vieta tarp budėjimo, tarp patruliavimo. Sudėtinga buvo pradžia.
Trūko visko. Net pirmąjį vagonėlį, tapusį postu, muitininkai turėjo susiveikti patys.
V. Petruškevičius. Darginavičius buvo toks statybos skyriaus viršininkas departamente. Jo pirmas atsakymas būdavo: „Neturim lėšų niekam.” Bet mes tą namelį gavom, pastatėm. Elektrą padėjo pajungt seniūnas – davė elektriką ir turėjom ir šviesą.
Istorinė diena – sausio 21-oji. Į pirmąją tarnybos pamainą tą naktį išėjo trys vyrai.
V. Petruškevičius. Stovėjo Dalius Stancikas, Ričardas Cibas ir aš. Trys muitininkai. Atstovėjom tą naktį. Atvažiavo į antrą pamainą mus pakeisti Naraškevičius, Meseckas ir trečio neatsimenu. Po to Naraškevičius jau kūrė Medininkų postą. Tai buvo vienintelis kartas, kai Naraškevičius mus pakeitė. Paskui mes jau pasiskirstėm postais. Jis liko, kaip sakyt, vadovauti Medininkų postui, o aš – Lavoriškių.
Norbertas Vidrinskas, tuometis Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas ir vyriausiojo štabo viršininkas, buvo vienas tų, kuriam teko spręsti ir pasienio apsaugos klausimus.
N. Vidrinskas. Pamenu jau kad aš pradėjau dirbt krašto apsaugoj, nu, praėjo gal kelios savaitės. Vieną vakarą Butkevičius sako: „Norbertai, važiuojam į Lazdijus.” Ir mes ten nuvažiavom į tuos Lazdijus pusiaunaktyje. Vaizdas klaikus. Kokia prieblanda! Šiukšlės! Jokių kelių, elementaraus tualeto, kolonėlės vandens kokios nors – nieko nėra. Masė mašinų. Visi stengiasi kaip galima, vat, kad prasiveržt ir patekt į tą laukiamą užsienį.
Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva atsidūrė naujoje realybėje. Aplinkui vėrėsi atviros sienos, kurias reikėjo nedelsiant apsaugoti.
J. V. Žukas. Baltarusija tapo užsienio valstybė, Latvija – taip pat, Lenkija – taip pat. Tai tuose pagrindiniuose keliuose vykstanti į Lenkija jau stovėjo, aišku, sovietiniai pasieniečiai. Jie mūsų neprisileido. Mūsų postai būdavo truputėlį arčiau, mes pradėjom kontroliuot sieną. Toliau po kažkiek tai, kažkokiu atstumu nuo mūsų jau kontroliavo ir sovietų pasieniečiai. O kitose vietose, tai kur ėjo keliai, šunkeliai, bet kokie keliukai, kurie jungia mūsų šalį su kaimyninėm valstybėm – visur buvo statomi postai.
Lietuvos savarankiškumas ir sparti sienų kontrolė siutino šalyje likusią sovietų kariuomenę. Kariškiai vis dar tikėjosi sugrąžinti Lietuvą į imperijos gniaužtus. Čia nebaudžiami siautėjo sovietų kariai ir ypač agresyvus atskilęs milicininkų OMON būrys.
V. Petruškevičius. Nu ir turbūt sausio 27-ą pirmą sykį jis sudegino tą postą. Budėjo Kavaliauskas, Janušauskas ir Petras Marčiulaitis. Sudaužė ten jų „šilelį“ (buvo jie nusivežę) dar, nu, žodžiu, išdaužė viską ir sudegino. Ir jie patys gavo. Ir virš galvų pašaudė.
Jėgos buvo nelygios. Prieš ginkluotus ir sužvėrėjusius omonininkus Lietuvos pasieniečiai stovėjo plikomis rankomis, beginkliai ir be leidimo priešintis.
N. Vidrinskas. Tuo laiku nebuvo kuo apsigint. Ir jie siautėjo, naudojosi tuo. Vat Leščinskas, pavyzdžiui, operatyvinio skyriaus viršininkas, tai jisai rašo, kiek buvo ginkluotės. Tai buvo tikrai mažo kalibro šautuvai, ir tų mažai. Vienas kulkosvaidis ten buvo irgi sugedęs, granatsvaidis, nu ten keletas granatų. Atvažiuoja ten jie – jaučia save padėties šeimininkais. Nori – sumuša tuos pasieniečius, vagonėlį galų gale sudegina.
