Atskleidžiama istorija apie tunelio po Aukščiausiąja Taryba (AT) kasimą, pasirengimą evakuoti moteris, sužeistus, Lietuvos aukščiausiąją vadovybę. Turima archyvinė medžiaga, kurioje pačiame tunelyje Jonas Gečas ir technikas-elektrikas Algimantas Remeika, pasakoja, kaip pavyko įgyvendinti šį itin slaptą projektą. Jį įgyvendino tremtiniai iš Sibiro, kurių konsultacijų dėka pavyko pasikasti po AT pamatais ir patekti į kolektoriaus tunelius po Vilniumi. Iškastame tunelyje pavyko įrengti signalizaciją, sugalvoti, kaip jis bus apšviestas, užblokuoti visus įėjimus iš miesto, kad niekas negalėtų pulti AT, jeigu paslaptis išaiškėtų. Jonas Gečas pasakoja apie begalę galimybių evakuotis kolektoriumi ir „išlysti“ skirtingose miesto vietose – nuo paties centro iki sostinės pakraščio.
Vieną išėjimą, o tiksliau kanalizacijos dangtį Vilniaus miesto gatvėje, jie pavadino „Vilties dangčiu“, kuris turėjo atsidaryti ant jo užvažiavus dengtam sunkvežimiui su skyle priekabos dugne, pro kurią būtų buvusi galimybė įlipti į sunkvežimį iš požemio ir išvykti, nesukėlus jokių įtarimų. Siekiant atremti brutalią jėgą, buvo įrengta ir šaudykla po AT, kurioje vykdavo savanorių pratybos, savo rankomis buvo gaminami sprogmenys ir granatos iš II pasaulinio karo metu rastų bombų. Žmonės nešė į AT viską, ką turėjo: ginklus, sprogmenis, dujokaukes ir kitą įrangą. Algimantas Remeika kūrė vadinamus „slapukus“ – pasalas, kurios turėjo suveikti įsiveržus priešui į AT.
Džordžas Frymanas, garsus JAV politologas ir geopolitikos strategas, yra pasakęs: „Strateginė tyla nėra neveiklumas. Tai momentas, kai jėgos telkiamos niekam nematant.“ Būtent šia taisykle gyveno tie, kurie po kraupios sausio 13-osios nakties liko budėti Parlamento rūmuose. Niekas neatsipalaidavo. Priešingai, kiekviena nauja diena ir savaitė virto tyliu, bet galingų jėgų telkimu. Buvo aišku, kad okupantų kariuomenė gali sugrįžti bet kurią akimirką.
Sausio 17-ąją buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, o jos viršininku paskirtas Jonas Gečas.
– (J. Gečas 1991 m.) Manyčiau, pati tragiškiausia, sunkiausia diena buvo 12-13 naktis ir paskui 13 dienos vakaras, kada mes turėjome gana tikslių žinių, jog vis dėlto Aukščiausiosios Tarybos rūmus ruošiamasi atakuot, ruošiamasi naudot cheminį ginklą ir žinojome, kad jau iš Šiaurinio miestelio išvyko kolona šarvuotų mašinų ir juda link mūsų ir pradėjo sukt ratus apie Aukščiausiąją Tarybą. Iš pradžių didelius. Artėdavo. Mažus. Na, tai buvo išbandymas daugeliui. Ne visi ištvėrė tą išbandymą, bet tie, kurie ištvėrė ir liko, tai skaitom, kad žmonės, manom, kad tie žmonės jau patikimi ir galėsim jais pasitikėti ir ateityje.
– Kad ir žūsiu – už Lietuvą žūsiu, už Lietuvos laisvę, už aukščiausią teisybę.
– Vis vien reikia kažkam tai. Tai ne jam, tai man, vis vien reikia. Manau, mūsų aukos, kaip sako, duos kažkokią tai gal galbūt naudą Lietuvai. Na, vienu žodžiu, mes ne beprasmiškai. Yra kažkokia tai prasmė.
Už Parlamento sienų buvo ruošiamasi lemiamai kovai už Lietuvos laisvę. Prasidėjo legendinių išorinių ir vidinių barikadų statybos. Tėvynės meilė verto betonu ir plienu.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Armatūros metalinės. Dalis barikadų buvo tiesiog suvežtos. Akmenų krūvos. Ant tilto pastatytas didžiulis sunkvežimis. Iš kitos pusės jau čia prie pedagoginio instituto tilto irgi akmenų krūvos. Tikros barikados, metaliniai ežiai atsirado sausio pabaigoje, vasario pradžioje. Tai buvo barikadų statybos metas.
Lietuvai žūt būt reikėjo sumanių žmonių, gebančių akimirksniu generuoti idėjas ir priimti bekompromisius sprendimus. Ir Lietuvai pasisekė. Į nepriklausomybės sargybą stojo vyrai ir moterys, kurių laisvės troškimo palaužti buvo neįmanoma. Vienas tokių – Algimantas Remeika. Sąjūdžio laikais savo išskirtiniu raudonu žiguliuku, apklijuotu paties gamintais plakatais, jis apvažiavo visą Lietuvą, žadindamas tautą ir sėdamas drąsą ten, kur ji dar tik kalėsi. Pasitaikius pirmai progai, Algimantas visa širdimi įsiliejo į Parlamento gynėjų gretas.
Algimantas Remeika, Nepriklausomybės gynėjas, Sąjūdžio dalyvis
Įvairiai žmonės sutikdavo. Važiuoja troleibusas, tai aš šalia troleibuso važiuoju šalia. Vieni ploja, kiti dar pagrūmoja. Ir vat atvažiavo vieną kartą į Naujininkus. O ten toks būrelis. Na, aš galvoju, pasirodysiu jiem. O ten, pasirodo opozicija – Jedinstvo. Na, jie mane paėmė į nagą, taip apspardė mano žiguliuką, apdaužė, kad aš vos iš ten išnešiau kudašių.
Lemtingąją sausio 13-osios naktį Algimantas Remeika su savo legendiniu žiguliuku budėjo prie televizijos bokšto. Jį, stovintį greta tanko vikšrų su plevėsuojančia trispalve rankose įamžino fotografas Romas Jurgaitis. Ši nuotrauka akimirksniu apskriejo pasaulį, tapdama nepalaužiamos Lietuvos laisvės ir taikaus pasipriešinimo simboliu.
A. Remeika. Bet, kada jau buvo bokštas užimtas, tai kas beliko? Aš su keletą vyrų sėdom į žiguliuką, negalėjom išvažiuot taip per tas visas ten užtvaras per tas barikadas lengvas. Mes tą žiguliuką išnešėm į asfaltą ir atvažiavom prie Aukščiausiosios Tarybos. O čia jau skruzdėlynas, nėra kur koją pastatyt. Va taip prasidėjo man. Iš ryto vėl susirinkę visi, pradėjo nešti armatūrinius tinklus ir pradėjo daryt užtvaras visokias. Aš šitą pamačiau, kad toks chaosas ir tada pasisiūliau suvirinti, kur reikia, tas armatūras.
Visi labai stiprūs kalboje, o aš buvau stiprus rankose. Mano jėga rankose. Kalbėt nelabai moku, bet vat padaryt viską aš galėjau.
Algimantas Remeika jau nebeskaičiavo nei dienų, nei nemigo naktų. Parlamento rūmuose jis tapo žmogumi orkestru. Dirbo ir suvirintoju, ir elektriku, ir mechaniku, ir staliumi.
A. Remeika. Tai vat, pirmiausia man atėjus ir įkliuvau taip. Na, mane pastebėjo ir pradėjo man įvairias užduotis rimtesnes siūlyt. Gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas paskiau viską surikiavo. Kas sprogdintojas – už sprogmenis, kas už tą, kas už ryšį, kas už žvalgybą, kas už tiekimą. Ir čia tokia pastraipa – ypatingų užduočių vykdytojas Remeika. O, ir va šitas sąrašas pas mane, nors jį ir įrėmink, kaip aš juom didžiuojuosi.