Vilniaus maitinės inspektorius Stasys Navikas iki šiol ryškiai prisimena nesibaigiančias omonininkų patyčias, psichologinį spaudimą ir fizinį smurtą.
Stasys Navikas, buvęs Vilniaus muitinės posto inspektorius, Lietuvos muitinės sistemos kūrėjas
Būdavo pastoviai tie užpuolimai ir nežinai, kas tavęs laukia. Atvažiuoji į darbą ir nežinai. Atvažiuoja, kaip anksčiau vadinamas tas „žiguliukas“ – baltas penktukas (važinėdavo su penktuku OMON šitas) – ir pamačiau karinę uniformą, iš vairuotojo durelių pusės karinė uniforma ir Kalašnikovo automatas nutįsęs toks. Pamačiau ir tada, žiūriu, durys atsidarinėja automobilio, ir aš sprukau purvu. Aš labai greitai bėgiodavau, sportuodavau. Aišku jie, jaučiu, kad manęs nepavis, bet jie irgi tą pajuto. Rūkas, matomumas blogas, bet asfaltu bėgi – jiems girdisi tiesiog, kur bėgi. Tai užsitaisė automatą ir šaukia: „Stoj, streliat budu!“ ( stok, šausiu – lietuviškai). Galvoju, kaip mėgdavo pašaudyt, tikrai nušaus, šaus, reikia sustot. Sustojau. Gal nepastebės? Kur tau nepastebės?!. Pribėgo. Griebė mane. Pajutau smūgį į nugarą. Nukritau ant žemės. Tada kojų smūgių daug į galvą, visur, kur tiktai įmanoma. Apdaužė. Bet kažkaip, kas įdomiausia, traumų tokių kaip ir neturėjau. Po to mane privedė prie namelio ir vėl dar kartą su visais ten irgi ten daužė, gąsdino. Ko jūs čia stovit, kiek jūs čia dar stovėsit ir taip toliau. Tai buvo tokie smūgiai stiprūs, kad du nukentėjo krašto apsaugos vaikinai. Tai vieną net nešėm po to įvykio ant rankų. Net jis nebegalėjo eit. Jam buvo šonkauliai lūžę, kaip sužinojom po to, kad plautis perdurtas buvo.
A. Butkevičius. Na, jie tapo tam tikrų situaciją stabilizuojančiu faktoriumi, nepaisant to, jog pasienis buvo nuolat atakuojamas.
Reikia prisimint, jog pagrindiniai krašto apsaugos tarnybos žuvusieji kaip tiktai yra pasieniečiai. Vienas pirmųjų žuvęs 1991 metų gegužės 19 dieną yra Gintaras Žagunis. Tai yra skaudi netektis. Tačiau tuo pačiu, ši situacija padėjo, na, mums geriau peržiūrėti savo, na, tarnybos veikimą ir jos efektyvumą.
Reikia papasakoti ir apie labai sudėtingą ir skaudų epizodą, kuris įvyko prieš tai, kai buvo nužudytas Gintaras Žagunis. Dieną prieš tai Baltarusijos pasienyje vienas iš mūsų postų buvo užpultas civiliais drabužiais persirengusio baltarusių policininko Aleksandro Fijazo, kuris, pasiėmęs tarnybinį pistoletą ėjo į mūsų pasieniečius šaudydamas iš šio ginklo. Na, kadangi kiekvienas postas turėjo specialiai įrengtą pasalą –apkasą, apie kurį, na, potencialiam užpuolikui nebuvo žinoma, tai mūsų pasienio apsaugos tarnybos darbuotojas, pakilęs iš apkaso, iššovė iš medžioklinio ginklo ir nukovė baltarusių policininką Fijazą, ko pasėkoj, reikia pasakyt, kilo nemenkas konfliktas su Baltarusijos tarnybomis.
Na, Maskvos atitinkami kiršintojai bandė išnaudot šį epizodą siekdami sukurt konfliktą tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Na, tačiau pasitelkus nemenkas pastangas, tam tarpe ir mūsų politinių draugų Baltarusijoje, pavyko išvengt tolimesnio plitimo konflikto.
Tačiau pavyko išvengt politiniame lygyje.
Žuvusio baltarusių milicininko ten Aleksandro Fijazo giminės sekančią naktį pagrobė iš Baltarusijos milicijos postų ginkluotę, tai yra Kalašnikovo automatus ir užpuolė Lietuvos pasienį.