J. Gečas. Buvo įvairių idėjų, kad prie šitų metalinių armatūrų, jeigu kas ten bandys veržtis, kad tuo metu įjungt elektrą ir taip toliau. Pagaliau atsirado idėja, kad reikia visą lauką užminuot. Mokyklose, pradinio karinio rengimo pamokose buvo mokomosios minos. Atvežė tų minų ir su didžiuliu atsargumu iškasa duobutę vakare paslapčiom, įdeda tą miną, Žmonės žiūri, bėga, praneša: jau minuoja, minuoja prieigas, viską, jau čia vyksta. Ir pakabinom ženklus „Minos! Neit!“
Po kruvinos nakties gynėjai, spaudžiant stingdančiam šalčiui, ruošiasi blogiausiam scenarijui. Lietuvai trūko ginklų, todėl reikėjo gabių profesionalų, gebančių sukurti gynybos skydą iš to, ką turi. Ši itin pavojinga misija buvo patikėta sprogmenų specialistui Juozui Barškiečiui, kurį bendražygiai pagarbiai vadino ponu Bumbumu. Jis prisiėmė milžinišką atsakomybę už parlamento prieigų ir patalpų inžinerinę gynybą.
Dim. kpt. Juozas Barškietis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, Mokomojo junginio karys savanoris
Taip, tokia pravarde buvau pakrikštytas jau po sausio įvykių, kažkur kovo mėnesį. Mane kaip sprogdinimo-minavimo specialistą pakvietė Česlovas Jezerskas. Jis tada jau kūrė Mokomąjį junginį. Daug ko atveždavo: granatų visokių, trotilą ,ten tų kaladėlių. Nebuvo specialisto tokio, kad… Tai va Jazerskas manęs paprašė, sako, tu viską perimk savo žinion, kad kokių nelaimingų atsitikimų neatsitiktų. Ir reiškia, kaip tas yra sprogimas, nuo to sprogimo bum, reiškia, taip ir mane pakrikštijo Bumbum.
Šiai lemiamai kovą Juozas ruošėsi ilgus metus ir buvo surinkęs nemažai Antrojo pasaulinio karo bombų. Atėjus dienai X, šie pavojingi raidiniai jo rankose virto savadarbiais sprogmenimis, pasiruošusiais apginti Lietuvos laisvės širdį.
Šiuos Antrojo pasaulinio karo sprogmenis ir jų dalis jis kartu su bendraminčiais rizikuodamas gyvybę rinkdavo iš Lietuvos miškų, melioruojamų laukų ir net ežerų dugno. Tai buvo tylus ir pavojingas darbas.
J. Barškietis. Nuo 1987 metų mes jau pradėjom iš sovietų kariuomenės pirkt. Jau ten karininkai mums už pinigus pardavinėjo tas ir prieštankines minas, viską ir ten tuos elektros detonatorius. Ir mes turėjom įruošę sandėlius sprogmenų penkiuose Lietuvos rajonuose. Po sausio tos 13-osios jau aš pradėjau atvežt vat ir tas prieštankines minas, kad minuot Parlamentui ten viską, reiškia, ir tas bombas atsivežiau aviacines, viską. Va, Algimantas Remeika vieną bombą atvežė, o kitos jau mano buvo atsivežtos.
A. Remeika. Kadangi aš labai mėgau savo laiku vaikščiot po mišką, rinkti kelmus tokius, kurie gražūs, tiek gumbus visokius. Ir vieną kelmą apdorodamas aš, reiškia, ant tokių kalniukų pradėjau ten bambasyt su kirviu tą, reiškia, kelmą tašyt, tašyt, tašyt. Kada atmušiau kirvį, pasižiūrėjau ant ko, ten, pasirodo bomba. Jinai jau iškelta. Kadaise, matyt, ją užkasė ten miške, bet pašalas ją iškėlė. Čia jinai apaugo tom žolėm.
Ir va, kadangi man Barškietis pasakė, kad jisai praktikuoja bombas perpjauti, aš patyliukais (jam nieko nesakiau) tą bombą atvežiau. Anksti rytą žiguliukas važiuoja čia koksai apšepęs. Netikrino mane. Ir pridaviau tokią dovanėlę Juozui, kuris paskiau ją apdorojo.
J. Gečas. Pusrūsy, kur dabar yra Seime uždarų posėdžių salė, tai ten buvo mūsų įkurtas mokymo centras, kur buvo varstotai, staklės gręžimo ir visokie. Na, tai ten įsikūrė Barškietis iš dalies, Remeika, Kazėnas iš dalies. Baisiausia, kad aš net nežinojau, kad jie atsivežė į Aukščiausiąją Tarybą, į tas dirbtuves, tas bombas. Ir ten jas gręžė ir rakinėjo trotilą, na, paraką iš tų bombų. Jeigu ten begręžiant būtų sprogę, tai…
J. Barškietis. Tos vokiškos bombos pagamintos 1944 metais. Kasetinės bombos. Vienoj kasetinėj bomboj 240 mažų bombelių. Ir va aš iš tų tokių nedidelių bombelių nupjaudavau tą uodegą, reiškia, pašalindavau tą mechaninę dalį, sprogdiklį, viską ir detonatorių ten jau viską įtaisydavau, kad jau mėtyt. Mes bandydavom tai Šeškinės kalne. Ten jų keletas tų tokių tunelių. Tai va aš ten ir sprogdinimus darydavau, išbandydavau viską, kaip veikia, kiek skeveldrų ten, viską, reiškia, kaip kas geriau.
Iš tiesų tomis dienomis kiekvienas degė vieninteliu noru bent kuo nors pasitarnauti Lietuvai. Nors ne visos spontaniškos iniciatyvos buvo profesionalios ar praktiškai pritaikomos. Kiekviena idėja buvo sutinkama atviromis rankomis ir su didžiule pagarba.
J. Gečas. Žmonių gabių ir norinčių padėt buvo pakankamai daug. Atsirado studentas su tėvu, pasiprašė priimamas, sako, sūnus pagamino granatą su kalio permanganatu ir galim pagaminti daug granatų. Na gerai, sakau. Tai jis laukia apačioj, jau turi bandomąją granatą, galėsim pavažiuot, pažiūrėt, kaip jinai veikia. Trys vyrai nuvykę į saugią vietą susirado nuošalią daubą. Dabar jis mes tą granatą, tas sūnus. Mudu su tėvu, reiškia, jau tupim. Šveitė jis tą granatą ir nieko nesprogo ta granata. Žiūriu, kad ant kažkokio vamzdžio stovim. Čia dujų trasa praėjo. Išsiropščiau aš iš tos duobės, nuo to dujo vamzdžio, prislinkau prie tos granatos, šveičiau, kiek jau sveikatos turėjau ir jinai sprogo. Tas sprogimas ne toks ir ten baisus buvo, bet tik tiek. Gal kokie 20 metrų kalio permanganato spalvos sniegas nusidažė. Tokia juosta. Toliau gamyba nevyko granatų su kalio permanganatu.
Aukščiausiojoje Taryboje kaupiamas gynybos arsenalas augo kasdien. Minų ir kitų sprogmenų į Parlamentą buvo atvežta tiek daug, kad jų baisios galios būtų pakakę pakelti į orą visus rūmus. Gynėjai žinojo, jei priešas peržengs slenkstį, kelio atgal nebus.
J. Barškietis. Ir jeigu pučo metu jau buvo viskas mano paruošta, vien tiktai mano mygtuko spustelėjimu būtų išsiveržęs tas Parlamentas, kaip koks ugnikalnis, būtų jau ten tik griuvėsių jau krūva būtų likus. Reiškia, tokiu atveju, jeigu mes šaudom, reiškia, jau ginamės, kiek galim ten tas granatų, kiek turim, kiek viską ir kada jau neatlaikom puolimą, reiškia, tada likusieji gyvi atsitraukia. Ir aš tada jau susprogdinu jau.