Čia reikia pasakyt, kad mes turėjome tam tikrą informaciją dėl galimos agresijos. Todėl suderinus su ministru pirmininku (tuo metu ministru pirmininku buvo Gediminas Vagnorius0, mums buvo leista nuimti iš pasienio postų mūsų tarnybų žmones.
Na, šie žuvusio Baltarusijos policininko giminaičiai važinėjo po įvairias vietas ieškodami Lietuvos policininkų ir tik vienoje vietoje jie surado Gintarą Žagunį, kuris, na, savarankiškai, savanoriškai pasiliko, reiškia, saugoti ten esančio pasienio apsaugos turto.
J. V. Žukas. Tada Česnulevičius, tarnybos vadas, pasakė visiem palikt postus, pakelt šlagbaumus ir palikt postus, nes galėjo būti keršto aktas. Iš tikrųjų jis ir įvyko – keršto aktas. Tai Gintaras Žagunis pasiliko saugot to posto. Nors įsakymas buvo visiem palikti postus.
A. Butkevičius. Jam išėjus baltarusiai pradėjo šaudyti. Gintaras Žagunis gavo penkias kulkas į krūtinę.
Ir aš, atvykęs paryčiais į Lavoriškes, radau jo kūną prie pat pasienio posto, prie pat vagonėlio.
Tačiau pasieniečiai neatsitraukė. Išgyvenę kankinimus, užpuolimus ir netgi pirmojo pasieniečio Gintaro Žagunio žūtį, jie kas rytą vėl stodavo į postus ir vykdydavo savo pareigą tėvynei.
N. Vidrinskas. Nu, galvoju, ne, jau šitaip negalima daugiau kentėt. Gimė įsakymas 117. Po kelių dienų parvažiavo Butkevičius iš komandiruotės. Jis šitą įsakymą pasirašė. Tai buvo kalba apie pasienio postų sustiprinimą, kad kiekvienas postas turi būt aptvertas, kad kiekvienam poste turi būti po du apkasus, kad tie postai būtų apšviesti ir kad jie turėtų gerą ryšį. Pirmiausia, kad sustiprinti pasienio postus. Pamenu, Virginijus Česnulevičius, tuometinės pasienio apsaugos tarnybos vadas, oi, kaip jis nemėgo tų apkasų. Jaunystėj tarnavo laivyne, ten be apkasų apsiėjo. Aš kaip pėstininkas tai žinojau tų frontovikų pažiūras ir jų nuomonę. Nu ir karo mokykloj irgi mokino fortifikacijos to meno. Esmė ta, kad įrengti postus ir apginkluoti pasienio žmones, kad jie būtų ginkluoti, kad jie neplikom rankom stovėtų tenais.
– A. Butkevičius. Aš galiu pasakyt tiktai viena. Respublikos sienos turi būt ginamos. Respublikos Vyriausybė turi ryžtis apginkluot pasienio postus, ko aš jau senai prašau. Ir mes turime šiuos postus saugoti. Kiekvienas dirbantis šiame poste žmogus privalo gerai įsisąmonint į kokią riziką jis eina, kad tai yra jo paties asmeninis pasirinkimas. Tačiau valstybė kito kelio ir kitos išeities neturi.
J. V. Žukas. Visi laukia, kad ta situacija pagerės, kad gausim ginklų, kad būsim geriau techniškai aprūpinti ir gausim ir transporto priemonių, ir bus pastatyti vagonėliai, ir viskas eis į gerą pusę. O be to nieks nesitikėjo, kad čia ateini, čia tau Lietuvos valstybė viską… Ta valstybė vos gyvavo ir ją reikėjo kurti. Tai tas toks aiškus nusiteikimas, supratimas, kad reikia dėt visas pastangas ir kad galbūt įvyks mūšis ne tiktai, kad mes čia dabar stovime lietuje ir nieko neturim, tai čia jokie ne išbandymai. Gali prasidėti tiesiog koviniai veiksmai.
Tai buvo pats gražiausias Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos istorijos laikotarpis kuriantis, būtent paskelbus nepriklausomybę 1990 metais, nes tada visi labai viskuo tikėjo ir visi buvo kupini entuziazmo ir tokio pasirengimo pasitarnaut savo šaliai.
Nors Maskvos pučo žlugimas jau buvo čia pat, pasieniečių laukė pati skaudžiausia tragedija. Medininkų posto šturmas, per kurį šaltakraujiškai buvo sušaudyti septyni Lietuvos pareigūnai. Tai buvo dar viena krauju aplieta auka, kurios Lietuva niekada nepamirš.