Parlamento gynybos štabas veikė preciziškai. Kiekvienas kampas, kiekvienas koridorius ir kiekviena jautriausia pastato vieta buvo kruopščiai analizuojama. Planuojama apsauga nuo galimo brutalaus priešo puolimo.
J. Gečas. Iškilo klausimas, ką daryt su stogu, nes buvom prisižiūrėję filmu, kad specnazas skris su sraigtais, nusileis su virvėm ant stogo ir ne iš apačios, ne ten žeme, o tiesiog per stogą mus ten užims. Atsirado žmonės, kurie prigamino strypų vėl su kranais, sukėlėm ant stogo spygliuotas vielas ir tokius ežius.
Ketvirtam aukšte, tai yra prieš stogą, tualete buvo įrengtas sprogmenų paleidimo centras, Išvesti laidai čia jau vėliau į barikadas. Barikados irgi buvo užminuotos, ir tik iš šito centro buvo galima susprogdint jas, tas barikadas, jeigu kas ten bandytų su šarvuočiu ar kaip važiuot ant jų, ar lipt, ar dar kažkaip.
Beje, prie tų strypų, apie kuriuos kalbėjau, ant stogo, buvo didesni strypai, ant kurių viršaus buvo sumontuotos sprogmenų dėžutės ir irgi galvojant, kad jeigu atskris sraigtai ir leisis, jas galima būtų iš to kambario susprogdint.
Tačiau reikėjo galvoti ne tik apie ginklus, bet ir apie elementarų išlikimą. Baiminantis, kad sovietų kariuomenė gali užimti miesto strateginius objektus ir užnuodyti arba visiškai nutraukti centralizuotą vandens tiekimą, gimė geniali idėja. Inžinierius Jonas Algirdas Misiūnas kartu su bendraminčiais parlamento kieme skubiai išgręžė autonominį gėlo vandens šaltinį, kurį žmonės su meile pavadino Laisvės šuliniu.
J. Gečas. Kita problema – elektra. O kas bus, jeigu atjungs? Ir vėl reikėjo statyt transformatorių, dyzelį, kad turėtume savo autonominę elektrą.
Ruošiantis patiems juodžiausiems scenarijams, štabe buvo kuriami keli išgyvenimo planai. Buvo mąstoma apie tai, kaip reikėtų kovoti ir išlikti gyviems, jeigu Parlamento gynėjai liktų aklinai įkalinti pastato viduje.
A. Remeika. Jeigu ryšys nutrūktų, jeigu mes absoliučiai būtume visai be nieko, kaip susisiekti? Aš atsivežiau du teleskopus. Aš turėjau teleskopą, buvau mėgėjas pasižvalgyt po dangų. Vienas teleskopas buvo Aukščiausiojoj Taryboj, antras teleskopas, na, už pusės kilometro, už kiek tai mieste. Ir tada vienas kitą galėjo skaityt. Jeigu aš parašau raštelį, jisai galėjo skaityt. Jeigu jisai parašydavo raštelį, aš skaitydavau. Tai va toks ryšys buvo.
Į Aukščiausiąją Tarybą slaptais keliais plaukė patys įvairiausi ginklai. Juos reikėjo ne tik skubiai valyti, taisyti bei ruošti kovai, bet ir išmokti jais naudotis.
J. Gečas. Rūsyje buvo įrengta šaudykla, tiesiai po Sausio 13-osios sale. Viskas būtų buvę gerai, bet vieną dieną nualpo deputatė Šličytė, nes, pasirodo, kad vis dėlto tos lubos nesandarios ir iš tos šaudyklos parako dūmai kyla į Kovo 11-osios salę ir nuo tos smarvės jai pasidarė bloga. Na, tada uždraudėm dieną šaudyt. Tik naktim, kai jau nėra posėdžio.
Tarp dešimčių idėjų buvo ir itin sėkmingų, unikalių iniciatyvų, kurios vėliau visiškai pasiteisino ir tapo svarbia gynybos strategijos dalimi.
J. Gečas. Chemijos instituto mokslininkai pagamino pradžioj ašarinių dujų. Atvežė kibirą. Na reikia jį išbandyt, kaip čia dabar veikia ar neveikia. Pasemiam, pasišlakstom ir uostom. Veikia. Veikia gerai.
Aukštuosiuose Paneriuose dezodorantų gamykloj tiesiog paleido atskirą liniją. Vietoj dezodorantų pradėjo gamint ašarinių dujų balionus ir jų gamino tūkstančiais. Jais aprūpinom ne tiktai saviškius, bet ir Vidaus reikalų ministeriją. Čia vienas iš sėkmingiausių projektų beje.
Netrukus tie patys šviesiausi Lietuvos mokslininkų protai, dirbę išvien su gynėjais, pasiūlė dar vieną radikalų sprendimą – pagaminti nervus paralyžiuojančias dujas, kurios šturmo atveju būtų tapusios paskutiniu barjerų agresoriui.
J. Gečas. Jau kai pagamino, išbandė, kad tikrai jos yra veiksmingos, baisios, supildavo į ampulę tokią, užlydydavo. Toj ampulėj yra tos dujos. Kažkas ištekino tokį metalinį dėkliuką. Į tą dėkliuką, šonus ten prilipino kažkokius, kad nesusidaužytų, užsukdavo. Ir pagamino tų nervus paralyžiuojančių dujų.
Viena labiausiai paslaptimis ir legendomis apaugusių to meto istorijų – slapto požeminio tunelio, vedančio iš parlamento giliai į miestą, atsiradimas.
– (J. Gečas) Jau pirmosiomis rūmo gynimo dienomis vienas iš štabo uždavinių – ieškot atsarginių atsitraukimo variantų iš rūmų.
Tuometis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas Jonas Gečas šią neįkainojamą filmuotą medžiagą kruopščiai saugojo nuo pašalinių akių.
– (J. Gečas) Šalia rūmų yra gana ilgas ir platus kolektorius, kuris ir pagal planus, ir realybėje neturi jokio susisiekimo su rūmais, bet jis yra visiškai netoli rūmų. Todėl mes pagalvojome, kad reikėtų susisiekt kokiu tai būdu su šiuo kolektoriumi ir padaryt požeminį praėjimą, kad galima būtų juo išeiti į miestą.
Šio sudėtingo tunelio įrengimo darbai buvo patikėti auksinių rankų meistrui Algimantui Remeikai, o jo apsauga ir gynyba – sprogmenų specialistui Juozui Barškiečiui.
A. Remeika. Į tą tunelį galima buvo patekti iš kompresorinės. Mažiukas kambariukas. Staliukas stovėjo, tachta stovėjo, kilimukas ir po to kilimuko buvo, reiškia, įėjimas į tą pradinį tunelį.
– (J. Gečas) Ir labai džiugu, kad pavyko rast tokį žmogų sąjūdietį, nuo pirmų dienų esantį Sąjūdyje, auksinių rankų meistrą Algimantą Remeikį.
– (A. Remeika) Remeiką.
– (J.Gečas) Algimantą Remeiką. Tai yra va šito žmogaus, Algimanto Remeikos, rankų darbas.
Kaip jūs pasiryžote? Jūs suvokėte, kad čia padarytas darbas, jis yra ne tiktai labai reikalingas, bet ir labai slaptas.
– (A. Remeika) Na, nežinau, kaip čia paaiškint, bet dūšioj visą laiką buvau toks, kaip jūs sakot, tikras lietuvis, kurie jaučiam pareigą. Tai yra seno raugo dar lietuviai.
Šiandien, praėjus jau 35 metams, turime unikalią ir jaudinančią galimybę savo akimis pamatyti, kaip atrodė šis paslaptingas tunelis ir išgirsti tikrąją jo atsiradimo istoriją.
– (J. Gečas) Mes esame tunelyje, kurį iškasė Pasvalio vaikinai, vadovaujami tremtinių. Tunelis 1,1 metro pločio, 1,5 metro aukščiu. Tunelyje matote labai daug laidų. Čia jau Algimanto darbas. Čia ir telefono ryšys, ir elektros ryšys, ir signalizacijos laidai.
A. Remeika. Vis tobulinau tenais, pradėjau daryt signalizaciją, visokius lapukus. Jeigu kas papultų, jeigu kas eitų, kad mes matytume, girdėtume. Nešiau tokią tarnybą tokią.
– (J.Gečas) Baigiasi tunelis, iškastas, matoma anga, pro kurią galima patekti į jau miesto kolektorių – ventiliacinę šachtą. Anga uždaryta metaline plokšte, metaliniu dangčiu.
– (A. Remeika) Čia iš vidaus viskas dar blokuojasi kabliais ir užstūmėjas, kaip čia pasakius.
– (J. Gečas) Vienas iš uždavinių mums buvo užblokuot visus liukus, kad per juos nebūtų galima atsitiktinai arba neatsitiktinai, o iš anksto užmačius, patekt į tunelį. Algimantas su savo pagalbininkais paėmė ir suvirino dideles storas metalines plokštes ir pritaisė jas strypais prie kopėčių prie šachtos sienų, taip kad tą dangtį būtų galima nuimt tik jį išsprogdinus. Algimantas atskirose vietose ant elektros laidų prikabino skiautę, kuri žymi nuogus laidus. Prie nuogų laidų galima prijungti elektros lemputę. Tolumoje matosi kopėčios. Tai yra pirmas mūsų atsarginis išėjimas iš tunelio per ventiliacinę šachtą, esančią šalia Talino parduotuvės.
Tokie išėjimai yra šioje patalpoje keturi.
– (A. Remeika) Penki.
– (J. Gečas) Penki. Vienas iš jų štai šitas paliktas kaip atsarginis išėjimas. Galvojome, kad būdas būtų toks išėjimo. Atvažiuoja sunkvežimis. Sunkvežimio apačioje padaryta anga, liukas. Jis atsistoja ant šito liuko žemės viršuje. Žmonės pro šitą liuką lipa tiesiai per sunkvežimio dugną į sunkvežimį, kuris turėtų būti didelis, dengtas. Ir sunkvežimis su žmonėmis išveža rūmų gynėjus, įrangą, galbūt tai, ką reikėtų< esant pavojui, išvežt iš rūmų.
Dar keletas posūkių ir mes išeiname į vietą, kurioje yra pagrindinis mūsų išėjimas į išorę iš tunelio. Čia viršuje matome to išėjimo dangtį. Tai yra geras paslėptas išėjimas į pastatą, iš kurio jau galima patekt į daugelį vietų Vilniaus senamiestyje. Tai, sakykime, mūsų vilties dangtis.
J. Barškietis. Pastoviai mes budėdavom. Vienas jau tam tunely budi, kitas jau prie įėjimo. Ten tos signalizacijos. Jeigu kas, mes tuoj pagalbą su medžiokliniais šautuvais, jeigu kas veršis, jau granatos buvo paruoštos, į parlamentą, kad jau iš miesto komunikacijų negalėtų įsiveržt.
A. Remeika. Man duodavo medžioklinį šautuvą vieno vamzdžio ir vieną šovinį, ir aš eidavau saugoti tunelio. Fantastika.
Šiandien to tunelio nebėra, tačiau amžiams išliko gyva istorija apie neįkainojamą mūsų nepriklausomybės gynėjų indėlį, jų drąsą ir šventą ryžtą kovoti už laisvę iki paskutinio kraujo lašo.
A. Remeika. Ir po to viso man štabo viršininkas Gečas pasakė: „Baigei tarnybą, pamiršk, kad buvo tunelis, pamiršk, kad nieko nešnekėtum apie jį. Čia bus slaptas dalykas.“